PRADŽIA
Šiandien turėjo būti MANO diena. Baigtos magistrantūros studijos, tik antras diplomas ramybės į širdį neatnešė. Nes baigei filosofiją? Gyvendama kaime skaičiavau dienas, kada galėsiu išvykti į sostinę, todėl pasiryžau mokytis bet ką. Svarbiausia, Vilniuje.
Namo grįžau anksti. Nenorėjau vakaroti mieste, jaučiausi pavargusi. Labiausiai nuo minčių. Ką darysiu toliau? Svajojau apie doktorantūrą, tiktai bijojau, kad nepavyks įstoti. Galėjai labiau pasistengti, sušnabždėjo tylus balselis. Tikrai galėjau, tačiau neišėjo. Septyni – magiškas skaičius, bet gali būti, kad magija norint mokytis toliau nepadės. Privalau studijuoti, kitaip neturėsiu ką veikti Vilniuje.
Motina kalbėjo priešingai.
– Gal jau grįši į kaimą? – paklausė vos pasibaigus diplomų įteikimo ceremonijai.
Net nusipurčiau išgirdusi šį klausimą. Niekada, patyliukais atsakiau, tačiau šių žodžių ji negirdėjo.
Iš virtuvinės spintelės išsitraukiau nuo Kalėdų taupytą vyno butelį. Neieškojau taurės, gurkštelėjau vos atsisukusi kamštelį. Fui, sausas vynas! Akimirksniu sutraukė gomurį.
Tėtis manimi didžiavosi. Buvęs lektorius vietinėje kolegijoje dabar yra gerbiamas sostinės profesorius. Ironiška, tačiau noras siekti karjeros sugriovė jo santuoką. Kaip ir besirezgančius romantinius santykius su kitomis moterimis. Jaunos meilužės ilgai neužsilikdavo, užtat mokslininko veikla puikiai sekėsi.
Išsidrėbiau ant sofos priešais televizorių. Nekenčiu, kai namuose spengia tyla, įsijungiau jutubą ir, ilgai nesirinkusi,
paspaudžiau ant apsinuoginusios moters, stovinčios ant kalno viršūnės, paveikslėlio. Pornografijos nežiūrėsiu, tik muzikinis kanalas nusprendė, kad šiuolaikinį popso miksą geriausiai atspindės toks vaizdas. Reikėjo kokią informatiką studijuoti. Arba istoriją. Skirtumas tarp manęs ir tėvo – jis išties protingas, siekiantis tikslo.
Priešingai nei aš, išsiblaškiusi žioplė, kuri nepakankamai stengiasi. Vienintelis dalykas, vienijantis mus, yra aukštasis mokslas. Jam patiko, kad noriu daugiau, todėl po kiekvieno gauto diplomo apipildavo dovanomis. Aišku, nežinant mamai. Visada pabrėždavo, kad nieko neišplepėčiau.
Iš pradžių toks paslaptingumas erzino, bet supratau, kad neverta gilintis. Tegul neša dovanas, aš priimsiu.
Nuskambėjus pirmiesiems muzikos akordams vėl gurkštelėjau vyno ir įsijungiau feisbuką. Prieš akis iššoko mėgstamiausios (čia ironija, jeigu ką) santykių grupės įrašas, kurį neseniai paskelbė anonimė.
Labas visoms. Noriu, kad mano postas būtų anonimiškas dėl suprantamų priežasčių. Reikia, kad atsirastų mergina, kuri galėtų patikrinti mano vyrą. Įtariu, kad jis turi meilužę ir vaidina, kad rūpi šeima. Mano vyras yra intelektualus, turi nuosavą verslą, gerai atrodo. Suprantama, kad ir mergina turėtų būti išvaizdi ir protinga, kad galėtų jį sudominti. Lauksiu vilniečių komentarų.
Trečią kartą skaitau šį įrašą. Nesuprantu, kas vyksta. Kam moterys prašo patikrinti jų vyrus? Dievaži, kiekvieną dieną bent po porą tokių įrašų grupėje! Vėl gurkšteliu gėrimo, gal tai padės suvokti, kodėl moterys taip nepasitiki sutuoktiniais. Neištikimas vyras. Galbūt Šarūnas mane išdavė. Su blondine,
pilna jų toj Norgėj, o šviesios jam patiko. Bus su dideliais papais, aukšta, balta lyg pienas oda. O gal strazdanota? Užsiverčiau butelį, gėrimas jau ne taip džiovino gerklę. Ir toliau bučiuok tą šliundrą, Šarūnėli.
Tarsi kokie grybai po lietaus po susirūpinusios žmonos įrašu pradėjo dygti komentarai. Atsirado merginų, kurios pasisiūlė pagelbėti galimai vyro neištikimybę kenčiančiai moteriai. Bet daugiausiai buvo smerkiančių komentarų – esą, jeigu įtarinėji, greičiausiai ir turi, mesk jį lauk. Užtat anonimė žinojo, ką daro:
Prašau, neaiškinkit man, visažinės, kas yra blogai, o kas – ne. Pati tai gebu atskirti. Apeikit šitą postą, jeigu jums tai nepatinka. Mano vyras ne kartą buvo nuėjęs į kairę, tai gerai žinau, tačiau anksčiau ignoravau dėl sūnaus. Daugiau to nebus, siekiu susitvarkyti ir savo gyvenimą. Patikėkite manimi, pati esu ir graži, ir seksuali, tik mano vyrui reikia jaunesnių. Ruošiu staigmeną – skyrybų dokumentus, o turtas bendras. Nenoriu, kad paliktų mane basą. Jį visada palaikiau kuriant verslą – daugiau psichologiškai, buvo sunki pradžia, po to ir finansiškai. Vyro susigrąžinti nenoriu, turiu naują simpatiją, nenoriu su juo nieko rimto pradėti, kol rankose nelaikau skyrybų dokumentų.
Va čia tai melodrama – turi naują kavalierių ir ieško, kaip sukompromituoti vyrelį. Kas belieka, kai rūpiniesi tuo šikniumi, o jis, žiūrėk, jau miega su kita. Problemų su Šarūnu niekada neturėjau. Užtat draugių antros pusės buvo gan komplikuotos. Pavyzdžiui, Inesa. Vardiniai drabužiai ir aštrūs aukštakulniai. Stilinga, ryški, apelsinų spalvos plaukai siekia pečius. Dažnas praeivis nulydi ilgesingu žvilgsniu. Ji lengvai suviliotų bet kurį vyrą, tačiau kelerius metus gyvena su sugyventiniu. Sakau „sugyventinis“, nes Kasparas nepasipiršęs,
užtat šokdina ją lyg būtų teisėtas vyras. Be to, siaubingas darboholikas, visai kaip Šarūnas. Inesą iš pradžių tai erzino, nes pastarojo amžinai nebūdavo namuose. Kai prasidėjo brangios dovanos, ši užsimerkė prieš Kasparo ilgas darbo valandas, kurios galiausiai virto į posūkius tai į kairę, o kartais ir į dešinę. Iki šiol kartu, net planuoja vestuves.
Kartą Inesos paklausiau, ar nežeidžia faktas, kad mylimasis
žvalgosi į kitas (papildau: esu ne kartą jį sutikusi vaikštinėjantį
Gedimino prospektu su blondine pašonėje), ši pasiuto ir piktai atšovė:
O ką, pati pamiršai kaip laižeisi su tuo užsieniečiu bare?
Kam tau Šarūnas, jei klubuose dairaisi į kitus?
Taip, buvo tokių atvejų, užtat grįždavau atgal namo. Pas jį. O tas šmikis išvažiavo.
Kaip viskas gali greitai pasikeisti, pagalvojau godžiai siurbdama vyną. Tiek kartų minėjo, kad kitų nenori, o dabar guli lovoje su kita. Aš tai jaučiu.
Akyse pradėjo kauptis ašaros. Šarūnas turėjo būti čia, šalia manęs. Turėjome kartu džiaugtis mano pergale, bet… Išskrido. Paliko mane, užsimanė pertraukos. Savanaudis šūdžius. Šiknius ir taškas.
Gaila anonimės. Visi vyrai debilai. Galiu lažintis, kad kai ji prižiūrėjo sūnų, šis krušo kitas moteris. Kol žmona plovė grindis, laukė vėluojančio sutuoktinio su vakariene, gyvulys grįždavo namo vėliau, kad galėtų viešbutyje pasidulkinti su kitomis!
Susisiekite su manimi, aš pagelbėsiu.
Šyptelėjau. Jei ne Inesai, bent nepažįstamai moteriai, norinčiai palikti vyrą, padėsiu tai įgyvendinti.
ŠTAI KAS NUTIKO DARANKSČIAU
Viskas prasidėjo nuo kasdienio ginčo. Kelis mėnesius iš eilės pykdavomės dėl pačių įvairiausių mažmožių. Šarūnas niršo, kad palikau kriauklėje neišplautą kavos puodelį. Mane erzino, kad grįžęs iš darbo neskuba persirengti tepaluotų drabužių. Kiekvieną dieną jaučiau didžiulę įtampą dėl rašomo magistro darbo, o tas tik pasijuokdavo.
– Tu iš darbo išėjai dėl studijų. Ką veiki kiekvieną dieną, jeigu nesugebi parašyti teorinės dalies? – kasdien primindavo.
Nejaučiau palaikymo.
Norą gyventi Vilniuje vadino pinigų švaistymu. Drabužiai – iš turgaus arba padėvėtų. Mano studijų pasirinkimas atrodė keistas, esą, baigusi filosofiją darbo nerasiu. Supyko, kai po bakalauro nusprendžiau mokytis toliau.
– Kam tau mokslai? Kažkokios filosofijos... Ūlėna, ką darysi toliau?
Turėjau planą. Samdomas darbas užkniso, nesiruošiau kasdien virti kavą miestiečiams.
Savęs, kaip biuro darbuotojos, irgi nemačiau. Sėdėti penkias dienas priešais kompiuterį ir šalia kolegų, su kuriais palaikai mandagų pokalbį tik per stipriai sukąstus dantis, irgi nesinori.
Svarsčiau apie doktorantūros studijas. Norėjau būti lektore, po to – profesore. Arba filosofijos docente. Planas galėjo greitai žlugti, nebuvau itin stropi studentė, sunkiai sekėsi rašyti baigiamąjį darbą. Bakalauras buvo įvertintas šešetu, dėkui tėčiui, sumokėjusiam už antras studijas. Jis patikėjo, kad noriu likti universitete. Jei ne ten, tai kur kitur?
– Nieko tu neuždirbsi. Numanai, kiek dėstytojai gauna eurų į
rankas? Bent išvažiuokim iš Vilniaus, į mažesnį miestą, ten būk profesore, – komentavo Šarūnas, kai pirmą kartą papasakojau apie profesinius planus.
Susipykom. Rugpjūtį nekalbėjo, net į darbą autoservise išeidavo valandą anksčiau ir grįždavo sutemus. Niršau, bet emocijos dingo, kai prasidėjo naujų studijų semestras. Kiekvieną paskaitą troškau sugerti į save. Daug skaičiau, prasėdėdavau
bibliotekoje iki darbo pabaigos. Po to sėsdavau į antrą troleibusą ir rytą pasitikdavau MKIC’e1 .
Spalio mėnuo, penktadienio vakaras.
Sugrįžo Šarūnas. Rankose – geltonos rožės žiedas.
– Nepyk ant manęs, – tyliai ištarė ir įteikė gėlę.
Šyptelėjau.
– Žinai, kad nemoku ilgai pykti.
Susitaikėme. Iki kito karto, kol nesugalvojau susirasti darbo. Įsidarbinau kavinėje, ruošiau kavą. Šarūnas pasiuto, esą, jei noriu karjeros mokslinėje srityje, privalau dėmesį skirti mokslams.
Pačiai darbas patiko, nors tekdavo praleisti kai kurias paskaitas. Po poros mėnesių nesutarimų nusprendžiau išeiti iš kavinės ir vėl atsidėti mokslams.
Ketvirtas magistrantūros semestras, kovo pabaiga. Lauke iš lėto kaito oras. Šiltas vakaras, kiek neįprastas pavasariui. Buvau neseniai grįžusi, visą dieną prasėdėjau bibliotekoje, taisiau teorinę darbo dalį.
Siaubingai pavargau ir svajojau apie lovą. Bet poilsiui buvo per anksti – grįžęs namo Šarūnas norės valgyti.
Užkaičiau puodą vandens. Laukiau, kol užvirs. Vakarienei planavau pagaminti makaronų su mėsa ir sūriu. Kuo daugiau
1 Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) – Vilniaus universiteto bibliotekos padalinys Saulėtekio mokslo ir studijų slėnyje.
- 14 -
Net vanduo nespėjo užvirti, kai jis grįžo iš darbo. Atrodė... laimingas? Bent dabar taip galvoju, atmintyje vėl sugrįždama į tą akimirką. Plati šypsena veide, spindinčios akys. Jis tikrai buvo laimingas.
Iš pradžių tuo net pasidžiaugiau. Vadinasi, neburnos dėl neišskalbto džemperio ar neparuoštos vakarienės.
Buvome susitarę, kad pinigus uždirbs jis, o namų ruošos darbus atliksiu aš. Tai man patiko, kadangi nereikėjo dirbti samdomo darbo.
Cha, kokia buvau kvaila!
Turėjau suprasti, kad kažkas negerai. Paslaptinga šypsena, tyla. Po aštuonių minučių, vos tik išvirus makaronams, jo veidas akimirksniu pasikeitė.
– Ūlėna... Važiuosiu šią vasarą į Norvegiją ir... – po tylos prašneko Šarūnas.
– Kada šiais metais? Tikiuosi, kad po diplomų įteikimų, nenoriu praleisti, – priminiau apie mokslų pabaigą. Mes visada kartu važiuojame į Norvegiją. Jis ten uždarbiauja, o aš... Padedu jam arba ieškau darbo pas vietinius ūkininkus ir užsidirbu pinigų sau.
– Paklausyk, nepertrauk, – pyktelėjo. Dingtelėjo mintis, kad kažkas negerai. – Važiuosiu vienas, Ūlėna, lik čia. Mums reikia pertraukos, pabūkim atskirai. Gerai?
Ausyse ėmė cypti. Matau, kad Šarūnas kalba judindamas lūpas, bet nieko negirdžiu. Pabūkim atskirai? Aš nenoriu būti atskirai.
Tirpo pirštų galiukai. Šarūnas kažką kalba. Vis dar cypia ausyse, darosi vis sunkiau įkvėpti oro.
Man pasigirdo, negali būti, kad išvažiuos be manęs!
- 15kiaulienos, fermentinio sūrio ir sraigtelių formos makaronų. Šarūno mėgstamiausi.
– Bet… Kodėl? – kiek per garsiai paklausiu, kad pati išsigąstu savo balso.
– Nejau privalau tai kartoti? – piktai susiraukė. – Mums reikia pabūti atskirai. Šitie metai kažkokia tragedija. Pavargau pyktis, noriu atsitraukti ir pabūti atskirai. Mums abiems tai išeis į naudą. Vasaros pabaigoje tau paskambinsiu.
Perštėjo akis, dar ne laikas ašaroms.
Negali būti, kad išvažiuoji... Kodėl be manęs???
Sukandusi apatinę lūpą vėl paklausiau:
– Kam ta pertrauka?
Šarūnas atsiduso. Nedrįsk aiškinti, kad tu pavargai. Tai aš pavargau! Ar gali įsivaizduoti ką reiškia sėdėti „Šiuolaikinės vaizduotės teorijos“ paskaitose ir nieko nesuprasti?
– Ūlėna… Matei, kas vyko namuose pastaruosius mėnesius. Pykomės dėl smulkmenų, nepamenu, kada paskutinį kartą ramiai kalbėjomės. Myliu tave, bet manau, kad pertrauka santykiuose išeis į naudą. Turim vėl vienas kito pasiilgti, kad sugebėtume kalbėtis.
Viduje kunkuliavo pyktis. Kūną išmušė prakaitas, sunkiai gebėjau nulaikyti virpančius pirštus.
Ką tu spangsti apie pertrauką??
– Kada išvažiuosi? – paklausiau gerklėje sulaikiusi kylantį jausmų gumulą.
Neverksiu, nemaldausiu, kad pasiliktų. Jeigu jis to nori, aš... Sugniaužiau pirštus į kumščius, nagai skaudžiai įsirėžė į odą. Turiu susivaldyti. Galbūt aš sapnuoju?
– Kitą savaitę. Jorgenas rašė, kad manęs laukia. Skrisiu lėktuvu, bus greičiau ir... – Šarūnas kalbėjo apie būsimą kelionę, tik jo nebegirdėjau.
Jis bėga... Palieka mane vieną... Kodėl bėgi? Akyse kaupėsi ašaros, tačiau neverkiau. Tai JIS turėjo verkti, nes mane palieka.
MANE! Nesuprantu kodėl. Bėga lyg žiurkė iš skęstančio laivo, taip ir aiškiai nenurodydamas priežasčių.
Šarūnai, kas per pertrauka? Būk vyras ir pasakyk, KODĖL?
Troškau jį nuraminti.
Pasakyti, kad pykčiai poroje yra kasdienybė, kas gi nesipyksta, ar ne? Nebuvau tobula, dažnai nutylėdavau, užtat stengiausi. Gaminau, tvarkiau namus, ploviau indus. Netgi darbą jam suradau Vilniuje, gan gerai apmokamą. O ką tu dėl manęs padarei, Šarūnai?
Jis nekreipė dėmesio į mano sumišimą. Tai pabaiga, nenoriai pagalvojau. Bendros istorijos pabaiga. Niekas nebus taip, kaip buvo anksčiau.
Šarūnai, ilgiuosi tavęs.
