Nakties kelias
Dedikacija •
N
egaliu neigti, kad buvau supermamytė. Ėjau į visus klasės susirinkimus, vakarėlius ir iškylas, kol sūnus ėmė maldauti, kad likčiau namuose. Dabar, kai jis užaugo ir baigia koledžą, į tuos mokyklinius laikus galiu pažvelgti su išmintimi, kurią suteikia tik laiko perspektyva. Baigiamoji jo klasė man, be jokių abejonių, buvo daugiausia streso keliantys, bet kartu ir prasmingiausi gyvenimo metai. Kai juos prisimenu — tie prisiminimai ir paskatino parašyti šį romaną, — atminty iškyla daugybė skrydžių ir nuopuolių. Dažniausiai susimąstau, kaip man pasisekė gyventi susitelkusioje ir rūpestingoje bendruomenėje, kur visi vieni kitus palaikė. Tad dėkoju savo sūnui Takeriui ir visiems tiems jaunuoliams, apsilankiusiems mūsų namuose ir juos nušvietusiems savo juoku. Rajanas, Krisas, Erikas, Geibas, Endis, Marsė, Vitnė, Vilė, Lorena, Andžela ir Ana... visų nesuminėsi. Ačiū ir kitoms mamoms: tikrai nežinau, kaip būtų pavykę ištverti be jūsų. Ačiū, kad buvote šalia, žinojote, kada ištiesti pagalbos ranką, šliūkštelėti margaritos ar drėbti karčią tiesą. Džiulei, Endei, Džilei, Meganai, Anai ir Barbarai. Galų gale, bet iš visos širdies dėkoju savo vyrui Benui, kuris visuomet buvo šalia ir daugybe skirtingų būdų rodė, kad esame komanda — ir kaip tėvai, ir visur kitur. Visiems Jums ačiū. 3