.........
Pr olog a s
.........
Šiandien žiūrėjau, kaip miršta žmogus. Netikėtas įvykis, ir aš tebesistebiu, kaip čia galėjo būti, kad toji drama rutuliojosi prie pat mano kojų. Gyvenimas pateikia tiek daug jaudinančių akimirkų, kurių negali numatyti, todėl privalome išmokti mėgautis iškylančiais reginiais ir branginti retai pasitaikantį malonų virpulį, kuris pertraukia šiaip jau monotonišką laiko tėkmę. O mano dienos išties čia slenka lėtai, šitame pasaulyje tarp sienų, kur žmonės paprasčiausiai tėra numeriai, atskiriami ne pagal pavardes ar Dievo duotus talentus, bet pagal nusižengimų pobūdį. Rengiamės vienodai, valgome tą patį, skaitome tas pačias nutrintas knygas, pasiimtas iš to paties kalėjimo vežimėlio. Visos dienos vienodos. O paskui koks nors pribloškiantis atsitikimas primena, kad gyvenimas kaipmat gali pasisukti kitaip. Šitaip ir atsitiko šiandien, rugpjūčio antrą dieną, kuri taip nuostabiai prisirpo, apipildama karščiu ir saule, — būtent tokia, kokią mėgstu. Kiti vyrai prakaituoja, velkasi lyg apspangę galvijai, o aš stoviu pasivaikščiojimo kiemo viduryje, atsukęs veidą į saulę nelyginant driežas, traukiantis šilumą. Esu užsimerkęs, todėl nematau, kaip švysteli peilis, nematau, nė kaip tas vyras verčiasi atbulas ir griūva ant žemės. Bet išgirstu sunerimusių balsų gaudesį ir atsimerkiu. 7