ALEX LAKE PASKUTINIS NUSILEIDIMAS
Psichologinis trileris
Jie tikėjosi įprasto skrydžio namo.
Bet pilotė turėjo kitokių planų...
ALEX L AKE PASK UTINIS
NUSILEIDIMAS
Iš anglų k albos ve rtė
A idas Jurašius
VILNIUS 2024
R omanas
Alex LAKE FINAL CALL
HarperCollinsPublishers, London, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2023 by Alex Lake
Claire Ward © HarperCollinsPublishers Ltd 2023, viršelio dizainas Shutterstock.com, viršelio nuotraukos
© Aidas Jurašius, vertimas į lietuvių kalbą, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-826-5
Gruodžio 23-ioji, 2022 m.
PILOTĖ
Lėktuvo patikrinimas prieš skrydį baigtas. Variklis, hidraulinė sistema, kuras – viskas puiku. Ir oras giedras. Nepaisant metų laiko, nebuvo nei lietaus, nei vėjo, nei sniego. Skrydis bus sklandus. Bent jau be oro duobių.
Ji skraidė lėktuvais šimtus kartų, bet dabar delnai buvo drėgni nuo prakaito, o širdis daužėsi krūtinėje taip stipriai, kaip per pirmąjį skrydį.
Ne, dar stipriau. Tai svarbiausias skrydis, į kokį tik ji kada nors leidosi. Likusį jos – ir lėktuvo keleivių – gyvenimą nulems tai, kas nutiks jo metu. Ar jis bus sėkmingas ir tenkinantis. Ar bus prasmingas ir atitiks tikslą.
Ir kiek truks. Dešimtmečius? Metus? Mėnesius?
Ar valandas?
Iš šalies – ir lėktuvo keleiviams – atrodė, kad tai tik paprastas skrydis. Tiesiog privatus lėktuvas nugabens kelis kompanijos vadovus namo Kalėdoms.
Bet viskas gali būti ne taip, kaip atrodo. Šis skrydis anaiptol ne įprastas, toli gražu. Ir visi esantys lėktuve tai netrukus supras.
Jų gyvenimai pasikeis amžiams.
Akį patraukė judėjimas palei angarą, ir ji žvilgtelėjo pro pilo-
tų kabinos langą. Durys atsidarė ir lėktuvo pusėn leidosi eiti moteris raudonu vilnoniu paltu ir tamsiomis kelnėmis, prispaudusi prie ausies telefoną.
Pilotė patikrino keleivių sąrašą. Jų jau priskaičiavo šešis. Ši moteris buvo paskutinė – septintoji – lėktuvo keleivė.
Ji ją pažino. Džilė Sterns, vienos iš didžiausių šalyje – ir pasaulyje – maisto kompanijų vadovė.
Ryšio sistema pilotė pranešė dispečerių bokštui, kad jie pasiruošę kilti. Prabilo žemu, sodriu vyrišku balsu su tingiu pietietišku akcentu.
– Įlaipinimas baigtas. Praneškite, kai galėsime kilti.
Ausinėse pasigirdo traškesys, paskui žemas ir ramus vyriškas balsas atsakė:
– Kai tik būsite pasirengę. Dabar ramus metas.
Tokiuose oro uostuose paprastai visada būna ramu. Maži, vietinės reikšmės oro uostai dažniausiai naudojami krovininiams ir privatiems lėktuvams. Čia nebuvo apsaugos, niekas netikrino bagažo ir tapatybės dokumentų. Tiesiog įlipdavai į lėktuvą lyg į automobilį su vairuotoju.
Todėl jai buvo kur kas lengviau padaryti tai, ką sumanė. Netgi apskritai įmanoma.
Pilotė žvilgtelėjo į tuščią sėdynę greta. Vylėsi, bokštas nesugalvos kalbėti su pilotu, kuris turėtų jame sėdėti, arba nesusipras, jog ji kabinoje viena, ir neatšauks leidimo kilti.
Nors šiame etape leidimas jau nebebuvo svarbus. Jai jo nebereikėjo. Kai jau visi sulips, ji nukreips lėktuvą į pakilimo taką, o paskui – į žiemos dangų. Ji taip toli nuėjo – visą tą kelią per šitiek metų – ne tam, kad dabar sustotų.
DŽILĖ STERNS
Telefonas nuskambėjo, kai tik Džilė išėjo iš angaro. Ji pažvelgė į ekraną. Mila, jos duktė. Jei būtų skambinęs kas nors kitas – tarkim, kompanijos tarybos narys ar bankininkas, norintis palinkėti jai gerų švenčių, – Džilė būtų atsiliepusi ir kalbėdama įlipusi į lėktuvą. Nieko tokio, jeigu kiti keleiviai – jos pavaldiniai – girdėtų tokį pokalbį. Tiesą sakant, netgi būtų naudinga vienam kitam iš jų priminti, kad ji čia viršininkė.
Bet pokalbis su Mila buvo kas kita. Jis buvo asmeniškas, o Džilė nepainiojo asmeninio gyvenimo su darbu. Be to, jiedvi su Mila ne visada gerai sutarė. Dabar, kai dukra baigė koledžą ir pradėjo dirbti, reikalai pasitaisė, bet paauglystės metai – šitaip juos įvardijo Džilė, „paauglystės metai“, tarsi tai būtų atsietas ir tolimas įvykis, nutikęs kažkam kitam, – buvo šioks toks iššūkis, jeigu tik „šiokiu tokiu iššūkiu“ galima pavadinti įnirtingą kasdienę kovą. Vienu metu dukra pasikeitė ir iš mielos mažos draugės, kuri varlinėjo aplink ir žvelgė į mamą – bent jau Džilės atmintyje – žavėdamasi, virto niūria nesišypsančia paaugle, nekentusia visko, kas susiję su motina, ir prieštaravusia viskam, ką ji sakė, regis, tiesiog iš principo.
„Manau, reikia nuvežti automobilį apžiūrai“, – kartą pasakė išgirdusi cypiant stabdžius, kai vežė Milą į futbolo treniruotę.
„Kodėl?“
„Nes stabdžiai susidėvėjo.“
„Ne, nieko panašaus.“
Džilė nuspaudė stabdžių pedalą ir pasigirdo cyptelėjimas.
„Štai taip skamba susidėvėjusios stabdžių kaladėlės.“
„Visai ne.“
„Nenumaniau, kad tu automobilių žinovė“.
„O tu žinovė?“
„Na, aš nuvešiu mašiną apžiūrai ir matysime, ką jie man pasakys.“
„Jie pasakys, kad tai ne stabdžiai. Akivaizdu, kad tai ne stabdžiai.“
„Tai tas garsas tiesiog šiaip pasigirsta, kai stabdau?“
Mila prunkštelėjo ir nieko neatsakė. Kai jos atvyko į stadioną, piktai nužvelgė motiną. „Nekenčiu tavęs. Dediesi tokia visažine, bet iš tiesų nieko nenutuoki.“
Džilė norėjo atsakyti: „Tikrai? Tada keista, kad esu didžiulės korporacijos multimilijonierė vadovė, kurią akcininkai paskyrė priimti sudėtingus sprendimus, kiekvieną dieną darančius poveikį tūkstančių darbuotojų, klientų ir tiekėjų gyvenimui. Tad gal ką ir išmanau. Bent jau vieną mažą dalyką.“
Bet neatsakė. Tik žiūrėjo, kaip duktė eina į stadioną, susimuša kumščiu su trenere – Anete, savo draugės Fernės mama, – ir ją apkabina.
Apkabina. Džilė būtų viską atidavusi už tokį šiltą, natūralų dukters apkabinimą.
Paskui Anetė nusijuokė, išsilaisvino iš glėbio ir mostelėjo į krūvą kūgių. Mila nubėgo prie jų ir plačiai šypsodamasi ėmė dėlioti ant žemės.
„Ji nekenčia tik manęs, – pamanė Džilė. – O tai išties neteisinga. Aš jos mama. Dėl jos darau viską, duodu viską, ko galėtų panorėti. Tačiau ji vis tiek nekenčia manęs?“
Džilė žinojo, kad tokia reakcija vaikiška ir pilna savigailos, o dukra – tiesiog tipiška paauglė, bet tai nepadėjo. Jautėsi atstumta ir nemylima.
O štai dabar Mila skambina. Nuo nerimo ėmė dilgčioti viršugalvį. Skambučio priežastis galėjo būti paprasta – „Kada būsi namie, mama?“ – bet po traumuojančių dukters skambučių praeityje Džilei liko daugybė randų. Taip, jos dabar mažiau ginčijosi, bet „mažiau“ nereiškė, kad niekada, o prasidėjęs ginčas galėdavo labai greitai įsilinguoti, ypač palietus tam tikras temas. Ir Džilė norėjo, kad niekas to negirdėtų.
Sustojo pusiaukelėje iki lėktuvo ir atsiliepė.
– Labas, – tarė. – Kas nutiko?
– Sveika, mama. Kelintą būsi namuose?
Džilė pažvelgė į laikrodį.
– Tik dabar lipu į lėktuvą. Šiuo metu antra, tad turėčiau būti ketvirtą.
– Gerai, puiku. Mudu su Arčiu norime nusivesti tave vakarienės.
Nusivesti ją? Būtų pirmas kartas. Džilė ėmė spėlioti, kas tai per vakarienė. Galbūt „McDonald“ arba „KFC“?
Bet dar labiau ją kamavo klausimas, kodėl.
– Iš tikrųjų? – tarė nutarusi, kad nepakenks truputis balto melo. – Labai maloni staigmena. Kokia proga?
– Jokios.
– Jokios? Tiesiog pajutai, kad nori pavaišinti mane vakariene?
– Yra vienas dalykas. Mes turime naujienų.
Džilė apsigręžė ir pažvelgė į angarą.
– Kokių naujienų?
PILOTĖ
Ji sustojo. Ta moteris raudonu paltu, Džilė Sterns, kompanijos vadovė, išėjo iš angaro ir žingsniavo prie lėktuvo, bet dabar sustojo.
Tada atsigręžė į angarą.
Pilotei net sudilgsėjo paširdžiuose. Atsiliepusi telefonu Džilė Sterns sustojo. Kodėl? Su kuo ji kalbasi?
Kodėl jai paskambino? Ar kas žino, kas turi nutikti? Iš kur gali žinoti?
Tai neįmanoma. Niekas nežino.
Pažvelgė į tuščią sėdynę greta.
Gal kas pastebėjo, kad nėra antrojo piloto? O gal jis – ir pilotas, turėjęs sėdėti jos vietoje, – buvo rasti, išleisti ir sukėlė aliarmą? Ji prisiminė, kaip juos paliko: ne, jie dar negalėjo išsilaisvinti, ji buvo įsitikinusi.
Bet kodėl tada ta moteris sustojo? Kas nutiko?
Pakilusi iš vietos ištiesė ranką prie pilotų kabinos durų. Tada sudvejojo: norėjo, kad durys liktų uždarytos ir niekas jos nepamatytų, tačiau reikėjo išsiaiškinti, kas vyksta. Galbūt pavyks nugirsti, ką kalba Sterns.
Pilotė atrakino duris ir atvėrusi žengė į lėktuvo virtuvėlę. Tada duris uždarė, kad niekas nepastebėtų, jog pilotų kabina liko
tuščia, ir nuėjo prie pagrindinių durų. Iš kairės jai atsivėrė keleivių salonas. Mažas, vos septynių vietų, visos, išskyrus vieną, buvo užimtos.
Pilotė atsistojo ant viršutinio laiptelio ir įbedė akis į Sterns, stengdamasi nusiklausyti, ką ta moteris kalba. Bet nieko neišgirdo.
Sterns tebestovėjo nusisukusi į angarą. Pilotė žvelgė nuo trapo žemyn. Galbūt reikėtų paklausti, kas nutiko, pasakyti: „mums jau paskirtas laikas kilti, tad labai apgailestauju, bet būčiau be galo dėkinga, jeigu kuo greičiau liptumėte į lėktuvą“?
O jeigu Sterns atsakys: „Ne, ačiū, aš lieku čia?“ Kas tada?
Tada viskas baigsis nė neprasidėjus. Metai planavimo akimirksniu nueis perniek.
To negali nutikti. Ji tuojau pat privalo ko nors imtis. Nutempti tą moterį į lėktuvą, užrakinti pilotų kabinos duris ir pakilti.
Ji išlipo iš lėktuvo ant gudronuotos skaldos dangos ir leidosi prie Sterns. Kai jau liko vos keletas pėdų, Sterns atsisuko. Baigusi pokalbį nuleido ranką prie šono. Buvo susiraukusi, veidas atrodė susirūpinęs.
„Ji žino“, – pamanė pilotė. – „Kažkaip viską sužinojo.“
Bet tada Sterns nusišypsojo, išspaudė įtemptą šypseną.
– Atleiskite, – tarė. – Turėjau atsiliepti. Ar mes pasiruošę?
Pilotė linktelėjo.
Sterns įdėmiai į ją pažvelgė.
– Jūs naujokė?
– Taip.
– Aš Džilė, – ištiesė ranką.
Pilotė spustelėjo ją, jausdama savo delnų drėgnumą.
– Sara Daniels, – prisistatė.
– Malonu susipažinti.
Sterns ėmė eiti lėktuvo link. Pilotė nusekė iš paskos, iš pa-
lengvėjimo jausdamasi silpna. Kojos drebėjo, ir teko sutelkti visą
valią, kad išlaikytų ramybę.
Sterns užlipo trapu ir pasuko į dešinę. Pilotė apžvelgė oro uostą norėdama įsitikinti, kad niekas – nei policininkas, nei koks kitas pareigūnas – nebėga jų pusėn.
Oro uostas buvo tuščias.
Nusišypsojo ir įlipo į lėktuvą. Tada uždarė keleivių salono duris ir įžengė į pilotų kabiną.
Kelio atgal nebebuvo.
ČIPAS MARKHEMAS
Čarlis – Čipas – Markhemas pakėlė akis nuo dokumentų – nekentė skaityti iš planšetės arba telefono, – kai Džilė Sterns tarp sėdynių padėjo krepšį, Žvilgančią spalvotą kuprinę, kuri tiesiog rėkė: „Tik pažiūrėkite, esu didelės maisto kompanijos vadovė, bet matote, kokia aš paprasta ir šiuolaikiška.“ Čipas užgniaužė šypseną. Visa tai buvo taip akivaizdu.
Jis atsilošė kėdėje ir ištiesė kaklą, kuo stipriau jį įtempdamas.
Kažkas ten spragtelėjo, įtampa kaukolės užpakalinėje dalyje išsisklaidė, užliejo didžiulis palengvėjimas. Reikės nueiti išsitirti; pastaruoju metu jusdavo pakaušyje nemalonų pojūtį, savotišką spaudimą, kurį palengvinti galėjo tik tempdamas kaklą, kol tas spragtelėdavo.
Sulaukęs tokio amžiaus nekentė eiti pas gydytojus su keistais skundais. Vis didėjo tikimybė, kad vietoj įprastinio atsakymo „Ak, nesijaudinkite, viskas bus gerai“, bus tyrimai, patikrinimai, skenavimai ir – blogiausiu atveju – diagnozės.
Pilotė – Čipas jos nepažinojo – uždarė pagrindines duris ir nuėjo į kabiną. Jie netrukus pakils į orą, paskui jis parvyks namo, įsipils didelę taurę škotiško viskio ir perskaitys keletą skyrių iš knygos apie generolą Patoną. Skrydis truks maždaug dvi valan-
das, paskui trisdešimt minučių iki namų Keip Elizabete ir tada jau krėslas prie lango į vandenyną.
Ačiū Dievui, kad kompanija turi lėktuvą.
Likęs pasaulis dabar grūdasi purvinuose perpildytuose oro uostose, stengiasi užsiimti kuo geresnes vietas, tikisi, kad skrydžiai nevėluos ir nebus atšaukti, perka riebius sumuštinius ir gėrimus užkeltomis kainomis. Daugeliui žmonių gyvenimas buvo slogus ir liūdnas, ypač pastaruosius keletą metų. Jie vaikščiojo su kaukėmis, bijodami pasigauti kažkokią siaubingą ligą nuo aplinkinių žmonių, tačiau negalėjo jų išvengti.
O štai jis čia, beveik nuosavame lėktuve. Lėktuve, kuris pakils laiku ir nugabens jį ir jo kolegas į vietą kuo greičiausiai ir patogiausiai.
Per patį COVID pandemijos įkarštį buvo padaryta kompanijos išlaidų analizė ir iškilo klausimas dėl šio lėktuvo. Ar tai tikrai geriausias būdas naudoti kompanijos lėšas? Kai žmonėms sunku suvesti galą su galu, kaip iš šalies atrodo kompanija, turinti nuosavą lėktuvą (jis nepakentė pasakymo „kaip atrodo iš šalies“ – suknistai kvaila konsultantų frazė). Ar tai nėra savotiška nelaimė aplinkai? Čipas aiškiai žinojo, ką į tai atsakyti, bet liko kaboti klausimas: ar negalėtų vyriausieji vadovai skraidyti komerciniais lėktuvais?
Galėtų – atsakė Čipas. Ir skraidys, jeigu išlaidų analizėje bus nustatyta, kad tai geriausias sprendimas. Joks aspektas nebus apeitas, visos galimybės bus apsvarstytos ir tinkamai pasvertos.
Ir tai tikrai buvo padaryta. Nuodugniai ir stropiai. Dokumentai buvo išanalizuoti skaidriai ir aiškiai: buvo apžvelgtos galimybės, pasverta ir įvertinta kaina bei nauda ir galiausiai prieita prie atsakymo – lėktuvą reikia pasilikti. Tam buvo daug svarių priežasčių, ir Čipas galėjo visas jas išvardyti, bet tikroji priežastis – ir apie ją niekada nebūtų garsiai užsiminęs – buvo paprastesnė: jis nė už ką neskraidytų komerciniais lėktuvais.
Taigi šis lėktuvas buvo nuostabus ir jam patiko. Tiesa, vieną smulkmeną Čipas būtų pakeitęs – tada viskas būtų dar geriau. Jis norėtų sėdėti kitoje tako pusėje.
Skirstant vietas buvo laikomasi aiškios hierarchijos. Ji nebuvo išsakyta ir jiedu su Džile būtų neigę, kad ta hierarchija apskritai egzistuoja, bet jiems skirtos sėdynės buvo priekyje, kur buvo staliukai ir daugiau vietos kojoms. Visi kiti sėdėjo jiems už nugarų
įprastinėse vietose – jos buvo geros pagal komercinių lėktuvų standartus, bet visgi ankštokos.
Žinoma, niekas neturėjo bilieto konkrečiai vietai – bilietų ar įlaipinimo kortelių apskritai nebuvo, taigi visi galėjo rinktis sėdynę savo nuožiūra – bet jeigu atėjai pirmas ir nesi Čipas arba
Džilė, buvo savaime suprantama, kad susigadinsi savo karjerą, jeigu nesėsi į vieną iš penkių vietų lėktuvo gale.
Džilė pažvelgė į Čipą ir pakėlė antakį.
– Atleisk, kad vėluoju. Sulaukiau skambučio, – linktelėjo į pilotų kabiną. – Nauja pilotė. Pirmą kartą matau.
Čipas patylėjo. Kadangi jis buvo finansų direktorius, aviacijos
skyrius buvo jo kompetencija, todėl jam parūpo, ar tik Džilė neužsimena, kad jis esą turėtų žinoti apie naująją pilotę. Jis neaiškiai ir neįsipareigodamas linktelėjo. Neprisiminė, kad jam kas būtų apie tai sakęs. Nors gal ir sakė, o jis pamiršo. Nereikia tikėtis, kad jis žinotų viską pasaulyje.
Kad ir kaip ten būtų, pilotė yra pilotė – viskas, ko iš jos reikia, kad saugiai juos pakeltų į orą ir nuleistų ant žemės.
PILOTĖ
Ji daug kartų savęs klausė, kas bus, kai ateis ši akimirka. Įsivaizdavo tai mintyse daugybę kartų. Ar ji bus nervinga, ar jos širdis daužysis, delnai drėks? Ar balsas užlūš ir drebės, kai ji kalbės su skrydžių kontrole? Ar protas bus sutrikęs ir išsiblaškęs, ar jai bus sunku susikaupti?
Galbūt ji palūš nuo spaudimo ir išlips iš lėktuvo pasakiusi, kad netrukus grįš, o iš tikrųjų dings ir nebepasirodys? O galbūt išsigąs pakilusi į orą, todėl saugiai nuskraidins juos namo? Kai iki skrydžio liko kelios dienos, ji abejojo – tikrai, – ar įstengs tai padaryti.
Galų gale juk neprivalėjo viso to daryti. Niekas jos nevertė. Tai grynai jos pasirinkimas.
Nors kaip tik priešingai. Iš tiesų nebuvo jokio pasirinkimo. Ji privalėjo. Privalėjo, nes kitaip nebebūtų galėjusi su savimi susigyventi.
Taigi klausimas buvo ne tai, ar ji turi tai padaryti. Klausimas buvo, ar gali.
Ką gi, dabar ji žinojo atsakymą. Kai tik Džilė Sterns įlipo į lėktuvą ir durys buvo užrakintos, pilotė pajuto tik viena – palengvėjimą. Jokios baimės, jokių dvejonių nei abejonių.
Tik palengvėjimas.
Pilotų kabinos tyloje jos širdies plakimas sulėtėjo. Kvėpavimas tapo ramus ir neskubus. Protas susitelkė.
Ji čia.
Atėjo metas.
Ji uždėjo delną ant droselio, jausdama, kaip po ranka gaudžia lėktuvo varikliai. Švelniai stumtelėjo jį į priekį ir lėktuvas ėmė
važiuoti pakilimo taku.
Už jos septyni keleiviai ištiesė kojas, atsivertė knygas arba
įknebo į telefonus. Sekundėlę ji spėliojo, apie ką jie mąsto – apie vaikus? Kaip leis Kalėdas? Apie būsimą karjerą?
Kad ir apie ką jie mąstytų, nė vienas iš jų nenutuokia, kas nutiks.
MARSIJA FURNJĖ
Netikėtai trūktelėjus varikliams atrodė, tarsi kas stipriai sudavė per nugaros apačią. Marsija visada stebėjosi staigiu galios pojūčiu, kuris apimdavo, kai lėktuvas – bet koks lėktuvas – ant pakilimo tako imdavo didinti greitį. Koledže ji studijavo inžineriją, tad suprato lygtis, rodančias, kiek arklio galių reikia oro pasipriešinimui ir sunkio jėgai įveikti, kad lėktuvas pakiltų į trisdešimties tūkstančių pėdų aukštį virš Žemės. Ji vis dar prisiminė, kaip skaičiuoti, bet gryni skaičiai negalėjo šito išreikšti.
Du varikliai – iš esmės apdoroto metalo gabalai ir kuro talpykla – turėjo priversti šį cigaro formos vamzdį su sparnais – ir visais laikinais jo gyventojais – skristi. Taip, tai buvo paprasčiausia fizika, bet dėl to ne mažiau stebuklinga. Kai ratai atsiplėšė nuo pakilimo tako, Marsija užsimerkė ir mėgavosi akimirkai užliejusiu pojūčiu lyg būtų besvorė. Tai buvo jos ritualas – tyliai patirti tą sekundėlę, kai pasijunta nebepririšta prie žemės. Jis tebejaudino netgi po šitiek skrydžių.
Jaudulys kilo ir dėl kitko: tai buvo akimirka, kai Marsija galėjo atsiduoti kitam savo ritualui. Senais laikais tai nutikdavo automatiškai: kai tik jie atsiplėšdavo nuo žemės, take tarp kėdžių pasirodydavo stiuardai su padėklu baltojo ir raudonojo vyno ir
siūlydavo jį keleiviams – ji visada pasiimdavo baltojo, – o paskui jau užsisakydavo kitą gėrimą. Marsija dažnai skraidė kompanijos lėktuvu, tad įgula – Šeron, Vendė, Kristi ir pastaruoju metu Patrikas – žinojo, ką ji mėgsta: didelė taurė degtinės su gazuotu vandeniu ir citrinos griežinėliu.
Galbūt dar vieną taurę po pusės valandos ir dar vieną leidžiantis.
Bet dabar viso to nebeliko. Kompanijos lėktuve nebėra alkoholio. Nebėra ir stiuardų, tik pilotai ir šaldytuvas, iš kurio pats gali pasiimti buteliuką vandens ar dietinės kolos.
Pilotė nauja, pastebėjo Marsija, moteris iki tol jai nematyta. Įprastai pilotai palieka kabinos duris atviras, bet ne šį kartą. Galbūt tokios naujos taisyklės arba tai moteriai tiesiog taip patinka.
O gal ji su antruoju pilotu ten slapta gurkšnoja? Ne, čia tik Marsija užsiima tokiais dalykais.
Mat pastaruoju metu būtent tai ji ir darė. Dėl to šiek tiek gėdijosi, bet vis tiek gurkšnojo.
Kai lėktuve ėmė nebeduoti alkoholio, Marsija keletą sykių skrido blaiva. Buvo šaunu: ji įrodė, kad gali negerti, jei nori. Bet paskui vieną kartą pasitaikė labai sunki diena. Nepavyko sklandžiai pristatyti klientui produkto – dabar nė negalėjo prisiminti, kas ten buvo, – ir Čipas, jos viršininkas, o tuo metu ir meilužis, pasakė, kad jeigu jie praras šį klientą, Marsijai tai kainuos darbo vietą.
Tai buvo dvigubas smūgis: profesinė gėda ir asmeninė išdavystė. Ypač toks jo pareiškimas. Marsija negalėjo atsikratyti minties, kad vos prieš keletą valandų jiedu gulėjo jos viešbučio kambario lovoje. Akimirka buvo intymi, dar intymesnė dėl to, kad Čipas paprašė jos kniaukti kaip katei – nors viduje sutrikusi, ji sutiko patenkinti prašymą, o štai dabar jis grasino ją išmesti iš darbo.
Tad taip, pristatymas susiklostė sumautai, bet labiausiai dėl to, kad jautėsi išsekusi, nes kiaurą vakarą kniaukė Čipui, o prieš tai juodu dar ir daug išmaukė. Ji jautėsi maža, nerami ir pažeidžiama, pagirios prisidėjo, ir dienai baigiantis, o jiems ruošiantis lipti į lėktuvą, jai reikėjo išgerti.
Ji nusipelnė taurelės.
Taigi išbėgusi iš biuro Marsija artimiausioje gėrimų parduotuvėje nusipirko butelį degtinės ir du buteliukus gazuoto vandens, paskui pusę to vandens išpylė ir pakeitė jį degtine.
O tada lėktuvui pakilus nuo žemės išsiėmė vieną buteliukų iš kuprinės ir pradėjo gurkšnoti.
Žinojo, sumanymas nėra geras, bet taip bus tik šį kartą. Tiesiog šią konkrečią dieną, kai jai išties to reikia.
Deja, tas „tik šį kartą“ greitai virto ritualu.
Per kiekvieną skrydį du dvylikos uncijų vandens buteliukai, per pusę skiesti degtine – nors pastaruoju metu jau daugiau nei per pusę.
Bet ji niekada to nedarė nepakilus nuo žemės. Niekada negėrė prieš akimirką, kai pasijusdavo besvorė. Taip įrodė sau pačiai, kad valdo padėtį ir netrukus liausis gėrusi. Ji tikrai ketino mesti. Ne tik lėktuve, bet ir apskritai. Dabar ji turėjo anūkę Edę ir norėjo matyti, kaip ji auga. Nors nepasakysi, kad gėrimas keltų kokių nors rūpesčių. Taip, ji gerdavo daugelį vakarų – jeigu jau sąžiningai, kiekvieną vakarą, – bet tik todėl, kad darbe buvo labai daug streso. Jei nebūtų streso, ji negertų. Taigi, kai galbūt po penkerių metų ji išeis į pensiją, į pensiją išeis ir alkoholis.
Bet penkeri metai buvo pernelyg daug. Marsija ketino mesti anksčiau, kur kas anksčiau.
Galbūt šiandien. Galbūt ji neišsiims šiam skrydžiui paruoštų butelių iš kuprinės. Įsivaizdavo, kaip išpila juos ant žemės prie savo automobilio durų, paskui užveda variklį ir vairuoja namo,
išdidi ir blaiva. Ką kalbėti apie tai, kad jai nederėtų vairuoti išgėrus. Kaip paaiškėjo, išgėrusi ji vairuoja gerai: ne visi tai geba, bet jai sekėsi puikiai. Netgi geriau nei blaivai. Ji tapdavo budresnė, dėmesingesnė.
Bet pamirškim. Šiandien – diena, kai ji mes gerti.
Nustūmė kuprinę po sėdyne priešais ir pažvelgė pro langą. Žemė buvo toli apačioje. Ji įsivaizdavo Edę, sėdinčią jai ant kelių, pakerėtą tolstančio miesto.
Marsija įkišo ranką į kuprinę paieškoti telefono. Nufilmuos anūkei vaizdo įrašą.
Ranka užčiuopė butelio dangtelį.
Burna išdžiūvo, pulsas pasidarė tankesnis. Ji pajuto prakaito lašelius ant smilkinio. „Ne, tarė ji sau, – ne šiandien. Tu apsisprendei.“
Atitraukė ranką. Burna dar labiau išsausėjo, lūpos dilgčiojo. Staiga užliejo nerimas. Ar ištvers skrydį be alkoholio? Ar ji tokia? Ar apskritai yra prasmė pasiduoti? Argi pernelyg nesusikniso sveikatos, kad tai dar būtų reikšminga?
O dar Silvija. Reikalavimų neatitinkanti rinkodaros direktorė. Marsija turėjo ją atleisti, bet nutarė palaukti iki Naujųjų. Ji nepakentė atleisti žmonių.
Marsija giliai įkvėpė. Sukosi galva. Vėl įkvėpė, tada dar kartą. Niekas nepasikeitė. Panika neatsitrauks. Panoro rėkti ir trankyti sėdynę priešais. Galbūt tai padėtų.
Bet tai, kas padėtų, buvo kuprinėje. Klastingas vidinis balsas iš jos tyčiojosi. „Juk žinai, kad ten. Tereikia kartelį gurkštelėti...“
Reikėjo kažkaip užgniaužti šį pojūtį. Bet ji neturėjo pasirinkimo.
Marsija apsižvalgė, ar niekas nežiūri, tada išsiėmė butelį iš kuprinės. Atsuko kamštelį ir pridėjo kakliuką prie lūpų.
Gurkšnis, ir viskas.
Tada antras, trečias, ketvirtas.
DŽILĖ STERNS
„Kokių naujienų?“
Mila tik nusijuokė. „Sužinosi per vakarienę.“
„Ar tai geros naujienos?“
„Mama, atsipalaiduok.“
„Atsipalaiduok? Vadinasi, naujienos geros, taip?“
„Mama, prašau, – Milos balse pasigirdo Džilei gerai pažįstamas aštrumas, pranašaujantis protrūkį, kad mama pernelyg globėjiška ir elgiasi su ja lyg su maža mergaite. – Nėra ko nerimauti“.
Džilė norėjo išklausti daugiau smulkmenų. Nenorėjo laukti. Nebuvo pratusi. Bet čia ne biuras, o Mila – kaip pati dažnai jai primindavo – ne viena iš jos darbuotojų.
Be to, pilotė – kažkokia naujokė, kurios ji nesitikėjo – pasirodė ant lėktuvo trapo, taigi skambutį teko nutraukti.
„Gerai, – pasakė Džilė. – Pasimatysime po poros valandų.“
Dabar, kai sėdėjo lėktuve, pasidėjusi priešais save nešiojamą kompiuterį, ji mintyse atkūrė pokalbį. Mila teigė nesą ko nerimauti, bet nepasakė: „taip, naujienos geros“. Tai visai kas kita. Milos nuomone, nėra ko nerimauti dėl daugelio dalykų, kurie kitiems – ir Džilei – būtų neleidę sudėti bluosto begalę naktų.
Pavyzdžiui, dėl to, kad trečiame kurse dėl girtavimo ją išmetė iš
universiteto futbolo komandos. Džilei tai būtų beveik pasaulio pabaiga, o štai Mila tiesiog numojo ranka.
„Nenori žaisti futbolo?“
„Nelabai. Užsiimsiu kuo nors kitu.“
Mila užsirašė į dramos būrelį ir gavo vaidmenuką universiteto spektaklyje. Viskas baigėsi lygiai taip pat blogai, kai jų būrelis buvo užkluptas prieš spektaklį rūkantis „žolę“. Ir šį kartą Mila tik nusijuokė, regis, visai nesusikrimtusi. Džilei jos nerūpestingumas tam tikra prasme atrodė visai žavus, bet ne tiek, kad įveiktų jos nerimą.
Taigi „nėra ko nerimauti“ visai neskambėjo raminančiai, ypač kai buvo tik du variantai, kuriuos galėjai laikyti naujiena: Mila ir Arčis susižadėjo arba ji pastojo.
Džilė užsimerkė. Nei vienas iš šių dalykų nepriklausė „nėra ko nerimauti“ kategorijai. Mila buvo pernelyg jauna ir neatsakinga, kad susilauktų vaiko. Džilei tektų pačiai prisiimti šią naštą, o šito ji neplanavo. Kalbant apie sužadėtuves, Arčis – mielas vaikinas, bet... na, vargu ar Džilė įsivaizdavo jį kaip savo žentą. Jis buvo draugiškas ir mandagus, bet neatrodė, kad dar kas nors vyktų jo galvelėje. Arčis niekada nemetė Milai jokio iššūkio, niekada su ja nesiginčijo. Kartą Džilė matė, kaip jis pasiūlė jiems pavakarieniauti tapų bare, Mila susiraukė ir atsakė: „Ne, aš galvoju apie ką nors originalesnio“, o jis tik užsisklendė ir sutiko. Jų santykiai buvo nelygiaverčiai, Arčis neprilygo Milai, ir Džilė nepuoselėjo dėl jo didelių vilčių.
Jei atvirai – Džilė šito nebūtų pasakiusi garsiai, bent jau ne dabartinėmis aplinkybėmis – kartais jai norėjosi, kad Arčis užsiaugintų bent šiokius tokius kiaušius.
Taigi nenorėjo, kad jis būtų jos anūko tėvas, vadinasi, nenorėjo, jog taptų ir dukters vyru.
Šūdas. Kaip reaguoti, kai jie pasakys? Reikia sugalvoti, kaip
atrodyti laimingai, bet Mila supras, kad motina apsimeta. Mato ją kiaurai. Džilės kolegos būtų nustebę. Ji garsėjo kaip puiki tvirta derybininkė, galinti nutaisyti mįslingą neįskaitomą veidą, bet dukters akivaizdoje Džilė buvo pažeidžiama lyg atversta knyga.
Galėjo viską net įsivaizduoti: ji išspaudžia šypseną, o Mila pastebi, ir jos veidas apsiniaukia.
Kai kurie žmonės numotų į tai ranka ir grįžtų prie šito vėliau.
Bet ne Mila. Ji susirauktų, kietai suspaustų lūpas, primerktų akis. Tada stotų ilga pauzė.
„Mama, nepanašu, kad mūsų naujiena tave sujaudino?“
„Sujaudino, mieloji, tikrai...“
„Ačiū, mama.“ Tonas piktas, tarsi spjautų.
„Mila, nežinau, ką čia kalbi...“
„Tu viską sugadinai. Mes pasakėme tau savo naujieną, o tu negali dėl mūsų pasidžiaugti. Kokios bėdos? Tai mano gyvenimas. Kodėl negali bent apsimesti, kad esi dėl mūsų laiminga?“
„Aš apsimetu. Iš paskutiniųjų.“
Ne, šito Džilė nepasakytų. Norėtų, bet nepasakytų. Išrėžtų kompanijos tiekėjui, klientui ar bankininkui – bet koks žmogus, užkliudęs ją darbe, nieko nepeštų.
Bet Mila buvo jos duktė. Džilė niekada nesuprato, kaip ją suvaldyti. Jos buvo tokios skirtingos. Džilei atrodė keista, kad jos tokios skirtingos – kalbėjo apie tai su psichologu, ir šis priminė jai, kad vaikai visgi yra savarankiški žmonės. Reikia leisti jiems rasti savo kelią.
„Negalite kontroliuoti jų priimamų sprendimų. O jeigu mėginsite tai daryti, tiesiog juos atstumsite.“
Džilė sugebėjo duoti Milai šiek tiek erdvės, bet negalėjo užgniaužti nusivylimo – dėl Arčio, dėl prastų pažymių, dėl ambicijų stygiaus. Tiesiog negalėjo liautis savintis dukters, bet tai, kas vyko dabar, buvo jau kitas žingsnis: jeigu Mila ir Arčis susižadėjo,
Džilei teks sugalvoti, ką padaryti, kad būtų dėl jų laiminga. Būtų nuoširdžiai laiminga.
Bet jai nepavyks. Tai viršijo jos jėgas. Tad ji norėjo išvengti didžiosios naujienos kuo ilgiau. Tiesą sakant, norėjo apskritai jos išvengti.
Ar įmanoma kaip nors išsisukti? Išgalvoti susitikimą arba išeiti su kuo nors išgerti? Akimirką Džilė įsivaizdavo, kad jų lėktuvas sudūžta. Ji šito nenorėjo, bet tai bent jau leistų jai išsisukti nuo vakarienės, per kurią dukra paskelbtų savąją naujieną.
Žinoma, ta naujiena gali būti visai kitokia. Mila pakeitė darbą. Nusipirko naują automobilį. Važiuos atostogauti.
Bet Džilė žinojo, kad taip nėra. Ji pažinojo dukterį ir mintis apie tai, kas artėja, kėlė jai siaubą.
Tai svarbiausias skrydis, į kokį ji kada nors leidosi. Tolesnį jos – ir lėktuvo keleivių – gyvenimą nulems tai, kas nutiks jo metu.
Alex Lake (Aleksas Leikas) gimė Šiaurės Vakarų Anglijoje, šiuo metu gyvena JAV. Šis rašytojas, pasirašantis slapyvardžiu, pasaulyje išgarsėjo dėmesį prikaustančiais psichologiniais trileriais. „Paskutinis nusileidimas“ – aštuntoji autoriaus knyga ir pirmasis jo trileris lietuvių kalba.
Po konferencijos septyni didelės kompanijos vadovai sėda į privatų lėktuvą, pasirengę Kalėdoms sugrįžti namo. Galų gale galima lengviau atsikvėpti. Atsipalaidavę jie įninka į dokumentus ir telefonus. Lėktuvas pagaliau atsiplėšia nuo žemės.
Bet skrenda jie ne įprastu maršrutu. Lėktuvas pasuka į rytus – virš Atlanto vandenyno.
Įtampa dar labiau išauga per garsiakalbį pasigirdus pilotės balsui. Ji praneša, kad tarp septynių keleivių sėdi žudikas ir kad šis lėktuvas, nepasiekęs kelionės tikslo, rėšis į Atlanto vandenis, nebent žmogžudys prisipažins įvykdęs nusikaltimą.
Prasideda nenuspėjamas, pavojingas psichologinis žaidimas ore. Kompanijos vadovai pripratę prie derybų įtemptomis aplinkybėmis. Bet kaip bus šįkart, kai ant kortos pastatytos jų pačių gyvybės? Ar moteriai, sėdinčiai prie lėktuvo vairalazdės, pavyks laimėti žūtbūtinę kovą siekiant teisingumo savo šeimai?
„Šiurpinanti knyga, nuo kurios sunku atsitraukti.“ – Daily Mail
