PASKUTINIS NORAS

Romanas

Vilnius, 2022

Iš anglų kalbos vertė A I st I s KeleRtA s

TAS ŠVENTINIS METAS...

Manhatanas, 2019 m. gruodis Kaskart atėjus gruodžiui Manhatanas tarytum persimainydavo –taip, kad Megei būdavo sunku jį atpažinti. Turistai imdavo plūsti į spektaklius Brodvėjuje ir užtvindydavo šaligatvius prie universalinių parduotuvių Midtaune, virsdami lėtai slenkančia pėsčiųjų upe. Butikus ir restoranus užguldavo krepšiais nešini pirkėjai, iš paslėptų garsiakalbių sklisdavo kalėdinė muzika, žėrėdavo papuošti viešbučių vestibiuliai. Rokfelerio centro Kalėdų eglutę apšviesdavo įvairiaspal vės lemputės ir tūkstančiai aifonų blyksnių, o miesto gatvės, kuriose eismas niekad nebūdavo judrus, dėl automobilių grūsčių tapdavo nepravažiuojamos, tad eiti pėsčiomis dažnai būdavo greičiau nei vykti taksi. Tačiau ir pėsčiuosius užklupdavo įvairūs sunkumai, negailes tingai talžydavo dažnai tarp pastatų įsisukęs žvarbus vėjas, todėl prireikdavo šiltų apatinių, vilnonių megztinių ir striukių aukštomis apykaklėmis.

Megei Dos, kuri save laikė aistringa keliautoja ir nepriklausoma asmenybe, visad patiko Niujorko Kalėdų idėja, tegul ir primenan ti dailų atviruką. Tačiau kaip ir dauguma niujorkiečių per šventes ji visomis išgalėmis stengdavosi aplenkti Midtauną. Laikydavosi netoli savo namų Čelsyje arba (o taip nutikdavo kur kas dažniau) spruk davo į šiltuosius kraštus. Dirbo kelionių fotografe, todėl retkarčiais jausdavosi esanti ne tiek niujorkietė, kiek klajoklė, atsitiktinai turinti

nuolatinę gyvenamąją vietą mieste. Naktinio stalelio stalčiuje laiko moje užrašų knygelėje Megė sudarė vis dar trokštamų aplankyti vie tų sąrašą – jų buvo daugiau nei šimtas, negana to, kai kurios tokios mažai žinomos ar tolimos, kad net pasiekti jas būtų ne taip paprasta. Nuo tada, kai prieš dvidešimt metų metė studijas koledže, nuolat papildydavo tą sąrašą, įtraukdama vietas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių sukeldavo susidomėjimą, net ir tada, kai ėmusi nuolat keliauti išbraukdavo jau aplankytas šalis. Ant peties užsimetusi foto aparatą, ji aplankė visus žemynus, daugiau nei aštuoniasdešimt dvi šalis ir keturiasdešimt tris iš penkiasdešimties valstijų. Padarė dešimtis tūkstančių nuotraukų – nuo laukinės gamtos vaizdų Okavango del toje Botsvanoje iki Šiaurės pašvaistės kadrų Laplandijoje. Fotografavo keliaudama Inkų taku, paskui – Griaučių Krante Namibijoje, o galiausiai – tarp Tombuktu griuvėsių. Prieš dvylika metų išmoko nardyti su akvalangu ir dešimt dienų fotografavo jūrų gyvūniją ir augmeniją Radža Ampato salyne; prieš ketverius metus keliavo į garsųjį Paro Taktšangą, arba Tigrės irštvą, Butane – į ant uolos pastatytą bu distų vienuolyną, iš kurio atsiveria nuostabi Himalajų panorama. Kiti dažnai žavėdavosi jos nuotykiais, bet Megė netruko perprasti, kad žodis nuotykis turi daug papildomų reikšmės atspalvių ir ne visi jie malonūs. Toks buvo ir dabartinis jos nuotykis – taip retsykiais mėgdavo įvardyti instagramo sekėjams ir jutubo prenumeratoriams savo padėtį – iš esmės privertęs apsiriboti išvykomis į savo galeriją arba tūnojimu nedidokame dviejų kambarių bute Vakarų Devynioliktojoje gatvėje, užuot keliavus po daug egzotiškesnes vietoves. Būtent šis nuotykis kartais sukeldavo minčių apie savižudybę.

Išties ji niekada to nepadarytų. Mintis apie savižudybę gąsdino, ir ji tą prisipažino viename iš daugybės vaizdo įrašų, sukurtų jutubui. Beveik dešimt metų Megės vaizdo įrašai buvo gana įprasti, kaip ir kitų fotografų skelbiama medžiaga; per tą laiką ji paaiškino, kas lemia vienokius ar kitokius sprendimus fotografuojant, pateikė daugybę darbo

su fotošopu pamokų ir apžvelgė galybę naujų fotoaparatų bei jų prie dų, paprastai paskelbdama naują turinį du ar tris kartus per mėnesį. Tie jutubo įrašai drauge su skelbiama informacija instagrame, feisbuke ar asmeniniame tinklaraštyje visada buvo populiarūs tarp fotogra fijos gerbėjų ir kėlė Megės profesinę reputaciją.

Tačiau prieš trejus su puse metų ji savo jutubo kanale paskelbė su fotografija nesusijusį vaizdo įrašą apie neseniai nustatytą diagnozę. To įrašo, kuriame nerišliai, bet jautriai ir atvirai pasipasakojo apie staiga apnikusias baimes ir dvejones sužinojus, kad serga ketvirtos stadijos melanoma, tikriausiai apskritai nederėjo skelbti. Visgi tai, ką įsi vaizdavo būsiant vienišu balsu, aidinčiu tuščiose interneto platybėse, kažkaip sugebėjo patraukti žmonių dėmesį. Ji nelabai suprato, kodėl ir kaip, tačiau iš visų vaizdo įrašų, kuriuos kada nors buvo paskelbusi, būtent tas sulaukė didžiausio susidomėjimo. Iš pradžių žiūrovų radosi vos keletas, paskui – nuolatinis srautas, o galiausiai – daugybė peržiūrų, komentarų, klausimų ir teigiamų atsiliepimų, kuriuos rašė žmonės, nė negirdėję apie ją ar jos fotografijos darbus. Pajutusi, jog privalo kaip nors atsakyti tiems, kuriuos sujaudino jos likimas, Megė apie savo ligą paviešino antrą vaizdo įrašą, ir šis tapo dar populiaresnis. Nuo tada maždaug kartą per mėnesį skelbdavo įrašus ta pačia tema, iš esmės įsitikinusi, kad kito pasirinkimo nėra – tik tęsti. Per pastaruosius trejus metus aptarė įvairius gydymo būdus ir savijautą juos išbandžius, kartais net parodydavo po operacijos likusius randus. Ji kalbėdavo apie spinduliuotės sukeltus nudegimus, pykinimą, plaukų slinkimą ir kėlė atvirus klausimus apie gyvenimo prasmę. Balsu išsakė mintis apie mirties baimę ir spėliones pomirtinio gyvenimo tema. Tai buvo rimti svarstymai, tačiau, galbūt trokšdama pati išvengti depresijos, kaskart nagrinėdama kokį slegiantį klausimą iš visų jėgų stengdavosi, kad vaizdo įrašai būtų kuo šviesesni. Ji darė prielai dą, jog tai iš dalies ir lėmė jų populiarumą, bet kas pasakys, kaip buvo iš tikrųjų? Tik viena akivaizdu: kažkaip ir mažne nenoromis ji tapo

asmeninio realybės serialo žvaigžde – iš pradžių jis žadino viltį, bet pamažu ėmė krypti į vienintelę neišvengiamą pabaigą.

Ir tikriausiai nenuostabu, kad artėjant didžiajam finalui Megės sekėjų skaičius dar labiau išaugo. ***

Pirmajame filmuke apie vėžį – būtent taip mintyse tuos įrašus vadino, kad atskirtų nuo filmukų apie fotografiją – ji dėbtelėjo į kame rą, kreivai nusišiepė ir pasakė: „Iš pradžių pajutau jam neapykantą. Bet pamažu baigiu prisijaukinti.“

Megė suprato, kad juokauti apie savo ligą tikriausiai nepadoru, tačiau tą akimirką apskritai viskas atrodė absurdiška. Kodėl ji turėjo susirgti? Tuo metu ji buvo trisdešimt šešerių, reguliariai sportavo ir gana sveikai maitinosi. Giminėje vėžio atvejų nebūta. Ji užaugo debesuotame Sietle, o gyveno Manhatane, tad tikrai neturėjo progų persikaitinti saulėje. Niekada nesilankė soliariume. Todėl viskas atrodė beprasmiška, bet juk tokia ir yra vėžio esmė, tiesa? Vėžys neišskiria; jis tiesiog užpuola tuos, kuriems nepasisekė, tad po kurio laiko Megė pagaliau pripažino, kad iš tikrųjų taiklesnis būtų klausimas Kodėl ji NETURĖJO susirgti? Juk nebuvo ypatinga; iki tol jos gyvenime pa sitaikydavo tarpsnių, kai manė esanti įdomi, protinga ar net graži, tačiau žodis ypatinga niekad nebuvo atėjęs į galvą.

Kol nesužinojo diagnozės, būtų galėjusi prisiekti, kad yra puikios sveikatos. Prieš mėnesį lankėsi Vadu saloje Maldyvuose, kur fotografavo bendrovės „Condé Nast“ užsakymu. Keliavo ten, tikėdamasi įamžinti pakrantėje pasitaikančią bioliuminescenciją, dėl kurios van denyno bangos atrodo tarsi apšviestos gelmėje tūnančių žvaigždžių. Tą įspūdingą spektrinę šviesą skleidė planktonas, ir Megė skyrė dar šiek tiek laiko kelioms asmeninėms nuotraukoms: galbūt parduos jas nuosavoje galerijoje.

Po pietų ji vaikštinėjo su fotoaparatu rankoje ir žvalgėsi po bemaž tuščią paplūdimį netoli viešbučio, kuriame buvo apsistojusi, stengda masi įsivaizduoti kadrą, kurį padarys vakarui užslinkus. Norėjo įamžinti kranto linijos žymę – galbūt su rieduliu pirmame plane, – dangų ir, žinoma, besiritančių bangų keteras. Tame paplūdimyje fotografuo dama įvairiais rakursais ir iš įvairių vietų sugaišo daugiau nei valandą, o tada pro ją pražingsniavo rankomis susikibusi pora. Pasinėrusi į darbą, Megė nepažįstamųjų bemaž nepastebėjo.

Po kelių akimirkų per vaizdo ieškiklį žvalgydama liniją, ties kuria bangos duždavo į krantą, sau už nugaros išgirdo moters balsą. Nepa žįstamoji kalbėjo angliškai, bet su ryškiu vokišku akcentu. Atleiskite, – tarė moteris. – Matau, kad esate užsiėmusi, ir atsiprašau, kad sutrukdžiau. Megė nuleido fotoaparatą. Klausau? Nesmagu šito klausti, bet ar tyrėtės dėl tos tamsios dėmelės ant mentės?

Suraukusi antakius Megė įnirtingai mėgino tarp maudymosi kostiumėlio dirželių pamatyti ant savo nugaros tą moters paminėtą dėmelę, bet jai nesisekė. Nė nežinojau, kad ten turiu tamsią dėmelę... – Sutrikusi pašnairavo į moterį. – O kodėl jums taip parūpo?

Į šeštą dešimtį įkopusi nepažįstamoji žilais, trumpai pakirptais plaukais linktelėjo.

Tikriausiai turėčiau prisistatyti. Aš – gydytoja Sabina Kesel, – tarė ji. – Dirbu dermatologe Miunchene. Toji dėmelė atrodo anomali. Megė sumirksėjo. Kalbate apie vėžį?

Nežinau, – nutaisiusi ramią veido išraišką atsakė moteris. –Bet jumis dėta kuo greičiau išsitirčiau. Suprantama, galbūt ir nieko čia baisaus.

Nors gali būti ir rimta, – balsu gydytoja Kesel to nepridūrė, bet ir taip buvo aišku.

Nors nufotografuoti taip, kaip norėjo, prireikė penkių vakarų, nuotraukomis Megė liko patenkinta dar net jų neapdorojusi. Teks dar kaip reikiant padirbėti redaguojant kompiuteriu – šiais laikais tikrasis fotografijos menas mažne visuomet užgimdavo skaitmeniniu būdu apdorojant vaizdus, – tačiau jau žinojo, kad rezultatai bus įspūdingi. Be to, nors ir stengėsi pernelyg nesijaudinti, praėjus keturioms die noms po to, kai grįžo į miestą, užsirašė į priėmimą pas dermatologą Sniholą Chatrį, dirbantį Aukštutiniame Istsaide.

Iš tos dėmelės 2016 ųjų liepos pradžioje buvo paimta biopsija, paskui Megę išsiuntė tirtis papildomai. Dar tą patį mėnesį Slouno Keteringo memorialinėje ligoninėje jai buvo atliktos magnetinio rezonanso ir pozitronų emisijos tomografijos. Gavęs rezultatus, gydy tojas Chatris pasisodino Megę kabinete, kur tyliai ir rimtai pranešė, kad ji serganti ketvirtos stadijos melanoma. Tądien ją taip pat supažindino su atsakinga už gydymą onkologe Lesle Brodigan. Po šių susitikimų Megė pati atliko tyrimą internete. Nors gydytoja Brodigan pareiškė, kad bendroji statistika mažai ką reiškia prognozuojant konkretaus paciento ligos eigą, Megė nepajėgė iš galvos išmesti skaičių. Ji sužinojo, kad iš pacientų, kuriems diagnozuota ketvirtos stadijos melanoma, daugiau nei penkerius metus išgyvena mažiau nei penkiolika procentų.

Priblokšta ir sunkiai begalėdama patikėti tokia žinia, kitą dieną Megė sukūrė pirmąjį filmuką apie vėžį. ***

Per antrąjį apsilankymą gydytoja Brodigan, energinga mėlynakė šviesiaplaukė, puikiai atitinkanti apibūdinimą sveikata trykštanti, vėl išdėstė viską apie ligą. Ir gerai, nes anąkart, išgirdusi diagnozę, Megė

buvo taip priblokšta, kad iš pirmojo susitikimo neką teprisiminė. Tie są sakant, ketvirtos stadijos melanoma reiškia, kad vėžys išplito ne tik į tolimus limfmazgius, bet ir į kai kuriuos organus, Megės atveju –tiek į kepenis, tiek į skrandį. Magnetinio rezonanso ir pozitronų emi sijos tomografija parodė, kad vėžiniai dariniai apninka sveikesnes jos kūno dalis kaip skruzdėlių kariauna ant iškylos stalo išdėliotą maistą. Trumpai tariant, kiti treji su puse metų virto išskydusia dėme, susidedančia iš gydymo ir reabilitacijos laikotarpių, ir tik retsykiais vilties blyksniai nušviesdavo tamsius nerimo tunelius. Jai buvo atlikta operacija, chirurgai pašalino vėžio apimtus limfmazgius ir metastazių pažeistas kepenų bei skrandžio dalis. Po operacijų liko žymės. Paskui taikytas skausmingas spindulinis gydymas, nuo kurio jos oda vietomis pajuodo ir pasidengė bjauriais randais. Megė taip pat sužinojo, kad yra įvairių melanomos rūšių, kad net ir ketvirtosios stadijos ligos eiga nevienoda, todėl taikomi ir skirtingi gydymo metodai. Jai buvo parinkta imunoterapija, kuri, regis, porą metų padėjo, kol galiausiai tapo neveiksminga. Tada, praėjusį balandį, ji pradėjo chemoterapijos kursą ir tęsė kelis mėnesius. Nors visą laiką jautėsi prastai, nesiliovė tikėjusi, kad gydymas bus veiksmingas. Megei atrodė, kad kitaip ir negali būti, nes toji terapija organizme naikina viską iš eilės. Tomis dienomis ji vargiai atpažindavo save veidrodyje. Maistas beveik visada atrodė per kartus arba per sūrus, todėl valgymas virto kančia, ir ji netruko sublogti mažne dešimčia kilogramų, nors ir taip buvo smul kutė. Ovalo formos rudos akys dabar atrodė įdubusios ir pernelyg didelės virš išsikišusių skruostikaulių, o veidas labiau priminė tiesiog ant kaukolės užtemptą odą. Nuolat jautėsi sušalusi, tad net perkaitin tame bute vilkėdavo storus megztinius. Jai nuslinko visi tamsiai rudi plaukai, jie pamažu ėmė atauginėti lopais, tik šviesesni ir plonesni, kaip kūdikio. Ji įprato beveik visą laiką būti su skarele ar kepure. Kaklas tapo toks plonas ir trapus, kad apvyniodavo jį šaliku, antraip nuolat būtų apžiūrinėjusi veidrodžiuose.

Kiek anksčiau nei prieš mėnesį, lapkričio pradžioje, jai buvo dar sykį atlikta kompiuterinė ir pozitronų emisijos tomografija, o gruo dį ji vėl susitiko su gydytoja Brodigan. Medikė buvo santūresnė nei įprastai, nors žvelgė užjaučiamai. Tuomet ir pareiškė, kad, nors dau giau nei trejus metus trukęs gydymas retsykiais sulėtindavo ligą, ji niekada nebuvo nustojusi progresuoti. Kai Megė pasiteiravo, ar yra kitų prieinamų gydymo metodų, gydytoja atsargiai užsiminė apie li kusio gyvenimo kokybę. Šitaip mėgino pasakyti, kad Megė mirs. ***

Galeriją Megė atidarė daugiau nei prieš devynerius metus, tiesa, drauge su kitu menininku, kuris vadino save Triničiu ir didžiąją salės dalį buvo užgriozdinęs milžiniškomis eklektiškomis skulptūromis. Tikrasis Triničio vardas ir pavardė buvo Fredas Maršburnas, Megė su juo susipažino viename parodos atidaryme, nors tokiuose renginiuose retai dalyvaudavo. Tuo metu Trinitis jau buvo sulaukęs pašėlusios sėkmės ir senokai svajojo apie nuosavą galeriją, tačiau neturėjo nė menkiausio noro jai vadovauti ar apskritai gaišti joje laiką. Jiedu iškart rado bendrą kalbą, be to, Megės nuotraukos niekaip nekonkuravo su Triničio darbais, tad galiausiai abu sudarė sandorį. Už vadovavimą verslui ji gausianti nedidelį atlyginimą, taip pat galėsianti eksponuoti atrinktus savo darbus. Tuo laiku svarbesnis atrodė prestižas – juk ji galėjo žmonėms pasisakyti turinti nuosavą galeriją! – o ne pinigai, kuriuos Trinitis mokėdavo. Per pirmuosius porą metų ji tepardavė vos keletą fotografijų.

Tuo metu Megė vis dar dažnai keliaudavo – vidutiniškai daugiau nei šimtą dienų per metus, – todėl kasdiene galerijos veikla teko rūpintis neseniai priimtai darbuotojai Luanai Somers. Luana buvo tur tinga, išsiskyrusi ir vaikus užauginusi moteris. Kai Megė ją pasamdė,

Luanos patirtis tebuvo mėgėjos aistra kolekcionuoti ir ypatingas gebė jimas surasti pigių prekių prabangiuose „Neiman Marcus“ prekybos centruose. Kita vertus, ji visad skoningai rengdavosi, buvo atsakinga, sąžininga ir troško mokytis; be to, visai nesigraužė, kad uždirbs vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą. Tvirtino, kad alimentų jai visiškai pakako prabangiai gyventi išėjus į pensiją ir visgi – kiek įmanoma užsiimti namų ruoša nesikraustant iš proto.

Paaiškėjo, kad Luanai puikiai sekasi parduoti. Iš pradžių Megė ją supažindino su eksponuojamų atspaudų techninėmis detalėmis, papasakojo kiekvienos nuotraukos atsiradimo istoriją, kuri pirkėjams dažnai pasirodydavo tokia pat įdomi kaip ir pats vaizdas. Triničio skulptūroms, kuriose buvo panaudota daugybė įvairių medžiagų –drobės, metalo, plastiko, klijų ir dažų, taip pat šiukšlynuose surinktų daiktų, elnių ragų, marinuotų agurkų stiklainių ir konservų skardi nių – ir taip netrūko originalumo, taigi dėl jų dažnai įsižiebdavo karštos diskusijos. Menininkas jau buvo kritikų numylėtinis, jo kūrinius, nepaisant stulbinamų kainų, nuolat pirkdavo. Galerija nereklamuo davo ir nerengdavo daug kviestinių menininkų parodų, todėl darbo iš esmės nebuvo daug. Pasitaikydavo dienų, kai vidun užsukdavo vos vienas kitas lankytojas, be to, paskutines tris metų pabaigos savaites galeriją paprastai uždarydavo. Ilgą laiką toks susitarimas Megei, Triničiui ir Luanai puikiausiai tiko. Viskas pasikeitė dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, Megės filmukai apie vėžį į galeriją priviliojo naujų lankytojų. Ne įprastų patyrusių šiuolaikinio meno ar fotografijos entuziastų, o turistų, atkakusių net iš Tenesio ir Ohajo valstijų, žmonių, kurie pajuto bendrystę ir ėmė sekti Megės įrašus instagrame ir jutube. Keletas tapo dideliais jos fotografijos mėgėjais, tačiau dauguma tiesiog norėjo susipažinti arba atminimui nusipirkti vieną iš jos pasirašytų atspaudų. Telefonas kaito nuo užsakymų skambučių iš įvairiausių šalies vietų, internetu plūstelėjo papildomi užsakymai. Vis dėlto Megei su Luana pavyko

susidoroti, o pernai jos nusprendė per šventes galerijos neuždaryti, nes lankytojų srautas nemažėjo. Tuomet Megė sužinojo, kad netrukus vėl prasidės chemoterapijos kursas, taigi ji ištisus mėnesius nepajėgs talkininkauti galerijoje. Tapo akivaizdu, kad reikia pasamdyti dar vie ną darbuotoją, ir kai Megė aptarė šį klausimą su Triničiu, bendrasavi ninkis iškart sutiko. Likimo valia kitą dieną į galeriją įžengė jaunuolis vardu Markas Praisas ir paprašė pasikalbėti su Mege – toks sutapimas jai pasirodė kone neįtikėtinai nuostabus. ***

Nors Markas Praisas buvo neseniai baigęs universitetą, iš išvaizdos labiau priminė vyresniųjų klasių moksleivį. Iš pradžių Megė pamanė, kad jis tėra dar vienas „vėžio gerbėjas“, ir buvo iš dalies teisi. Vaikinas neslėpė, kad susipažinti su jos kūryba paskatino populiarumas internete – patikino, kad ypač žavisi jos sukurtais vaizdo įrašais, –tačiau jis taip pat atsinešė ir gyvenimo aprašymą. Markas paaiškino ieškąs darbo ir kad galimybė dirbti meno pasaulyje jam labai patiktų. Dar pridūrė, kad menas ir fotografija leidžia perteikti naujas idėjas, dažnai visai kitaip nei žodžiai. Nepaisydama nuogąstavimų, kad galbūt samdo gerbėją, Megė tą pačią dieną su juo rimtai pasikalbėjo. Paaiškėjo, kad vaikinas puikiai pasiruošęs. Jis daug žinojo apie Trinitį ir jo darbus; paminėjo instaliaciją, kuri kaip tik buvo eksponuojama Moderniojo meno muziejuje, o tada dar vieną – Naujojoje mokykloje, ir profesionaliai, bet nepretenzingai palygino jas su kai kuriais vėlyvaisiais Roberto Raušenbergo darbais. Nors ir nenustebino, jis buvo stulbinamai kruopščiai susi pažinęs ir su jos pačios kūryba. Ir vis dėlto, nors Markas tinkamai atsakė į visus klausimus, Megė nerimavo; neįstengė visiškai perprasti, ar pretendentas rimtai nusiteikęs dirbti galerijoje, ar tėra dar vienas smalsuolis, trokštantis iš arti pamatyti jos tragediją.

Susitikimui baigiantis, Megė interesantui pareiškė, kad šiuo metu darbo pokalbiai nerengiami (ir ji nemelavo, nors tai tebuvo laiko klausimas), bet jis mandagiai pasiteiravo, ar ji neatsisakytų priimti jo gyvenimo aprašymo. Vėliau pagalvojo, kad tąsyk ją sužavėjo tai, kaip Markas suformulavo prašymą: „Bet vis dėlto gal neatsisakytumėte priimti mano gyvenimo aprašymo?..“ Taip senamadiškai ir mandagiai, kad ji nesulaikė šypsnio ir ištiesė ranką paimti dokumento. Dar tą pačią savaitę Megė įdėjo darbo skelbimą į specializuotas meno svetaines, be to, paskambino keliems pažįstamiems iš kitų galerijų ir pranešė ieškanti darbuotojo. Netrukus į elektroninio pašto dėžutę plūstelėjo gyvenimo aprašymai ir užklausos, Luana susitiko su šešiais kandidatais, o Megė tuo metu stengėsi atgauti jėgas namuose, nes ją pykino ir vimdė po pirmosios infuzijos. Tik viena kandidatė įveikė pirmąjį etapą, bet neatėjo į antrąjį pokalbį, tad jos kandida tūrą irgi teko atmesti. Nusivylusi Luana nusprendė aplankyti Megę namuose ir papasakoti, kaip sekėsi. Megė jau kelias dienas nebuvo išėjusi iš savo buto, o atėjus Luanai įsitaisė ant sofos ir ėmė gurkšnoti bendradarbės atneštą vaisių ir ledų glotnutį – vieną iš nedaugelio dalykų, kuriuos vis dar prisiversdavo nuryti. Sunku patikėti, kad neįmanoma rasti nė vieno kvalifikuoto žmogaus dirbti galerijoje. – Megė palingavo galvą.

Nė vienas kandidatas neturi patirties, o apie meną jie nieko neišmano, – susierzinusi sumurmėjo Luana.

Jūs buvote lygiai tokia pati, – turėjo teisę atkirsti Megė, tačiau patylėjo, puikiai suprasdama, jog tai, kad Luana pasirodė esąs tikras lobis ir kaip draugė, ir kaip darbuotoja, tiesiog laimingiausias atsitiktinu mas. Nuoširdi ir šaltakraujiška Luana jau seniai liovėsi buvusi vien bendradarbė.

Pasitikiu jūsų nuomone, Luana. Tiesiog viską pradėsime iš naujo.

Ar tikrai tarp kandidatų nebuvo jokio kito žmogaus, su kuriuo vertėtų susitikti? – gailiai pasiteiravo Luana.

Kažkodėl Megės mintys nuklydo prie Marko Praiso, mandagiai besiteiraujančio, ar ji nesiteiktų priimti jo gyvenimo aprašymo. Tu nusišypsojai, – pareiškė Luana. Visai ne. Šypseną tikrai sugebu atpažinti. Apie ką pagalvojai?

Norėdama laimėti laiko, Megė vėl gurkštelėjo glotnučio, bet galiausiai nusprendė nieko neslėpti.

Dar prieš tai, kai įdėjome skelbimą, buvo užėjęs vienas jaunuo lis, – prisipažino ir papasakojo apie susitikimą. – Vis dar nesu tikra, ar vyrukas tinkamas, – tarė pabaigoje. – Bet jo gyvenimo aprašymas tikriausiai guli kažkur ant mano stalo kabinete. – Ji gūžtelėjo pečiais. –Nė nežinau, ar šiuo metu jis apskritai laisvas. Sužinojusi, kaip Markas susidomėjo darbu galerijoje, Luana susiraukė. Ji geriau nei bet kas kitas perprato gerbėjų būdą ir žinojo, kad žmonės, matę Megės vaizdo įrašus, dažnai laikydavo ją artima drauge, tokia, kuri ir atjaus, ir paguos. Jie neretai trokšdavo pasidalyti savo istorijomis, patirtomis kančiomis ir netektimis. Kad ir kaip Megė trokšdavo juos paguosti, dažniausiai tiesiog nepajėgdavo suteikti emocinio palaikymo, nes pati vargiai įstengdavo neprarasti savitvardos. Luana visomis išgalėmis stengėsi ją apsaugoti nuo agresyvesnių pažinties ieškotojų.

Ar galiu peržiūrėti to Marko gyvenimo aprašymą ir pasikalbėti su juo? – pasiteiravo ji. – Tuomet nuspręsime, ko imtis. Kitą savaitę Luana susisiekė su Marku. Po pirmojo pokalbio dar du kartus oficialiai susitiko, vieną – su pačiu Triničiu. Kai po kurio laiko Luana vėl kalbėjosi su Mege, liaupsių Markui negailėjo, tačiau Megė primygtinai pareikalavo dar sykį pati su juo susitikti, kad išsklaidytų abejones. Prireikė dar keturių dienų, kol sukaupė jėgų nusigauti iki galerijos. Vilkėdamas kostiumą ir nešinas plonu segtuvu Markas Prai sas įžengė į jos kabinetą sutartu laiku. Nors Megė jautė sukilusį blogumą, nesiliovė nagrinėjusi jo gyvenimo aprašymą, iš kurio sužinojo,

kad jaunuolis kilęs iš Elkharto Indianos valstijoje, o pamačiusi Šiaurės Vakarų universiteto baigimo datą, greitosiomis mintyse paskaičiavo. Jums dvidešimt dveji?

Taip.

Tie tvarkingai sušukuoti plaukai, mėlynos akys ir vaikiškas veidas priminė į išleistuvių pokylį susiruošusį paauglį.

Baigėte teologijos studijas?

Tikrai taip, – linktelėjo Markas.

Kodėl pasirinkote teologiją?

Mano tėtis pastorius, – paaiškino jis. – Norėčiau įgyti ir teologi jos magistro laipsnį. Sekti jo pėdomis.

Megė nė kiek nenustebo, kai jis taip pasakė.

Tai kodėl domitės menu, jei ketinate imtis dvasininko tarnystės?

Jis suglaudė abiejų rankų pirštų galiukus, tarsi norėdamas kruopš čiai pasirinkti žodžius.

Visuomet maniau, kad menas ir tikėjimas turi daug bendra. Abu žmonėms suteikia galimybę patirti subtilių emocijų ir patiems perprasti svarbius dalykus. Jūsų ir Triničio darbai skatina susimąstyti, o dar svarbiau – sukelia jausmą, dažnai panašų į nuostabą. Visai kaip tikėjimas.

Tai buvo puikus atsakymas, bet nepaisant to Megė įtarė, kad Markas kažką nutyli. Nuvijusi tą mintį į šalį, ji tęsė pokalbį ir pateikė įprastesnių klausimų apie darbo patirtį, fotografijos žinias ir šiuolai kinę skulptūrą, o tada atsilošė kėdėje. Kodėl manote, kad tiktumėte dirbti galerijoje?

Regis, priekabus Megės tardymas vaikino visiškai netrikdė. Pirmiausia, susipažinęs su ponia Somers, pajutau, kad mudu puikiai tinkame dirbti kartu. Jai leidus, po mudviejų pokalbio kurį laiką pasižvalgiau po galeriją ir, šiek tiek patyrinėjęs, sudėliojau keletą savo minčių apie šiuo metu eksponuojamus kūrybos darbus. – Jis pasilenkė į priekį ir padavė jai segtuvą. – Dar vieną kopiją palikau poniai Somers.