Romanų „Namas Trado gatvėje“, „Mergina iš Legaro gatvės“, „Nepažįstamieji Montagju gatvėje“, „Sugrįžimas į Trado gatvę“, „Dvasios iš gretimos gatvės“, „Kalėdos Trado gatvėje“ autorė
ROMANAS
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2021 by Harley House Books, LLC
First published by Berkley, an imprint of Penguin Random House LLC
© Trevor Payne / Trevillion Images, viršelio iliustracija
© Loreta Gema Baltaduonė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-811-1
Pirmas skyrius
Sniegas Čarlstone – tikras stebuklas ir retas įvykis, kai šalti balti pabarstai, nukloję palmes, bažnyčių bokštus, senovines skulptūras ir kaltinės geležies tvoras, paverčia Šventąjį miestą kerinčia sniego karalyste. Ir vaikai, ir suaugusieji lekia į lauką padūkti neįprastai apšerkšnijusiose žaidimų aikštelėse, vejose ir parkuose kaip piktžolių pridygsta sniego senių, o kiekviename laisvame lygiame žemės lopinėlyje sparnus išskleidžia sniego angelai.
Po visus rekordus sumušusios pūgos, kai oras ėmė šilti, beveik tris dienas balti lopai atkakliai laikėsi prilipę prie visų paviršių, tačiau, pasauliui atitirpstant, ir jie pamažu traukėsi, ir liko tik varvantys stogai bei patižę šaligatviai, kaip priminimas, jog apskritai būta sniego.
Visa tai stebėjau iš savo namų Trado gatvėje, tokia pat apšalusia širdimi kaip lediniai varvekliai, kabantys ant „Ananaso“ fontano Krantinės parke. Per mažiau nei savaitę mano gyvenimas apvirto, tarsi nusprendęs priimti žiemišką kvietimą pačiuožinėti ledu be pačiūžų. Ir nebuvo jokio minkšto pakloto, kuris sušvelnintų neišvengiamą kritimą.
Aš kažkaip sugebėjau iš laimingos ištekėjusios moters, turinčios tris vaikus, virsti vieniša motina, kurią paliko vyras, santuokoje, kuri tokia pat netvari kaip tirpstantis sniegas. Ir vien dėl
to, kad padariau paprastą klaidą – sulaužiau pažadą pasitikėti
Džeku ir viską jam pasakoti. Veikti kaip viena komanda.
Nors ir ką kiti galvotų, tai nebuvo vien mano kaltė. Mes su
Džeku, kuris yra žinomas knygų apie paslaptingus tikrus nusikaltimus rašytojas, aiškinomės, kur galėtų būti paslėptas Nepriklausomybės karo laikų lobis, kol jo nespėjo rasti didžiausias
Džeko priešas, rašytoju apsiskelbęs niekšų niekšas Markas Longas. Markas pavogė Džeko knygos siužetą apie dingusią Luizą Gibs, kuri kadaise gyveno mūsų name Trado gatvėje ir kurią nužudė Marko protėvis Džozefas Longas. Markui ne tik pavyko paversti savo knygą tarptautiniu bestseleriu, bet ir gauti svarbią sutartį sukurti pagal ją kino filmą. Ir tuomet per manipuliacijas jis kažkaip išgavo iš mūsų leidimą kurti filmą mūsų namuose. Vien dėl Džeko aš negalėjau leisti, kad Markas ir vėl laimėtų. Aš buvau nekalta dėl to, kad Džekas labai sunkiai susirgo gripu tuo pat metu, kai aiškinausi, kur užkastas lobis Galen Holo plantacijos – Marko Longo brolio Antonio nuosavybės – kapinaitėse, ir nebuvo kada laukti, kol Džekas pasveiks. Aš nekalta, kad Markas su Antoniu numatė, jog aš išsiaiškinsiu paslaptį, ir laukė, kol jiems parodysiu, kur tas lobis. Aš taip pat nekalta, kad mano sesuo Džeinė papasakojo Džekui, ką aš sumaniusi, ir jis užsispyrė važiuoti į kapines. Ir jau tikrai ne mano kaltė, kad jis netyčia užlipo ant senos kapavietės, pilnos irstančių karstų, kuri nuo svorio įsmuko ir vos nepalaidojo jo gyvo.
Mano supratimu, vienintelė mano klaida buvo manyti, kad Džekas taip apsidžiaugs, jog aš radau lobį, kad man atleis už visa kita. Bet, kaip vėliau įsitikinau, visuomet būni gudrus tik po laiko, ir dar paaiškėja, kad prašyti atleidimo yra nė kiek ne lengviau, nei prašyti leidimo.
Lėkiau per apsnigtas miesto gatves pasakyti Džekui, kaip aš apgailestauju, kad padariau klaidą, ir kad daugiau taip nesielg-
siu, o radau jį kraunantis daiktus. Į mano maldavimus jis atsakė sudie, ir man prieš nosį durys trinktelėjusios užsidarė.
Ištisas tris savaites nekėliau iš namų kojos, nes bijojau, kad
galiausiai Džekui nusprendus sugrįžti manęs juose nebus. Vienas po kito lankė artimieji ir draugai, įvairiais būdais bandė pažadinti mane iš apatijos, viliojo iš namų žadėdami pavaišinti spurgomis ir kava – nei viena, nei kita manęs nebegundė.
Kalėdos praėjo beveik nepastebimai. Mano įdukra Nola pranoko pati save – pamynusi savo sveikos mitybos principus, pagamino mano mėgstamų gliuteno bei angliavandenių prisotintų desertų ir kitų patiekalų, ir aš turėjau labai pasistengti valgyti taip, tarsi man būtų skanu. Šventę išgelbėjo ji ir mano dvidešimt vieno mėnesio dvyniai Džei Džėjus, arba Džekas Jaunesnysis, ir Sara, nes jie buvo mano vienintelis džiaugsmas.
Džeinė, jų auklė, šiltai juos aprengė ir ruošėsi vežti pas Džeko tėvus, kur antrą kartą tą dieną bus švenčiamos Kalėdos. Nei Nola, nei dvyniai taip neliūdėjo kaip aš, kad jie be manęs išsivynios tenai dovanas. Neabejojau, kad tos dovanos bus supakuotos bet kaip, niekas tiksliai nebus pamatavęs kiekvieno kampo ar lipnios juostelės atkarpėlių, nes tik jų motina žino, kokios svarbios yra šitos smulkmenos.
Aš net palindau po dušu ir išsitrinkau galvą, puoselėdama menkutę viltį, kad Džekas pats atvažiuos jų paimti, bet man teko atsisveikinti tik stojiškai išbučiavus vaikus. Mano trys šunys –Generolas Li, Porgis ir Besė – šnarpštė ir inkštė praskaidrindami man nuotaiką, bet tik tol, kol supratau, kad jie liūdi ne dėl manęs, o dėl to, kad irgi norėjo važiuoti.
Net ir po Kalėdų, kai visi sugrįžo prie darbų, Hendersono nekilnojamojo turto agentūra manęs taip nebetraukė, nebuvo noro puoštis ir eiti į biurą Brodo gatvėje. Tokiu metų laiku, šiaip ar taip, nieko ypatingo ten nevyko, o mūsų sekretorė Džiugė
pažadėjo paskambinti, jeigu iškiltų kas nors svarbaus. Ji ne tik stropiai viską užsirašydavo (šią jos savybę aš vertinau labiau nei daugelis), bet dar ir sakėsi esanti mediumė, nors su savo pranašystėmis arba siaubingai prašaudavo pro šalį, arba taip pataikydavo, kad net šiurpu. Ji man skambino tik kartą – autoritetingai pareikšti, kad – anot jos – vaiduokliai tikrai sniege nepalieka pėdsakų. Širdis neleido jai aiškinti, jog klysta.
Praėjus beveik trims savaitėms po Naujųjų metų stovėjau valgomajame prie aukšto lango, išeinančio į Lutrelio Brigso projektuotą sodą, kurį su tokia meile atkūrė mano tėtis. Visas jo triūsas nuėjo perniek pereitą pavasarį užsitęsus liūtims, kurios atvėrė senovinę vandens talpyklą, o tada pasirodė, kad ten ne vien senos plytos.
Jeigu nesijausčiau tokia apgailėtina, jeigu mano požiūris į gyvenimą nebūtų toks juodas ir tuščias kaip vandens talpyklos dugnas, tikriausiai būčiau tikėjusis, kad iš mano namų dingo paskutinės neramios vėlės, kurias pažadino netikėtai atsivėrusi duobė. Juk iš dalies ir jos buvo kaltos, kad Džekas išėjo. Bet tik iš dalies. Kita jo išėjimo priežastis glūdėjo kitur, bet dėl to mano ir Džeko nuomonės skyrėsi.
Priglaudusi kaktą prie šalto lango stiklo abejingai žvelgiau į plyšelius, gilėjančius užsilikusiame ant mėlyno brezento sniege, pasislėpusiame nuo saulės po senuoju ąžuolu. Šen bei ten prasišviečiantys mėlyno audeklo snapeliai atrodė kaip styrančios sušalusių plaukikų alkūnės.
Nustebau pamačiusi aiškius pėdsakus, mažų batų per sodą ištryptą takelį. Atsitiesiau supratusi, kad pėdsakai baigiasi tiesiai prieš langą, prie kurio stoviu.
– Mele!
Aš krūptelėjau ir prisidėjusi ranką prie gerklės staigiai atsigręžiau. Beveik visus keturiasdešimt vienus mano gyvenimo
metus mane lankė iškeliavusieji amžinybėn, bet tai ne tiek gąsdino, kiek erzino. Ypač tie, kuriems patikdavo apsireikšti už nugaros man stovint prieš veidrodį arba šiurkščiai mane pastumti ant laiptų. Kada nors reikės šnektelėti su jais apie jų elgesį.
Prieš mane stovėjo Džeinė su maišeliu, įtartinai kvepiančiu spurgomis. Kitoje rankoje ji laikė iš virtuvės atsineštą garuojantį puodelį, o šviesiai ruda gėrimo spalva sakė, kad grietinėlės ji įpylė kaip tik tiek, kiek reikia. Mes buvome pažįstamos tik kokius metus, bet per tą laiką išsiaiškinome, kad mums abiem patinka kava su daug grietinėlės ir dar daugiau cukraus, kad ji sportiškesnė už mane, nekenčia tamsos dėl tos pačios priežasties kaip ir aš ir kad iš mamos abi paveldėjome gebėjimą bendrauti su mirusiaisiais. Ji žvelgė pro mane į sodą, į vienos poros batų pėdsakus.
– Kas ten? – paklausė ramiai, lyg nenorėdama, kad tas, kas čia tūno, suprastų, jog ir mes čia esame. Bet buvo per vėlu. Plaukeliai ant sprando ir rankų jau buvo pastirę. Staiga aš prisiminiau „Pašto kurjeryje“ visai neseniai skaitytą straipsnį, parašytą žurnalistės Siuzės Dorf.
...buvusio Vanderhorstų namo Trado gatvėje vandens talpyklos kasinėjimai tęsiasi, ir mano šaltinis pranešė, kad talpykloje slypi ir daugiau paslapčių, o kai kuriuose mūsų visuomenės sluoksniuose lažinamasi, ar to namo šeimininkai dar gyvens kartu, kai bus atrastas paskutinis lobis.
Aš tyčia nusisukau nuo lango.
– Neturiu supratimo ir nė neketinu aiškintis. Aš su tuo baigiau.
– O kaip tavo draugė Veronika? Juk pažadėjai sužinoti, kas nužudė jos seserį. Mes turime dirbti drauge, gal jau pamiršai?
Nė nekalbu apie tai, kad Veronika tavimi taip kliaujasi. Ypač dabar, kai jos vyras primygtinai reikalauja parduoti namą. Adriena tebėra ten... tu juk ją jutai. Ir mes abi žinome, kad jeigu jie išsikraustys, neteksi galimybės išsiaiškinti, kas yra jos žudikas.
Aš ilgai į ją stebeilijau, paskui lėtai palinksėjau.
– O tu tai jau tikrai neleisi man to pamiršti.
– Taigi kad ne. – Ji atsistojo šalia manęs, priglaudė kaktą prie šalto stiklo ir žiūrėjo, kaip ten, sode. – Ar jie jau baigia kasinėti? Tėčio sodas beveik sunaikintas. Nors, tarp mudviejų šnekant, jis džiaugiasi, kad galės pradėti viską iš pradžių. Manau, jam reikia apmažinti tų sodininkystės kursų. Jo entuziazmas peržengia ribas.
Aš linktelėjau ir ant jos nebepykau, kad ji pasakė „tėčio“. Ji gimė po mano tėvų skyrybų, kai mudviejų mama vėl susiėjo su savo sena simpatija. Kad egzistuoja tokia Džeinė ir kad gimdymo metu ji nemirė, kaip buvo pasakę mūsų mamai, paaiškėjo visai neseniai, kai Džeinė netikėtai paveldėjo namą Pietų Baterijos gatvėje ir drauge su mūsų mama turėjome įveikti jos pamotės piktą vėlę.
Kadangi tik visai neseniai atgaivinau ryšius su mama ir tėčiu, man buvo nelengva susitaikyti su staiga atsiradusia seserimi, kurią mano tėvai kaipmat priėmė į savo glėbį. Nors ir būgštavau iš pradžių, pripratau prie naujos šeimos narės, ją pamilau, o slapta man netgi patiko, kad turiu seserį, su kuria mus sieja ne tik genai.
– Sofi vis mane tikina, kad jie tuoj baigs. Aš jai nieko nesakysiu apie pėdsakus, nes noriu, kad talpykla būtų užkasta ir visi ją užmirštų.
Džeinė atsisuko, bet, užuot prieštaravusi, tik dabar į mane įsižiūrėjo ir išpūtė akis.
– Ar tik nenusiaubei Sofi spintos?
Daktarė Sofi Volen-Arasi, nepaisant nieko, buvo mano ge-
riausia draugė. Čarlstono koledže ji dėstė istorinį paveldą, o jos batika niekaip netiko prie mano gaivių lininių kostiumėlių ir priderintų rankinių, jos birkenstokai – prie mano lubutenų, o natūralūs kalėdiniai žalumynai – prie plastikinių girliandų, mat Sofi mėgo viską daryti sudėtingiau, nei būtina. Man norėjosi manyti, kad mes viena kitą papildome, sušvelniname viena kitos aštrius kampus. Ji vadovavo niekaip nesibaigiančiai plataus masto restauracijai mano senovinio namo, kurį paveldėjau prieš savo valią... sykiu su šunimi Generolu Li ir ekonome ponia Hulihan. Aš nuolatos kritikuodavau keistą Sofi rūbų pasirinkimą, tikėdamasi, kad ateis diena, kai ji vis dėlto pažvelgs veidrodį ir susitvarkys.
O tada pažiūrėjau į savo išsitampiusius treningus ir kandžių sukapotą megztuką su nežinia kada ir iš kur atsiradusia dėme ant rankovės ir akyse ėmė tvenktis ašaros. Susiradau tuos drabužius tamsiame rūbinės kampe, kur Džekas juos buvo numetęs ir užmiršęs. Be vaikų, čia nieko jo nebeliko, tik šitie rūbai.
Lyg norėdama sulaikyti mano ašaras, Džeinė viltingai šypsodamasi atkišo man maišelį ir puodelį.
– Nupirkau tau spurgų „Glazed“ kepyklėlėj. Ir paruošiau kavos taip, kaip mėgsti. – Ji priėjo arčiau, kad užuosčiau garuojančią kavą. – Ponia Hulihan dar atostogauja, tai aš pati išviriau.
Anksčiau man būtų nutįsusi seilė vien išgirdus mėgstamos spurgų kepyklėlės pavadinimą, bet dabar tik tyliai sugurgė pilvas. Neprisimenu, kada pastarąjį kartą valgiau.
Paėmiau iš jos puodelį, o maišiuką Džeinė padėjo ant valgomojo stalo ir pašnairavo į susiraukšlėjusius apelsinus bei sudžiūvusias pušies šakeles, nuo kurių ant žvilgančio stalo buvo pribyrėję spyglių. Šita kalėdinė kompozicija liko nuo kalėdinės lėšų rinkimo vakarienės Didžiojo snygio vakarą, kai Džekas vos nebuvo gyvas palaidotas. Staiga plykstelėjęs pyktis šiek tiek nu-
stelbė mano liūdesį. Aš pripažinau, kad išsiruošusi tada viena gal ir sulaužiau mudviejų susitarimą. Kita vertus, buvau įsitikinusi, kad jei Džekas būtų gulėjęs lovoje ir gydęsis gripą, kaip jam buvo liepta, tą naktį jis nebūtų atsidūręs apsnigtose kapinėse ir įvirtęs į įgriuvusį kapą.
– Melanija, jau beveik sausio pabaiga. Gal tau padėti nuimti kalėdines dekoracijas?
Džeinė parodė į pasvirusią eglę kambario kampe. Nuslydę nuo plikų šakų ant grindų gulėjo susiglaudę liūdni žaisliukai, šalia – susitraukę apelsinai įvairios puvimo stadijos it kokių žudynių aukos, kritusios nuo vienintelio panaudoto ginklo – abejingumo.
Aš truktelėjau pečiais.
– Žinoma. – Nekreipdama dėmesio į spurgas, atsigėriau kavos, bet skonio veik nepajutau. Apglėbiau puodelį pirštais, mėgaudamasi jo šiluma, bet pakėlusi prie lūpų antro gurkšnio sustojau. –Kodėl tu čia? Juk šiandien Sara ir Džei Džėjus pas Džeką.
Džeinė atsiduso.
– Man juk nereikia priežasties aplankyti seserį ar užvežti jai maisto pasistiprinti, kol ponios Hulihan nėra. Be to, aš dar atvežiau tau žinią.
– Žinią? – Nė nesistengiau nuslėpti vilties savo balse; kai turi seserį, vienas didžiausių privalumų yra tas, kad nereikia apsimetinėti.
Džeinė užjausdama nusišypsojo.
– Nuo Rebekos. Ji ir Markas norėtų susitikti su tavimi ir Džeku dėl filmavimo. Norėjo pati tavęs paprašyti, bet kadangi dar turi dalyvauti ir Markas su Džeku, jai toptelėjo verčiau prašyti manęs tarpininkauti. Tik užsiminė, kad iš tų antikvarinių kilimų sunku išvalyti kraujo dėmes.
Aš pakėliau antakius. Rebeka buvo tolima mudviejų gimi-
naitė, be to, kadaise draugavo su Džeku ir kartais man būdavo tikra rakštis. Ji ištekėjo už Marko Longo, kuris, pasinaudojęs savo plačiais ryšiais, sugriovė Džekui rašytojo karjerą.
Užsimerkiau ir papurčiau galvą.
– Ne. To nebus. Mums pinigų nebereikia, tikrai ne, juk kapinėse radome rubinus. – Aš nepridūriau „tą vakarą, kai vos nežuvo Džekas“, nes to ir nereikėjo. Visi prisiminė tą vakarą, kai ne tik vos nežuvo Džekas, bet dar ir Markas, už kojų nuvilktas į mauzoliejų, visas pražilo. Aš dėsčiau toliau: – Mūsų advokatas jau kalbėjo su kino studija ir pasiūlė dosnią kompensaciją, jeigu jie filmuotų kitur. Teko jiems priminti, kad buvome priversti sutikti vien dėl Nolos padarytos avarijos, į kurią pateko Markas ir tas jo šliužas prodiuseris Harvis Bekneris, nes norėjome išvengti teismo. Bet dabar, dėl rubinų, mūsų padėtis nebėra beviltiška. Markas niekaip mūsų nebeprivers apsigalvoti.
– Markas tą žino. Tačiau Rebeka teigia, kad yra šis tas daugiau. Ji pasiūlė susitikti tavo kabinete tau ir Džekui patogiu laiku.
– Su mumis abiem? – Buvo nesvarbu, kad mano balsas kelia gailestį nei mano tvirtas nusistatymas neprisileisti filmavimo grupės nė per šūvį, visa tai iškart užgožė mintis, ką vilksiuosi, jeigu ten bus Džekas, ir kad tikriausiai reikėtų išsitrinkti galvą. –Ir jis sutiko?
– Jis dar nesutiko. Jie mano, kad būtų geriau, jeigu pati jo paklaustum ir jiems praneštum.
Mano entuziazmas prigeso.
– Štai kaip. Aš pabandysiu. Daugiau pažadėti negaliu. Nors, manyčiau, jau greičiau Čarlstone vėl prisnigs, nei Džekas norės susitikti su manimi, ką jau kalbėti apie Marką ir Rebeką.
– Gerai. Aš Rebekai taip ir pasakysiu. – Ji atsitūpė ir pakėlė du apelsinus, kuriuose mano taip kruopščiai lygiomis eilėmis subedžioti gvazdikėliai dabar atrodė kaip kokie spuogai ant su-
siraukšlėjusių veidų. – Gal dabar geriau nurinksiu supuvusius vaisius ir sudžiūvusias šakas. Juk jie kelia gaisro pavojų.
Aš nieko neatsakiau, nes klausiausi Nolos gitaros garsų, atskriejančių iš jos kambario. Mano įdukra paveldėjo muzikinius gabumus iš savo velionės motinos ir jau sėkmingai kuria melodijas reklamoms, parašė keletą hitais tapusių dainų populiariam dainininkui ir širdžių ėdikui Džimiui Gordonui. Nepaisant kūrybinės krizės, kurią išgyveno drauge su Džeku per mūsų neseniai patirtą sunkmetį dėl Nepriklausomybės karo laikų vaiduoklių ir artėjančio filmavimo, prasidėsiančio tuoj po švenčių, jos tėvų dabartinės nelaimės buvo it šlakas žibalo kūrybinei ugnelei. Melancholiški jos gitaros akordai tapo neatsiejamu mano gyvenimo garso takeliu.
Žinoma, ir dainų žodžiai buvo tokie pat niūrūs kaip ir melodijos, bet Nolai muzika buvo svarbi, todėl aš jos neprašiau liautis, nors išgirdusi pirmus jos naujausios dainos žodžius užsikišdavau ausis kištukais: „Mano suvytusi širdis, visa pajuodusi, sušalusi, bet vis dar plaka, kol pasensiu...“ Turėjau sau priminti, kad Džekui išsikrausčius Nola pasirinko likti su manimi, ir už tokią jos parodytą meilę bei solidarumą buvau dėkinga, nors ji ir tvirtino, kad nėra nė vieno pusėje. Bet girdėdama jos muziką negalėjau atsikratyti minties, kad, ko gero, ji pasiliko su manimi norėdama nubausti už tai, kad su jos tėčiu elgiausi kaip paskutinė kvailė.
Girdėjau, kaip atsidarė Nolos kambario durys ir koridoriumi link laiptų nulapsėjo trys komplektai letenėlių, vienas lėčiau, kiti du mitriau. Mano lovą paliko net Generolas Li, nusprendęs miegoti Nolos kambaryje ir taip šuniškai man priekaištaudamas. Nors sau nuolat primindavau, kad šunų nemėgstu, jo pabėgimas mane įskaudino beveik tiek pat, kaip ir Džeko išėjimas.
Džeinė nuėjo į virtuvę šiukšlių maišo, o aš nušlepsėjau pasi-
tikti Nolos, kuri leidosi laiptais; sulig kiekvienu jos žingsniu nuo turėklų girliandos vestibiulyje ant grindų ir laiptų biro spygliai. Ant sudžiūvusios girliandos griaučių plastikiniai granatai ir kiti dirbtiniai vaisiai, kuriuos buvau kontrabanda įsinešusi, kai nematė dėl istorinės autentikos pamišusi Sofi, atrodė gražūs, sultingi. Norėjau nufotografuoti, kad įrodyčiau jai savo teisumą, jog mano namuose tinka ir plastikiniai kalėdiniai papuošimai, bet net ir šioji teisuolės pergalė neteikė man džiaugsmo.
Nolos veidą, palinkusį prie telefono, tarsi priaugusio prie jos, slėpė ilgi tamsūs plaukai, jos nykščiai skraidė po ekraną, aplink kulkšnis ratus suko šunys.
– Gal galėtum nors viena ranka laikytis turėklo? Taip lipti labai neatsargu.
Ji lipo žemyn lyg negirdėjusi ir nykščiais nustojo dirbusi tik tuomet, kai buvo ant paskutinio laiptelio. Tada pakėlė į mane veriančias mėlynas Džeko akis – visi trys vaikai buvo savo tėvo klonai, tarsi jų motinos nuo pradėjimo iki gimdymo tebuvo ląstelių saugyklos, – ir nusišypsojo tėvo šypsena, kuri visada užklupdavo mane iš pasalų.
– Kažką sakei? Aš rašiau Lindsei ir Olston, kad vėliau susitiksime kine.
Pravėriau burną pakartoti, ką buvau sakiusi, bet apsigalvojau. Per tuos trejus metus, kai su mumis gyvena Nola, ko jau ko, o bendrauti su paauglėmis išmokau, ir dar teisingai pasirinkti, kada su jomis kariauti, o kada ne, nes nuo to priklausys, ar gyvensi ramybėje, ar su tiksinčia bomba. Paprastai su Nola būdavo lengva, nebent kas nors paklausdavo, kodėl ji neturi vairuotojo pažymėjimo, suabejodavo jos atsidavimu veganiškai mitybai ar pasiteiraudavo, kuriame koledže ji nori mokytis.
Aš pasilenkiau pakasyti trijų porų švelnių paausių.
– Ar neturėtum būti mokykloje?
Buvau apdovanota švelniais rausvų liežuvėlių lyžtelėjimais ir nuo tokių meilės apraiškų akyse susitvenkė dėkingumo ašaros. Žinoma, Džeko jie pakeisti negalėjo, bet šiuo metu gerai buvo ir tai.
Mačiau, kaip Nolai norėjosi pavartyti akis. Džekui išėjus, ji vartė akis labai sakingai, ko gero, kad mano savimeilė nenusiristų iki pat dugno.
– Šiandien šeštadienis. Pameni, Čarlstono koledže atvirų durų diena?
Buvau įsitikinusi, kad šito ji man nesakė, nes jau buvau peržiūrėjusi savo kalendorius ir telefone, ir ant stalo – abiejuose buvo tuščia. Be to, būčiau prisiminusi. Tas koledžo klausimas jau buvo tapęs ypač opus, Nola stojiškai ramiai eidavo į SAT paruošiamuosius kursus, važiuodavo į koledžų muges... ir visur savarankiškai, be Džeko ir manęs. Ji nenorėjo jokios „nereikalingos įtakos“ – koks absurdas, garbės žodis. Ir aš, ir Džekas mokėmės Pietų Karolinos universitete – Džekas gaudamas futbolininko stipendiją – ir mes tenorėjome rasti jai tinkamiausią universitetą. Vien tai, kad Džekas turi abonentą į Pietų Karolinos futbolo komandos „Gamecocks“ rungtynes ir visą rudenį vilki komandos spalvų marškinėlius, visai nereiškia, kad ji turi stoti į jo alma mater. Jis, žinoma, tam neprieštarautų. Bent jau išgavome jos leidimą drauge su ja lankytis koledžuose – su sąlyga, kad tylėsime.
– Tiesą sakant, ne.
Ji nukreipė akis į šunis, uoliai vengdama mano žvilgsnio.
– Taip, na, mane veža tėtis.
– O, aišku, – atsakiau gerokai įsižeidusi. Įsivaizdavau, kad ieškoti Nolai koledžo važinėsime visi trys, aš pasiimčiau savo lenteles, kuriose kruopščiai žymėčiausi „už“ ir „prieš“ dėl kiekvienos aukštosios mokyklos, kuri sudomintų Nolą. Man pavyko nusišypsoti, nors veikiau tai buvo tik lūpų pavirpinimas. – Jeigu
nori, galiu tau išspausdinti savo lenteles. Mielai vėliau persirašysiu viską, ką pasižymėsi.
Ji pakėlė į mane akis, ir aš stengiausi nematyti jos žvilgsnyje užuojautos. Pagalvojau, ar neatrodau kaip Generolas Li, tupintis prie stalo ir maldaujantis maisto likučių.
Nolos veidas nušvito.
– Žinai, tėtis nesakė, kad tau negalima kartu važiuoti. Tai yra jeigu tu nori.
Senoji Melė būtų sušukusi „taip!“ Bet tai senoji Melė. Po visų nesėkmingų bandymų tapti geresne savo versija dabar dirbau prie gal kokios 107-os Melės versijos.
Man nespėjus atsisakyti Nola užbėgo už akių.
– Norėčiau, kad tu irgi ten būtum. – Ji susidėjo rankas ant krūtinės ir užvertė akis, kad tik nepamanyčiau, kad jai manęs reikia. – Tai yra jeigu nesi užsiėmusi. Juk jūs mano tėvai, žinau, kad važiuos ir Olston, ir Lindsės tėvai. Todėl bus labai keista, jeigu tavęs nebus.
Stengiausi neišsiduoti, kaip apsidžiaugiau, todėl kalbėjau taip pat atsipūtusi, kaip ir Nola.
– Na, tuomet gal važiuosiu. Šiaip ar taip, turiu pasikalbėti su tavo tėčiu, tad vienu šūviu nušausiu du zuikius.
Nola pakėlė Porgį ir prisimerkė.
– Ar taip sako seni žmonės? O gal šiaip nemėgsti zuikių?
Į vestibiulį atėjusi Džeinė sutrukdė man pavartyti akis. Ji ant peties nešėsi pilną šiukšlių maišą kaip koks Kalėdų Senis; iš maišo kyšojo plastikiniai bumbulai ir kalėdinių dekoracijų šakelės.
– Labas, Nola, – tarė ji, dėdama maišą ant grindų. – Pasiruošusi koledžo atvirų durų dienai?
Žvilgtelėjau į savo įdukrą, o ši tik gūžtelėjo pečiais.
– Ji žino, nes vakar buvo čia ir girdėjo, kaip apie tai kalbėjau su Olston ir Lindse. Tikriausiai aptarėme tavo lentelę.
Aš piktai dėbtelėjau į seserį.
Nola patampė mane už rankovės.
– Kodėl tau dabar nepapusryčiavus? Aš tau nupirkau sausų pusryčių su džiovintais vaisiais. Daugybė perdirbto cukraus ir vien kalorijos, kaip tu ir mėgsti.
Keista, mane tai sujaudino. Paprastai, atlikdama savo klastingą misiją apriboti mano mitybą, kartoną ir pjuvenas Nola pateikdavo kaip sveikuolišką maistą.
– Ačiū. Bet aš tik nubėgsiu į viršų nusiprausti ir apsirengti, nes juk važiuosime į atvirų durų dieną. Džeinė atnešė dar ir spurgų, bet pasiliksiu jas kitam kartui.
Pyptelėjo Nolos telefonas.
– Renginys prasideda tik pirmą. Turi tris valandas, – tarė Nola, tuo pat metu jos nykščiai lakstė po telefono ekraną.
Susižavėjusi pažvelgiau į ją. Norėdama parašyti žinutę, turėdavau sukaupti visą dėmesį, kad parašyčiau nors vieną raidę.
Kilstelėjusi antakius Džeinė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
– Jai tiek laiko tikrai prireiks.
– Cha, – atsakiau jau eidama prie laiptų.
– Oi, palauk, – pašaukė mane Nola.
Atsigręžiau ir pamačiau, kad ji traukia kažką iš plačios languotos pižamos kelnių kišenės.
– Ar tai tu padėjai ant mano naktinio staliuko?
Džeinė garsiai aiktelėjo. Prisimerkusi iš lėto priėjau arčiau, kad geriau matyčiau, o po tokios Džeinės reakcijos nors kartą nenukentėjo mano tuštybė, nes neteko pripažinti, kad man tikrai reikia akinių.
– Kas čia?
Nola ištiesė man ranką, kad pažiūrėčiau, bet aš iškart pasigailėjau, kad tai pamačiau. Ten gulėjo delno didumo metalinė
karsto pavidalo dėžutė su mažyčiu apskritu langeliu viršuje, pro kurį matėsi miniatiūrinės lėlytės pageltęs kaip elfo veidukas. Akys buvo pažymėtos dviem juodais taškiukais, o raudonas apskritimas – pravira burna, tarsi nustebus. Ant dangtelio buvo užrašas iškiliomis didžiosiomis raidėmis: KLAUSYK MAMOS.
– Ji dar ir atsidaro, – tarė Nola.
Kilstelėjau ranką norėdama Nolą sustabdyti, bet ji jau buvo atkabinusi kabliuką dėžutės šone ir rodė mums mažą porcelianinę lėlytę baltomis ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Mažas baltas kūnelis gulėjo ant senovinių alavinių ir perlamutrinių sagų patalo.
Džeinė stovėjo nuošaliai – ji buvo aštuoneriais metais už mane jaunesnė ir jos regėjimas nepalyginti geresnis.
– Tai tikriausiai šlykščiausias ir kraupiausias daiktas iš visų, kokį kada esu mačiusi. O jų esu mačiusi daug.
– Baisiau už Edisono lėlę tavo palėpėje? – paklausė Nola, turėdama omeny senovinę kalbančią lėlę, kuri turėjo bjaurų įprotį atsirasti netikėtai.
– Sakyčiau, kad panašiai. Radai ant savo naktinio stalelio?
– Taip. Maniau, kad Melė atnešė.
Mano ir Džeinės akys susitiko, kai abi prisiminėme pėdsakus ant sniego. Pažvelgėm į Nolą.
– Aš nesu jos mačiusi ir tikrai nebūčiau dėjusi tavo kambaryje. – Jeigu būčiau pamačiusi, būčiau sudeginusi arba išmetusi į Kuperio upę. Aš tvirtai laikiausi nuomonės, kad reikia ignoruoti tai, kas akivaizdu, ir apsimesti, kad blogi dalykai neegzistuoja. Kol jie neapsireiškia.
– Gal Džinė galėtų palaikyti rankoje, gal jai ką nors pasakys? – pasiūlė Nola.
– Ne! – su Džeine surikome vienu balsu.
Džinetė Priolo, mūsų mama, turi dovaną – o gal nelaimę, ne-
lygu kurios dukters paklausi, – ji gali iškviesti vėles per daiktus.
Tai viena iš priežasčių, kodėl ištisus metus mama mūvi pirštines.
Bet ją tai išsekintų ir ji keletą savaičių nesikeltų iš lovos. Įsivaizdavau Džeinę galvojant tą patį: mamos čia velti negalima tiek dėl jos sveikatos, tiek dėl mūsų šventos ramybės.
Nenorom paėmiau iš Nolos karstelį su lėlyte, atsargiai suėmusi dviem pirštais lyg negyvą tarakoną skraiduolį.
– Ji senovinė, tad Sofi greičiausiai žinos, kas tai. Ar bent žinos, kodėl ji atsidūrė tavo kambaryje. Gal Megan Blek rado talpykloje ir atnešė į tavo kambarį, kai tavęs nebuvo, o tu tik dabar pastebėjai. – Megan Blek buvo viena iš Sofi studentų, kurie padėjo kasinėti talpyklą.
– Gal, – atsakė Nola, ir visos trys ėmėm linkčioti, lyg sutartume, jog taip ir bus.
Aš greitai padėjau dėžutę su jos šiurpiu turiniu į komodą vestibiulyje ir uždarydama stalčių išgirdau, kaip sagos dėžutėje pasislinko, tarsi judėtų vabalai.
– Džeine, ačiū už spurgas ir kavą. Pasimatysime, kai atveši dvynius.
– Tik pažadėk man, kad suvalgysi nors vieną spurgą.
– Pažadu, pamėginsiu. Ir net šaukštą javainių suvalgysiu. Juk turiu suvartoti vaisių dienos normą.
– Tu juk žinai, kad tuose javainiuose jokių vaisių nėra, tiesa? – pasitikrino Nola.
Truktelėjau pečiais klausydamasi, kaip svetainėje valandas muša didysis senasis laikrodis.
– Verčiau pasiskubinsiu... man liko ruoštis tik pustrečios valandos.
Skubėdama pro šalį Nolos akių vartymo nepaisiau. Tačiau kildama laiptais sustojau, prisiminusi kraupų lėlytės iš karsto veidą, ir mintyse neoninėmis raidėmis įsižiebė eilutė iš Siuzės
Dorf straipsnio: „Mano šaltinis pranešė, kad talpykloje slypi ir daugiau paslapčių.“ Kas tai galėtų būti? Ir iš kur tas šaltinis žino, kokių paslapčių dar bus atskleista? Aš tvirčiau įsistvėriau į turėklus ir kopiau aukštyn ryžtingai sukandusi dantis. Koks skirtumas. Tegu mano sode bus paslėpta nors ir Sandoros skrynia, man tiesiog nerūpi.
Buvau pažadėjusi padėti savo bičiulei Veronikai sužinoti, kas nužudė jos seserį Adrieną prieš daugiau nei dvidešimt metų. Bet tuo ir baigsiu. Be to, man svarbiausia yra mano vaikų psichologinė būsena mums su Džeku atsiskyrus. Ir kaip susigrąžinti Džeką. Nerandantys sau vietos mirusieji su tais savo pėdsakais sniege gali pasiieškoti kito taikinio.
Didysis laikrodis išmušė pusvalandį, ir mano žvilgsnis nukeliavo prie lovos. Taip ir sustingau, kai pamačiau savo pagalvės vidury tvarkingą krūvelę sagų, o šalia –Miegančiąją Šarlotę geležiniame karstelyje.
KAREN WHITE (Karen Vait, g. 1964 m.) – JAV rašytoja, daugiau nei 30 bestselerių autorė, jos kūriniai verčiami į 15 kalbų. Lietuvių skaitytojai jau pamėgo autorės romanus „Stiklo skambesys“, „Prarastos valandos“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“, „Svajonių medis“, „Paskutinė naktis Londone“, „Sugrįžimas namo“, „Po lietaus“. Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė ir JAV Pietų valstijų kultūros ir pasakojimo tradicijų bei mistinių paslapčių persmelktos „Trado gatvės“ serijos knygos. „Palėpė Karalienės gatvėje“ – septintas, paskutinis, šio ciklo romanas, jame išaiškės visos mįslės ir nebeliks neatsakytų klausimų.
Melanija jaučiasi sugniuždyta. Per keletą dienų jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis – laiminga ištekėjusi moteris, turinti tris nuostabius vaikus, staiga tapo vieniša motina, kurią paliko vyras. Tačiau ilgamečiam varžovui Markui Longui pasibeldus į duris su intriguojančiu pasiūlymu Melanija ir Džekas privalo savo santykių problemas nustumti į šalį. Vis dėlto nuojauta Melanijai kužda, kad Markas turi slaptų ketinimų, o jo kalta šypsena – tik apgaulė. Netrukus jos nuogąstavimai pasitvirtina. Bet Melanija turi sąjungininkę, padedančią jai saugoti namus, – tai Amerikos pilietinio karo laikais gyvenusios mergaitės dvasia, pačiais netikėčiausiais būdais vis įspėjanti Melaniją apie grėsmes jos šeimai. Ne vien ši dvasia sekioja Melaniją. Atrodo, kad piktavališka jėga, pasiryžusi neleisti Melanijai tirti prieš tris dešimtmečius įvykdyto draugės sesers nužudymo, niekada nesustos, siekdama apsaugoti savo praeitį, net ir iš anapus. Ar pavyks Melanijai atkurti santykius su Džeku ir galutinai užkirsti kelią vis aršiau į jų gyvenimą besiveržiančioms piktosioms praeities ir dabarties dvasioms?
Šioje baigiamojoje viso pasaulio skaitytojų pamėgto ciklo dalyje bus atskleistos visos Trado gatvės paslaptys.
Marchet Butler nuotr.