III skyrius KAUTYNĖS PRIE CHARKOVO
Mūšiais
Gromovaja Balkos rajone baigėsi paskutiniai reikšmingi sovietų karo veiksmai Donbase 1941–1942 metų žiemą. Mūsų legionas, pasirengęs stoti į mūšį pagal pirmą aliarmo signalą, Blagodatėje paliktas rezerve. Bet fronte nebuvo didelių sukrėtimų. Naktį tik piktai tarškėjo kulkosvaidžiai. Nuo trobų slenksčių
žvelgėme į ugneles, kurios plyksčiojo ir kryžiavosi stepėje. Vasario 28 d. bolševikai tame ruože gavo paskutinį, pribaigiamąjį smūgį. Jų žiemos puolimas buvo sustabdytas galutinai. Beliko laukti pavasario. Blagodatė dar buvo užversta storu sniego sluoksniu. Snygis kaitaliojosi su šalčiais. Buvo galima pamanyti, kad žiema čia viešpataus visada. Štai jau pusė metų, kai gyvename sniege. Net jautėmės lyg įšalę toje baltumoje. Balta stepė, baltas virš galvų spindintis dangus.
Kovų nuniokotas kaimas atrodė niūriai. Mums teko miegoti, pasitiesus kelias lentas ar ant šiaudastogių pirkių žeminių grindų paskleidus kiek šiaudų. Ausis vėrė blyškiaveidžių vaikų spiegimas ir šūkavimas. Tie vargšai žmonės maitinosi vien žaliomis bulvėmis su druska. Karvės buvo iššaudytos. Nudaigotus arklius vietos gyventojai kartu su penkiais šimtais sovietų kareivių lavonų nustūmė į gilų karjerą, kuriame buvo matyti tos krūvos viršuje kyšančios žmonių galvos ir arklių kanopos.
Gėrėme vandenį iš kaimo šulinio. Kartą kibiras įkrito ir paskendo. Vienas kareivis nuleido storą virvę su kabliu ir pavagojo dugną. Kablys už kažko užkliuvo. Pamanėme, kad tai kibiras. Bet tai buvo nežinia kas, aiškiai svaresnis,
76
*
*
net sunku buvo ištraukti. Prireikė kelių kareivių pagalbos. Pagaliau iš šulinio buvo išvilktas siaubingai atrodantis gaurais apaugusiomis kojomis miniatiūrinis mongolas, pusiau suiręs. Jį pavyko užkabinti už diržo. Vadinasi, mes keletą savaičių gėrėme to mongolo nuosunkas.
Trobos buvo tiesiog utėlių lizdai. Mūsų pirkioje laikomos grūdų atsargos sėjai, ir tie grūdai nuo nežmoniško skaičiaus parazitų nuolat krutėjo. Daugelį mūsų krėtė į maliariją panaši karštinė. Nuo jos net sustingdavome. Vakarais kūno temperatūra pakildavo iki 39 laipsnių, bet rytą nukrisdavo iki 35–35,5 laipsnio, aukštesnė nebūdavo. Vos galėjome valgyti, be jokio apetito, vis silpome. Atrodė, viskas plaukia, sukasi prieš akis. Negalėjome nei išeiti į lauką, nei dirbti.
Ši krizė truko tris keturias savaites, joms baigiantis jau galėjome atsikelti skaudančiomis ir kretančiomis galvomis kaip seni kuinai. Retai pavykdavo išsigydyti per vieną kartą. Utėlių karštinė vėl prasidėdavo kaip maliarija. Mūsų gydytojai neturėjo jokių vaistų kovoti su šia liga, išskyrus aspiriną – vienintelį visų pasaulio kariuomenių vaistą.
Mėginome grįžti prie asmens higienos įpročių. Naudodavomės lėkšta, iš medžio kamieno išskaptuota gelda. Joje ištirpindavome pusę kubinio metro sniego, sėsdavomės į tą mažytę juokingą valtelę. Bet vos neatsargiai pajudėjus, ji kartu su mumis apvirsdavo.
Rusai nesimaudydavo visą žiemą. Vaizdingai atrodė jų būdas prausti veidą: prisisiurbia pilną burną vandens, keturis penkis kartus iš jos pašlaksto delnus ir patrina skruostus. Taip pat jie apšlakstydavo savo verkiančių mažylių veidus. O utėlių traiškymo scenos atrodė kaip tikra ceremonija.
Štai ateina kaimynė. Atsitūpia, išskleidžia plaukus draugei ant kelių. Ta per vieną ar dvi valandas didelėmis medinėmis šukomis tuos mažus parazitus iššukuoja. Paskui atėjusioji pati sėdasi ant grindų ir tokiu pačiu būdu šeimininkei grąžina skolą. Vasarą tos operacijos vykdavo ant durų slenksčio. Tai buvo komiškas reginys. Utėlių vienas kitam traiškymas atrodė tarsi koks paprastas privatus komunizmas.
Pasveikus mūsų lengvai sužeistiesiems, performuodavome kuopas, turinčias perpus mažiau karinio personalo. Vykstant kontrpuolimui, turėjau jefreitoriaus laipsnį, o mūšių prie Gromovaja Balkos įkarštyje buvau pakeltas į
77
3. Kautynės prie Charkovo
*
*
Degrelle • Rusijos kampanija
puskarininkius. Aš prižiūrėjau kulkosvaidžių demontavimą ir virėjų darbą taip uoliai, tarsi būčiau vadovavęs penkiasdešimt tūkstančių partijos narių organizacijai. Mėgau kariškio gyvenimą, kuris yra tiesus kaip lazda, nes jam nebūdingas civilių manieringumas, ambicijos ir gobšumas.
Štai jau keli mėnesiai neturėjau nė menkiausios žinios apie Forumo peripetijas. Man buvo koktus tas politinių priešų ambicingų ir lengvabūdžių žaidėjų politikos arenose gyvatiškas knibždėlynas. Tamsi kaimo pirkia atrodė mielesnė už ministrų rūmus, mano nunešiota karinė palaidinė – vertesnė už vidutiniosios buržuazijos troškų komfortą. Aš atvirai žvelgiau į tyras, daug vargų iškentusių savo kareivių akis. Jaučiau jų sveiko idealizmo kupiną dvasią ir dalijausi su jais širdyje susikaupusiais jausmais.
Pas mus dažnai ateidavo draugų iš vokiečių dalinių arba patys lankydavomės jų dislokavimo vietose. Valandomis ginčydavomės dėl pokario problemų. Kas bus, kai baigsis karas? Mums su sienomis ir materialine gerove susiję klausimai atrodė antraeiliai.
Nuolat gyvendami mirties akivaizdoje, itin aiškiai supratome, kokia yra dvasinių galių svarba. Frontas laikėsi tik todėl, kad jame buvo žmonių, kurie spinduliavo tikėjimu, bet ir tirpo kaip žvakės. Pergalės buvo pasiektos ne vien ginklu, bet ir dorybių, dvasinių vertybių dėka. Pokario problema visiems bus ta pati. Ekonominių laimėjimų bus mažai, politinių reorganizavimų – taip pat. Reikės didelio moralinio atpirkimo, kuris nuplaus mūsų laiko purvą, grąžins žmonėms tyro oro ir nesavanaudiško tarnavimo troškimą. Nacionalinė revoliucija – taip, socialinė revoliucija – taip, europietiška revoliucija – taip! Bet pirmiausia dvasios revoliucija, tūkstančius kartų reikalingesnė nei išorinė tvarka, išorinė teisybė, žodžiais reiškiama brolybė.
Pasauliui, ištrūkusiam iš karo skerdyklos ir neapykantos, pirmiausia reikia tyrų širdžių, tikinčių savo pašaukimu, misija, šiam tikslui skiriančių visas jėgas, tų, kuriais tiki paskui mus einančios minios.
Ginčai įsiplieksdavo kaip ugnis. Maža žibalinė lempelė išplėšdavo iš tamsos veidus. Tie veidai švytėjo. Mes iškentėme šią žiemą apimti skaidrių
svajonių. Niekada nejautėme širdyse tokios galios, tokio įniršio ir lengvumo, įkvėpimo. Anksčiau mūsų gyvenimas galėjo būti banalus, kupinas visokių nereikšmingų reikmių. Fronte pajutome aistrą ir vidinio sukrėtimo skonį,
78
Leon
* *
skaistumo poreikį. Mes pažabojome savo kūnus, pamynėme ambicijas, sužadinome ir nuskaidrinome įgimtus gebėjimus. Mūsų jau nebaugino net mirtis.
Sniegas laikėsi ilgai. Šventąjį (Didįjį) ketvirtadienį dar kelias valandas krito didžiulės snaigės. Paskui oras suminkštėjo. Mes žvelgėme į baltą stepę, kurioje juodi saulėgrąžų stiebai vis ilgėjo. Kalvose jau ėmė ryškėti pirmosios žiemos pabaigos žymės. Pasirodė žemės lopelių. Šiauduose kaip patrakę čirškė žvirbliai. Kasdien slėnyje saulė vis labiau šildė. Pasruvo upeliais vanduo.
Valstiečiai kirviais, kirtikliais ir kapoklėmis daužė aplink trobeles trisdešimt–keturiasdešimt centimetrų storio ledą. Po keleto dienų taip atlaisvinta nuo ledo gyvenvietė virto didžiule kloaka.
Laukai atrodė riebūs kaip atitirpęs sirupas. Iš vieno kaimo galo į kitą galėjome nusigauti tik raiti, darydami didelį lankstą per šlaito gūbrius. Kai kurie mitresni mūsiškiai pasidirbo akvaplanus. Jie per Blagodatę plaukė mulais kinkytais puskubiliais. Nuo vienos trobos iki kitos nutiesėme vaikščioti skirtus tiltelius, paklotus ant pusmetrio storio purvo. Nuo kalvų tekančių tūkstančių upeliukų vanduo virsdavo keturiasdešimt ar penkiasdešimt metrų pločio upėmis ir milžiniškais kriokliais krito žemyn.
Moteris, kuri vadeliojo į valstiečio vežimą pakinkytą arklį, norėjo važiuoti per kaimą. Deja, ją pasiglemžė verpetas ir ji dingo srovėje.
Po dviejų savaičių saulėto oro įstengėme nusigauti iki ant keteros riogsančių kupetų viršaus. Linksmi iki pusės nusivilkome, kad karšta pavasario saulė pakaitintų kūnus. Tvenkiniuose išnyko ledas. Ties užtvankomis plūduriavo šimtai didelių sušalusių karpių.
Kartą raitas patraukiau toli vakarų pusėn. Ten upė darė vingį. Pastebėjau tolumoje mažą miškelį. Jis ėmė žaliuoti, jau atrodė gelsvai žalias. Pakilau, laikydamasis balnakilpėse, įkvėpiau pilna krūtine to naujojo pavasario. Jis taip maloniai kvepėjo! Saulė įveikė žiemą! Keliai ėmė džiūti.
Vėjo malūnas mojavo sparnais dangaus mėlynės fone. Prasidėjo gegužės mėnuo. Šio mėnesio dešimtą dieną gavome slaptą paketą. Turėjome persikelti į kitą fronto ruožą, išvykti reikėjo tą pačią naktį. Artėjo dideli karo įvykiai. Vos ne šokinėdami iš laimės išlindome iš trobų ir traukėme dainas apie karą, šlovę, mūsų širdis atgaivinusį šiltą pavasarį.
79 3.
Kautynės prie Charkovo
* *
Gegutei kukuojant
Niekada per visą siaubingą 1941–1942 metų žiemą nė vieno Rytų fronto vokiečių kareivio ir nė vieno europiečio savanorio dvasia nesusilpnėjo ir jų nekankino abejonės. Jiems teko patirti negirdėtų kančių. Bet mes žinojome, kad kaukiantis šaltas vėjas, apie 40 laipsnių šaltis, aprangos ir reikmenų stoka buvo vienintelės mūsų nesėkmių priežastys. Stalinas čia niekuo dėtas.
Susisiekimas geležinkeliu buvo atkurtas, ir kroviniai jais judėjo be pertraukos. Atstatyti tiltai, paštas taip pat veikė sklandžiai. Net buvo išduodami kailiniai drabužiai, minkšti moteriški kailiniai ar bavarų piemenų naudoti seni avikailiai. Gavome visa tai per patį atšilimą. Mes bent kiek spėjome pasidžiaugti tomis drapanomis ir grąžinome. Pavasario malonumų neapkartino jokia grėsminga žinia.
Amerika, oficialiai įstojusi į karą 1941 metų gruodį, visą žiemą tik patirdavo nesėkmių. Anglai, tikri laivų iškrovimo visose šalyse greičio čempionai, evakavosi iš Honkongo ir Singapūro ir viršijo panterų bei kių kačių giminės žvėrių gentį, bėgdami iš Birmos džiunglių. Kariuomenė Rytų fronte tvirtai tikėjo, kad anglai ir amerikiečiai, gavę smarkų atkirtį Azijoje, Reichui didelio pavojaus nekelia, kol jų kariuomenė toliau vykdo nesėkmingas karines operacijas paskutinėse valdose Polinezijoje. Vokietija galėtų be vargo pribaigti SSRS. Ar Stalinas apsigynė? Ar per žiemą atsikariavo prarastas pozicijas? Tai buvo tiesa.
O Reicho armijos praėjusį rudenį kūlvirsčiais nusirito į rytus. Kai kur jos pasiekė apskritai neginamų ruožų. Buvo, aišku, ir kritinių akimirkų. Bet kaip tik, nepaisant priešo nereguliarių proveržių, nepaisant šalčio, tą pačią žiemą milžiniškomis pastangomis situacija pasidarė stabilesnė.
1941 metais rusai patyrė didžiulių nuostolių. Jų žiemos puolimas žlugo. Neabejotinai žlugo. Dabar mums reikėjo šuoliu juos parblokšti per paskutinį raundą. Visiems kariams iš Europos Rytų fronte atrodė, kad kovų baigtis nulemta iš anksto. * *
Niekada vokiečių kariuomenė nebuvo tokia galinga. Reichas nežmoniškomis pastangomis sukaupė jėgas, siekdamas užgydyti žiemą patirtas žaizdas ir atkurti kariuomenės kovos rikiuotę. Visų dalinių karinis personalas buvo
80
Leon Degrelle • Rusijos kampanija
papildytas. Be to, divizijos gavo rezervinių batalionų, kiekviena iki 15 tūkstančių žmonių kompensuoti per puolimą patirtus nuostolius. Kiekvienas dalinys turėjo pakankamai ekipuotės ir puikios ginkluotės.
Maitinomės tiesiog puikiai. Buvo tikrai malonu matyti šias divizijas, sudarytas iš nuostabių – lieknų ir tvirtų – vaikinų, po penkiolika–septyniolika tūkstančių kiekvienoje. Jie atrodė tarsi medžiai, globojami karininkų ir puskarininkių taip, kaip nebūta nė vienoje pasaulio valstybės kariuomenėje.
Žiemą jau ir pamiršome. Apie ją užsimindavome tik juokais. Kuo labiau tam tikru gyvenimo metu kenti, tuo mieliau ir smarkiau paskui sukyla aistra pasakoti apie praeities nelaimes. Apie tai, kas labiausiai už visus apšalo nosį, apie pačią niūriausią gryčią, apie labiausiai supelijusią duoną, apie pačias žmogėdriškiausias utėles. Tai tampa lyg savotišku mėgavimusi. Ir jei prasidėdavo tokios kalbos, trukdavo be galo.
Kartą buvo surengtas tikras karinis spektaklis, kuris vokiečių vadovybei teikė galimybių parodyti karinį išprusimą. Vokiečių aukščiausiųjų karininkų strategija buvo susijusi su jų ypatinga išore ir ramybe. Generolai, žvelgdami į štabo žemėlapius, susikaupdavo kaip šachmatininkai, stebėdami figūras lentoje. Jie neskubėdavo reaguoti, kol nebūdavo įsitikinę, kad elgiasi teisingai.
1942 m. gegužės 10 ir 11 d. vokiečių vadovybė pergrupavo Donbase visus dalinius, turėdama tikslą pulti rytų kryptimi. To pergrupavimo įkarštyje sovietų maršalas Timošenka su didžiuliu polėkiu metė kariuomenę į puolimą mūsų fronto šiauriniame ruože. Jis priartėjo prie Charkovo ir pasiuntė šimtus tūkstančių karių Poltavos ir Dniepro pusėn. Ir padarė mūsų fronte gilų plyšį.
Stalinas skelbė suvestines apie puikias pergales. Londono ir Maskvos radijas pranešė, esą rusai neišvengiamai prasiverš prie Dniepro. Tuos niūrius gandus paskleidė ir mus pasiekę sovietų perbėgėliai. Kaip bežvelgtum, raudonieji aplenkė vokiečių vadovybę. O ji susidariusią situaciją apmąstė be skambių žodžių bei sumaišties. Ir, ką ypač reikėtų pažymėti, neatsisakė puolimo plano.
Visi parengiamieji karo veiksmai vyko ramiai, tvarkingai, kaip numatyta. Rusai išsiveržė priekin? Taip elgtis jiems leista penkias paras. Per tą laiką susidarė didžiulė kariuomenės santalka, kurios centras buvo Poltava. Tuo metu kiekvienas vokiečių batalionas ramiai išsidėstė pozicijose. Nė viena karinė operacija nebuvo bent valandai paankstinta.
* *
81
3. Kautynės prie Charkovo
Leon Degrelle • Rusijos kampanija
Mūsų legionas dar negavo naujo pastiprinimo, tačiau išsidėstėme gana plačiame ruože kaip tik prie paties siauriausio Donbaso fronto praėjimo. Blindažai ir tranšėjos buvo puikiai parengti. Jų linija vingiavo iki didelių nuolydžių slėnio link, prie upės, pačios aukščiausios vietos ir Jablenskajos gyvenvietės.
Jablenskaja buvo išsidėsčiusi šio perėjimo per slėnį pradžioje. Rusai ten sudarė tvirtą užkardą, jų artilerija galėjo apšaudyti visą slėnį. Priešo pabūklų sviediniai skriejo į mūsų pozicijas kaip biliardo rutuliai. Naktį savanoriai iš mūsų legiono, mitrūs kaip vištos, pralįsdavo per mūsų sektoriaus minų laukus, eidavo į rusų pozicijas žvalgybon. Jų užduotis buvo užsimaskuoti priešo išsidėstymo vietoje ir visą dieną kruopščiai stebėti rusų judėjimą, kulkosvaidžių lizdų ir artilerijos pozicijų vietas. Švintant mes pro žiūronus stebėjome rusų pozicijų
kyšulius. Iš vienos ar kitos šieno kupetos kyštelėjusi pamojuodavo kažkieno ranka. Pasirodydavo tik akimirką, kartais su nosine. Tai buvo vietos, kuriose slėpėsi mūsų žmonės. Kulkosvaidžius nutaikėme į tam tikras mūsų pozicijų apylinkių vietas, kad, kilus sujudimui, pridengtų valonų išdaigininkus.
Į tokius reidus kiekvieną vakarą leisdavosi po du žmones. Kitą naktį išgirsdavome lengvą šnaresį sutartoje praėjimo vietoje. Tada šliauždavome iki
mūsų minų laukų krašto pasitikti žvalgų. Jie grįždavo gyvi ir sveiki, turėdami tikslių žinių ir pasakodavo draugams visokius juokingus nutikimus.
Gegužės 16 d. buvo gautas įsakymas pulti. Žinojome, koks bus mūsų atakos rezultatas. Kaip jau įprasta, tikslai nustatyti tik pirmajai dienai. Kariuomenei neverta veltui sukti galvos, stengtis numatyti, kas gali nutikti vėliau. Mums 1942 metų gegužės 16-ąją daugiausia rūpėjo plyšys prie Jablenskajos. 2.50 val. ryto prasidėjo puolimas. Mūsų šiaurės vakarų nuolydžio prie upės kairiajame sparne masinę ataką surengė vokiečių šarvuotoji technika, kuri pervažiavo Jablenskają ir ėmė veržtis į slėnį.
Mums reikėjo mesti į mūšį tik dalį savanorių. Jie turėjo išvyti rusus iš Jablenskajos, provokuodami juos frontaline ataka, bet mūsų ataka turėjo būti vien manevras, apgaulė. Kai sovietų daliniai bus išsklaidyti, vokiečių tankai surengs pagrindinį smūgį šiaurės rytų kryptimi. Kita mūsų pajėgų dalis turėjo tam atsilaikyti kovos pozicijose slėnio šlaito viršuje ir stebėti, kaip plėtojasi įvykiai.
82
*
*
Naktis iš gegužės 16-osios į 17-ąją praslinko visai neįprastoje tyloje. Pusė trečios ryto prasidėjo pirmasis priešaušrio sujudimas. Tūkstančiai atakai pasirengusių žmonių nekantraudami lūkuriavo. Nė vienas šūvis nesutrikdė prasidedančios naujos dienos ramybės. Gūbrių viršūnėse lėtai ryškėjo žalios ir sidabriškos prošvaistės. Paskui pasigirdo linksmas ir aistringas gegutės kukavimas. Kukū! Kukū! Kukū!.. Gegutė kukavo virš šio slėnio, kuriame po akimirkos turėjo pratrūkti griaustinis, kur ims siautėti mirtis!
Kukū! Kukū!..
Netrukus kukavimas nutilo. Viską aplinkui užtvindė į padangę atsimušantis tankų vikšrų žlegesys. 1942 m. gegužės 17 d. 2.55 val. ryto Donecko–Charkovo ruože prasidėjo puolimas.
Jablenskaja
Bet kokio puolimo pradžia iš karto pribloškia tūkstančius žmonių, tarsi juos būtų užgriuvęs uraganas.
1942 m. gegužės 17 d. 3 val. Doneco baseine dislokuota sovietų kariuomenė, matyt, nieko panašaus nesitikėjo. Ji džiūgavo dėl puolimo Charkovo–Poltavos ruože rezultatų ir negalėjo įsivaizduoti, kad kuo daugiau divizijos pasistūmėjo į vakarus, tuo labiau ritosi į pražūtį. Nuo Jablenskajos stanicos slėnio gilumoje ilgą laiką nesigirdėjo nė vieno šūvio. Jau atrodė įprasta, kad taip ir baigiasi naktis, kuri buvo panaši į praėjusias. Kai tik pasigirdo vokiečių tankų ūžesys, pamatėme, kaip sujudo priešo apkasuose ir įtvirtinimuose tūnanti kariuomenė. Griausmingas vikšrų žlegėjimas nusirito per plynaukštės laukus. Auštant naujam rytui, kurio šviesa padangėje pasidabino oranžiniais ir žaliais atspalviais, net dešimt minučių tebuvo girdėti dramatiškas tų geležinių letenų keliamas bildesys. Paskui iškart iš šimtų vamzdžių sutrinksėjo artilerija. Mes iš savo pozicijų raguvos šlaite apstulbę stebėjome gausybę sviedinių sprogimų. Sovietinis kaimas liko išvagotas, parblokštas ir sutraiškytas, tarsi koks milžinas būtų pasidarbavęs jame gigantišku kirtikliu. Tuo metu mūsų žmonės leidosi į slėnį.
83 3. Kautynės
* *
prie Charkovo
* *
Leon Degrelle • Rusijos kampanija
Šlaitai buvo statūs ir pliki. Gilumoje, išilgai laukų, nusėtų seniai paliktomis šieno kupetomis, priešo kariuomenės sparno pusėn tekėjo upė. Praėjimas į tą katilą buvo siauras, paskui laukai išilgai upės platėjo ir ties kalvos atšlaitėje stūksančiais Jablenskajos namais siekė iki 1500 metrų. Pagal patvirtintą planą mūsų savanoriai turėjo tik neleisti priešui atsikvėpti, stabdyti jo pajėgas, kol tankai išvagos lygumą, bet vaikinai buvo nesulaikomi. Kai tik jie puolė į slėnį, užuot laiku sustoję, įsitvirtinę apkasuose ir grioviuose, iš kurių galėtų apšaudyti rusus iš tolo, jie sparčiu žingsniu įveikė daugiau kaip kilometrą.
Mus nustebino vaikinų drąsa, žinojome, jog tos pozicijos priešui labai svarbios, nujautėme, kad drąsuoliai patirs katastrofą. Tai netrukus ir įvyko. Mažoje lygumėlėje, per kurią bėgo mūsų žmonės, akimirksniu pasipylė sprogimai. Vargetos kiek sumažino atakos tempą, bet netrukus įsipainiojo į spygliuotosios vielos užtvaras, nors vis tiek veržėsi Jablenskajos link. Mes pamatėme, kad, saujelei vaikinų priartėjus prie pirmųjų namų, juos užgriuvo tiesiog neįsivaizduojama sprogimų banga, atrodė tarsi tai būtų kokia haliucinacija. Visur storais gabalais tiško žemė. Mūsų žmonės virto į visas puses. Supratome, kad jie sunaikinti, tik keletas sužeistųjų dar judėjo. Pro žiūronus matėme, kaip jie pasislėpė ir stengėsi vyniotis tvarsčius.
Ateiti jiems į pagalbą negalėjome. Įėjimą į tą katilą dengė tokia gausybė sviedinių sprogimų, kad mėginti ten prasibrauti būtų neleistina klaida.
Mūsų kareiviai patys rengėsi garbingai išsikapstyti. Mes ne iškart supratome jų sumanymą. Pro žiūronus žvalgėmės po slėnį, klaidžiojome akimis nuo vienos kupetėlės iki kitos. Mums atrodė, kad, kitąkart apžvelgus tą pačią vietą, kai kurių kupetų ankstesnėse pozicijose nebuvo. Atidžiau įsižiūrėjome į vieną kupetą. Neabejotinai kupeta judėjo. Beveik nepastebimai, bet vis dėlto pasislinkdavo.
Mat kai kurie mūsų žmonės per tą geležies tvaną puolė prie kupetų, palindo po jomis ir slinkdami kartu su improvizuotomis slėptuvėmis judėjo priešo link. Tai buvo ir juokingas, ir patrauklus reginys. Rusai negalėjo šaudyti į slėnį be pertraukos. Per kiekvieną tokią pertrauką kupetaitės pasislinkdavo keletą metrų. Tas judėjimas buvo toks menkas, kad apie jo rezultatus galėjome spręsti tik pagal tam tikrus orientyrus.
84
*
*
Mūsų kareiviai, slinkdami it vėžliai, aišku, pusbalsiu susišaukdavo su draugais, pranešdavo, kad atviroje vietoje buvo tik apsimetę žuvusiais. Kai kurie iš jų ištisą valandą gulėjo sustingę kaip akmeninės uolos. Bet kai kupeta priartėdavo, „negyvėlis“, lėtai pašliaužęs, palįsdavo po šienu pas draugus!
Kupetų buvo daug. Rusai iš esmės negalėjo atspėti, kurios iš jų slėpė ir saugojo mūsų gudrius vyrukus. Per dvi valandas šis manevras sėkmingai baigėsi. Dauguma mūsų draugų įstengė, naudodamiesi šiuo vykusiu kamufliažu, pasiekti mažų kalvelių papėdes už šimto metrų nuo priešo. Jie iš kulkosvaidžių ėmė šienauti rusus jų pozicijose. Taigi per visą rytą įstengė įvykdyti užduotį netgi kur kas geriau nei tikėtasi. Mūsiškiai be pertraukos pliekė į rusus, priversdami juos laikyti pajėgas prie tos siaurumos, o tuo metu mūsų tankai išilgai šlaito pasistūmėjo daug kilometrų.
Paskui tankus sekė Reicho pėstininkai. Mes matėme, kad jie įveikė šiaurės rytų šlaitą, kaip ir įprasta vokiečių daliniams, itin atsargiai. Vokiečių veiksmai taip skyrėsi nuo mūsų itin judrių kaip ožkiukų savanorių stichiško veržlumo! Per kelias valandas Vermachto karių žalios grandinės nusirito į gilumą. Rusų padėtis prie Jablenskajos buvo beviltiška.
Rusai, beje, gynėsi nepaprastai narsiai. Mūsų kulkosvaidžiai šaudė į jų brustverus. Vokiečių artilerija užgriuvo rusus šimtais sviedinių, kurie neįtikimai tiksliai pataikydavo į jų įtvirtinimus. Buvo matyti, kaip tie įtvirtinimai išlekia į orą. Griuvo trobos. Bet rusai vis grįždavo, persirikiavę vėl puldavo į griuvėsius. Arkliais kinkyti sovietų vežimai ir patrankos iš kaimo buvo skubiai perkeliami už trijų kilometrų.
Vokiečių artilerija pastebėjo tuos vežimus su šaudmenimis bei pabūklus ir ėmė juos, dar judančius keliu, triuškinti.
Bet, nepaisant šių nuostolių, pastiprinimai priešui atvykdavo be pertraukų.
Tada darbo ėmėsi vokiečių pikiruojamieji bombonešiai – „Štukos“.
Per žiemos mūšius Reicho aviacija mums pagelbėdavo gana retai, tik susidarius itin sunkioms situacijoms. Ir tų lėktuvų buvo nedaug. O šį kartą daugiau kaip 60 padangėje žvilgančių „Štukų“ sukiojosi virš mūsų galvų. Šešiasdešimt keturi lėktuvai, jei tiksliai, vien tik mūsų ruože! Tai buvo grandioziška. Atrodė, visas dangus gaudžia nuo tos žmogaus galybės apraiškos.
85
3. Kautynės prie Charkovo
*
*
Lėktuvai skrido vienas paskui kitą, paskui puolė žemyn it kokia švino masė kaukiant sirenoms. Paskutinę sekundę jie pakildavo ir tuo metu į dešimt metrų aukštį šaudavo žemės grumstų, sugriautų stogų nuolaužų ir žmonių kūnų stulpas. Lėktuvai grįždavo tvarkinga rikiuote, vėl puikiai atlikdavo viražus ir nerdavo žemyn. Didvyriškomis pastangomis rusai išsikapstydavo iš griuvėsių iškart, kai tik „Štukos“ šaudavo į viršų. Susilenkę jie įšokdavo į naują duobę ir vėl imdavo šaudyti.
Tas neįtikimas rusų priešinimasis baigėsi trečią valandą dienos.
Tankai, paskui kuriuos sekė pėstininkai, nusileido nuo šlaitų už Jablenskajos gyvenvietės. Tada mūsų kariai iššoko iš kupetų, nenorėdami niekam atiduoti garbės pirmiesiems įžengti į degančią stanicą. Jie puolė per upę, įveikė nedidelę įkalnę ir užgriuvo rusų priešakines pozicijas. Viena mūsų kuopa tuo pačiu metu išsiropštė iš apkasų, užėmė priešais Jablenskają esantį kaimą kitoje upės pusėje. Slėnis buvo atviras.
Pralaimėjusiam priešui nereikėjo duoti atvangos. Dėl Jablenskajos lemties sovietų užnugarį turėjo apimti siaubas. Vokiečių vadovybė tikėjosi nedelsdama pasinaudoti situacija, ir aštuntą valandą vakaro prasidėjo antroji ataka, kitas šuolis priekin. Kalvas apšvietė degančios šieno kupetos. Mes prasiskverbėme per rusų minų laukus. Tūkstančiai žmonių daugiausia slinko šliauždami, nes gaisrų šviesoje turėjo būti matomas kiekvienas siluetas. Kartais kuris nors kareivis „pasigaudavo“ miną ir išlėkdavo į orą sudraskytas į gabalus. Slėnyje taip nutiko ir ne vienai šešių arklių traukiamai patrankai.
Reikėjo judėti priekin, iki aušros pasiekti naują kalvų liniją už 8 kilometrų rytų kryptimi. 4 valandą ryto pavyko. Mus pribloškė ir pakerėjo vienas netikėtumas, galima sakyti, tikra staigmena. Praėjusią dieną karštis pakildavo iki 40 laipsnių, tad per naktį derlinguose slėnio šlaituose sužydo šimtai vyšnių sodų. Per šią nuostabią baltažiedę jūrą tūkstančiai mūsiškių leidosi pasitikti priešo.
86
Leon Degrelle • Rusijos kampanija
* *
* *
Reksistų uniformą vilkintis L. Degrellė su Vermachto uniformomis vilkinčiais valonų savanoriais.
Reksistų partijos nariai prie traukinio vagono su užrašu „Savanoriškas legionas „Wallonie“.
„Prieš bolševizmą!“ Propagandinis plakatas, raginantis valonus stoti į savanorių legioną.
Valonų savanorių priesaika. Į frontą L. Degrellė užsirašė eiliniu (trečias iš kairės), nors jam siūlytas Vermachto karininko laipsnis.
Valonų savanorio rankovės antsiuvas su Belgijos vėliavos spalvomis, paprastai siūtas ant kairės rankovės.
Valonų savanorių 1-oji kuopa su vėliava.
Valonų kulkosvaidininkai tyko priešo.
Riterio kryžiumi apdovanotas
L. Degrellė ir jo kariai.
L. Degrellė (eina pirmas) ir jo kariai žygyje.
Vokiečių pikiruojamasis bombonešis Ju 87 „Štuka“ meta bombas.
SS divizijos „Totenkopf“ ir Vermachto kariai.
Vokiečių karių kolona traukia į frontą.
SS hauptšturmfiureris L. Degrellė.
