Olivija | 1 2018 m. gruodžio 7 d.
Įvykio diena
Vos tik sužinojusi, kad laukiuosi, norėjau mergaitės. Svajingai klaidžiojau tarp parduotuvių lentynų, čiupinėjau lėlių dydžio sukneles ir mažyčius nėriniuotus batelius. Įsivaizdavau mudvi nusilakavusias nagus tokia pat spalva – aš, niekada nesidariusi manikiūro. Įsivaizdavau tą dieną, kai jos fėjiški plaukai jau bus pakankamai ilgi surišti į kasas, prie mokyklos autobuso lango prispaustą jos nosį. Kiekviena svaja buvo ateities prisiminimų rožinio karoliukas; meldžiausi kasdien. Pasirodo, nebuvau uoli tikinčioji... tik kankinė. Kai pagimdžiau ir gydytojas pranešė kūdikio lytį, iš pradžių juo nepatikėjau. Taip tvirtai buvau save įtikinusi tuo, ko norėjau, kad visiškai pamiršau tai, ko man reikėjo. Bet laikant ant rankų slidų kaip masalą Ašerį man palengvėjo. Geriau susilaukti berniuko, kuris niekada netaps kieno nors auka.
Dauguma žmonių Adamse, Naujajame Hampšyre, žino mane vardu, o nežinantys girdėjo, kad verta laikytis toliau nuo mano namų. Su bitininkais dažnai taip – mes, kaip ir gaisrininkai, savanoriškai stumiame save į pavojų, kurį kiti sapnuoja košmaruose. Medų nešančios bitės yra kur kas mažiau kerštingos nei jų geltonšvarkės pusseserės, bet žmonės dažniausiai jų neskiria, todėl viską, kas gelia ir zvimbia, mato 11