Ant debesies krašto sėdėjo seneliukas. Aplink jį buvo pridėta daugybė krištolinių varpelių. – Kur čia laiptai į žemę? – šūktelėjo Lipotapas. – Ša. Geriau paklausyk, – nutildė jį seneliukas. Nuo tokio įžūlumo Lipotapas net paspringo piktais žodžiais. O seneliukas susėmė varpelius į saują ir švystelėjo nuo debesies. Nuaidėjo keletas skambių akordų ir ištirpo ore. – Vam, pim, pim, – suniūniavo seneliukas, pirštais ore raitydamas kažkokias kreives. – Kas per pim, pim? Kaip tu drįsti mėtyti karūnų varpelius? Iš kur juos pavogei? Iš Geležinio bokšto? Seneliukas šyptelėjo, atgnybo gabalėlį debesies ir pirštais susuko varpelį. Paskui pūstelėjo – ir tas suskambo. – Tai štai iš kur atsiranda karūnų varpeliai. Juk tai neregėtas turtas. Duokš jį greitai čia, tai valdovo nuosavybė, – Lipotapas išplėšė varpelį seneliukui iš rankų ir įsikišo į kišenę. Paskui pūškuodamas pritūpė, atplėšė didžiulį debesies gabalą ir pradėjo jį tąsyti. Bet sulipdė ne varpelį, o kažkokį gumbuotą agurką, skleidžiantį plerpiančius garsus. Lipotapas pasipiktinęs nuspyrė jį nuo debesies.
36
37