Neįmanoma pamiršti

Testamentas, negrįžtamai pakeitęs keturių žmonių gyvenimus

Imogen Clark

Romanų „Laiškai iš praeities“ ir „Gyvenimo dėlionė“ autorė

neįmanoma pamiršti

Romanas

ImClogen ar k

neįmanoma pa mir šti

Iš angl ų kalbos vert ė

Vi rg ini ja Tr aš ke vi či ūt ė

R omana s

VILNIUS 2023

Imogen CLARK IMPOSSIBLE TO FORGET

Lake Union Publishing, Seattle, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Text copyright © 2022 by Blue Lizard Books Ltd

This edition is made possible under a license arrangement originating with Amazon Publishing, www.apub.com.

© Lyn Randle / Trevillion Images, viršelio nuotrauka

© Virginija Traškevičiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© „Tyto alba“, 2023

ISBN 978-609-466-743-5

2018, rugpjūtis

Mano brangūs draugai, jei skaitote šitai, vadinasi, aš mirusi. (Visada norėjau tai pasakyti – kuo ne Agata Kristi! Prašau, Leonai, neverk. Čia tik toks juokelis.)

O jei rimtai, noriu jums visiems padėkoti, kad buvote su manimi pastaruosius porą mėnesių. Sunkūs jie buvo, bet, turint jus šalia, dorotis buvo lengviau. Tiesą sakant, nežinau, ką būčiau be jūsų dariusi. Geresnių draugų nė negalėjau norėti.

Tačiau turiu jums dar vieną, paskutinį, prašymą. Savaime suprantama, didžiausias mano rūpestis –tai mano gražioji dukrelė Romani. Niekad nesuprasiu visatos, leidžiančios gimdytojams numirti, nebaigus paruošti savo vaiko gyvenimui. Tai neteisinga visom prasmėm. Bet yra kaip yra.

Be manęs Romani lieka visai viena. Nors artėja prie aštuoniolikos, ji išties dar vaikas, jai dar tiek reikės

sužinoti apie pasaulį gero ir blogo. Jai reikia ko nors

šalia, tarkim, globėjo, pavadovauti, kol pati atsistos ant kojų. Amžinai taip nebus, tik kol ji išlaikys egzaminus ir gaus vietą universitete, bet aš negaliu nė pagalvoti, kad

ji pati viena grumtųsi mokykloje. Man teko tai daryti, ir aš nenoriu, kad istorija pasikartotų.

Štai čia ir bus jūsų užduotis. Skiriu jums, mano brangiausi ir ištikimiausi draugai, šią gyvybiškai svarbią užduotį – lydėti Romani per tuos būsimų iššūkių mėnesius.

Žinau, kad neteisinga būtų siūlyti užsiversti ant pečių šią milžinišką naštą tik vienam iš jūsų, todėl nutariau paprašyti jūsų visų dalyvauti pagal savo išgales.

Mege, tu mano kvalifikuočiausia ir pragmatiškiausia draugė, prašau tavęs padėti Romani visais tais

juridiniais formaliais reikalais bei patarti jai, ką derėtų perskaityti prieš pasirašant. Aš niekad neįkirtau tų dalykų ir žinau, kad tau šitai seksis geriau.

Leonai, tau aš palieku jos kultūrines reikmes. Tegu ji klausosi visokios muzikos, o ne vien populiarių niekų. Jai reiktų perskaityti krūvas knygų, o jei apsireikštų mūza – rašyti, ir aš noriu, kad ji nuolat vaikščiotų į teatrą ir į kiną. Taip pat – į meno galerijas, žodžiu, svarbu viskas, kas pakylės jos gyvenimą virš kasdienybės ir žadins nuostabą.

Tigre, noriu, kad tu plėstum jos horizontus. Tegu ji keliauja, kur tik gali, ir tesugeria skirtingas gyvensenas taip pat lengvai kaip saulės šviesą. Padėk jai gyventi atviromis akimis ir atvira širdimi.

Ir pagaliau tu, Houpe. Gal stebiesi, kodėl esi čia. Žinau, mes pažįstamos sąlyginai neilgai, bet, mano manymu, pažįstu tave pakankamai, kad paprašyčiau pagalbos, ir kažkoks balsas man sako, kad tu puikiausiai sugebėsi

nenuleisti akių nuo Romani santykių, draugysčių ir širdies reikalų. Prašau pamokyti ją tiksliai ir teisingai spręsti apie žmones, kad ji pajėgtų atleisti kitų silpnybes.

Tad net jei mano mažoji dukrytė leisis į didįjį gyvenimo nuotykį be manęs šalia, ji turės jus keturis, savo angelus sargus, kurie ją gins. Žinau, kad į geresnes rankas ji nė negalėtų pakliūti.

Myliu jus amžinai,

Andžė x

Advokatė nusiėmė akinius, vikriai užstūmė juos ant viršugalvio ir nužvelgė susirinkusiuosius. Ketvertas globėjų sėdėjo atvipusiom lūpom, mėgindami suvirškinti ką tik išgirstus žodžius. Pasirodo, negana buvo prarasti savo draugę Andžę. Dabar jie dar turi prisiimti atsakomybę, bent iš dalies, ir už jos vaiką. Nieko keista, kad jie mažumėlę pablyškę.

Advokatė laukė, leisdama kiekvienam iš jų įsisąmoninti laiško turinį, ir tuo pat metu su atsargiu smalsumu visus stebėjo. Kas šie žmonės buvo Andžei, svarstė ji, ir kaip jie buvo atrinkti šiems nenumatytiems ir gan kebliems vaidmenims?

Tiesiai priešais ją sėdėjo duktė, Romani. Smulkutė, regėjos, vėjo gūsis nupūstų ją kaip voratinklį, bet kažkas jos ne visai rudose akyse bylojo ją esant stipresnę, nei atrodo. Jai tebuvo aštuoniolika, o jau teko išgyventi savo vienintelės gimdytojos nepagydomą ligą ir mirtį. Neišsilaikytum nesubyrėjęs į gabalus, nebent turėtum kažkokių vidinių resursų. O ji neatrodė byranti į gabalus. Nebuvo dramos ar teatrališkumo. Skaitomą laišką ji išklausė ramiai ir nerodė reakcijos.

Advokatė žinojo, kad jos klientės valia visiems penkiems dalyviams bus netikėtumas. Per jųdviejų susitikimą prieš kelias savaites Andžė labai aiškiai, kone džiugiai pareiškė norinti slaptumo.

„Neketinu jiems pasakyti, ką sumaniau, – kalbėjo ji. Tuo metu jos blyški oda buvo įgavusi gelsvą atspalvį ir glaudžiai aptempusi skruostikaulius, kurie dėl to atrodė kampuoti ir aštrūs. – Esu tikra, jei jų paprašyčiau, jie visi ištartų „taip“, bet verčiau nepaliksiu jiems pasirinkimo. Nežinodami, kas jų laukia, jie nelabai galės griebtis dingsčių ir atsikalbinėjimų.“

Išsilavinimas vertė advokatę pasijusti nejaukiai dėl tokių įnorių, ji norėjo paprieštarauti, patarti Andžei numatyti mergaitei ką nors konkretesnio, bet vėlgi – Romani jau sukako aštuoniolika ir formaliai jai nebereikia nė vieno globėjo, ką jau kalbėti apie keturis. Ar pasirinktieji pasirengę imtis jiems skirtų uždavinių – ne teisinis klausimas, todėl advokatei nederėtų

kvaršinti dėl to galvos. Tačiau jos nepaliko jausmas, kad šiame žaidime esama dar kažko, kažin kokio didesnio tikslo, kurio paveikti ji negalinti.

Tačiau jai mokėjo ne už klientų mįslių įminimą. Ji surašė paskutinę valią, perskaitė laišką, kaip priderėjo, ir tuo jos atsakomybė pasibaigė.

Romani išsitraukė iš kišenės medžiaginę nosinaitę ir laikė ją rankoje laukdama ašarų, bet jos taip ir neprasiveržė. To negalima buvo pasakyti apie Leoną. Ašaros jam tekėjo skruostais ir jis triukšmingai jas braukė žydra medvilnine nosine, tvarkingai išlyginta ir sulankstyta stačiakampiu. Jis buvo neišvaizdus, neišraiškingų bruožų, tamsūs plaukai tvarkingai perskirti ir sušukuoti ant šono, turbūt kaip tuomet, kai motina jį sušukavo pirmai dienai mokykloje. Andžė buvo užsiminusi, kad jis – taikomosios chemijos specialistas, ši informacija buvo suteikta ne be tam tikros ironijos, tarsi tai būtų juokingas karjeros pasirinkimas, nors jis atrodė nepriekaištingai deramas advokatei, turėjusiai tvirtą ir galbūt senamadišką požiūrį į tai, kas yra geras darbas.

Megė, naujai iškepta atsakingoji už Romani gerovę, prasižiojo, bet advokatė, nujausdama nuaidėsiant teisinius pavojaus signalus, užbėgo jai už akių.

– Taip pat turiu Andžės testamentą, kurio jūs visi gausite po egzempliorių. Ji paskiria visus jus vykdytojais... – Ji pamatė, kaip Megė kilsteli dailiai paryškintą antakį. – Žinau, kad tiek daug vykdytojų yra neįprasta, ir aš nepatariau šito Andžei. Vis dėlto ji jautė, kad šiomis aplinkybėmis svarbu, kad kiekvienas iš jūsų lygia dalimi būtų atsakingas už Romani gerovę. Norėdami atsisakyti, jūs galite pasirašyti atsisakymo dokumentą.

Globėjas vardu Tigras (juokinga pravardė šeštą dešimtį einančiam vyrui, pamanė ji) nejaukiai pasimuistė kėdėje ir pašnairavo į kitus dalyvius, bet, nesutikęs niekieno žvilgsnio, vėl sutelkė dėmesį į ją neprataręs nė žodžio.

Advokatės žvilgsnis nukrypo į moterį vardu Houpė. Toji buvo išskirtinai patraukli ir išties kerinti. Advokatė prisiminė kažkada akvariume matytą švytinčią medūzą. Gražią, bet mažumytį grėsmingą. Tiesa, dabar moters kakta buvo suraukta, burna lengvai prasižiojusi, o akys šaudė į aplinkinius. Jei Tigras atrodė suerzintas žinios, tai apie Houpę advokatė būtų pasakiusi – užspeista.

Ji tęsė:

Dabar apie praktinius reikalus. Romani, būdama pilnametė, neabejotinai gali gyventi viena. Tačiau, kol ji tebesimoko paskutinėje klasėje, Andžė būtinai norėjo, kad kuris nors persikeltų gyventi į jos butą ir jai padėtų.

Jie atrodė sunerimę, sučiaupė lūpas, dirsčiojo vienas į kitą, tarsi svarstytų galimus pasirinkimus. Advokatė kone regėjo, kaip jų galvose sukasi mintys, kurdamos dingstis, dėl kurių persikėlimas jiems būtų neįmanomas. Jai kilo pagunda leisti

jiems kiek ilgiau paprakaituoti. Jos dienos kontoroje buvo labai ilgos ir dažniausiai nuobodžios, taigi priversti žmones, kuriais rūpintis ji neįsipareigojusi, šiek tiek pasimuistyti, galėtų būti tikras prasiblaškymas. Tačiau jai buvo gaila vargšės mergaitės. Juk pagaliau tai jos gyvenimas. Ji vėl prabilo:

Andžė norėjo, kad ateinančiais metais, kol Romani baigs mokslus, į jos butą atsikeltų Tigras. Ji tikėjosi, kad ateinantį rugsėjį Romani įstos į universitetą ir jai nebereikės, kad kas nors gyventų drauge. Nuomos mokėti nereikės, nes Andžė paliko

lėšų įmokoms. Taip pat numatyti pinigai Romani būtinosioms išlaidoms, maistui ir namų ūkio reikmėms, ir tai būtų naudinga taip pat ir jums kaip nuomininkui.

Megės veido išraiška bylojo ją manant, kad Tigrui su tokiu pasiūlymu tiesiog pasisekė, bet Tigras akivaizdžiai manė kitaip.

– Palaukit, – išsitiesė jis kėdėje staiga suklusęs. – Andžė taip pasakė? Kad aš turiu įsikraustyti? Na, tai visiškas nesusipratimas. Nėra jokių... turiu omeny, ką ji sau galvojo? Negaliu to padaryti. Žinoma, kad ne.

Akimis jis šaudė po kambarį, desperatiškai ieškodamas kitų paramos, bet tie sėdėjo tylūs – be abejo, pamanė advokatė, patenkinti, kad ta ypatingoji našta nekliuvo jiems.

– Aš turiu daug ką nuveikti, suprantate? – toliau prieštaravo jis. – Šen bei ten nuvažiuoti. Kitą mėnesį susitinku su bičiuliais Gvatemaloje, o Kalėdoms planuoju patraukti į Pietų Afriką. Ar ji rimtai tikėjosi, kad tiesiog mesiu visus savo planus ir kaip auklė sėdėsiu su jos dukra? Ištisus METUS! Tai juokinga. – Ir atsilošė kėdėje sukryžiavęs rankas, tarsi ištaręs paskutinį žodį šiuo klausimu.

Romani sėdėjo labai tykiai, akivaizdžiai nenorėdama atkreipti dėmesio į save – auklės reikalingą dukrą. Po truputį

susirinkusieji atrodė prisiminę apie jos buvimą, Megė susižvalgė su Leonu, ir jis prabilo.

– Liaukis, Tigre, – negarsiai tarė jis. – Pagalvok, kur esi. Dabar ne metas.

Sekundę Tigras atrodė suirzęs, bet tuoj suminkštėjo.

– Klausyk, Romani, aš atsiprašau. Žinau, kad tu čia niekuo

dėta, bet juk matai, kaip yra. Tai tiesiog neįgyvendinama. Aš laisvas paukštis, tu žinai. Niekad net ir neturėjau pastovios gyvenamosios vietos Anglijoje. Atvykstu ir išvykstu pagal nuotaiką. Visada taip buvo. Tavo mama tai žinojo. Maniau, ji suprato.

Romani linktelėjo, bet nepakėlė akių nuo savo batų. Advokatė pradėjo abejoti, ar išmintinga buvo leisti jai apskritai dalyvauti šiame susitikime, bet toks buvo dar vienas atkaklus klientės reikalavimas.

– Viskas gerai, – bemaž pašnibždom pasakė mergaitė. – Aš

pati susitvarkysiu. Kaip pasakė ponia advokatė, man jau aštuoniolika ir mama paliko man pinigų. Tikrai. Prašau, nesirūpink dėl manęs. Galėsi paskambinti, kai būsi netoliese, ir įsitikinti, kad man viskas gerai. Galėsi papasakoti apie savo keliones. Man bus labai įdomu.

Ji narsiai šyptelėjo Tigrui. O, ji tikrai kietas riešutėlis.

– Ačiū, širdele, – ištarė jis, tarsi jau būtų nuspręsta. Palengvėjimas taip ir padvelkė nuo jo, nelyginant troškus prakaito dvokas nuo bėgiko.

Advokatė svarstė. Kai ji su kliente aptarinėjo galimą josios draugų atsisakymą vykdyti Andžės prašymus, pastaroji taip nepalaužiamai tikėjo savo sumanymo sėkme, kad jiedvi taip ir nesukūrė plano nenumatytam atvejui. Ėmė graužti dar tik

vos juntamas, bet vis stiprėjantis nejaukumas. Visa situacija buvo tokia neįprasta, kad ji išties nesumetė, kaip geriau tęsti.

Romani pilnametė, tad praktiškai nėr problemos, jei Tigras atsisako įsikraustyti, bet tuomet Andžės pareikšti norai taptų lyg ir nebesvarbūs.

Ji jau buvo beįsiterpianti, bet prabilo Leonas.

– Taip negerai, Tigre, – griežtas jo tonas nederėjo prie peliukiškos išvaizdos. – Andžė norėjo, kad tu pagyventum pas Romani, ir mažiausia, ką gali padaryti, tai pasistengti išpildyti jos norą. Tai juk truks tik vienus metus, kol ji baigs mokyklą. Ne įsipareigojimas visam gyvenimui.

– Bet pats tai nesisiūlai persikraustyti, – atšovė Tigras.

– Kaipmat tą padaryčiau, – atsakė Leonas, – bet man tai nėra taip lengva. Aš daug dirbu, ilgai būnu darbe. Tai būtų tiesiog nepraktiška. Tu neturi nei darbo, nei partnerės, nei jokių saitų. Pats visada taip ir sakydavai – esu laisvas keliauti, kur vėjas neša.

Advokatė matė, kaip Megė pavartė akis.

– Ir tam tikrą laiką, – tęsė Leonas, – turi pabūti čia, Jorke, Andžės namuose.

– Bet čia visa esmė! – iš susinervinimo Tigro balsas nuskambėjo veikiau kaip vaiko, o ne šeštą dešimtį einančio vyro. – Man reikia būti laisvu klajūnu, žmogau. Toks aš esu.

– Dėl Dievo meilės, – sumurmėjo Megė.

– Luktelėkit, – įsikišo Houpė. – Žinau, kad esu pašalinė šitam mažam smagiam būrely, bet gal galiu kai ką pasiūlyti?

Visi atsigręžė į ją, lyg būtų pamiršę, kad ji čionai yra. Advokatei nebuvo aišku, koks čia Houpės vaidmuo. Sprendžiant iš pastarosios sumišusio veido, toji irgi nesuprato. Buvo jaunesnė už anuos tris, tarp ketvirtos ir penktos dešimties, ir pasižymėjo tuo grožiu, kuris priverčia žmones atsigręžti ir žiūrėti maždaug kaip pamačius pagrindine gatve šuoliuojantį zebrą. Visa

ji atrodė, lyg būtų sukurta tikslingai ir labai rūpestingai – akys būtent tokio dydžio ir formos, kokios reikia, nosis atsikišus pakankamai, bet ne per daug. Jos plaukai sveikai blizgėjo, oda tiesiog švytėjo, tarsi ant veido būtų uždėtas koks specialus filtras.

Ji sėdėjo šiek tiek skyrium nuo kitų. Ar dėl to, kad buvo pašalietė, ar kad būta ginčo, svarstė advokatė, kažkokio skilimo, įvykusio ne čia ir jos žvilgsniui nepasiekiamo? Gal jie šalinasi jos dėl jos grožio? Advokatė buvo skaičiusi žurnale, kad gražuoliams kartais sunku susirasti draugų, – kaip jai skaudėjo širdį dėl tų vargšiukų. Gal čia būtent toks atvejis. Ji sutelkė dėmesį.

– Tu pasakei... Tigre... – Houpė ištarė jo vardą kiek dvejodama, tarsi jai, kaip ir advokatei, jis būtų mažumėlę juokingas. – Sakei, kad kitą mėnesį turi susitikti su draugais užsienyje. Kodėl tuomet tau nepersikėlus į Andžės butą iki tol? O kai tau reiks iškeliauti, mes galėsime pažiūrėti, kaip klostysis reikalai, ir nutarti, ką daryti toliau.

– Gera mintis, – pasakė Leonas. – Ačiū, eee... – stabtelėjo, mėgindamas prisiminti jos vardą. – Houpe?

Vadinasi, jie vienas kito nepažįsta, pagalvojo advokatė. Išties labai neįprastas susirinkimas.

Tigras atkišo lūpą apsvarstydamas Houpės pasiūlymą ir, neradęs, ko prikišti, linktelėjo.

– Gerai, – tarė. – Šitaip gali būti. Ir gerai, kad iki tol nereiks bastytis ieškant nakvynės. Sutarta. Aš apsiimu.

– Ne toks čia ir žygdarbis, – sumurmėjo sau po nosim Megė.

Tigras neišgirdo jos pastabos arba nusprendė ignoruoti.

O ji dygaus būdo, pagalvojo advokatė, ir, kiek jai teko patirti, nepanaši į savo draugę Andžę, kuri per jų susitikimus atrodė kur kas nerūpestingesnė. Trumpai nusistebėjo, kaip jiedviem pavyko taip suartėti, kad Andžė galėtų paprašyti tokios rimtos

paslaugos. Tiesą sakant, daugiau nei paslaugos. Andžė visiems keturiems padalijo po glėbį atsakomybės už jai brangiausią pasaulyje būtybę – Romani. Tai buvo milžiniška užduotis kaip bepažiūrėtum.

– Ar kuris nors turi klausimų? – pasiteiravo ji. Leonas, regis, buvo kažką besakantis, bet apsigalvojo.

– Kada man įsikraustyti? – paklausė Tigras.

– Čia kaip jūs su Romani susitarsite, – atsakė advokatė. – Jei klaustumėt manęs, tai galėtų įvykti šiandien.

Romani nedrąsiai šyptelėjo Tigrui ir linktelėjo, tarsi pasiūlymas ją tenkintų.

– Ką gi, jei tai viskas, mano sekretorė padalys jums dokumentų kopijas. Jei vėliau kas nors nutiktų, prašom skambinti. Advokatė atsistojo, parodydama, kad susirinkimas baigtas, globėjai vienas po kito pasekė jos pavyzdžiu ir vorele išėjo į laukiamąjį, praeidami linktelėjimu jai padėkoję.

Išeinant Romani, advokatė uždėjo ranką ant josios.

– Tavo mama buvo puiki moteris, – pasakė. Tokie asmeniniai pareiškimai buvo jai nebūdingi ir pati nusistebėjo, kaip žodžiai išsprūdo, bet juk Andžė Osborn buvo stebėtina moteris.

Tvarkydama susirinkimų kambarį būsimiems naujiems dalyviams, advokatė leido sau pamąstyti apie keistumą viso to, kas ką tik čia įvyko. Tuomet dirstelėjo į laikrodį ir daugiau apie tai nebegalvojo.

– Gal susiraskime kavinę? – pasiūlė Megė jų penketui išėjus iš advokatės kontoros į gatvę. – Nežinau, kaip jums, bet man nepamaišytų šioks toks pasišnekėjimas apie tai, kas ką tik įvyko.

Velniop kavinę, – atrėžė Tigras. – Ko mums reikia, tai aludės ir padoraus gėrimo.

Leonas linktelėjo. Megė pastebėjo, kad jo apatinė lūpa virpa stengiantis suvaldyti emocijas. Jis visada buvo greitas ašaroti, nuo pat jų jaunystės laikų. Kartais tai erzindavo, bet dabar jai tai pasirodė miela širdžiai ir ji būtų jį paguodusi, jei ne Tigras. Pati ji jautėsi keistai rami, jos ašaros, bent jau dabar, buvo giliai paslėptos ir kitiems nematomos. Niekam ji savo nuliūdimu nepadėtų.

Tiesą sakant, – tarė Romani, – man reikia grįžti į mokyklą. Jau praleidau dvi chemijos pamokas.

Tigras nepatikliai papurtė galvą.

– Negi tai svarbu, Romani? Jie padarys nuolaidų. Juk ką tik mirė tavo mama.

Megė greit pasuko galvą į jo pusę ir susiraukė. Ko visų mažiausiai reikėjo, tai kad Tigras pradėtų piršti savo abejotinas vertybes Romani, antraip jie susimaus dar nė nepradėję.

– Kas?! – Tigras kilstelėjo delnus ir antakius. – Ji mirė! Mokykla neturėtų tikėtis, kad Romė ateitų, tik jau ne taip greitai.

– Bet aš noriu eiti, – paprieštaravo Romani. – Jau ir taip daug praleidau. Ko mama iš tikrųjų norėjo, tai kad aš gerai išlaikyčiau egzaminus. Būsiu namuose vėliau, jei kam prireiks.

– Tuomet pasimatysime ten, kambarioke, – atsiliepė Tigras ir iškėlė delną susidaužti.

Romani jo gestą ignoravo.

– Dėl Dievo meilės, Tigre, – sumurmėjo Megė. – Ar tau tikrai viskas gerai, Rome? Žinai, kad gali mumis pasikliauti, tiesa? –Ji metė žudantį žvilgsnį Tigrui. – Tau tereikia mūsų paprašyti.

Romani linktelėjo.

– Man viskas gerai, tetule Mege, – pasakė. – Pasimatysime vėliau.

Atrodė nederama, kad Romani tebevadino ją „tetule“. Megė

nebuvo teta, išvis nebuvo giminė ir toks senamadiškas kreipinys niekaip nesiderino su Andžės laisvu požiūriu į gyvenimą.

O visgi ji primygtinai šito norėjo – sakytum, Romani kreipimasis „tetule“ suteiktų jos dukrai tai, ko jai stigo, – didesnę šeimą.

Megė pati buvo vienturtė ir neturėjo savų vaikų, bet Romani buvo jai lyg dukterėčia, kurios niekad neturėjo.

Jie susirado aludę ir suėjo vidun. Tai buvo veikiau ne aludė, o baras su gausybe šviesų ir labiau stovėti, nei sėdėti pritaikyta erdve, bet jų tikslams tiko.

– Kas ką geria? – paklausė Leonas jiems susėdus prie vieno iš keleto stalų.

Prieš atsakydami visi susižvalgė, kiekvienas ieškodamas kitų pritarimo.

– Manau, man neprošal būtų brendžio, – tarė Megė ir pajuto šalia Tigrą atsipalaiduojant.

– Ir man, – skubiai pasakė jis. – Vis dėlto šioks toks sukrėtimas.

Stojo pauzė. Megė neketino pirmoji siūlytis eiti prie baro ir už visus sumokėti. Taip jau būna su žmonėmis, kuriuos pažįsti kone visą gyvenimą. Jie visada elgiasi taip, kaip iš jų tikimasi. Tigras niekad neturėdavo su savimi pinigų. Kaip per pastaruosius trisdešimt metų jis jų prasimanydavo, ji neturėjo supratimo. Šit ir vėl sėdi sudėjęs rankas. Mintyse ji skaičiavo sekundes. Viena, dvi, trys...

– Aš nueisiu, – pasakė Leonas, kaip ji iš anksto ir žinojo.

– Ne, šįkart aš, – atsakė ji. Nesąžininga įtraukti Leoną į jos proto žaidimus su Tigru. – Ko norėtum, Leonai? Houpe?

– Man tik pusę bokalo nestipraus alaus, – tarė Leonas. – Turėsiu grįžti į darbą. – Kalbėdamas jis pažiūrėjo į laikrodį.

– Mineralinio vandens, – pasakė Houpė, ir Megė pajuto iš pasipiktinimo susigniaužiant skrandį. Teks susitaikyti su mintimi, kad artimiausioje ateityje Houpės neatsikratysi, bet ar tai moteriai sunku ištarti „prašau“?

Megė visiems nupirko gėrimų, išdalijo stiklus ir vėl atsisėdo į savo vietą. Visi nugėrė po gurkšnį, nė vienas nenorėjo prabilti pirmas. Tigras gurkštelėjo antrąsyk ir užsivertė savo brendžio likutį.

Megė papūtė lūpas.

– Ką gi, – tarė ji atsilošdama kėdėje. – Aš šito nenumačiau, o jūs? Dieve, laimink Andžę, bet, po perkūnais, ji išties vykusiai suleido lapes į vištidę.

– Tikrai taip, – lėtai linktelėjo Leonas. – Man nėr labai aišku, ko ji iš mūsų nori, kad darytume, turiu omeny, diena iš dienos. Aš turėčiau pagelbėti Romani su skaitymu, vestis į kiną ir panašiai, bet kaip man tą daryti? Siųsti jai knygas, o gal jų sąrašą?

Šiek tiek dvelkia prievarta. Ji paauglė. Nesu tikras, ar mudviejų skoniai turi ką bendra. Ar galbūt aš turėčiau pasirūpinti, kad ji perskaitytų tam tikras knygas dėl bendrojo išsilavinimo? Kad taip Andžė būtų mums palikusi kokių nurodymų.

– Na, juk Andžė tokia ir buvo, – atsiliepė Megė. – Nenuspėjama. Pamenat, kaip sykį ji mus visus pakvietė į kažkokią paslaptingą kelionę ir kaip paaiškėjo, kad pati nė supratimo neturi, kur mes keliaujam?

Švelnių šypsenų bangelė nuvilnijo aplink stalą.

– O kaip ji gamindavo! – prisiminė Tigras. – Kai ką mes norom nenorom valgydavom tik dėl to, kad nieko kita nebūdavo.

Pamenat, ji į makaronų padažą sudėjo bananus, nes neturėjo jokios daržovės?

Jis persibraukė saulės išblukintus plaukus. Jie pradėję žilti, pastebėjo Megė, nors žilę gerai slėpė gelsva spalva. Ir ant viršugalvio pradėję retėti. Jei nesusiims, taps panašus ne tiek į bronzinį paplūdimio dykūną, kiek į senstantį hipį. Vis dėlto jis tebeturi kažkokio nepaaiškinamo žavesio, pamanė ji. Nuginė tą nepatogią mintį šalin.

Kurį laiką jie sėdėjo panirę kiekvienas į savo prisiminimus.

Houpė, pritūpusi ant kėdės krašto ir pasiruošusi bet kurią akimirką pašokti, neatitraukė akių nuo laikrodžio virš baro. Gerai, pagalvojo Megė, ji negali dalyvauti bendruose prisiminimuose, nes nepriklausė jų būreliui, bet ar būtina taip akivaizdžiai demonstruoti, kad jai neįdomu? Megė jautė, kaip didėja susierzinimas. Greit jam prasikals iltys. Kam Andžei prireikė įtraukti

Houpę? Ar ji negalėjo, skirdama užduotis, apsiriboti savo senais draugais? Būtų buvę kur kas paprasčiau. Dabar, bandant išsiaiškinti, kaip padėti Romani, jie dar turės perprasti ir Houpę. Dar vienas bereikalingas komplikacijų rinkinėlis.

– Vis tiek man neaišku, ko iš manęs tikimasi, – pasakė Tigras. – Ji sutinka, kad keliaučiau, bet verčia mane apsigyventi jos bute! Kažkokia beprasmybė. Nesu gyvenęs vienoje vietoje nuo tada, kai būdamas Romani amžiaus palikau namus.

Megė žinojo, kad tai netiesa; žinoma, jis buvo gyvenęs. Jis norėjo pasakyti, kad nepajėgia įsikurti jokioje pastovioje vietoje. Visgi logikos jo žodžiuose esama. Ironiška, kad jam leidžiama keliauti, o paskui prašoma likti, kur esąs.

– Jei pasvarstytum, – tyliai tarė Leonas, – tai prasmė kuo aiškiausia. Tu gali įsikraustyti be niekur nieko. Visas tavo turtas toje palaimintoje tavo kuprinėje, tau nereikia nieko palikti, su niekuo atsisveikinti.

– Gal ir taip, – atsiliepė Tigras, – bet aš nematau, kad jūs visi turėtumėt suvaržyti savo gyvenimus dėl Andžės paskutinių

norų išpildymo. Galite ir toliau gyventi kaip gyvenę. O man teks pakeisti viską, kas įprasta ir sava. Noriu pasakyti, bičiuliai, tai nelabai teisinga, kai pagalvoji.

Prabilo Houpė. Jos balsas skambėjo aiškiai, bet ji nė vienam nežiūrėjo į akis.

– Taip, bet tu galėsi visus metus gyventi už dyką. Man tai atrodo pasakiška, – pasakė ji.

Tigras prasižiojo prieštarauti ir vėl susičiaupė. Ką jis galėjo atsakyti? Juk ji visiškai teisi.

– Mums reikia prisiminti viena, – tarė Megė. – Romani yra suaugusi. Ji gali spręsti pati. Mes tik turime jai padėti atsistoti ant kojų. Bus daugybė dalykų, kur jai reikės pagalbos. Ji turi žinoti, kad jai tereikės paprašyti.

– Megė teisi, – pasakė Leonas. – Niekas iš mūsų tiksliai nežino, kaip visa tai vyks. Todėl, sakyčiau, mums reikia tiesiog pasikliauti Romani ir leisti spręsti jai.

Visas ketvertas entuziastingai sulinkčiojo, bet Megė neatsikratė minties, kad jie labiau nori įtikinti vienas kitą, o ne dar ką nors.

– Taigi aš įsikraustysiu ir dalyvausiu kasdieniuose reikaluose, – pasakė Tigras. – O jūs visi galite ateiti, jei ir kai jūsų paprašys.

– Manau, kad taip, – patvirtino Leonas.

– Ką gi, tai nesunku, – nuolankiai šyptelėjo Tigras. – Turiu omeny, o kas gi blogo galėtų nutikti?

DEVINTASIS DEŠIMTMETIS 1985

Megė budriai apžvelgė savo naujuosius namus ir patenkinta linktelėjo. Teisės vadovėliai tvarkingai rikiavosi knygų lentynoje, rodydami savo nepažeistas, daug žadančias plačias nugarėles. Naujasis grotuvas, pirktas už pajamas iš vasaros darbo prestižinėje advokatų kontoroje, stovėjo ant komodos šalia mėgstamiausių muzikos įrašų. Ant stalo buvo nepaliestas A4 dydžio bloknotas, penalas ir juoda reguliuojama lempa, atitekusi jai su kambariu. Emalis, deja, keliose lempos vietose buvo atsilupęs, bet gal ji galės platesnius plikus ruožus užtepti nagų laku, kad ne taip persišviestų. Dar ten buvo skėtinis augalas plastikiniame puode, kurį mama jai buvo įdavusi kaip sėkmės laidą. Jis buvo maždaug pėdos aukščio, per didelis rašomajam stalui ir per mažas statyti ant grindų, bet tam kartui bus gerai, kaip ir lempa. Siaura lova, kur kas siauresnė nei namuose, buvo užklota nuosava mėlynais ir baltais langais pūkine antklode, ant jos – atitinkamų spalvų pagalvėlės, kojūgalyje – tvarkinga žydrų rankšluosčių krūvelė. Dėmesio, Jorko universitete, – atvyko Megė Samers.

Žinoma, kad ir kaip nuostabu čia būtų, pats kambarys

anaiptol ne idealus. Čia vos užteko vietos apsisukti. Sienos baltai dažytų betono blokelių, suteikiančių kambariui trikdančio panašumo į kalėjimo kamerą, o kilimas lipnokas. Bet Megė pernelyg to nepaisė. Jinai yra čia. Įstojusi į universitetą. Savo jėgom tai pasiekė ir ketino padaryti viską, kad susilauktų sėkmės.

Dabar, kai jau įsirengė kambarį, ji pajuto bundantį susidomėjimą kaimynais. Jos kambario B27 durys vedė į ilgą koridorių, pilną lygiai tokių pat kaip jos durų. Megė buvo pareikalavusi ramaus kampo. Ji čia nusiteikusi dirbti, ir nors nebuvo prieš kartkartėm pašėlti, bet nelaikė savęs vakarėlių liūte. Kol kas šiuo atžvilgiu viskas atrodė gerai. Ji jau matė vaikiną glotniais tamsiais plaukais, skubiai įsmunkantį į kambarį priešais, kai buvo išėjusi paieškoti vonios kambario, bet jis neatrodė panašus į nuolatinį vakarėlių lankytoją. Jis apdovanojo ją neužtikrinta šypsena, į ką ji mandagiai atsakė tuo pačiu. Neturėjo ypatingo poreikio draugystėms, bet geros manieros juk nekainuoja.

Vieną mirksnį ji mąstė, gal pasibeldus į duris iš kairės ir dešinės, bet nutarė, kad ne. Susipažins su gyventojais savo metu ir nėra prasmės pulti megzti santykių, jei kartais jie jos nesuprastų. Bet kokiu atveju, arba kambariai stebėtinai gerai izoliuoti nuo garso, kuo ji abejojo, arba jų gyventojai dar neatvykę. Iš savo muzikinės kolekcijos Megė išsirinko Everything but the Girl albumą, išėmė iš voko ir uždėjo ant grotuvo. Tuomet vėl atsisėdo ant lovos su Smito „Konstitucine ir administracine teise“. Prisikasusi iki 7 skyriaus „Slaptoji valstybės taryba“ turėjo pripažinti, kad su šituo teks pasigalynėti, bet vylėsi, kad visas kursas neturėtų būti toks sausas. Sykį pradėjus, nėr ko abejoti, kad bus įdomesnių dalykų, kurių ji mielai griebsis.

Už lango buvo girdėti balsai – kitų fuksų, kaip ji vaizdavosi, – besijuokiantys ir šūkčiojantys vienas kitam šiltą rugsėjo popietę. Megė šyptelėjo. Štai kas ji dabar – Jorko universiteto teisės studentė. Siekianti įgyvendinti savo gyvenimo ambicijas – viskas vyksta pagal planą.

Pusvalandis po penkių ji pradėjo jausti alkį. Pietus valgykloje patiekdavo nuo penkių iki pusės aštuonių. Megė galėtų leistis žemyn apie šeštą, kad nepasirodytų pernelyg nekantri. Nežinojo tiksliai kelio, bet registratūroje buvo gavusi žemėlapį ir juk negali būti labai toli. Gal vertėtų prieš pietaujant šiek tiek pasivaikščioti, tiesiog kad susiorientuotų. Nutarė, kad tai gera mintis, ir kai jau, įsidėjusi kambario raktą bei piniginę į nešiojamą ant peties krepšį, buvo bežengianti į koridorių, be jokio įspėjimo durys plačiai atsidarė.

Tarpdury stovėjo mergina, veikiausiai fuksė kaip ir ji. Mūvėjo plonytes medvilnines kelnes, vilkėjo batika dažytus marškinėlius, avėjo apdaužytomis espadrilėmis. Lapės rudumo plaukai, perrišti šaliku, buvo susivėlę ir smarkiai iškarpyti. Buvo įdegusi tuo tamsiai auksiniu įdegiu, kokiam, regėjos, prireikė daugiau nei poros savaičių saulėje.

– Nėra tualetinio popieriaus, – be įžangų pareiškė ji. – Šikinyke. Gal tu turi?

Megė pasijuto visai priblokšta, iš dalies merginos išvaizdos, nes nieko panašaus nebuvo regėjusi, taip pat ir stačiokiškos pokalbio pradžios. Dar nespėjusią nė susivokti, mergina švelniai stumtelėjo ją į šalį. Atsidūrusi Megės kambaryje tyliai švilptelėjo.

– Iš kur toks kambario tvarkingumas? – pasiteiravo. – Rimtai, bene būsi slapta atsitempusi kokią vergę? – Jos žvilgsnis stabtelėjo ties nauja muzikos aparatūra. – Čia tai puikumėlis, – pritariamai

pasakė. – Ar čia tavo įrašai? Ką turi? Galiu pažiūrėti? Police, Squeeze, Keitė Buš*... – Nepažįstamoji greit vieną po kito peržiūrėjo visus įrašus. – Visi man kiek per įprasti, – padarė išvadą. –Bet aš visus metus keliavau. Mano skonis globalesnis, supranti. Megė pagaliau atgavo žadą.

Atsiprašau, – susierzinusi pasakė ji. – Bet negalima tiesiog įsibrauti ir imti raustis po mano daiktus.

– Oi, atsiprašau, – tarstelėjo mergina, nors anaiptol neatrodė apgailestaujanti. – Nenorėjau įžeisti. Aš Andžė.

Ji laukė, kad ir Megė pasakytų savo vardą, bet, po galais, Megė neketino niekuo dalytis su šia įžūlia įsibrovėle, pradedant savo vardu ir baigiant popieriaus ritinėliu.

– Ką gi, aš neturiu tualetinio popieriaus, tai gal dabar išeitum, prašyčiau?

Megė pagalvojo apie šešiolikos ritinėlių paketą, tvarkingai pasidėtą į drabužių spintą, ir vylėsi, kad nuoraudis jos neišduos.

– Nieko baisaus, – pasakė Andžė. – Pamėginsiu kaimynystėje.

Ji išplasnojo lauk taip pat nerūpestingai, kaip buvo įplasnojusi, bet prieš pasibelsdama į kitas duris atsisuko į Megę.

– Bet man tikrai patinka Cocteau Twins** . Treasure – fantastiškas albumas.

Ir dingo.

Megė uždarė duris ir atsisėdo ant tobulai lygiai užklotos lovos, grumdamasi su užplūdusia šilto pasididžiavimo bangele.

* 8–9 dešimtmečių britų roko grupės; britų dainininkė, muzikantė, dainų autorė (g. 1958) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

** Škotų muzikinė grupė (1979–1997).

Jai juk visai nesvarbu, kad keistai atrodanti, bet išties kieta mergina pagyrė jos muzikinį skonį. Vargu ar kas galėtų jai dar mažiau rūpėti.

Tie senieji draugai kažką turi, mąstė ji, tam tikrą supratingumo gylį, kokio tu niekad nepasieksi su vėliau susirastais draugais. Žmonės, pažinoję tave, kai dar tik mokeisi save pažinti, turi susidarę tikresnį vaizdą.

IMOGEN CLARK (Imodžena Klark) – diplomuota teisininkė, šiuo metu gyvenanti Jorkšyre su vyru ir keturiais vaikais. Darbą komercinės teisės srityje iškeitė į motinystę ir atrado antrąją meilę – knygas. Baigusi literatūros studijas ėmė rašyti romanus, sulaukiančius didelės tarptautinės sėkmės. Lietuvoje jau išleistos jos knygos

„Laiškai iš praeities“, „Gyvenimo dėlionė“ ir „Mūsų istorijos pradžia“. „Neįmanoma pamiršti“ – ketvirtoji autorės knyga lietuvių kalba.

Po staigios Andžės Osborn mirties keturi jos draugai susirenka išklausyti mirusiosios testamento. Nelaimė iš naujo suveda kaip diena ir naktis skirtingus universiteto laikų kambariokus – prie stalo susėda klajūnišką gyvenimo būdą pasirinkęs Tigras, stabilumą ir komfortą vertinantis Leonas, pragmatiška, vien darbu gyvenanti Megė. Prie jų prisideda Houpė – nauja Andžės bičiulė, apie kurią trijulė iki šiol žinojo tik iš nuogirdų. Kiekvieno iš susirinkusiųjų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Paskutinis Andžės prašymas sukviestiems draugams – tęsti, ką ji buvo pradėjusi, ir pasirūpinti jos dukra. Nauji globėjų vaidmenys suburia gedinčiuosius ir verčia prisiminti, kokią vietą jų gyvenime užėmė nutrūktgalviška Andžė. Į paviršių ima lįsti neišsipildžiusios meilės, pamirštos jaunystės svajonės, nerealizuotos karjeros galimybės. Pamažu ima atrodyti, kad netikėtas Andžės testamentas –ne kas kita, kaip gerai apgalvotas planas.

ISBN 978-609-466-743-5

9 786094 667435

© Karen Ross, 2017