Ponia van Gogh by knygos.lt

Caroline Cauchi ROMANAS

Caroline CAUCHI

MRS VAN GOGH

One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title Mrs Van Gogh

Caroline Cauchi asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

ISBN 978-609-466-877-7

Paryžius

Traukinio vagonai

– Sese.

Vienas vienintelis žodis, ir Gare du Nord stotyje virstu bjauria ašarojančia kvaiša. Dievas žino, ką galvoja kiti keleiviai: mažas lagaminas numestas man prie kojų, ašaros ritasi skruostais. Regis, net tyliai inkšteliu ir tas garsas primena kniaukiančią katę. Nosinė taip giliai įkišta į aptemptą švarkelio rankovę, kad negaliu pasiekti, bet iš tiesų ir nebemėginu jos ištraukti. Matau jį. Savo brolį: aukštą, virš minios pakeltoje rankoje jis laiko katiliuką, šaukia mane, braunasi pro traukinio keleivių srautą.

Stoviu sustingusi, stebiu, kaip jis žengia tarp akmeninių stoties kolonų. Pro šalį skuba kiti keleiviai, jiems iš paskos svirduliuoja nešikai, tempdami daugybę sunkių lagaminų. Grūstis, bruzdesys, riksmai au revoir, katiliukai, elgetos. Moteriškos skrybėlaitės, juokas, cilindrai, basakojai vaikai. Damos skleidžia skėčius, kad apsaugotų savo odą nuo saulės, kai kurios netgi mojuoja vėduoklėmis žūtbūt trokšdamos gurkšnio šviežio oro. Aš neturiu nieko, kad apsisaugočiau nuo vidurdienio saulės. Aplink skamba man žinomos kalbos ir dialektai, kurių neatpažįstu. Galiausiai viskas ima atrodyti tikra: aš Paryžiuje. – Štai ir tu, – per vargus pratariu rydama seiles.

– Varge, koks karštis, – sako brolis. Patapšnoja sau per kaktą šilkine nosine. Andriesas turi tai, ką kiti vadina jaunatvišku vei-

pareigų dėl pašlijusios sveikatos“, bet su sąlyga, kad laikysiesi atokiau nuo to Stumpfo.

– Aš norėčiau jiems pasakyti tiesą. Jis buvo veidmainis...

– Turėjai jam atsispirti, Jo, – sako Andriesas.

– Bet jis juk romanistas, – atremiu, tarsi tai paaiškintų, kodėl nesugebėjau pasakyti „ne“.

Prieš mano akis sušmėžuoja Eduardas. Tamsūs plaukai krinta ant akių, viena ranka grabinėja mano juosmenį, kita spaudžia mane prie klasės lentos, mano plaukai kreiduoti. Aš tave myliu, Jo. Netrukus mes būsime kartu.

Andriesas sustoja, ir regėjimas išnyksta, kai atsitrenkiu į brolio nugarą. Mano ausis vėl užgula Dešimtosios Paryžiaus apskrities gatvių triukšmas. Brolis atsisuka į mane.

– Ką tu sau galvojai, Jo?

Girdžiu jo žodžiuose nusivylimą.

– Akivaizdu, kad nieko negalvojau, bet ir jis ne šventasis. Jis... – Eime, – paragina jis ir vėl ima žingsniuoti. – Mes tai sutvarkysime. Manau, nuvažiuosime iki mano buto fiakru. Išgelbėsiu tave šiandien nuo ėjimo pėsčiomis.

Traukiame priešais stotį išsirikiavusių arkliais kinkytų karietų link. Grindinį dekoruoja krūvos mėšlo, man į šnerves plūsta dvokas. Spaudžiu Andrieso duotą nosinę prie nosies ir lūpų, bet ji neišsklaido smarvės. Laukiu, kol brolis kalbasi su vežiku, kur mums važiuoti, dvokas, regis, jų netrikdo. Ilgesnio botago už šio vežiko man dar neteko matyti, o jo cilindras aukštesnis už nešiojamus pas mus.

Paryžius didesnis ir drąsesnis už Amsterdamą. Jau dabar viskas atrodo nepaprasta, neabejoju, kad net ir saulė šviečia ryškiau ir stipriau.

Du žvitrūs berniukai – spėju, gatvių valytojai – repečkoja aplink ant keturių su semtuvu vienoje rankoje ir šepečiu kitoje,

– Eduardas sakė, kad mane myli, kad paskelbs apie tai oficialiai, kad būsime kartu, kai tik išleis jo romaną.

Andriesas suprunkščia ir papurto galvą. Nežinau, ar brolis šaiposi iš manęs, ar mano žodžiai jį pralinksmino, bet žinau, kad jis nepyksta.

– Kvaišelė. Tu juk suaugusi. Dvidešimt penkerių metų, –sako. – Turėjai susivokti.

– Pa neleido man pasiaiškinti. Ir neleido man likti namuose net vienai nakčiai, tad buvau išsiųsta čia artimiausiu traukiniu.

Brolis vėl spusteli man ranką.

Dabar aš saugi.

– Tu davei tam vyrui viską, ko jis norėjo, be būtinybės tave vesti.

– To aš jam nedaviau, – atremiu. – Mes niekada...

– Dabar tai jau baigta.

Andriesas nuo savo siaurų kelnių nusiima plauką ir apmąsto mano žodžius. Noriu, kad jis žinotų tiesą.

– Niekada nesijaučiau tokia apgailėtina, – sakau.

– Nėra prasmės po tai kapstytis, sese. Tu čia, Paryžiuje, su manimi. Geriau jau visomis išgalėmis mėgaukis savo bausme.

– Bausme? – žvelgiu jam į veidą, ieškau užuominų, jis šypsosi.

– Pa tave išvarė iš Amsterdamo visai šiai vasarai.

Aš taip pat šypsausi. Užmerkiu akis, klausausi, kaip tuksena arklio kanopos.

– Visada mėgai knygas ir tapybą, – taria Andriesas, ir aš atsimerkiu.

– Moterys turi mėgti dailę, o ne pačios būti dailininkėmis, –mėgdžioju griežtą Pa balsą.

Andriesas žvelgia į mane, paskui nusijuokia. Jo šypsena neišnyksta nuo veido.

– Paryžiuje yra daug dailininkių, – sako.

– O kiek iš jų šitaip užsidirba duonai? – klausiu. – Kiek iš jų

leidžiama rodyti kūrinius meno parodose? – laukiu brolio atsakymo, jo veidas susikaupęs. Manau, jis ieško pavyzdžio paremti savo teiginiui.

Dailė mane žavi – kūryba, atradimai, tyrinėjimai. Visada žavėjo. Mane apsėdęs noras suprasti tapybos metodus ir tai, kaip dailininkai kuria. Kadaise svajojau studijuoti Paryžiuje, bet Pa nesiklausė mano argumentų. Niekada neskyrė mano kūrybai laiko ir neišsakė savo nuomonės; nė nepažvelgė į mano drobes ir eskizus. Krūvos jų iki šiol sukrautos rūsyje: mėginimai lieti akvarele, piešti anglimi, netgi tapyti aliejiniais dažais – visi mano vargani eksperimentai stengiantis lavinti įgūdžius. Niekada nesakiau turinti įgimtą talentą ar slaptą kūrybinį genijų, tad kai nusprendžiau kovoti už teisę gauti išsilavinimą ir tapti pirmąja moterimi šeimoje, kuri atmestų numatytą vaidmenį ir siektų ko nors kito –kažko geresnio, kažko daugiau, – žinojau, kad studijuosiu ne dailę. Todėl pasirinkau studijuoti anglų literatūrą – romanistus ir poetus, o mano meilė dailei tapo laisvalaikio užsiėmimu, slaptu pasilepinimu. Tik Andriesas žino, kad toliau žaviuosi dailininkų meistriškumu. O štai Pa būtų pareiškęs, kad tai tik laiko ir pinigų švaistymas.

– Turiu draugą, kylantį meno prekeivį. Tai gana iškilus žmogus Paryžiuje. Paklausiu jo apie moteris dailininkes ir paprašysiu padėti dėl tavo kūrybos. Bet kol kas tau reikia susitelkti į tai, kad pamirštum tą vyrą, – sako Andriesas. Ir mosteli ranka, tarsi magišku triuku ištrintų iš atminties Eduardą. Linkteliu. Vėl užsimerkiu, mintys sukasi kanopų tuksenimo ritmu.

Sutikau tą vyrą, Eduardą, antrų mokytojavimo metų pradžioje, mes abu dirbome mergaičių internatinėje mokykloje Utrechte. Jis buvo protingas, sąmojingas, blyškiausių ir plačiausių mėlynų akių, kokias tik esu mačiusi. Dešimčia metų už mane vyresnis, tad turėjo daugiau išminties, puikiai pažinojo literatūrą, dailę, mote-

ris. Tučtuojau pajutau jam meilę, o jis savo ruožtu greitai atskleidė pačią mano esybę. Sakė iki manęs nieko nemylėjęs, tikino, kad esu jo mūza, kad daugiau neparašys nė žodžio, jeigu jį paliksiu.

Vis rasdavau pateisinimą tam, kad per trejus susitikinėjimo metus taip ir nesusižadėjome, tikėjau jo žodžiais ir beprotiškomis idėjomis. Stengiausi neklausyti, kai virėja užsiminė, kad Eduardas Stumpfas yra susižadėjęs, arba kad jis užmiršęs užsiminti kažkur iškeliaujantis, arba kai mokykloje pasklido gandai apie Eduardą ir muzikos mokytoją panelę Blom. Taiksčiausi su jo prasta nuotaika, taiksčiausi su nejaukia tyla ir šoktelėdavau iš džiaugsmo, kai jis nutardavo, kad gali man skirti valandą ar dvi. Buvau juokinga, buvau tikra karikatūra, buvau blogiausia, kokia tik galiu būti.

– Praėjo tik dvi dienos. Tai, – sako Andriesas, o aš atsimerkiu ir matau, kaip mosteli ranka mano į veidą, – praeis.

Nė nesupratau, kad verkiu.

– Jis vienintelis vyras, kurį kada nors mylėsiu, – pratariu, bet vos šiems žodžiams ištrūkus žinau, kad tai netiesa. Tai buvo pirmas vyras, kurį pamilau. Netinkamas vyras mylėti. Nė nebuvo mano, kad galėčiau mylėti. Vagis, apsirengęs mokytojo mantija. Trys pavogti mano gyvenimo metai – ir dėl ko?

Andriesas juokiasi.

– Tu... mes turime reputaciją. Yra tam tikri lūkesčiai. Pati žinai, – akimirką sėdi ramiai, jo akys žvelgia į pastatus, pro kuriuos važiuojame. – Bus kita meilė, Mamma ir Pa tuo pasirūpins. Jie ištekins tave dar nesibaigus šiems metams.

– Niekada netekėsiu.

Jis numoja ranka į mano žodžius.

– Yra dalykų, kuriuos turi padaryti – tokios yra poelgių pasekmės, Jo. Bet viską galima sutvarkyti. Kol kas turi visą vasarą skaityti, piešti, tapyti. Monmartras bus tavo žaidimų aikštelė.

– Jei tik neteks linksminti vyrų, o ypač romanistų, – atsakau.

– Mes? – pasitikslinu.

– Ar prisimeni Sarą Vort?

Papurtau galvą ir atsisuku į brolį.

– Ar tu įsimylėjęs?

Jis kvatojasi iš visos širdies. Matyt, mintis, kad jiedu su panele Vort gali būti pora, jam atrodo juokinga. Laukiu.

– Pameni Pa draugą Samuelį Vortą? – sako jis. – Sara yra jo duktė. Buvo atvykusi į Mamma namus porą kartų. Negraži. Veidas apvalus lyg pilnatis, nosis kaip svogūnas, pagiežinga, kiaulės akimis.

– Koks malonus apibūdinimas, broli, – sakau ir užvožiu jam savo bloknotu.

– Ji kiekvieną mielą dieną persekioja mano draugą. Teo van Gogą – girdėjai apie jį?

Purtau galvą.

– Tai tas kylantis meno prekeivis, apie kurį minėjau. Pažįsta visus perspektyvius dailininkus. Mudu kartu praleidžiame daug laiko. Tau patiks Teo. Surengsiu jūsų susitikimą. Galėsi parodyti jam savo kūrinius ir...

– Tikrai nesu talentinga.

– Tada naudokis šia vasara tobulindama menininkės įgūdžius ir mokykis iš kitų. Sutelk dėmesį į tai, o ne į kažkokį pasipūtusį idiotą, kuris sudaužė tau širdį ir užtraukė nešlovę mūsų šeimos pavardei, – mėgdžioja Mamma balsą, spigų ir griežtą.

Šį kartą pliaukšteliu bloknotu jam per koją, paskui įsitveriu jo parankės ir padedu galvą ant brolio kaulėto peties.

– Ačiū, – sakau.

– Už ką? – klausia jis pabučiuodamas mano viršugalvį.

– Už tai, kad neužrakini manęs dvokiančioje kameroje, –vėl apsiašaroju, bet šį kartą mano sielvarto ašaros sumišusios su džiaugsmu ir palengvėjimu.

Paryžiaus priemiesčiai netoli Monmartro

– Beje, šį vakarą eisime į miestą, – sako Andriesas, kai įžengiame į jo buto koridorių ir jis padeda mano odinį lagaminą ant grindų.

Dairausi aplink: baltos sienos, juodomis ir baltomis plytelėmis klotos grindys, prie sienos pristumtas staliukas raižytomis priekinėmis kojomis. Negaliu susiturėti ir perbraukiu pirštu per tą įmantrią raižybą. Brolis turi puikų skonį baldams.

Andriesas paima nuo stalo laiškus ir kalbėdamas mosteli jais priešais mane:

– Tavo pirmasis paryžietiškos laisvės gurkšnis, Jo.

Aš sutelkusi dėmesį į koridorių, o brolis laukia atsakymo.

– Ar privalau eiti? – klausiu. – Tikrai neturiu ūpo susitikti su žmonėmis.

Kelionė buvo ilga ir varginanti, mintis, kad teks rengtis pagal Amsterdamo madą siūtus savo drabužius ir plepėti su nepažįstamaisiais, neatrodo viliojanti.

– Tau bus į naudą. Negali gyventi Paryžiuje ir slėptis, – sako brolis. – Be to, tai lyg vėjo malūnas. Vieta, kurią privalai pamatyti. Čia plūsta studentai, menininkai ir visokio plauko avantiūristai.

Patikėk manimi, tau patiks.

Purtau galvą.

1888 m. birželis

Bonjour, Paryžiau!

Tai mano pirmas įrašas šiame bloknote. Juokdavausi iš visų, kurie teigė, kad rašyti pačiai sau yra geras dalykas, bet Driesas buvo teisus, ir dabar aš degu noru įamžinti čia praleistą laiką žodžiais ir piešiniais. Manau, man bus į naudą apgalvoti viską, ką darau, apsvarstyti viską, ką jau esu padariusi, ir pasistengti tapti geresnei. Ketinu šią vasarą Paryžiuje suaugti ir pasimokyti – tai mano naujas jaudinantis tikslas. Nenorėčiau sulaukti gyvenimo galo ir nepasiekti nieko, kas būtų didinga ar įsimintina.

Ir čia aš laisva. Dingusi. Aš be Eduardo.

Norėčiau visiems Utrechte pasakyti tiesą į akis, paaiškinti

Pa, kas buvo Eduardas: bailys ir veidmainis, kuris niekada su manimi nesielgė sąžiningai – ak, jeigu tik galėčiau. Norėčiau tai pasakyti ir visam likusiam pasauliui. Visi tai turi žinoti.

Norėčiau išdeginti jam įdagą – žmogui, kuris iškėlė save aukščiau kitų, bet iš tiesų yra kur kas žemiau visų mūsų.

Tačiau koks būtų tokio keršto tikslas?

Užtat jaučiuosi labai dėkinga savo broliui. Mane neša Drieso sukelta banga, ir nukreipti kitur dėmesį yra geriausias būdas viskam įveikti. Negaliu kiekvieną valandą trokšti, kad Eduardas nebūtų mano gyvenimo dalis. Kad mūsų vardų nešnibždėtų mano šeima, mokiniai, nepažįstamieji, kad nuo kiekvieno tokio šnabždesio gėda nesismelktų į pačią mano esybę.

Šį vakarą privalau nustumti visa tai į šalį ir nutaisyti savo geriausią paryžietišką miną. Turiu nerti į ateitį stačia galva.

Negaliu vėl nuvilti Drieso, savo didžiausio palaikytojo ir geriausio draugo. Tik ne dabar, kai ką tik atvykau į miestą.

Tegul užtruksiu iki savo paskutinio atodūsio, bet vieną dieną visi pasaulio dailininkai, meno mylėtojai ir kritikai žinos Vincento van Gogo vardą.

CAROLINE CAUCHI (Kerolain Kauki) – maltiečių ir britų kraujo turinti rašytoja. Ji dėstytojavo universitete, o paskui ėmėsi literatūros. Įgijo kūrybinio rašymo daktarės laipsnį. Jos domėjimosi sritis – Johannos van Gogh-Bonger biografija, XIX a. kūrybiškų moterų tildymo nuostatos ir tiesą atkuriančio rašytojo moralinė atsakomybė. Autorė dar yra parašiusi daugiau kaip dešimtį romanų Caroline Smailes vardu.

XIX a. pabaigos Paryžius. Rodeno, Monė, Tulūzo-Lotreko, Dega, brolių van Gogų laikai. Čia iš gimtosios Olandijos pas brolį Andriesą gydytis sudaužytos širdies ir lavinti tapybos įgūdžių atvyksta nelaimingą meilę patyrusi Johana. Lydima brolio vaikšto po Monmartrą, žavisi laisva kūrybiškumo dvasia, stebi kylantį Eifelio bokštą ir patraukia Teo van Gogo akį bei širdį.

1890 m. provincijoje miršta visai nuskurdęs, niekieno neįvertintas, proto ligos kamuojamas Vincentas van Gogas. Netrukus 28-erių metų jo svainė Johana van Gog-Bonger tampa gausaus dailininko kūrybinio palikimo paveldėtoja ir saugotoja. Iki tol iš viešo gyvenimo stumiama moteris peržengia visas išankstines visuomenės nuostatas ir imasi veiklos. Jos pastangomis Paryžiuje po dešimties metų surengta paroda pagaliau priverčia pasaulį pripažinti neprilygstamą didžio dailininko talentą.

Romanas Ponia van Gogh piešia modernistinį XIX a. Paryžiaus paveikslą, parodo anuomet tramdomų kūrybiškų moterų apmaudą, atskleidžia skaudžią talentingo dailininko tragediją ir drauge suteikia balsą nepaprastai moteriai, atvėrusiai pasauliui postimpresionistinių Vincento van Gogo šedevrų vertę.

Ponia van Gogh

Caroline Cauchi ROMANAS

Pirmas skyrius Pasirodymas

1888 metų vasara

Paryžius