Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė
Melanie Benjamin
Apatiškos, žavios ir vienišos gulbės išrietė gražiuosius kaklus ir atsigręžė žvilgsniais perverti jo, tvirtai it mūras stovinčio pakrantėje purvu apneštomis pėdomis. Jos virptelėjo blakstienomis, pasikedeno plunksneles ir patraukė prie savo vadės – žaviausios iš visų. Jei ne grakščių kūnų yrimasis vandens paviršiumi, aplink būtų spengusi visiška tyla. Stebint gulbes nuo kranto, grąžant rankas, iš paskutiniųjų stengiantis susiturėti net blaškomam nekantraus vaikiško noro šokinėti pirma ant vienos, tada ant kitos kojos, jį užliejo sena baimė būti nepakankamai geram, nepakankamai drąsiam, nepakankamai gražiam, nepakankamai aukštam... Baimė, kad jo nepakaks. Ir vis dėlto jis vylėsi, svajojo, laukė, ir sulaikęs kvėpavimą įsmeigė žvilgsnį į įspūdingiausiąją iš jų – pirmąją gulbę. Tarsi galvodamas gimtadienio norą pūstelėjo link jos, jos vienintelės, melsdamas, kad vėjas pasigautų jo atodūsį ir nelyginant maldą nuneštų jai. Palenkusi žavią galvelę prie kitų gulbių, ji atrodė taip atidžiai besiklausanti, lyg dalyvautų pačioje iškilmingiausioje ceremonijoje, lyg pasaulyje jos dėmesio nelauktų jokia kita tema, nevyktų karai, nemirtų žmonės, nebūtų pasirašomos sutartys ir sprendžiamos dilemos. Svarbu tik šitai – jo laimė. Kitos gulbės kuždėjo viena per kitą, viena šnypštelėjo, bet jis neatskyrė kuri. Tada jos užėmė įprastas vietas – suplaukė į seniai suformuotą darinį, tobulu puslankiu apsupdamos vadę, kuri liko visiškai rami, palenkusi galvą prie savo atspindžio. 6
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
Tada vadė kilstelėjo galvą, pasisuko ir pervėrė žvilgsniu jį, tebestypsantį ant kranto. Kitos atsigręžė drauge, ir vienodu it šokio judesiu ėmė jam moti akinamo baltumo sparnais, kurie, pirmąsyk aiškiai išvydo jis, iš tiesų buvo rankos. Rankos, baltos lyg snieginio leopardo kailis, baltesnės net už perlus, puošusius trapius gulbių kaklus. Pirmoji gulbė nemojo. Vis dėlto akys, tie tamsūs žaižaruojantys neapsakomos vienatvės ežerai, nė akimirkai žvilgsniu nepaliko jo akių, ir jis atplėšė pėdas nuo žemės. Žengė per vandenį, ne gulbė, ne, jis niekada netaps viena jų – jau tada tai žinojo. Jis prilygo nimfai, sklandančiam laumžirgiui, dvasiai, kuri nusileido tarp gulbių palaimingai kvatodamasi. Jos taip pat prajuko – visos, išskyrus vadę. Jam žengiant nuo vienos prie kitos, vadė stebėjo jį lyg naujagimį. Gulbėms juo pasisotinus, palikus ant vandens paviršiaus ir vėl sugrįžus į savąsias vietas, jis susivokė esąs tarp jų ir pirmosios gulbės. Dar neužtikrintas, bet apsvaigęs iš džiaugsmo, kad buvo priimtas, žengtelėjo arčiau jos tebesižavėdamas, kad vanduo jam po kojomis – visai ne vanduo, o nepriekaištingai nušlifuotas marmuras, ir gulbių plunksnos – ne plunksnos, o kailis, kašmyras, šilkas ir satinas, rūpestingai sudaigstyti rankomis, pritaikyti klusniems kūnams, sukurtiems vien žavėtis. Jo gulbė – taip mintyse ją vadino dabar, taip vadins visada, savindamasis ir akimirksniu visai pamiršdamas, kad privilegija rinktis buvo visai ne jo rankose – ištiesė ranką, ir jis suėmė šią savąja, pasitikėdamas it vaikas, padaužiškas it velniūkštis. Tada juodu apsupo gulbės. Jis buvo namie.
7
Melanie Benjamin
Restoranas La Côte Basque, 1975-ųjų spalio 17 d.
– Jis ją nužudė. Paprasčiau ir būti negali, – drebančiomis rankomis Plonytė išbėrė ant lėkštės visą mėtinių saldainėlių pakuotę. – Trumanas ją nužudė. Norėčiau sužinoti, kas, po velnių, išvis sumanė susidraugauti su tuo neūžauga? – Tai jau ne aš, – įsiterpė Pamela. – Niekada to snargliaus nemėgau. – O ne, ir ne aš – juk įspėjau jus apie jį, tiesa? – retoriškai klausė Glorija. Lotynų amerikietės akys žybčiojo taip grėsmingai, kad visa laimė, jog ant stalo gulėjo tik buki peiliukai sviestui tepti. – Vargu ar aš, – sumurmėjo Marela. – Ne, ne, ne aš. – Tikrai jau ne aš, – spjaute išspjovė Plonytė. – Ir jei jo nenuteis už žmogžudystę, mažų mažiausiai paduosiu į teismą dėl šmeižto. Prie stalelio stojo tyla: ši naujiena pribloškė ne ką mažiau nei toji, dėl kurios visos paskubomis susibūrė tamsiais akiniais pridengusios akis, tarsi būtų galėjusios nuo viešumos paslėpti atpažįstamus veidus. Keista, dingtelėjo Plonytei, kad visoms šovė ta pati mintis: slėptis, tarsi tai jų pečius būtų slėgusi kaltė. Iš tiesų veidą 8
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
slėpti turėjo Trumanas – šiandien ir visados. Visgi tarsi maištaudamos jos sutarė susitikti nusikaltimo vietoje – restorane, po kurio stogu kilo jau dabar amžiaus literatūros skandalu tituluojamas įvykis. Plonytė Hoks Heivard Kit, Marela Agneli, Glorija Gines ir Pamela Čerčil Heivard Hariman – nė vienos pilkos pelytės – susibūrė restorane La Côte Basque, kuriame visada, o ypač – šiandien, galėjai stebėti ir būti stebimas. – Kurgi C. Z.? – staiga sunerimo Glorija. – Garbingoji ponia Gest taip pat turėtų čia būti. Taip jau pridera. Šiaip ar taip, ji čia buvo, kai viskas prasidėjo. Patinka mums tai ar ne, ji – viena mūsų. – C. Z. veikiausiai kur nors rausiasi urvą. Ar žinai, ką išgirdau paskambinusi jai ir paklaususi, ar jau skaitė? Juoką. Ji juokėsi! „O Plonyte, – atšovė ji, – jei iki šiol nežinojai, kad Trumanas Kapotė nesugeba nulaikyti liežuvio už dantų, esi dar didesnė kvaiša negu aš!“ Žinoma, apie ją Trumanas nė neužsiminė. – Bet kaipgi?.. – paklausė Pamela, ir visų žvilgsniai susmigo į tuščią krėslą stalo gale. – Negi C. Z. neįtūžo bent jau dėl jos? Plonytė pagaliau prisidegė tą palaimintą cigaretę ir giliai įkvėpė. Atsilošusi krėsle išpūtė dūmus ir prisimerkusi dėbtelėjo į Pamelą. Neįtikėtina, kaip Trumanas įstengė suvienyti netgi jas, kaip savo plunksna priešes pavertė sąjungininkėmis. – Ne, bent jau man taip nepasirodė. – Bet Dilonas, tas nepakenčiamas bjaurybė Trumano pasakojime, tai juk Bilas, tiesa? Rašoma apie Bilą Peilį? Giliai įkvėpusi Plonytė nusuko akis nuo nerimastingų, klausiančių bičiulių žvilgsnių. – Taip. Apie jį, tikrai žinau. Neklauskite, iš kur, – tiesiog žinau. 9
Melanie Benjamin
Pamela, Glorija ir Marela aiktelėjo. Aiktelėjimai pasigirdo ir nuo gretimų stalelių: kai moterų ketvertukas drauge įžengė į restoraną, į jas atsigręžė visi. Vieni – apstulbę, kiti – kuo nuoširdžiausiai nudžiugę, treti – neslėpdami susižavėjimo. Užtat visi – apimti smalsumo. Marselis, jų mylimas padavėjas, atsargiai prisiartino prie stalelio su įprastu Cristal šampano buteliu. Kai parodė jį moterims, Glorija sutikdama tingiai mostelėjo ranka. Padavėjas atkimšo butelį, tačiau be įprasto pokštelėjimo. Marselis žinojo. Žinojo visi. Tą rytą lentynose pasirodė naujausias Esquire žurnalo numeris. Viršelio nuotraukoje buvo įamžintas aptukusio ir išbalusio Trumano Kapotės profilis, o antraštė iškilmingai skelbė apie ilgai lauktos naujausios gerai žinomo romano Šaltakraujiškai autoriaus novelės pasirodymą. Ji vadinosi La Côte Basque, 1965. Laikrodis mušė pirmą popiet. Lizė Smit veikiausiai jau kiūtojo prie telefono, vis kamantinėdama kambarines, ar ponia namie. Na, šios ponios namie tikrai nėra, pamanė sau Plonytė. Jei panorės, negrįš iki pat saulės laidos. Po velnių, nors ir iki ryto. Kurgi Tėtušis, kai jo prireikia? Jei skrydžiai į Kubą nebūtų buvę uždrausti, mielai būtų įšokusi į patį pirmą lėktuvą. O jei tebebūtų gyvas Hemingvėjus – su daikirio kokteiliu vienoje rankoje, medžiokliniu šautuvu arba meškere – kitoje, vien ją išvydus jo veidą nušviestų plati, gašli vyriška šypsena, ir jis vėl laužytų galvą, kada gi pagaliau prisirengs parašyti knygą apie ją, nuostabiausią kada nors sutiktą moterį. Et, bet tai – jau kita istorija iš kitų laikų. Kito gyvenimo. Šiandien istorija kitokia. Tai netgi ne jos istorija, ir Plonytė tai suprato. Taip, ja pasinaudojo, bet didžiuma jos paslapčių galų gale 10
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
liko nutylėtos. Ir vis dėlto tai nesusilpnino nei išdavystės skausmo, nei kartėlio dėl to, ką iškrėtė jos Širdingasis – vien prisiminus tą meilią pravardę sutraukė skrandį. Paviešindamas tai, ką papasakojo, Trumanas Kapotė vidury baltos dienos įvykdė žmogžudystę. Atskleisdamas istorijas, apie kurias neturėjo nė menkiausios teisės prabilti. Istorijas, kuriomis išvis nederėjo su juo dalytis. – Dabar jam skambinant niekas nebeatsilieps. Niekas jo niekur nebekvies. Visuomenės akyse su juo baigta. Galas – galas kaip... – Pamela demonstratyviai šluostėsi pirštais žydras akis. Plonytė negalėjo nepastebėti, kad šios išties buvo visiškai sausos. Pokalbis minutėlei nurimo, tarsi virš stalelio pakibęs debesis būtų pritemdęs ryškią šviesą ir šešėliuose paslėpęs žvilgančius stalo įrankius bei tviskančio krištolo indus. – Ar kas nors bent prisimena, kaip su juo susipažino? Ar jis tiesiog ėmė ir atsirado lyg maras? Plonytė buvo nusiteikusi svarstymams – tai sau leisdavo nedažnai, o ir draugės nuo tokių pašnekesių sukdavo noseles. Pietūs La Côte Basque neskirti knaisiotis po dūšią. Visgi šiandien viskas kitaip. Šiandien, atsivertusios Esquire, puslapiuose jos išvydo save – ir ne šiaip save, o veikiau jau saviškes, savo rūšį, gentį, išskirtinį, privilegijuotą ratelį, kuriam pavydėjo kiti, – išdarinėtas, nudirta oda, apnuoginta siela, į dienos šviesą ištrauktu bjaurumu. Išduotos paslaptys, sugriauti gyvenimai. Jų lizde pasitaikė angis, jų draugijoje – ilgaliežuvis. Vis dėlto prie dar vienos Cristal taurės damos sutarė, kad Trumanas Kapotė ne vienintelis gali pasakoti. 11
Melanie Benjamin
– Tad rėžkite, – sučiulbo Plonytė maloniai atsirišus liežuviui ir saldžiai nutirpus gerklei. – Kaip, po velnių, tas iš Pietų molio drėbtas motiejus išvis čia atsidangino? Ketvertukas palenkė vis dar nuostabiai žavius kaklus ir suglaudė nepriekaištingai sušukuotas galvas pasitarti. Joms stengiantis atidžiai atsekti visą istoriją nuo pradžių, ant gestikuliuojančių rankų virpėjo karoliukai ir plunksnos, o ant pabrėžiamai tiesiamų plaštakų žibėjo brangakmeniai ir auksas. Istorija apie tai, kaip Trumanas Kapotė ryžosi išduoti visas savo gulbes, bet vieną – labiau nei kitas. Tą, kurią visi mylėjo karščiausiai – netgi pats Trumanas. Ypač pats Trumanas. Tiesa, ši istorija turėjo vieną trūkumą – pats Trumanas joms ją ir papasakojęs.
12
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
1 skyrius
Kartą, seniai seniai... Geriausi tatai buvo laikai ir blogiausi...* Buvo senis ir bobutė... Trumanas sukikeno, it mažylis prisidengė burną ir krizeno, kol ėmė krūpčioti menki petukai. Žydros jo akys atrodė taip džiugiai padykusios, kad vyras priminė atgijusią graikų dievo Pano skulptūrą. – O Mamule! Na aš ir padykėlis! – Širdingasai, tu neįkainojamas! – Plonytė prisimena taip pat prajukusi – kvatojusi, kol įsiskaudo šonkauliai. Ką tomis nuostabiomis ankstyvosiomis dienomis Trumanas tikrai gebėjo, tai ją prajuokinti. To iš tiesų ir pakako. Tiesa juk visai paprasta. Kai jis buvo jaunas, 1955-aisiais, kai jie visi dar buvo jauni – ar bent jau jaunesni – šlovė svaigino, o draugystės dar tik mezgėsi, maitinamos šampanu, ikrais ir dovanomis iš Tiffany juvelyrinės parduotuvės, leisti laiką greta Trumano Kapotės buvo vienas smagumas. * Čarlzo Dikenso romano Pasakojimas apie du miestus pirmoji eilutė – cituojama iš 1988 m. leidimo lietuvių kalba, vertė V. Petrukaitis (čia ir toliau – vert. past.).
13
Melanie Benjamin
– „Kartą, seniai seniai“, – pagaliau ištarė Plonytė. – Taip. Na... – teatrališkai, taip kaip mokėjo tik jis, nutęsė Trumanas, pridėdamas kelis skiemenis. – Kartą, seniai seniai, stovėjo Niujorkas. Niujorkas. Staivesendai, Vanderbiltai, Ruzveltai ir rimta, garbinga Vašingtono aikštė. Šventosios Trejybės bažnyčia. Garsioji ponios Astor šokių salė, keturi šimtai elito atstovų, pasipūtėlis Samuelis Vordas Makalisteris, išdavikė Edita Varton, Delmonico restoranai. Juokdariai Zelda ir Skotas viešbučio Plaza fontane, Algonkvino apvaliojo stalo pažįstamų būrelis, Dotė Parker, aštrus lyg peilio ašmenys jos liežuvis ir plunksna, Follies vaidinimai Brodvėjuje. Čiolės Nikerboker skiltys laikraščiuose, restoranas 21, šokiai klubuose The Stork ir El Morocco. Neprilygstamoji Hildegarda, dainuojanti viešbučio Plaza restorane The Persian Room, ir jai po kojų klūpintis susižavėjęs Keris Grantas. Penktoji aveniu: Henri Bendel rankinės, prabangios Bergdorf gėrybės, Tiffany juvelyrika. Žinoma, buvo ir plika akimi nematomas Niujorkas – žemesnis visomis šio žodžio prasmėmis. Eliso sala, Bauerio gatvė, Žemutinis Istsaidas. Metro. Užkandžiai iš automatų ir Schrafft kavinukių, dešrainiai iš prekeivių vežimėlių, po gabalėlį parduodamos picos. Kinų kvartalo vitrinose kabantys kepti viščiukai, raugintų agurkų statinės Delansio gatvėje. Bitnikai Vilidže skylėtomis kojinėmis, purvinais golfais ir panieka viskam. Vis dėlto ne šis Niujorkas traukė trokštančius daug pasiekti, svajojančius, alkstančius. Ne, juos viliojo išdidus Niujorkas, mansardų ir apartamentų St. Regis, Plaza ar Waldorf viešbučiuose miestas, Niujorkas, kuriam Take the ‘A’ train – Šok į traukinį A reiškė tik dainą, 14
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
o ne kasdienį pasirinkimą. Niujorkas, kuriame, jei limuzinas pasirodydavo užimtas, vos gatvėje spragtelėjus pirštais stodavo geltoni taksi automobiliai. Tviskančių atidarymo vakarų Metropoliteno meno muziejuje Niujorkas su nesibaigiančiomis labdaros puotomis ir banketais, platūs, švarūs, prekeivių vežimėliais ir virvėmis skalbiniams džiauti neužgriozdinti šaligatviai, kuriuose nezujo žaidžiantys vaikai. Parko, upės ir tilto, o ne apskretusių plytinių sienų ar siaurų, tamsių, drėgme tvoskiančių skersgatvių vaizdai. Pjesių, filmų, knygų Niujorkas. Niujorkas iš The New Yorker, Vanity Fair ir Vogue žurnalų puslapių. Tai buvo švyturys, viršūnė, švyturys pačiame viršūnės smaigalyje. Šviesa, visada spindinti iš tolumos, regima net Ajovos kukurūzų laukuose, Dakotos kalvose, Kalifornijos dykumose, Luizianos pelkynuose. Nuolat mojanti, kviečianti šviesa, suburianti nepatenkintus ir viliojanti paskendusius svajonėse. Tuos, kurių venomis per karštas kraujas tekėjo per greit, versdamas dairytis po ramias šeimas, rimtuolius kaimynus, kapuose amžinu miegu snaudžiančius protėvius ir tarti: „Aš – kitoks. Aš – ypatingas. Aš – kur kas daugiau nei jie.“ Visi jie atvyko į Niujorką. Tarp jų – ir Nensė Gros, bičiulio aktoriaus Viljamo Pauelio pravardžiuota Plonyte – iš Kalifornijos. Glorija Gines – „La Gines“ – gimė valstiečių šeimoje Meksikos kaime. Barbara Kušing, nuo pat gimimo vadinta Mažyle, buvo jauniausia iš trijų nuostabių bostoniečių seserų. Ir Trumanas. Trumanas Strekfusas Personsas Kapotė, vieną dieną pasirodęs nuosavame Viljamo Samuelio ir Mažylės Peilių lėktuve, kaip svečias atlydėjęs gerus jų draugus – Dženiferę Džouns ir Deividą O. Selzniką. Bilas Peilis, CBS televizijos tinklo įkūrėjas ir valdytojas, išpūtęs 15
Melanie Benjamin
akis dėbsojo į elniuką primenantį liekną jaunuolį didžiulėmis žydromis akimis ir šypseną keliančiu balsu. – Maniau, kalbėjai apie prezidentą Trumaną, – šnypštelėjo jis Deividui. – Nė girdėjęs nesu apie šitą... mažių. Ir turėsime su juo trintis visą savaitgalį? – O Bilai, žinoma, kad esi apie jį girdėjęs, – švelniai sumurmėjo jo žmona Mažylė Peili, tuojau pasitikusi netikėtą svečią taip šiltai ir gracingai, kaip mokėjo tik ji. Be abejonės, Bilas Peilis buvo girdėjęs apie Trumaną Kapotę. Kieno gi ausų 1955-ųjų Manhatane šis vardas nepasiekė? Trumanas, Trumanas, Trumanas – kuždėjo, šnypštė, pavydėjo, niekino balsai. Dar nesulaukęs nė trisdešimties – Stebuklų Vaikis, Vunderkindas, Mažasis Siaubas (tiesa, reikia pripažinti, paskutiniojo epiteto dažniausiai griebdavosi kiti rašytojai). Trumanas Kapotė, lieknas, ilgesingomis garbanomis, nuoširdžiomis akimis ir neramiomis putliomis lūpomis, tingiai atsilošęs ir jausmingai žvelgiąs nuo pirmojo savo romano Kiti balsai, kiti kambariai viršelio aplanko. Privalu pastebėti, kad nei Mažylė, nei jos bičiulės – Plonytė ar Glorija – nė nesivargino skaityti knygos. Vis dėlto damos smalsiai kuždėdavo jo vardą kokteilių vakarėliuose, labdaros puotose ar per iškilmingus pietus. – Privalai susipažinti su... – Stačiai iš proto kraustausi dėl... – Tu, be abejonės, pažįsti... Trumaną. – Aš pirma tau jį pristačiau, – Plonytė priminė Mažylei apie tą lemtingą savaitgalio išvyką į Peilių namą Jamaikoje, tą pritrenkiamą, stulbinamą savaitgalį, kai Mažylė ir Trumanas pagavo vienas kitą 16
PenktoSIoS aveniu gulbĖs
besimarkstančius nuo akinamos draugystės aušros – dar tokios naujos, kad jiedu ne išsyk suprato, jog šis juos nuo paprastų mirtingųjų išskyręs ir apgaubęs burtas išties yra draugystė. – Tu tik nepameni. Bet Trumanas priklausė man, mano Širdingasis. Nesąžiningai pasielgei jį nuo manęs nušvilpusi, – Plonytė papūtė lūpeles ir papurtė šviesius plaukus, visada krintančius ant vienos akies. Ji visada atrodė panašesnė į Laureną Bakal nei pati Laurena Bakal, ir tuo visai nereikia stebėtis: pastaroji įvaizdį susikūrė kopijuodama Plonytę. – Maždaug tuo metu, kai jis plušėjo prie filmo Nugalėti velnią* scenarijaus. Negi nepameni? – Ne, tai aš pirmoji jį atradau, – atkakliai tikino Glorija, žybsėdama egzotiškomis tamsiomis akimis. Tas žvilgsnis bet kada galėjo lengvai išduoti tikrąją moters kilmę, taip atidžiai ir beveik visiškai paslėptą po Balenciaga mados namų suknelėmis, rūpestingai Keneto Batelio sukurtomis šukuosenomis ir išmokta britiška tartimi. – Stebiuosi, Plonyte, kad neprisimeni. Viskas įvyko netrukus Trumanui pritaikius Brodvėjaus scenai Žolyno arfą. Paprastai į Brodvėjų pernelyg nesiveržiu, – pabrėžė ji, dėbtelėdama į staiga net pasišiaušusią Plonytę, – bet labai džiaugiuosi, kad pasirodžiau toje premjeroje. Tada tau viską apie jį ir išklojau, Mažyle. – Brangioji, visai ne. Aš jį pasikviečiau savaitgaliui į Pa-ryžių, negi pamiršai? – įsiterpė Pamela. Jos tartis buvo tokia, tokia britiška, kad visos kaip viena instinktyviai palinko artyn klausytis atidžiau (drauge visos instinktyviai perprato draugės gudrybę, prisiminusios begales kartų, kai lygiai taip pat pasielgę jų vyrai kone nosimis įsiremdavo į neįtikėtiną Pamelos krūtinę, išryškintą gilios Dior iškirptės). – Kur * Beat the Devil – JAV, 1956 m.
17
Melanie Benjamin
kas anksčiau nei bet kuri iš jūsų – Trumanas buvo ką tik išleidęs romaną Kiti balsai, kiti kambariai. Benetas Serfas, na, žinote, leidėjas, – Pamela neįstengė susivaldyti nevalingai nenusipurčiusi: niekam nepatikdavo pripažinti, kad bendrauja su tokiais tipais, – pasiteiravo, ar negalėčiau prablaškyti jauno jo atstovaujamo rašytojo, vis nerimaujančio dėl netrukus pasirodysiančių recenzijų. Buvai su mumis, Mažyle. Esu tikra. – Damos, damos, – sudrausmino C. Z., rami ir nepaveikiama kaip visada, iki galo kaip reikiant neįsiliejusi į jų pasaulį, bet niekada iš jo ir nepasitraukusi, paprasta Alfredo Hičkoko filmų aktores primenanti šviesiaplaukė šilta šypsena, pernelyg tęsianti žodžius, kaip neįtikėtinai būdinga bostoniečiams. Vis dėlto nė vienai nebuvo paslaptis, kad C. Z. jautėsi laimingesnė su kastuvu rankose plušėdama sode ar rūpindamasi žirgais nei pietaudama restorane Le Pavillon. – Paprastai tokie dalykai man nerūpi, bet esu tikra, kad Trumaną su Mažyle supažindinau aš. Apsipirkinėjome Bergdorf – Trumanas gali tiesiog neprilygstamai parinkti rankinę. Tądien ten buvai ir tu, Mažyle. – Ne, man rodos, tai įvyko mūsų jachtoje, – netvirtai prabilo Marela. Tarp draugių ji retai jausdavosi užtikrinta ir vis drovėdavosi: nepaisant didžiulių turtų, pribloškiamo grožio ir veido, kurį Trumanas vadino tokiu, „kokį būtų nutapęs Botičelis, jei tik šiam nebūtų pristigę talento!“, ji buvo gerokai jaunesnė už bičiules ir nuolat abejodavo dėl savo vietos jų būryje. – Vieną vasarą Trumaną atsivedė Alekas Korda. Manau, judu su Bilu irgi buvote ten, argi ne, Mažyle? Mažylė Peili, nepaisant svilinamos Niujorko vasaros kaitros nė kiek nesukaitusi su melsvu nesiglamžančio lino Chanel kostiumėliu, 18