Detektyvinis trileris
MANTAS KARVELIS
Balandžio 15 d., sekmadienis
– PAGALBOS TELEFONAS 112, kas atsitiko?
– Mano vyras negyvas...
Išgirdusi drebantį moters balsą operatorė Ana Bergstriom dirstelėjo į priešais stovinčio ekrano kampą. Laikrodis rodė 19.42.
– Ar galite prisistatyti?
– Šeština Julen. Vyras vardu Hansas. Hansas Julenas.
– Iš kur žinote, kad jis negyvas?
– Nekvėpuoja. Tiesiog guli ir viskas. Radau grįžusi namo. Ir kraujas... Kilimas kruvinas, – šniurkščiojo moteris.
– Jūs sužeista?
– Ne. – Ar yra daugiau nukentėjusių? – Ne, bet mano vyras negyvas!
Suprantu. Kur šiuo metu esate? – Namuose.
Operatorė giliai įkvėpė. – Gal galėčiau sužinoti adresą?
– Rytų kelias 204, Lindė. Geltonas namas. Dideli vazonai lauke.
Anos pirštai lakstė po klaviatūrą, akys skaitmeniniame žemėlapyje
ieškojo Rytų kelio. – Atsiųsiu visą reikiamą pagalbą, – ištarė ji ramiu balsu. – Kol atvyks, prašyčiau nebaigti pokalbio.
Nesulaukusi atsakymo Ana stipriau prispaudė ausinę prie ausies.
– Alio! Jūs dar čia?
Jis tikrai negyvas.
Moteris vėl ėmė verkti. Šniurkščiojimai virto isteriška rauda, ir netrukus ragelyje skambėjo tik pratisas, siaubo persmelktas klyksmas.
Kriminalinės policijos komisaras Henrikas Levinas ir inspektorė Marija Bulander išlipo iš volvo. Lindėje nuo Baltijos jūros košiantis žvarbus vėjas išpūtė ploną pavasarinę Henriko striukę. Jis iki kaklo užsitraukė užtrauktuką ir susikišo rankas į kišenes.
Grįstame kieme stovėjo juodas mersedesas, kuriam draugiją palaikė du policijos automobiliai. Kiek toliau, už įspėjamosios juostos, buvo dar du, sprendžiant pagal reklaminius užrašus, priklausantys konkuruojantiems miesto dienraščiams.
Pora žurnalistų taip smalsiai spaudėsi prie juostos, kad ši net čežėjo į pūkines striukes. – Eina sau, kokia prašmatni vietelė.
Inspektorė Marija Bulander, artimoje aplinkoje vadinama tiesiog Mija, susierzinusi papurtė galvą:
– Dar ir statulų turi.
Ji dėbtelėjo į granitinius liūtus. Paskui žvilgsnis sustojo ties šalia pūpsančiais gal metro aukščio vazonais.
Henrikas Levinas toliau tylėdamas kilo apšviestu keliuku link du šimtai ketvirto Rytų kelio namo. Pakraščiuose likusios sniego krūvelės bylojo, kad žiema dar nepasidavė. Jis linktelėjo prie durų stovin
čiam viešosios policijos pareigūnui Gabrieliui Melkvistui.
Nusipurtęs nuo kojų sniegą Henrikas pravėrė sunkias duris Mijai, ir abu įėjo vidun. Didingoje viloje virė darbas – ekspertai
sistemingai ieškojo pirštų atspaudų ir kitų pėdsakų. Jau spėję ap
šviesti ir nubraukti teptukais duris ir rankenas dabar visą dėmesį buvo sutelkę į dominančias vietas ant sienų, kur kas nors galėjo atsi
remti. Negausiai apstatytą kambarį retsykiais nušviesdavo fotoaparatų blykstės. Lavonas gulėjo ant dryžuoto svetainės kilimo.
– Po galais... – ištrūko Mijai. – Tai jau taip, – pritarė Henrikas.
– Kas jį rado?
Žmona, Šeština Julen. Aptiko grįžusi namo, – paaiškino Henrikas.
– Kur ji?
– Antrame aukšte, su Hana Hultman.
Henrikas Levinas nužvelgė gulintį kūną. Negyvėlis buvo Hansas Julenas, Migracijos departamento prieglobsčio skyriaus vadovas.
Apėjęs lavoną Henrikas palinko virš veido. Įdėmiai nužvelgė ryškų smakrą, vėjo nugairintą veidą, žilą barzdą ir tokius pat žilus smilkinius. Hansą Juleną ne kartą rodė per televizorių, bet archyvinėse nuotraukose jis visai nepriminė dabar priešais gulinčio senstelėjusio vyriškio rūpestingai išlygintomis kelnėmis ir dryžuotais melsvais marškiniais. Ties krūtine medvilnė buvo sumirkusi krauju.
– Pažiūrėk, bet neliesk.
Prie lango stovinti ekspertė Anelija Lindgren reikšmingai žvilgtelėjo į Henriką.
– Nušautas?
– Regis, taip. Dvi žaizdos.
Atsistojęs Henrikas apsidairė svetainėje, kurios pagrindinis akcentas buvo sofa ir du oda aptraukti foteliai. Viduryje stovėjo stiklinis stalelis chromuotomis kojomis, ant sienų kabėjo Ulfo Lundelio paveikslai.
Henrikas persibraukė ranka smakrą, smiliumi ir nykščiu pajuto aštrius šerius. Pagalvojo, kad baldai atrodo nejudinti, niekas nenuversta.
– Jokių grumtynių pėdsakų, – ištarė atsisukdamas į už nugaros stovinčią Miją. – Tiesa, – atsakė ji, neatitraukdama akių nuo ovalaus stalelio.
Ant šio gulėjo ruda odinė piniginė. Mijai kilo pagunda paliesti kyšančias tris penkių šimtų kronų kupiūras. Ištraukti visas arba bent vieną. Tyliai, nepastebimai. Vis dėlto susivaldė ir mintyse paliepė sau surimtėti.
Henriko žvilgsnis nuslydo prie didelio erkerio į sodą ir sustojo ties Anelija Lindgren, kuri, ieškodama pirštų atspaudų, darbavosi teptuku.
– Ką nors radai?
Akiniuota moteris pažvelgė į jį.
– Dar ne, bet, pasak žmonos, jai grįžus šitas langas buvo atidarytas.
Tikiuosi, rasiu ne tik jos atspaudų.
Paskui vėl kibo į darbą. Darbavosi lėtai ir metodiškai.
Henrikas persibraukė ranka plaukus ir atsigręžė į Miją:
– Šnektelėsime su ponia Julen?
– Užeik pas ją vienas, aš dar pasidairysiu čia.
Mija du sykius apibrėžė ratą ore.
Apsigobusi pečius pledu, Šeština Julen sėdėjo miegamajame ant dvigulės lovos ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į naktinį stalelį.
Jaunesnioji policininkė Hana Hultman pagarbiai žengtelėjo atgal ir Henrikui įėjus uždarė duris.
Kildamas laiptais, jis įsivaizdavo elegantiškai apsirengusią, smulkaus sudėjimo ir malonaus būdo ponią, bet prieš jį sėdėjo tvirta, drūto juosmens moteris, vilkinti nuskalbtus marškinėlius trum
pomis rankovėmis, ploną megztuką ir mūvinti tamsius džinsus su elastanu. Ne visai tai, ko jis tikėjosi. Veidas sutinęs, užverktos akys raudonos. Perdėm išbalinti, pažo kirpimu nutrumpinti plaukai gerokai ataugę – akivaizdu, kad nuo paskutinio apsilankymo kirpykloje praėjo jau nemažai laiko.
Atplėšęs žvilgsnį nuo jos, Henrikas smalsiai apsidairė kambaryje. Pirma nužvelgė komodą, paskui nuotraukomis nukabinėtą sieną. Viduryje – didelė, kiek išblukusi laimingos jaunavedžių poros nuotrauka. Akivaizdu, kad kabo ten jau daug metų.
Staiga pajuto, kad moteris jį stebi.
– Aš Henrikas Levinas, kriminalinės policijos komisaras, – prisistatė ir susigriebė, kad kalba pašnibždomis. – Užjaučiu dėl netekties. Atleiskite, bet turiu užduoti kelis klausimus.
Šeština megztuko rankove nusibraukė nuo skruosto ašaras.
Suprantu.
– Ar galite papasakoti, kas atsitiko, kai šįvakar grįžote namo? – Aš parėjau ir... ir... tiesiog... Jis ten gulėjo.
Ar žinote, kiek buvo valandų?
Maždaug pusė aštuonių.
Jūs įsitikinusi?
Taip.
– Kai įėjote vidun, ar name dar kas nors buvo? – Ne, tik mano vyras, kuris...
Moters lūpa ėmė drebėti, ji užsidengė veidą rankomis.
Henrikas žinojo, kad dabar ne metas detaliai apklausai, todėl nusprendė kalbėti trumpai.
– Šeština, netrukus jums bus suteikta pagalba, bet prieš palikdamas ramybėje turiu kai ką patikrinti.
Ji atitraukė rankas nuo veido ir susidėjo ant kelių.
– Ką?
– Minėjote, kad grįžusi radote pravirą svetainės langą. Jūs jį uždarėte?
– Taip.
– Ar tai darydama lauke nieko nepastebėjote?
– Ne... Ne.
Šeština pažvelgė pro miegamojo langą. Henrikas susikišo rankas
į kelnių kišenes ir valandėlę susimąstė.
– Gerai. Prieš išeidamas noriu paklausti: gal pageidaujate, kad kam nors paskambintume? Draugei, giminaičiams? Kam nors iš vaikų?
Ji nuleido žvilgsnį į drebančias rankas. Paskui prasižiojo ir vos girdimai kažką sušnabždėjo.
– Atleiskite, gal galite pakartoti? – paprašė Henrikas.
Šeština akimirką užsimerkė, paskui iškankintu veidu lėtai atsisuko
į komisarą ir giliai įkvėpusi pakartojo.
Svetainėje Anelija Lindgren pasitaisė akinius.
– Regis, kažką radau, – ištarė nužvelgdama šepetėliu nubrauktą
palangę.
Priėjusi Mija išvydo aiškiai matomą rankos atspaudą.
– Čia dar vienas, – parodė Anelija. – Vaiko.
Nė kiek neabejodama savo išvada paėmė fotoaparatą, ketindama užfiksuoti radinį.
Mijai bandant nuslėpti žiovulį, Anelija atsistojo prie lango ir nustatė tinkamą EOS 1D ryškumą. Tuo metu laiptais nusileido Henrikas. Ranką laikė per penkis centimetrus virš turėklo, atsargiai statydamas kojas ant plačių alyvuoto ąžuolo pakopų.
Anelija pasikabino fotoaparatą ant kaklo ir linktelėjo jam.
Prieik, – pakvietė. – Radome atspaudų.
Įdomu, – atsakė jis ir sustojo šalia Mijos.
Maži, – ištarė Anelija, vėl pakėlė fotoaparatą, priartino ir nufotografavo dar kartą.
– Vaiko, – patikslino vėl nusižiovaujanti Mija.
Henrikas atrodė apstulbęs. Susiraukė, antakiai susimetė prie tarpuakio. Paskui pasilenkė arčiau lango. Valandėlę stovėjo apžiūrinėdamas kontūrus formuojančias linijas, unikalų mažos rankos pėdsaką.
– Keista, – sumurmėjo atsitiesdamas.
Vėl susimąstė, bet padarė tą pačią išvadą.
– Labai keista, – pakartojo, šį kartą garsiau. – Kodėl? – paklausė Mija.
Prieš atsakydamas Henrikas nužvelgė ją.
Jie neturi vaikų.
Balandžio 16 d., pirmadienis
TEISMAS BAIGĖSI, PROKURORĖ Jana Berzelijus buvo patenkinta nuosprendžiu. Prieš posėdį buvo įsitikinusi, kad kaltinamasis bus nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą, – jis iki sąmonės netekimo suspardė savo seserį jos ketverių metų vaiko akivaizdoje ir palikęs mirti išėjo iš buto. Nebuvo jokių abejonių, kad smurtautojas keršijo už suterštą šeimos garbę, bet išgirdęs nuosprendį, advokatas Peteris Ramstetas vis tiek ėmė muistytis nepatenkintas.
Jana linktelėjo jam ir išėjo iš teismo salės. Ji nenorėjo aptarinėti teismo sprendimo, ypač su žurnalistais – šie, apsiginklavę kameromis ir mikrofonais, laukė prie Apygardos teismo rūmų. Pasukusi prie avarinio išėjimo pastūmė gaisro atvejui skirtas baltas duris ir greitai leisdamasi laiptais dirstelėjo į laikrodį. Buvo 11.35.
Vengti žurnalistų tapo greičiau taisykle nei išimtimi. Prieš trejus metus, kai Jana tik pradėjo dirbti Noršiopingo prokuratūroje, buvo kitaip. Tada ji vertino žiniasklaidos teikiamas galimybes. Laikraštis Norrköpings Tidningar net išspausdino straipsnį, pavadintą „Pavyzdinga studentė pradeda darbą teisingumo sistemoje“. Reportaže apie ją nestigo epitetų: „kometos skrydžiui prilygstanti karjera“ ir „akiratyje – generalinė prokuratūra“. Vis dėlto dabar, artėdama prie paskutinės laiptų pakopos, Jana Berzelijus galvojo ne apie tai.
Švarko kišenėje suvibravus mobiliajam ji stabtelėjo ir išsitraukė telefoną. Prieš atsiliepdama dirstelėjo į ekraną, kartu praverdama duris į šildomą stovėjimo aikštelę.
– Labas, tėve, – pasisveikino.
– Na, kaip sekėsi?
– Dveji metai kalėjimo ir devyniasdešimt tūkstančių žalai atlyginti.
– Tave tai tenkina?
Karlui Berzelijui niekada nešautų į galvą pasveikinti dukros po ją tenkinančios teismo baigties, bet jai buvo gerai žinomas tėvo įprotis nedaugžodžiauti. Net ir motina Margareta, kuri neabejotinai mylėjo dukrą, Janos vaikystėje pirmenybę teikė ne žaidimams, o tvarkai ir užuot skaičiusi pasakas džiaustydavo skalbinius, o valyti langus laikė patrauklesniu užsiėmimu nei migdyti dukterį.
Dabar trisdešimtmetė Jana rodė tėvams tą pačią bejausmę pagarbą, kurios šie ją išmokė.
Tenkina, – išspaudė atsakymą.
Motina klausia, ar atvažiuosi gegužės pirmąją. Regis, sumanė surengti šeimos vakarienę.
Kelintą? – Devyniolika nulis nulis.
– Būsiu.
Jana baigė pokalbį, atsirakino savo juodą BMW X6 ir atsisėdo prie vairo. Odinį portfelį numetė ant keleivio sėdynės, mobilųjį pasidėjo ant kelių.
Motina paprastai irgi paskambindavo po teismo, bet niekada pirma savo vyro. Tokia buvo taisyklė. Vėl pasigirdus skambučiui Jana iš karto pakėlė telefoną prie ausies, įgudusiais judesiais ir preciziškai tiksliai manevruodama iš ankštos aikštelės.
– Sveika, motina, – pasisveikino.
– Labas, Jana, – atsakė vyriškas balsas.
Staigiai spustelėjus stabdį automobilis trūktelėjo ir sustojo. Balsas buvo jos viršininko, apygardos vyriausiojo prokuroro Torsteno Granato. Skambėjo nekantriai.
– Na, kaip?
Nustebinta tokio smalsumo Jana trumpai pakartojo teismo nuosprendį.
– Gerai. Gerai, bet iš tiesų skambinu kitu reikalu. Noriu, kad pagelbėtum man vieno ikiteisminio tyrimo metu. Sulaikyta moteris, iškvietusi policiją dėl savo vyro, Migracijos departamento vadovo, mirties. Pasak policijos, nušautas. Taigi nužudytas. Turi visišką veiksmų laisvę.
Jana neatsakė, todėl Torstenas kalbėjo toliau:
Gunaras Ernas ir jo komanda laukia komisariate. Ką pasakysi?
Jana dirstelėjo į prietaisų skydelį – 11.48. Tada greitai įkvėpė ir vėl pajudėjo.
Važiuoju ten.
Jana Berzelijus greitu žingsniu įėjo į Noršiopingo policijos komisariatą ir pakilo liftu į ketvirtą aukštą. Jos kulniukų kaukšėjimas aidėjo plačiame koridoriuje. Žvilgsnį buvo įsmeigusi į priekį, tik prasilenkdama su dviem uniformuotais pareigūnais greitai linktelėjo.
Tyrėjų skyriaus vadovas Gunaras Ernas laukė prie savo kabineto.
Sveika atvykusi, – pasisveikino ir nusivedė į koridoriaus gale esančią konferencijų salę. Didžiąją dalį vienos iš sienų užėmė langai
į Nortulio žiedą, kur jau prasidėjo pietų meto spūstys. Ant sienos kitoje pusėje kabėjo didelė balta lenta ir prie lubų pritvirtinto pro
jektoriaus ekranas.
Jana priėjo prie ovalaus stalo, aplink kurį lūkuriavo komandos nariai. Prieš sėsdamasi pasisveikino su kriminalinės policijos ko
misaru Henriku Levinu ir linktelėjo Ūlai Sioderstriomui, Anelijai Lindgren ir Mijai Bulander.
Apygardos vyriausiojo prokuroro Torsteno Granato nurodymu, Jana Berzelijus vadovaus ikiteisminiam Hanso Juleno bylos tyrimui.
Šit kaip.
Mija Bulander sukando dantis ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsilošė kėdėje. Įtariai nužvelgusi savo vienmetę, kuri buvo jos neapykantos objektas, Mija konstatavo, kad vadovaujant Janai Berzelijus laukia varginantis tyrimas.
Tie negausūs atvejai, kai Mija buvo priversta dirbti su Jana Berzelijus, neįkvėpė jausti draugiškumo ikiteisminio tyrimo vadovei. Mijos manymu, Janos asmenybei tarsi kažko trūko. Šalta, niekada neatsipalaiduoja. Kolegės juk turėtų geriau viena kitą pažinti. Po darbo išlenkti vieną ar du bokalus alaus, tiesiog paplepėti apie viską ir apie nieką. Vis dėlto Mija gana greitai suprato, kad Jana ne iš tų, kurios vertina tokias valandėles. Paklausus net paprastų dalykų apie asmeninį gyvenimą, ji tik iš aukšto dėbtelėdavo ir daugiau nieko.
Mijos nuomone, Jana Berzelijus buvo sumauta, išpuikusi primadona. Deja, daugiau taip manančių nebuvo. Atvirkščiai – Gunarui ją pristačius daugelis linksėjo patenkinti.
Labiausiai Mija negalėjo pakęsti, kad Jana yra aukštuomenės poniutė. Tokios kaip Jana pinigus paveldi, o tokios kaip Mija, kilusios iš darbininkų klasės, gyvena iš paskolų. Jau vien tai buvo pakankama priežastis nemegzti gilesnės pažinties su panele įstabiąja.
Jana akies kampučiu matė neapykantos kupiną jaunos inspektorės žvilgsnį, bet nutarė ignoruoti. Atsisegusi portfelį išsitraukė bloknotą ir tušinuką su monograma.
Ištuštinęs mineralinio vandens Loka likučius, Gunaras išdalijo šešias dokumentų kopijas su visa informacija apie bylą.
Jose buvo pranešimo apie įvykį detalės, nuotraukos iš nusikaltimo vietos ir supančios aplinkos, namo, kuriame rastas Hanso Juleno
lavonas, planas ir trumpas aukos apibūdinimas. Pabaigoje – laiko ir radus auką taikytų priemonių išklotinė.
Gunaras parodė baltoje lentoje pavaizduotą laiko seką, taip pat pristatė pokalbio su aukos žmona Šeština Julen ataskaitą, pasirašytą viešosios policijos pareigūnų iš patrulių būrio.
– Vis dėlto su Šeština Julen buvo sunku susikalbėti, – pasakė
Gunaras. – Ji balansavo ant isterijos ribos, šaukė, šnekėjo nerišliai. Vienu metu ištiko hiperventiliacija. Ir visą laiką kartojo, kad tai padarė ne ji. Kad ji tik rado vyrą svetainėje. Negyvą.
– Vadinasi, mes ją įtariame? – paklausė Jana. Matė, kad Mija vis dar į ją spokso.
– Taip, ji mus domina, nes vis dar neturi jokio alibi.
Gunaras ėmė raustis priešais gulinčioje lapų krūvoje.
– Gerai, apibendrinsiu: Hansas Julenas nužudytas vakar, tarp
15.00 ir 19.00. Užpuolikas nežinomas. Ekspertai padarė išvadą, kad nužudymas įvykdytas namuose, kūnas nebuvo atgabentas iš kitur.
Tiesa?
Jis linktelėjo Anelijai Lindgren.
– Taip ir yra. Mirė ten, kur buvo rastas, – patvirtino ši.
– Kūnas atvežtas į teismo medicinos tarnybą 22.21, o namą apžiūrinėjote iki išnaktų.
– Taip. Štai ką radau.
Anelija padėjo ant stalo dešimt A4 formato lapų. – Buvo gerai paslėpti, giliausiame miegamojo drabužinės užkaboryje. Grasinantys laiškai.
– Ar žinome, nuo ko? – pasidomėjo Henrikas, tiesdamas ranką prie lapų. Jana pasižymėjo bloknote informaciją apie laiškus.
– Ne. Kopijas iš laboratorijos gavau šįryt, bet atsakymo teks palaukti dar vieną kitą dieną, – atsakė Anelija.
– Kas ten parašyta? – paklausė Mija.
Užsitraukusi rankų darbo megztinio rankoves ant plaštakų, ji atsirėmė alkūnėmis į stalą ir smalsiai sužiuro į Aneliją.
– Visuose tas pats sakinys: „Sumokėk dabar, arba kainuos brangiau.“
– Šantažas, – ištarė Henrikas.
– Pranešimų dėl grasinimų negavome? – suraukė kaktą Jana.
– Ne, tokių neužregistruota nei iš aukos, nei iš jo žmonos ar dar ko nors, – atsakė Gunaras.
– Ką žinome apie nužudymo įrankį? – paklausė Jana.
– Kol kas jo neradome nei nusikaltimo vietoje, nei aplinkinėje teritorijoje, – Gunaras pažvelgė į Aneliją. Ši papurtė galvą.
– DNR pavyzdžių ar batų atspaudų taip pat neaptikta?
– Ne, – atsakė Anelija. – Užtat radome pirštų atspaudų. Kai Šeština grįžo namo, svetainės langas buvo atidarytas. Beveik neabejojame, kad užpuolikas pabėgo pro langą. Deja, Šeština jį uždarė, taip apsunkindama mūsų darbą. Vis dėlto mums pavyko rasti du įdomius atspaudus.
– Kieno? – paklausė Jana ir pasiruošė užsirašyti informaciją.
– Nežinau, bet iš visko sprendžiant, atspaudai vaiko. Keista, nes pora neturi vaikų.
Jana pakėlė akis nuo bloknoto.
– Argi tai būtinai svarbu? Tikriausiai pažįsta ką nors, kas turi vaikų.
Galėtų būti kieno nors iš draugų ar giminaičių, – ištarė ji.
Šeštinos Julen buvo neįmanoma to paklausti, – pasakė Gunaras.
Tada labai svarbu ją apklausti, geriausia nedelsiant.
Jana išsitraukė iš portfelio užrašų knygą. Atsegusi juodos odos seg
tuką atsivertė šiandienos datą. Gelsvuose puslapiuose mirgėjo tvarkingai surašyti priminimai, laikai ir vardai.
Noriu, kad pasikalbėtume su ja dar šiandien.
– Paskambinsiu jos advokatui Peteriui Ramstetui, – ištarė Gunaras.
– Gerai, – pasakė Jana ir supratusi, kad negalės iš karto pasižy
mėti tikslaus laiko, garsiai užvožė užrašus. Pokštelėjimas privertė
Miją krūptelėti ir vėl įsistebeilyti į ją.
– Praneškite man laiką, kai su juo susisieksite, – paprašė Jana ir įsidėjo užrašus į specialiai tam skirtą skyrelį portfelyje. – Grįžtant prie apklausų – ar pasikalbėjote su kaimynais?
– Taip, su artimiausiais, – atsakė Gunaras.
– Ir ką?
– Nieko. Niekas nieko nematė ir negirdėjo.
– Tada pasišnekėsime ir su kitais. Aplankykite visus gatvės gyventojus ir apžiūrėkite visą rajoną. Lindėje daug namų, kai kurių langai milžiniški, – pasakė Jana.
– Taip, jums tai gerai žinoma, – burbtelėjo Mija. Jana pagavo jos žvilgsnį.
– Norėjau pasakyti, kad kas nors turėjo ką nors matyti.
Kiek pažiūrėjusi jai į akis, Mija nusuko žvilgsnį.
– Ką žinome apie Hansą Juleną? – toliau klausinėjo Jana.
– Regis, gyveno įprastą gyvenimą, – atsakė Gunaras ir pažvelgė į popierius. Gimė 1953iaisiais, taigi penkiasdešimt devynerių. Gimė ir užaugo Šimstade. Į Noršiopingą šeima persikėlė 1965aisiais, kai jam buvo dvylika. Universitete baigė ekonomiką, ketverius metus dirbo apskaitos paslaugas teikiančioje bendrovėje, paskui aštuonerius Mokesčių inspekcijoje. Tada įsidarbino Migracijos departamento finansų skyriuje. Šeštiną Julen sutiko aštuoniolikos, po metų įregistravo civilinę santuoką. Turi sodybą prie Veterno ežero. Štai ir viskas.
– Ar patikrinome, su kuo bendravo? – rūškanu balsu pasidomėjo Mija.
– Apie draugus kol kas nieko nežinome, bet, kaip sakyta, aiškinamės, – atsakė Gunaras.
– Mums tiesiog būtina detaliau pasikalbėti su Šeština, – įsiterpė Henrikas.
Žinau, – pritarė Gunaras.
– Kaip jo mobilusis? – paklausė Jana.
– Kreipiausi į ryšio operatorių dėl pokalbių išklotinės. Tikėkimės, gausiu jau rytoj.
– Ką parodė skrodimas?
Šiuo metu žinome, kad Hansas Julenas buvo nušautas ir mirė ten, kur ir buvo rastas. Teismo medicinos ekspertas šiandien paruoš preliminarią ataskaitą, – atsakė Gunaras.
– Norėsiu gauti kopiją.
– Henrikas ir Mija vyks ten po susirinkimo.
– Gerai. Aš važiuosiu kartu, – ištarė Jana ir išgirdusi inspektorės Mijos Bulander atodūsį sutramdė šypseną.
