Nieko baisaus, jei tau liūdna by knygos.lt

MEGAN DEVINE

KODĖL SIELVARTAS

SVARBI EMOCIJA IR KAIP

IŠMOKTI GYVENTI

TOLIAU

MEGAN DEVINE NIEKO BAISAUS, JEI TAU

LIŪDNA

KODĖL SIELVARTAS

SVARBI EMOCIJA IR KAIP IŠMOKTI GYVENTI

TOLIAU

Iš anglų kalbos vertė

Viktorija Uzėlaitė

VILNIUS 2025

Megan DEVINE

IT’S OK THAT YOU’RE NOT OK

Meeting Grief and Loss in a Culture That Doesn’t Understand Sounds True, Boulder, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

This Translation published by exclusive license from Sounds True Inc.

ISBN 978-609-466-876-0

7. Negali numalšinti sielvarto,

PRATARMĖ

Būti žmogumi – tai dvigubas paradoksas. Pirma, niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo. Niekas nepatirs to, ką teks patirti tau, niekas nepajus to, ką teks pajusti tau. Be to, niekas neįstengtų to padaryti vienas. Antra, gyvenimas neįsivaizduojamas be meilės ir praradimų. Niekas nežino, kodėl. Tiesiog taip yra. Jei įsipareigojame mylėti, neišvengiamai susidursime su netektimi ir sielvartu. Jei bandysime išvengti netekčių ir gedulo, niekada negalėsime patirti tikros meilės. Taigi meilė ir gedulas, šie du galingi ir mįslingi dalykai, teikia mums gyvenimo pilnatvę. Megan Devine giliai išgyveno meilę ir netektį, todėl yra stipri ir rūpestinga bendražygė. Praradusi mylimą žmogų ji suvokė, kad gyvenimas pasikeitė amžiams. To negali peržengti, gali tik su tuo susitaikyti. Meilė ir gedulas keičia mūsų gyvenimo vaizdą. Jis niekada nebebus koks buvęs –kelio atgal nebėra. Belieka atlikti vidinį darbą: nusibraižyti naują, tikslų planą. Kaip Megan išmintingai pasakė: „Esame ne tam, kad panaikintume jūsų kančias, o tam, kad jomis pasirūpintume.“

PADĖKA

Visada skaitau knygų dedikacijas ir padėkas. Man patinka matyti tarpusavio santykių gijas, mentorius ir vedlius, gyvenimą, besisukantį apie knygą ir ją parašiusį žmogų. Knyga – tai nedidukas gyvenimo fragmentas, šalutinis jo produktas. Galima sakyti, jie maitina vienas kitą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ši knyga man buvo sunki ir graži; galbūt iš puslapių to nesimato, bet mano gyvenime esantys žmonės tai žino. Samantha (tu viską laikei), Cynthia, Rosie, TC, Stephai, Michaelai, Sarah, Naga, Witai ir dar keli tuo metu pasirodę ir pasitraukę žmonės – ačiū jums, kad buvote šalia, klausėtės, atkapstydavote mane, kai paklysdavau. Amžinai ir dar ilgiau būsiu dėkinga savo mylimiems dvynukams – šią knygą rašiau žaisdama su jumis; jūs buvote mano nuotykis, mano poilsis, mano džiaugsmas. Dėkoju savo tango bendruomenei už tai, kad buvo vienintelė pastovi vieta, kur galėdavau liautis rašiusi net ir mintyse. Mano rašymo grupės mokiniai dėl daugelio priežasčių tapo šios knygos stuburu, jų laiškai ir dienoraščiai dažnai atkeliaudavo pačiu laiku ir primindavo, dėl ko darau šį dar-

bą. Ačiū jums, mylimieji, už tai, kad dovanojote man žodžius ir širdis. Dėkui bičiuliams ir sąjungininkams, išėjusiems po Matto, – vis dar jaučiu jus šalia. Ir tada, ir dabar man be galo svarbus jūsų palaikymas. Ačiū agentui

Davidui Fugate’ui, kuris per patį pirmą mūsų pokalbį apie gedulą patikėjo žinia apie kultūros transformaciją. Ačiū „Sounds True“ komandai; kaip jau sakiau, jaučiu jūsų meilę ir rūpestingumą, o tai yra viskas.

Atrodys keista, galbūt arogantiška, bet turiu nuoširdžiai padėkoti sau pačiai – tam žmogui, kuriuo buvau tądien prie upės ir visais paskesniais metais, tam, kuris gyveno tada, kai nenorėjo gyventi. Ši knyga – tai meilės laiškas jam, kelionė laiku. Šia knyga linkiu sau to paties, ko ir kiekvienam skaitytojui: savo žodžiais nusikelti į praeitį, apkabinti ją, padėti sau išgyventi. Labai džiaugiuosi, kad toji aš liko gyva.

jautėmės bejėgiškai, žiūrėdami į kito žmogaus kančią ir nerasdami tinkamų žodžių: suprasdami, kad jokie žodžiai neatitaisys to, kas nutiko. Tokiais atvejais sunku visiems: gedintieji jaučiasi nesuprasti, o draugai ir šeima – bejėgiai ir sumišę gedulo akivaizdoje. Žinome, kad reikia pagalbos, bet neišmanome, kaip jos paprašyti. Bandydami padėti žmogui sunkiausiu metu, viską tik dar pabloginame. Ir geriausi mūsų ketinimai virsta šnipštu.

Mes dėl to nekalti. Visi trokštame, kad išgyvenant gedulą artimieji mus mylėtų, palaikytų ir mums padėtų. Bėda ta, kad esame netinkamai išmokyti tai daryti. Mūsų visuomenėje į gedulą žiūrima kaip į ligą: gąsdinančią, nemalonią emociją, kurią reikia kuo greičiau suvaldyti ir pašalinti. Dėl to laikomės pasenusių įsitikinimų, kiek laiko turėtų tęstis gedulas ir koks jis turėtų būti. Gedulas mums yra kai kas, ką reikia pataisyti, o ne tai, ką derėtų puoselėti. Netgi psichologai mokomi gedulą vertinti kaip sutrikimą, o ne kaip natūralią reakciją į didelę netektį. Jei profesionalai nežino, kaip tvarkytis su gedulu, vargu ar galima tikėtis, kad likusieji gebės gražiai ir oriai į jį atsiliepti.

Tarp to, ko labiausiai trokštame, ir to, kur esame, žioji gili praraja. Mūsų turimi gedulo įveikos įrankiai nepadės nutiesti tilto per šią prarają. Visuomenės ir profesionalų supratimas, kaip turi atrodyti gedulas, neleidžia gedinčiajam pasirūpinti savimi, o kitiems – palaikyti artimųjų. Blogiausia, kad pasenusios sampratos tik padidina savaime suprantamą mūsų skausmą.

Tačiau yra ir išeitis.

Po Matto mirties savo tinklalapyje „Refuge in Grief“

dirbau su tūkstančiais gedinčiųjų. Pastaruosius metus kaupiau patirtį, kas iš tiesų padeda ilgu gedulo laikotarpiu. Per šį laiką tapau visoje šalyje žinomu balsu, kalbančiu ne tik apie gedinčiųjų palaikymą, bet ir apie tai, kaip geriau išmokti parodyti kitam atjautą.

Mano teorijos apie gedulą, pažeidžiamumą ir emocinį

raštingumą paimtos iš asmeninės patirties, o istorijos ir išgyvenimai yra tūkstančių žmonių, įvairiais būdais bandžiusių pereiti gedulo šalį. Iš pačių gedinčiųjų, taip pat iš jiems padėti besistengiančių draugų ir šeimos narių sužinojau, kokia yra tikroji problema: visuomenė neišmokė mūsų veiksmingai tvarkytis su sielvartu.

Jei norime geriau pasirūpinti vienas kitu, turime rehumanizuoti gedulą. Turime apie jį kalbėtis. Privalome suprasti, kad tai natūralus ir normalus procesas, o ne kai kas, ko reikėtų vengti, ką norėtųsi paskubinti ar demonizuoti. Turime pradėti šnekėti apie tikruosius įgūdžius, reikalingus susidūrus su tikrove, kai netektis iš esmės pakeičia gyvenimą.

Knyga „Nieko baisaus, jei tau liūdna“ į gedulą padeda žvelgti kitaip. Ir šį naują modelį sukūrė ne koks nors kabinete užsidaręs profesorius, studijuojantis gedulą, bet jį patyręs žmogus. Aš pati gedėjau. Buvau toji, raudanti ant grindų, negalinti nei valgyti, nei miegoti, nepajėgianti daugiau nei porai minučių išeiti iš namų. Gulėjau ant psichoterapeuto kušetės, klausiausi pasenusių ir visiškai nereikšmingų šnekų apie gedėjimo etapus ir pozityvaus mąstymo galią. Patyriau ir fizinius gedulo aspektus (atminties praradimą, kognityvinių pokyčių, nerimą) ir atradau, kas padeda. Derindama psichologijos žinias ir savo pačios patirtį iš-

NETEKTIES REALYBĖ

Labiausiai noriu, kad žinotumėte štai ką: realybė išties yra tokia baisi, kaip jūs ir manote.

Kad ir ką kalbėtų kiti, jums blogai. Neįmanoma atitaisyti to, kas įvyko. Neįmanoma susigrąžinti to, kas prarasta. Ir šioje esminėje tiesoje nėra jokio grožio.

Be galo svarbu tai pripažinti.

Jums skauda. To pakeisti neįmanoma.

Gedulo realybė yra visiškai kitokia, nei atrodo žvelgiant iš šalies. Šiame pasaulyje esama kančios, kurios neišsklaidys jokie bandymai pralinksmėti.

Jums nereikia sprendimų. Nereikia išeiti iš gedulo. Jums tereikia žmogaus, matančio, kaip kenčiate, ir tai pripažįstančio. Jums reikia žmogaus, kuris laikytų jus už rankos, kai stovite ištiktas siaubo ir žvelgiate į kiaurymę, kur anksčiau buvo jūsų gyvenimas.

Ne visus dalykus įmanoma pataisyti. Kai kuriuos tegalima ištverti.

GEDULO REALYBĖ

Kai ištinka netikėta mirtis ar kitas lemtingas įvykis, pasikeičia viskas. Net jei mirtis ar netektis nėra netikėta, ji vis vien pribloškia. Po to jau niekas nebebus kaip buvę. Gyvenimas nebesiklostys taip, kaip tikėjaisi, jis tiesiog išgaruos. Pasaulyje atsivers praraja, viskas taps beprasmiška. Gyvenote įprastą gyvenimą ir staiga jo neliko. Protingi žmonės ėmė žerti šūkius ir banalybes, stengdamiesi pakelti jums nuotaiką. Mėgindami numalšinti jūsų skausmą.

Tokio likimo nesitikėjote.

Laikas sustojo. Viskas atrodo netikra. Galvoje vis iš naujo persukate įvykius, vildamiesi kitokios baigties, ir niekaip negalite liautis. Įprastas kasdienis pasaulis, kuriame ir toliau gyvena žmonės, atrodo žiaurus ir atgrasus. Nebegalite valgyti (arba šlamščiate viską). Negalite miegoti (arba niekaip nepabundate). Kiekvienas šalia esantis daiktas virsta artefaktu, primenančiu buvusį ir galėjusį būti gyvenimą. Nėra nieko, ko nebūtų palietusi netektis.

Po netekties dienų dienas ir savaičių savaites apie savo gedulą girdėsite įvairiausių dalykų. Kad miręs žmogus nenorėtų, jog liūdėtum. Kad niekas nenutinka be priežasties. Kad reikia dėkoti už kartu praleistą laiką. Kad jūs stiprus, protingas ir nuovokus, taigi ir tai ištversite. Kad ši patirtis jus sustiprins. Kad visada galima bandyti dar kartą: susirasti naują partnerį, susilaukti kito vaiko, atrasti būdų, kaip skausmą paversti kuo nors gražiu, naudingu ir geru.

chines nelaimes, žmonių sukeltas negandas, sunkius nusikaltimus, savižudybes. Kalbu apie netikėtas, neįprastas, atsitiktines mirtis, su kuriomis, regis, vis dažniau susiduriu savo darbe. Apie slaptą skausmą, apie kurį niekas nenori kalbėti arba veikiau niekas nenori klausytis. Tokių atvejų apstu. Likus kelioms dienoms iki gimimo, mirė kūdikis, priežastis nežinoma. Jaunas, stiprus sportininkas nėrė į tvenkinį ir liko paralyžiuotas. Jauna moteris savo akimis matė, kaip automobilių vagys atsitiktinai nušovė jos vyrą.

Galinga banga nusinešė partnerį. Sveika, energinga moteris per įprastą sveikatos patikrą sužinojo serganti ketvirtos stadijos vėžiu ir po kelių mėnesių išėjo, palikusi vyrą, sūnelį ir nesuskaičiuojamą daugybę draugų. Dvidešimtmetis vaikinas, dirbdamas humanitarinėje misijoje Pietų Amerikoje, žuvo partrenktas autobuso. Šeimai atostogaujant Indonezijoje, atsirito cunamis. Bendruomenę sukrėtė neapykantos nusikaltimas, per kurį žuvo šeimos ir bičiuliai. Mažas vaikelis mirė dėl kaulų mutacijos. Brolis, per pusryčius dar buvęs sveikutėlis, per pietus jau gulėjo negyvas. Draugas, apie kurio sunkumus ničnieko nežinojai, pakėlė prieš save ranką.

Galbūt čia esate todėl, kad ką nors palaidojote. Aš esu čia dėl to, kad kai ką palaidojau. Galbūt čia esate dėl to, kad gyvenimas negrįžtamai pasikeitė – dėl nelaimės, ligos, nusikaltimo ar gamtos stichijos.

Koks permainingas ir nenuspėjamas gali būti gyvenimas.

Mes nemėgstame kalbėti apie gyvybės trapumą, apie tai, kaip viskas akimirksniu gali pasikeisti. Mes neturime žodžių, neturime kalbos, neturime gebėjimų tam nusakyti – nei pavieniui, nei visi kartu. Mes apie tai nekalbame,

kį medžiagos. Net jei iki netekties gebėjote ilgam sukaupti dėmesį, gedint tai gali smarkiai pasikeisti. Tyrinėkite knygą atkarpomis pagal savo galimybes. (I dalies 2 skyriuje plačiau aptarsime, kaip gedulas veikia smegenis ir kūną.)

Pirma knygos dalis yra apie gedulo kultūrą ir požiūrį į kančią. Nagrinėsime, iš kur kyla mūsų emocinis neraštingumas ir kodėl mums taip nesinori pažvelgti į sielvartą. Patyrinėsime, kaip iš plačios perspektyvos atrodo gedulas ir požiūris į gedulą bei meilę.

Jei jūsų pasaulis ką tik subyrėjo, kodėl jums turėtų rūpėti plati perspektyva? Kodėl turėtumėte skirti laiko svarstymams apie mūsų pasaulio emocinį neraštingumą?

Na, jūs teisūs: pirmosiomis dienomis po netekties iš tiesų nėra reikalo gilintis į kultūrinę gedulo sampratą. Pakanka žinoti, kad ne jūs vieninteliai jaučiate, jog pasaulis jus nuvylė. Diskusija, kaip mūsų kultūroje tvarkomasi su sielvartu, gali palengvinti vienatvę ir paaiškinti neįtikėtiną atotrūkį tarp jūsų realybės ir to, ką jums bando primesti kiti.

Prisimenu pirmąsias dienas po to, kai nuskendo mano partneris. Iš namų išeidavau susivėlusi, įdubusiais skruostais, nederančiais drabužiais, panaši į benamę, kažką vapančią sau po nosimi. Stengiausi gyventi toliau. Dariau tai, kas atrodė protinga, įprasta, ko kiti iš manęs tikėjosi: pirkausi valgyti, vedžiojau šunį, susitikdavau papietauti su draugais. Linkčiojau žmonėms, aiškinantiems, esą viskas bus gerai. Laiku prikąsdavau liežuvį, buvau mandagi, kai psichoterapeutai tvirtindavo, kad turėčiau greičiau išgyventi gedulo etapus.

Visą tą laiką, kai stengiausi būti normali, protinga, blai-

viai mąstanti moteris, šalia manęs ir manyje tyvuliavo šiurpi skausmo masė. Elgiausi mandagiai. Vaizdavau, kad viskas gerai. Kad tai, ką išgyvenu, nėra taip jau blogai. Tarsi priimtinas elgesys padėtų tvarkytis su siaubu.

Visur regėjau įtrūkius. Žinojau, kad tie išmintingi žmonės, kalbantys man apie gedulo etapus, spiriantys mane judėti link kažkokio menamo „pagerėjimo“, taip pat visos knygos, patariančios, kaip pakilti virš skausmo ir iš jo ištrūkti, paisto niekus. Bet jei būčiau apie tai prabilusi, psichoterapeutai būtų užkabinę etiketę, neva „priešinuosi procesui“.

Daug ką būčiau atidavusi už tai, kad kas nors būtų atspindėjęs mano realybę. Gedinčiųjų palaikymas yra tarsi nauji karaliaus drabužiai – kenčiantieji mato, kad tai, kas laikoma pagalba, iš tikrųjų nieko neduoda. Gero linkintys artimieji kalba tuščius padrąsinimo žodžius ir įgrisusias banalybes, giliai širdyje žinodami, kad tai visiškai nepadės.

Mes visi tai žinome, ir vis dėlto tylime.

Kokia kvailystė apie gedulą kalbėti taip, tarsi tai būtų intelekto pratimas, uždavinys, kurį galima išspręsti pasitelkus protą. Tačiau intelektas, kuris dėlioja žodžius, diktuoja etapus ir žingsnius ar moko protingo elgesio, yra visiškai kitame lygmenyje nei ką tik sudaužyta širdis.

Gedulas nepavaldus protui, jis glūdi giliau. Tas širdies skausmas yra tikras ir grynas. Tai prarasta tikra meilė. Pirmoje knygos dalyje susipažinsite su mūsų visuomenės ir ankstesnių kultūrų nenoru pažvelgti į tas gelmes. Šios žinios niekaip nepalengvins praradimo skausmo, bet asmeninę patirtį palyginę su platesniu pažeistos kultūros kontekstu pajusite, kad kai kas keičiasi.