Skiemenuotos kiškių istorijos

Knygą skaitė:

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

SKIE-ME-NUO-TOS

KIŠKIU istorijos

, pasakos skaičiuotės dainelės

© Teksto sudarymas Rozitos Znamenskaitės, 2024

© Iliustracijos Giedrės Sen, 2024

© Leidykla „R amduva“, 2024

PA-SA-KA

KIŠ-KIO DO-VA-NOS

N U-Ė-JO KAR-TĄ SE-NIS Į MIŠ-KĄ MAL-

KŲ, BET EI-DA-MAS SU-KLU-PO ANT KEL-MO IR

PA-GA-VO UŽ AU-SŲ KIŠ-KĮ.

– PA-LEISK, – PRA-ŠO KIŠ-KIS. – AT-NE-ŠIU TAU VIS-KO, KO

NO-RĖ-SI.

NU-STE-BO SE-NIS IR KLAU-SIA:

– O KĄ TU MAN GA-LI AT-NEŠ-TI?

– PO-NO DVA-RIO-NO DRA-BU-ŽIUS IR PIL-NAS KI-ŠE-NES

PI-NI-GŲ.

– AT-NEŠK, – TA-RĖ SE-NIS IR PA-LEI-DO KIŠ-KĮ, O PATS AT-

SI-SĖ-DO ANT KEL-MO LAUK-TI DO-VA-NŲ.

NU-BĖ-GO KI-ŠKIS Į DVA-RĄ IR ŠO-KA PO RŪ-MŲ LAN-GAIS.

PA-MA-TĖ JĮ PO-NAS PRO LAN-GĄ IR STE-BI-SI:

– TAI GRA-ŽIAI KIŠ-KIS ŠO-KA!

O KIŠ-KIS JAM SA-KO:

– JEI PO-NAS DVA-RIO-NAS IŠ-EI-TUM Į LAU-KĄ, AŠ DAR

GRA-ŽIAU PA-ŠOK-ČIAU.

PO-NAS IŠ-Ė-JO Į LAU-KĄ, KIŠ-KIS ŠO-KA TO-LIAU. PO-NAS

VĖL STE-BI-SI:

– TAI GRA-ŽIAI KIŠ-KIS ŠO-KA!

KIŠ-KIS VĖL JAM:

– JEI DUO-TUM MAN SA-VO

KE-PU-RĘ, AŠ DAR GRA-ŽIAU PAŠOK-ČIAU.

PO-NAS NU-SI-Ė-MĖ KE-PU-RĘ IR NU-ME-TĖ

KIŠ-KIUI. KIŠ-KIS UŽ-SI-DĖ-JO KE-PU-RĘ IR ŠO-

KA. O PO-NAS KVA-TO-JA.

– JEI DUO-TUM MAN SA-VO ŠVAR-KĄ, AŠ

DAR GRA-ŽIAU PA-ŠOK-ČIAU, – SA-KO KIŠ-KIS

ŠOK-DA-MAS.

PO-NAS NU-SI-VIL-KO ŠVAR-KĄ IR NU-ME-TĖ KIŠ-KIUI.

KIŠ-KIS JĮ AP-SI-VIL-KO IR ŠO-KA. PO-NAS TIK AIK-ČIO-JA IŠ

TO GRO-ŽIO.

– JEI DUO-TUM MAN SA-VO KEL-NES, TAI AŠ DAR GRA-

ŽIAU PA-ŠOK-ČIAU.

PO-NAS IR KEL-NES A-TI-DA-VĖ. KIŠ-KIS JAS AP-SI-MO-VĖ

IR TO-LIAU ŠO-KA.

– JEI DUO-TUM MAN SA-VO BA-TUS, TAI DAR GRAŽIAU PA-ŠOK-ČIAU, – TO-LIAU GUD-RAU-JA KIŠ-KIS.

PO-NUI TAIP PA-TI-KO KIŠ-KIO ŠO-KIS, KAD IR BA-TUS

JAM DA-VĖ. AP-SI-A-VĖ KIŠ-KIS BA-TUS IR TAIP ŠO-KA,

KAD NET AU-SYS MAS-KA-TUO-JA. PO-NAS VI-SAI ŽA-DO

NE-TE-KO IŠ TO GRA-ŽU-MO.

– JEI PO-NAS VAR-TUS A-TI-DA-RY-TUM IR ŠU-NI-MIS

UŽ-PJU-DY-TUM, TAI AŠ DAR GRA-ŽIAU PA-ŠOK-ČIAU, –

VĖL SA-KO KIŠ-KIS.

PO-NAS VAR-TUS A-TI-DA-RĖ, ŠU-NIS

PA-LEI-DO, O KIŠ-KIS TIK STRYKT PER TVORĄ IR PA-BĖ-GO. KUR TO-KĮ PA-GAU-SI!

PO-NAS PA-MA-TĖ, KAD STO-VI VIDU-RY DVA-RO PLI-KAS, IR Ė-MĖ RĖK-TI:

– LAI-KY-KIT KIŠ-KĮ, LAI-KY-KIT! MA-NO DRA-BU-ŽIUS IR PINI-GUS NU-NE-ŠĖ!

BET KUR TU KIŠ-KĮ LAU-KUO-SE PA-GAU-SI! KŪ-RĖ IR NU-KŪRĖ SAU Į MIŠ-KĄ.

PO-NAS TAIP IR PA-SI-LI-KO TARP VAR-TŲ PLI-KAS.

MIŠ-KE IL-GA-AU-SIS RA-DO SE-NĮ, SNAU-DŽIAN-TĮ ANT

KEL-MO, PA-ŽA-DI-NO IR SA-KO:

– ŠE TAU PO-NO DVA-RIO-NO KE-PU-RĖ!

SE-NIS TIK IŠ-PŪ-TĖ A-KIS IR ŽIŪ-RI. KIŠ-KIS VĖL:

– ŠE TAU PO-NO DVA-RIO-NO ŠVAR-KAS! ŠE KEL-NĖS! ŠE BA-TAI!

IR VIS-KĄ Į SE-NIO GLĖ-BĮ ME-TA.

SE-NIS VOS SPĖ-JA GRIEB-TI A-BIEM

RAN-KOM. O KIŠ-KIS SA-KO:

– DA-BAR TU PATS BŪ-SI PO-NAS!

STRYKT Į KRŪ-MUS IR DIN-GO. SE-NIS AP-SI-DŽIAU-GĖ DO-

VA-NO-MIS, AP-SI-VIL-KO NAU-JAIS DRA-BU-ŽIAIS IR EI-NA

NA-MO SE-NĖS NU-STE-BIN-TI. TIK PRIE NA-MŲ AP-SI-ČIU-PI-

NĖ-JO, KAD VI-SI RŪ-BAI JO PA-TIES, SE-NI IR SU-PLY-ŠĘ. O KI-

ŠE-NĖ-JE VIE-TOJ PI-NI-GŲ RA-DO SAU-JĄ PJU-VE-NŲ.

TAIP IR NE-TA-PO ŽMO-GUS PO-NU. O GAL VIS-KĄ TIK SU-

SAP-NA-VO?

PA-TAR-LĖ:

MEŠ-KAI JUO-KAS, KIŠ-KIUI STRIO-KAS.

SU-ŽI-NOK:

KIŠ-KIS MA-TO VIS-KĄ AP-LINK

NE-PA-SUK-DA-MAS GAL-VOS.

LOP-ŠI-NĖ:

SKAI-ČIUO-TĖ:

BĖ-GO KIŠ-KIS PER MIŠ-KIU-KĄ IR SU-TI-KO JIS LO-KIU-KĄ.

TAS LO-KIU-KAS ME-DŲ NE-ŠĖ, O KIŠ-KIU-KAS JO PA-PRA-ŠĖ: – DUOK!

KIŠ-KIS VAI-KĄ LIN-GA-VO, BE-LIN-GUO-DAMS UŽ-SNŪ-DO, NUO KRĖS-LE-LIO NU-SPRŪ-DO, KA-TINS NO-SĮ NU-KAN-DO,

PATS PO PE-ČIUM PA-LIN-DO, MEŠ-KA VAI-KĄ PA-GA-VO,

PA-GA-VO IR DAI-NA-VO.