Pagrobta mergina by knygos.lt

CHARLIE DONLEA

Kai viena dingusioji sugrįžta

PAGROBTA MERGINA

CHARLI E DON LEA

PAGROBTA M ERGI NA

Psichologinis trileris

Iš anglų k albos ve rt ė Vytautas Petrukaitis

VILNIUS 2025

Charlie DONLEA

THE GIRL WHO WAS TAKEN

Kensington Books, New York, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-879-1

Nuostabi malonė, koks mielas garsas, Išgelbėjęs tokį vargšą kaip aš.

Kadaise buvau pasiklydęs, bet dabar kelią radau, Buvau aklas, bet dabar regiu.

PAGROBIMAS

Emersono įlanka, Šiaurės Karolina

2016 m. rugpjūčio 20 d., 23:22 val.

Tamsa visada lydėjo jos gyvenimą.

Ji jos ieškodavo ir su ja flirtavo. Žavėjosi ja ir jinai kerėjo ją daugeliui nepatirtu būdu. Pastaruoju metu ji liguistai įtikino save jos draugijos džiaugsmais. Neva mirties tamsa jai malonesnė už būties šviesą. Iki šios nakties. Kai stovėjo priešais prarają, kuri buvo negyva ir tuščia, kokios niekada nepažinojo – nakties dangus be žvaigždžių. Atsidūrusi bedugnėje tarp gyvenimo ir mirties, Nikolė Kati pasirinko gyvenimą. Ir bėgo galvotrūkčiais.

Kai naktį įsiveržė pro priekinius vartus, neturėdama žibintuvėlio, Nikolė nieko nematė. Jis lipo ant kulnų, todėl adrenalinas plūste užplūdo, ir ji kelis ilgus žingsnius bėgo ne ta kryptimi, kol akys prisitaikė prie blausios mėnesienos. Pastebėjusi savo automobilį, susiorientavo, pasileido jo pusėn ir tol tampė durelių rankeną, kol šios atsidarė. Rakteliai kabojo degimo spynutėje, tad Nikolė paleido variklį, įjungė pavarą ir nuspaudė akceleratorių. Per smarkiai, todėl vos neatsitrenkė į priešais stovinčios mašinos šoną. Priekiniai žibintai nušvietė

CHARLIE DONLEA

juodą kaip anglis naktį ir akies krašteliu Nikolė pamatė sušmėžuojant spalvotų marškinių kraštą, kai jis pasirodė iš už stovinčios mašinos variklio gaubto. Ji nespėjo sureaguoti, –pajuto dunkstelėjimą ir baisų pakabos siūbavimą automobiliui riedant per jo kūną prieš ratams vėl sukimbant su žvyrkeliu. Ji veikė negalvodama: nuspaudė pedalą, apgręžė mašiną nedideliu lanku ir nurūko siauru keliuku, viską palikdama už nugaros.

Privažiavusi greitkelį Nikolė trūktelėjo vairą, pasisuko ant vairuotojo sėdynės automobiliui nustojus slysti, nekreipdama dėmesio į spidometrą mašinai viršijus 130 kilometrų per valandą greitį. Ji atlenkė ranką toje vietoje, kur jis buvo sugriebęs; ten jau išryškėjo tamsiai violetinė mėlynė. Per tą laiką jos akys lakstė nuo priekinio stiklo prie galinio vaizdo veidrodėlio. Tik nuvažiavusi tris kilometrus ji atleido koją nuo akceleratoriaus ir keturių cilindrų variklis ėmė dirbti tyliau. Išsivadavusi palengvėjimo nepajuto. Nutiko per daug dalykų, kad būtų galėjusi patikėti, neva šitaip pabėgus šios nakties bėdos pranyktų. Jai reikia pagalbos.

Įsukusi į keliuką, vedantį atgal į paplūdimį, Nikolė mintyse ėmė „paukščiuku“ žymėti žmones, kurių pagalbos negali prašyti. Jos smegenys veikė šitaip – atmesdamos. Prieš nuspręsdama, kas galėtų padėti, mintyse išbraukdavo tuos, kurie gali jai pakenkti. Pirmi sąraše buvo jos tėvai. Nedaug atsilikę – policininkai. Draugės gal ir galėtų padėti, bet jos buvo gležnos, linkusios į isteriją, ir Nikolė žinojo, kad jos puls į paniką jai dar nespėjus paaiškinti dalelės to, kas nutiko šiąnakt. Mintys karštligiškai sukosi, nepaisydamos vienintelės tikros galimybės, kol ji atmetė visas kitas.

Nikolė stabtelėjo prie ženklo „Stop“ ir pravažiavo pro jį iš-

sitraukdama telefoną. Jai reikėjo sesers. Livija buvo vyresnė ir protingesnė. Racionali, o to negalėjai pasakyti apie Nikolę. Ši žinojo: jeigu nepaisytų pastarosios jųdviejų gyvenimo atkarpos ir jas skiriančio atstumo, galėtų patikėti seseriai savo gyvybę. Ir net jeigu nebuvo tuo įsitikinusi, kitos išeities neturėjo. Ji prisikišo telefoną prie ausies ir, ašaroms ritantis skruostais, klausėsi pypsėjimo. Nedaug likę iki vidurnakčio. Ji buvo per kvartalą nuo tos paplūdimio vietos, kur vyko vakarėlis.

– Atsiliepk, nagi, atsiliepk! Prašau, Livija!

PABĖGIMAS

Po dviejų savaičių

Emerson Bėjaus miškas

2016 m. rugsėjo 3 d., 23:54 val.

Ji nusitraukė nuo galvos maišinį audeklą ir ėmė gaudyti orą. Prireikė laiko akims prisitaikyti, kol regos lauke nustojo šokti balti beformiai pavidalai ir juoduma pranyko. Klausėsi, ar jo nėra, bet girdėjo vien lauke tykštantį lietų. Numetusi maišą ant grindų, pritipeno prie slėptuvės durų. Nustebusi, kad šios praviros, prikišo veidą prie tarpelio ir pasižiūrėjo į tamsų mišką, kur medžius čaižė lietus. Žvelgdama pro durų plyšį, įsivaizdavo kameros objektyvą, pritvirtintą prie akies obuolio, kada kameros fokusas, iš lėto kreipiamas į vaizdą toliau, užfiksuoja pirma duris, paskui slėptuvę, medžius, o galop parodo palydovinį viso miško vaizdą. Nuo šio mintyse regimo savo pačios vaizdo, vienui vienos slėptuvėje, įrengtoje giliai miške, ji pasijuto maža ir silpna.

Svarstė, ar visa tai tėra išbandymas. Jeigu išeis pro duris ir įžengs į mišką, galimas daiktas, jis jos lauks. Bet jeigu praviros durys ir akimirka be grandinių – neapsižiūrėjimas, tai pirma

jo klaida ir vienintelė proga, pasitaikiusi jai per pastarąsias dvi savaites. Pirmą kartą ji akimirką pasijuto neprirakinta prie rūsio sienos.

Drebančiomis, vis dar priekyje surištomis rankomis ji pastūmusi atidarė duris. Vyriai sugirgždėjo tamsoje, bet jų garsą užgožė lietus. Kaustoma baimės valandėlę ji palaukė. Kietai užmerkė akis, prisivertė galvoti stengdamasi atsikratyti raminamųjų sukelto apdujimo. Jai į galvą grįžo tamsos rūsyje valandos ir žybtelėjo lyg audra su žaibais. Kaip ir sau duotas pažadas, kad pasitaikius progai pabėgti ja pasinaudos. Prieš kelias dienas ji nusprendė kovoti už laisvę, užuot leidusis vedama kaip ėriukas į skerdyklą.

Ji dvejodama žengė žingsnį iš slėptuvės laukan, į smarkų lietų, kuris šaltomis čiurkšlėmis pasruvo veidu. Valandėlę ji maudėsi toje liūtyje, kad prašviesėtų apdujusi galva, paskui pasileido bėgti.

Miške buvo tamsu, lietus pliaupė. Lipniąja juosta surištais riešais ji bandė nustumti į šalį veidą plakančias šakas. Suklupo užkliuvusi už rąsto, griuvo į slidžius lapus, bet prisivertė atsikelti. Suskaičiavo dienas ir pamanė dingusi prieš dvylika. O gal trylika. Negalėdama iškišti nosies iš rūsio, kuriame ją laikė ir valgydino pagrobėjas, galėjo nepriskaičiuoti dienos, kai iš nuovargio ilgai miegojo. Šįvakar jis perkėlė ją į mišką. Kratantis bagažinėje apėmė siaubinga baimė, o šleikštulys jai sakė, kad galas arti. Bet dabar jos laukė laisvė; kažkur už šio miško, lietaus ir šios nakties galbūt ji ras kelią namo.

Ji bėgo aklai, sukiodamasi kaip papuola, kol prarado bet kokią krypties nuovoką. Galiausiai išgirdo riaumojant pikapą, kai ratai žliugsėjo šlapia kelio danga. Sunkiai alsuodama ji pasileido garso pusėn ir aukštyn dviejų eismo juostų plento

pylimu. Priekyje raudoni užpakaliniai mašinos žibintai nutolo, o jos garsas slopo sulig kiekviena akimirka.

Išsverdėjusi į kelio vidurį netvirtomis kojomis pasileido paskui šviesas, tarsi įstengtų jas pasivyti. Lietus čaižė jai veidą, vėlė plaukus ir permerkė nuskurusius drabužius. Basa ji toliau ėjo čia pasispirdama, čia šlepsėdama – kitaip negalėjo, nes kaip patrakusi skuosdama mišku giliai persipjovė dešinę pėdą, ir ši paliko kreivą kraujo pėdsaką, kurį stengėsi nuplauti liūtis. Genama paniškos baimės, kad pagrobėjas išnirs iš miško, ji prisivertė nesustoti įtikinėdama save, neva jis arti, pasirengęs pasivyti ją iš nugaros, užmauti tą maišą ant galvos ir parsivesti atgal į belangį rūsį.

Dehidravusi, kamuojama haliucinacijų, pamanė, kad akys ją apgauna, kai pamatė ją – mažytę baltą šviesą tolumoje. Nusverdėjo jos pusėn, kol šviesa pasidalijo į dvi ir padidėjo. Ji liko stovėti kelio viduryje ir iškėlusi surištas rankas virš galvos pamojavo.

Besiartindamas automobilis sumažino greitį, įsijungė tolimąsias šviesas ir išplėšė iš tamsos ją, stovinčią ant kelio šlapiais drabužiais, basą, subraižytu veidu ir per kaklą varvančiu krauju, raudonai nudažiusiu marškinėlius.

Automobilis sustojo, valytuvams blaškant vandenį į abi puses. Atsidarė vairuotojo durelės.

– Jums viskas gerai? – sušuko vyriškis, perrėkdamas audros riaumojimą.

– Man reikia pagalbos, – atsiliepė ji.

Tai buvo pirmi po daugelio dienų ištarti jos žodžiai, tad balsas buvo šaižus ir sausas. Pagaliau ji pastebėjo, kad lietus puikaus skonio.

Vyras priėjo arčiau ir ją atpažino.

– Dieve brangus, visa valstija jūsų ieško!

Prilaikydamas jis nusivedė ją prie mašinos ir atsargiai pasodino ant priekinės keleivio sėdynės.

– Važiuokit! – paliepė ji. – Jis vejasi, aš žinau.

Vyras apibėgo automobilį ir įjungė pavarą dar neuždaręs savo durelių. Rūkdamas 57-u greitkeliu, paskambino 911.

– Kur jūsų draugė? – paklausė.

Mergina į jį pažiūrėjo.

– Kas?

– Nikolė Kati. Kita pagrobta mergina.

KELIONĖ KNYGAI REKLAMUOTI

Po dvylikos mėnesių

Niujorkas

2017 m. rugsėjis, 8:32 val.

Megan Makdonald tiesia nugara sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo, kaip Dantė Kempbel sklandžiai skaito interviu užrašus, kol stilistė tapšnoja jai per nosį pudros šepetėliu, o aplink siaučia suirutė prodiuseriams šaukiant nurodymus, keičiantis apšvietimui ir laikrodžiui skaičiuojant laiką iki reklamos pertraukėlės pabaigos. Gūžčiojimas pečiais ir gilūs atodūsiai nedavė jokios naudos; negana to, trapeciniame raumenyje susidarė mazgas, netrukus suspazmuosiantis. Megan krūptelėjo, kai kita grimuotoja šepetėliu palietė skruostą. – Atleisk, brangute. Tavo oda pernelyg blizga. Jau nedaug beliko.

Megan užsimerkė, kol moteris braukė šepetėliu per veidą. Balsas tamsoje, už televizijos kamerų, ėmė garsiai skaičiuoti senkantį laiką. Megan baisiai perdžiūvo burna, rankos ėmė pastebimai drebėti. Grimuotoja pasitraukė, ir ūmai Megan liko viena sėdėti ryškioje prožektorių šviesoje priešais Dantę Kempbel.

– Penkios, keturios, trys, dvi... jūs esate eteryje.

Megan pasikišo drebančias rankas po šlaunimis. Dantė Kempbel pažvelgė tiesiai į kamerą ir prakalbo ištreniruoto aukščio ir skirtingos moduliacijos balsu, ištobulintu rytinių

laidų vedėjų – jos buvo vienos iš labiausiai vertinamų.

– Visi žinome šiurpią Megan Makdonald istoriją. Ši tikrų

tikriausia mergina amerikietė, Emerson Bėjaus šerifo dukra, buvo pagrobta 2016-ųjų vasarą. Dabar, praėjus metams, Megan pristato knygą „Dingusi“ – tikrais įvykiais pagrįstus prisiminimus apie savo pagrobimą ir narsų pabėgimą.

Dantė Kempbel atitraukė žvilgsnį nuo kameros ir pažiūrėjo į viešnią.

– Megan, sveika atvykusi į šią laidą.

Megan bandė nuryti gumulą perdžiūvusioje burnoje ir ko nepaspringo.

– Ačiū, – tarstelėjo.

– Šalis ir, žinoma, Emerson Bėjus daugiau kaip metai trokšta išgirsti tavo pasakojimą. Kas paskatino tave pagaliau prabilti?

Nuo tada, kai susitarė dėl šio interviu, Megan laužė galvą, kaip atsakys į klausimus. Ji negalėjo pasakyti didžiajai Dantei Kempbel tiesos – kad knygos rašymas buvo paprasčiausias būdas numaldyti motinos sielvartą ir kiek lengviau atsikvėpti. Šitaip ji keliems mėnesiams atsikratė nerimo ir baimės kamuojamos neurotikės motinos.

– Tiesiog pribrendo laikas, – tarė Megan, pagaliau nusprendusi, ką sakyti, kad išvengtų perdėto dėmesio. – Turėjau gerai viską permąstyti, kol pasirengiau papasakoti apie tai žmonėms. Gavau šią galimybę, ir dabar esu pasiruošusi iškloti savo istoriją.

– Esu tikra, tau reikėjo laiko viską permąstyti ir išgyti, –pridūrė Dantė Kempbel.

CHARLIE DONLEA

Be abejo, pamanė Megan. Juk praėjo visi metai, o tiek laiko užteko pasveikti. Nėra ko nė sakyti, metai turėjo ją išgydyti. Antraip, jei Megan nepasirodys pasveikusi, laiminga ir atsigavusi, Dantė Kempbel – ryto televizijos karalienė – atrodys nedora, kamantinėdama ją smulkmenų. Būk gera, pamanė Megan, dar kartą pasakyk savo žiūrovams, kokia aš pasveikusi ir atsigavusi.

– Taip, ir išgyti, – pritarė Megan.

– Neabejoju, kad po tokių dalykų reikia laiko atsigauti, o tų įvykių išdėstymas tavo knygoje tam tikra prasme turėjo gydomąjį poveikį.

Megan susilaikė nepradėjusi vartyti akių. Ji buvo sugalvojusi daugybę epitetų apibūdinti savo knygos kūrimo procesui. „Gydomasis“ nebuvo vienas jų.

– Tikrai taip.

Megan nusišypsojo sučiauptomis lūpomis. Ši šypsena jai buvo nauja, geriausia, kokią galėjo išspausti, ir nė iš tolo nepanaši į tą, švytinčią nuotraukose, kurias anądien žiūrėjo vartydama mokyklos baigiamosios klasės metraštį. Anuomet jos šypsena buvo plati, tarp išlenktų lūpų spindėjo tiesūs, balti dantys. Iš pradžių ji mėgino šypsotis taip pat plačiai, bet buvo per sunku, todėl išbandė šią naują šypseną. Lūpos sučiauptos, tik patys kampučiai pakilę į viršų. Laiminga. Žmonės ja patikėjo.

– Ko gali tikėtis žmonės, skaitydami tavo knygą?

Megan nebuvo visiškai įsitikinusi, nes didžiąją jos dalį parašė ne pati – šis nuopelnas atiteko jos psichoanalitikui. Jo pavardė irgi buvo nurodyta viršelyje.

– Ji... e... pasakoja apie naktį, kai tai nutiko.

– Naktį, kai buvai pagrobta, – pasitikslino Dantė.

– Taip. Ir apie mano dvi nelaisvėje praleistas savaites. Daugiausia tai dalykai iš mano galvos, apie kuriuos mąsčiau pagrobta. Kur buvau laikoma ir kur įvyko visi nesėkmingi mano bandymai pabėgti. O paskui – naktis, kai aš išbėgau iš miško.

– Naktis, kai pasprukai.

Megan padvejojo.

– Taip. Knygoje aprašytas mano pabėgimas.

Ji vėl šyptelėjo.

– Be to, visas skyrius – apie poną Stainmaną.

Nusišypsojo ir Dantė Kempbel.

– Žmogų, kuris rado tave 57-ame greitkelyje, – tyliai paaiškino ji.

– Taip. Jis mano didvyris. Ir mano tėčio.

– Neabejoju. Mes buvome pasikvietę poną Stainmaną į laidą netrukus po tavo patirtos kančios.

– Mačiau ją ir džiaugiausi, kad jis sulaukė pelnyto pripažinimo. Tą naktį jis išgelbėjo man gyvybę.

– Tai jau tikrai.

Dantė žvilgtelėjo į savo užrašus, paskui vėl nusišypsojo.

– Ne paslaptis, kad visa šalis tave pamilo. Daugybei žmo-

nių įdomu, kaip tau sekasi ir kas tavęs laukia ateityje. Ar iš knygos jie apie tai ką nors sužinos? Apie tavo ateities planus? Megan ištraukė ranką iš po šlaunies ir pasukiojo ore susimąsčiusi.

– Taip, joje nemažai apie tai, kas nutiko po tos nakties.

– Tau ir tavo šeimai?

– Taip.

– O apie vykstantį tyrimą?

– Taip, tiek, kiek apie jį žinom.

– Ar tau labai sunku žinant, kad pagrobėjas tebėra laisvėje?

CHARLIE DONLEA

– Man sunku, bet žinau, kad policija daro viską, ką gali, kad jį surastų.

Megan įsidėmėjo, kad už šį atsakymą reikės padėkoti tėvui.

Pakišo jį išvakarėse.

– Prieš tą įvykį buvai susiruošusi į Djuko universitetą. Mums visiems įdomu, ar vis dar galvoji apie studijas ten.

Megan liežuviu persibraukė šiurkščias lyg švitrinis popierius lūpas.

– E... Po to, kas nutiko, pasiprašiau metų atostogų. Ketinau vėl pradėti šį rudenį, bet nepavyko. Tiesiog... neįstengiau susikaupti.

– Žinoma, turi būti sunku grįžti į įprastas vėžes. Bet, kaip suprantu, universitetas suteikė galimybę grįžti, kada tik būsi pasirengusi?

Megan seniai nustojo stebėtis, kad žmonės žavisi jos pagrobimu ir nepasotinamai trokšta sužinoti liguistas jos nelaisvės smulkmenas. O dabar – jų troškimu, kad ji gyventų toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Megan nustojo stebėtis visais šiais dalykais, kai pagaliau suprato, kokiu samprotavimu jie pagrįsti. Ji žinojo: jeigu lankys Djuko universitetą ir gyvens įprastą gyvenimą, visi, kurie mėgavosi niūriomis jos sunkaus išmėginimo smulkmenomis, galės jaustis gerai. Jos normalumas išgelbės juos nuo nuodėmės. Antraip – kodėl jie ar Dantė Kempbel taip trokštų išgirsti nerimą keliančias Megan pagrobimo smulkmenas, jeigu ji vis dar nebūtų atsigavusi po to nutikimo? Jeigu ji būtų palūžusi mergina, kurios gyvenimas virto griuvėsiais ir niekada nebebus, koks buvęs, jų troškimas išgirsti jos istoriją būtų tiesiog nepriimtinas. Jie negalėjo leisti sau domėtis jos pasakojimu, jeigu šis baigtųsi kaip nors kitaip, ne gražiai. Užtat jeigu ji pasveiktų, jeigu gyventų toliau su savo

nauja gydomąja knyga, spindėtų pirmame Djuko universiteto kurse ir sulauktų sėkmės... na, tuomet jie visi lyg musės lervos galėtų sulįsti į sodrią nerimą keliančio jos pasakojimo mėsą, o paskui išskristi iš jos švarūs ir žvilgantys, tartum nebūtų įvykusi jokia metamorfozė.

Tai, kas nutiko Megan Makdonald, turėjo būti sėkmės istorija. Viskas labai paprasta.

– Taip, – galop tarstelėjo Megan. – Djuko universitetas man suteikė daug galimybių kitam semestrui ar net visiems kitiems metams.

Dantė Kempbel vėl nusišypsojo švelniai žvelgdama.

– Ką gi, aš žinau, kad tau teko daug išgyventi, ir esi įkvėpimas visoms pagrobimo aukoms. Ir mes žinome, kad ši knyga joms tikrai bus vilties švyturys. Ar kada nors grįžtum vėl su mumis pasikalbėti? Papasakoti, kas naujo?

– Be abejo.

Megan šyptelėjo.

– Megan Makdonald, linkiu tau sėkmės.

– Ačiū.

Dar kartą priminusi, kur galima įsigyti „Dingusią“, ponia

Kempbel paskelbė reklaminę pertrauką, ir studijoje vėl suklegėjo balsai iš tamsios erdvės už kamerų.

– Pasirodei puikiai, – pagyrė Dantė Kempbel.

– Taip ir nepaklausėt apie Nikolę.

– Viskas dėl laiko, brangute. Mes vėlavom. Bet mes paskelbsim nuorodą apie Nikolę savo interneto svetainėje.

Tai tarusi Dantė Kempbel atsistojo ir praėjo pro Megan, švelniai patapšnojusi jai per petį. Megan linktelėjo galvą, likusi viena ant studijos kėdės. Ji suprato ir tai. Šiandienos interviu galėjo būti vien gražūs dalykai. Įkvepiantys. Didvyriškas pabė-

CHARLIE DONLEA

gimas, šviesi ateitis ir merginos, kurioms tikrai padės ši knyga. Šio ryto interviu buvo Megan Makdonald dramos baigtis, ir ji turėjo būti sėkminga. Čia neturėjo būti jokių šlykščių dalykų, tebelydinčių tą vasarą. Ypač susijusių su Nikole. Nikolės Kati neliko. Nikolės Kati atvejis nebuvo sėkmės istorija.

Šalis buvo pašiurpusi ne dėl pagrobtos merginos, o dėl tos, kuri sugrįžo namo.

CHARLIE DONLEA (Čarlis Donlis, g. 1982) – Čikagoje gyvenantis rašytojas, 9 trilerių autorius, kurio knygos išleistos

40 šalių. Trilerio žanru susižavėjo būdamas dvidešimties, kai perskaitė kultinio teisinių trilerių autoriaus Johno

Grishamo knygą „Firma“. Pasukęs rašytojo keliu, netrukus įsitvirtino kaip vienas įdomiausių šių dienų kriminalinės literatūros kūrėjų. Lietuvoje jau pasirodė jo trileriai „Tobula žmogžudystė“ ir „Tos tuščios akys“. „Pagrobta mergina“ – trečioji į lietuvių kalbą išversta Ch. Donlea’io knyga, pagal kurią šiuo metu statomas filmas.

Nikolė Kati ir Megan Makdonald – tą pačią vasaros naktį Emersono įlankoje dingusios merginos. Policijai pradėjus paiešką, Megan netikėtai sugrįžta, pasprukusi nuo pagrobėjo. Įkvepianti pabėgimo istorija paverčia merginą vietine garsenybe, bet ar galima tikėti jos pasakojimu?

Livija Kati, teismo medicinos patologė, įsitikinusi, kad Megan žino daugiau, nei atskleidė visuomenei. Praėjus metams nuo tragiškos nakties, Livijos viltis kada nors rasti Nikolę – savo seserį – blėsta. Bet vieną dieną į morgą atgabenamas jauno vyro kūnas – ir taip atsiranda pirmasis pėdsakas, vedantis Nikolės link.

Aiškindamasi sesers dingimo aplinkybes, Livija nejučia įsivelia į pavojingą dramų tinklą. Dvi merginos: viena pagrobta, kita išsigelbėjusi. Kas jos – šiurpaus nusikaltimo aukos ar apsukrios melagės?

Dėmesį prikaustantis greito veiksmo trileris su netikėta atomazga. – Publishers Weekly

ISBN 978-609-466-879-1