Įžanga
Kalbėti apie mirtį – tai kalbėti apie ką? Ar tik apie kančią, skausmą, netektį, gėlą, liūdesį, praradimą, neviltį, gedulą, ar kažką daugiau, kažką kitokio? Man kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie gyvenimą.
Tėvų žudikai
(turėję kitokią, SAVO, nuomonę)
2021-ųjų rugsėjis. Alkana kaip šuo su kompu ant kelių sėdžiu nežinia kodėl ant lovos krašto, o ne už stalo. Be kelnių, visa plonmarškinė, basnirčia, užuot apsirėdžius kaip žmogus, stirenu. Bet dabar ne iki rengimosi. Mušu savo rašymo greičio rekordus, ant klaviatūros varva akių skystis / trukdytojas. Iš pykčio ir gailesčio vienu metu. O labiausiai iš bejėgystės kažką pakeisti. Nusišnypštus snarglius į čia pat gulinčius naktinius marškinius (nes ir nosinių paieškom nėra kada užsiimt), tik pilu, pilu, pilu, nes, oi, kaip pilasi. Pagal galimybes tokias sunkias emocijas stengiuosi išrašyt arba išverkt, o kartais, kaip šįsyk, abi metodikas sunaudoju vienu ypu. Šitie, emociniai, tekstai man patinka labiausiai. Nei jų taisyt, nei svarstyt, taip gerai bus ar geriau va šitaip, gatavi iš karto, dar karštučiukai būdami. Paskutinis taškas, ir tekstas nugula ant baltos mano FB sienos.
– Gal galėtumėt pas mus šiandien užsukt?
– Naaa, nelabai. Šiandien itin pilna diena. O kas atsitiko?
– Mama kažkokia apatiška, beveik nevalgo ir skysčių geria labai mažai. Susikalbėt sunkiai išeina, pasilpus kažkokia, nublogus. Galvoju, gal į ligoninę paguldyt pastiprinimui, – bėdavoja vienos pacientės duktė.
– Gerai, jei liks laiko, pas jus paskutinius šiandien užsuksiu, jei ne – tada tik rytoj arba kviečiat greitukę, – dūsauju galvodama, kaip čia greičiau susisukus.
Miela pacientė, seniai lankau ją, kažkaip po truputį sąžinė ima gružint (gružt, gružt, gružt).
– Tuomet ačiū. Mes visgi lauksim jūsų, dar susilaikom, dar ligoninėn nevešim.
Sklandžiai, greitai, tarsi pagal užsakymą tos močiutėlės naudai laiko lieka, užsuku.
– Kodėl ji visa tokia šlapia? – atklojus randu pacientę savo prakaituos lyg garuojančion balon įkritusią. – Nagi, duokit termometrą.
Mėginu šnekint kažin kur gilyn įsmigusią moteraitę, šaukiu vardu, judinu, kol termometro gyvatėlė kyla. Menki mano pastangų rezultatai. Apsiblausęs, vos biškutį iš po vokų išlindęs žvilgsnis, kelios atskiros, padrikos, išdžiūvusioj burnoj susivėlusios ir į žodžius sunkiai suveinančios raidės. Bet dėl įdirbio tokius „tekstus“ skaityt moku, suprantu, kad tas lūpų judinimas reiškia „pažįstu, žinau, kas esi, ale biškį nesiorientuoju, nes labai blogai jaučiuos, esu kokiam tai kostmose“.
– O! Trisdešimt septyni ir septynios dalys. Tai kad visa šlapia, reik suprast, buvo gerokai daugiau.
– Paracetamolio davėm, matyt, dėl to ir pakrito. Nu tai ir aš pats trisdešimt aštuonis turiu, – raportuoja nuo temperatūros raudonais žandais ir nesveikai blizgančiom akim jau nelabai spritnas diedukas.
Pamažu atatupsta traukiuosi link lango sukdama galvoj mintį – su kauke, su pirštinėm, kontaktavau minimaliai, močiutė apžiūros metu nei kosėjo, nei čiaudėjo, dar tik geros penkios minutės tepraėjo, kai aš čia, tai gerai, kad skubėdama greit sukaus...
– O dukra kada grįš? – klausteliu neramiabalsišku tonu kaip tik suskambant domofono signaliukui.
– Tai va, girdit, jau per duris į laiptinę įėjo, tuoj bus, – pažvalėja gaspadorius.
Kol dukra važiuoja liftu, aš mintyse ant pirštų lenkiu didelį vyriškio viršsvorį, hipertoninę ligą, antrinį diabetą, amžinai dusulingą kvėpavimą, kartu su pamėlusiom lūpom labai jau užnešantį į širdies nepakankamumą...
– Na, kaip ji jums atrodo? – lyg niekur nieko žvaliai nusimesdama striukę klausia dukra.
– Blogai, labai blogai. O jūs pati kaip jaučiatės? – į jos akis įsegu savo nedraugišką žvilgsnį. – Labai jau į kovidą panašu.
– Aš... neblogai... Dariausi vaistinėj testą, tai nieko, neigiamas.
– Tai dar ne faktas, kad nesergat. O sūnus kontaktiniu būdu mokosi? – žiūriu į apskritaveidį berniuką, kurį dėl nemenko ūgio ir drūto sudėjimo galėtum palaikyti paaugliu.
– Anksčiau kontaktiniu, dabar jau ne, – balsas toks, lyg teisintųsi.
Nesiimu kamantinėt, nuo kada iki kada kontaktinis, bekontaktis, maga greičiau sprukt iš čia.
– O kaip su skoniu ir kvapu? Jaučiat, užuodžiat?
– Nnnelabai... prastokai... – kaip smarkiai skiriasi šis balsas nuo to, kuris sakė: „Ne, nesiskiepysiu nei aš, nei kitus namiškius skiepysiu! Ačiū, ne! Ir daugiau neskambinkit ir neklausinėkit, mes nepersigalvosim!“
Kokie dar „mes“?! Vienvaldė karalienė šitoj karalystėj ir už visus keturis sprendžianti viena pati.
– Mamai greitąją kvieskit, nes jau ir taip per ilgai laukta, nors... – norisi pasakyti, kad naudos iš to kažin ar bus kokios, tai gal tegu namie numiršta, galgi neims dusti, gal bus taip, kaip dabar atrodo – silpnės, kol ramiai užges. Bet čia nieko
negali žinot. O dar tokia visai nieko moteriškaitė buvo ir gimimo metai visai padabni. – O jūs tik į žmones daugiau neikit, namie sėdėkit, registruokitės į mobilų punktą PGR pasidaryt, nežiūrint to, ką jums vaistinėj nustatė. Ir tėvuką stebėkit, su jo ligų bukietu atsipalaiduot nepatarčiau, jei ką, irgi greitąją.
– Gerai, supratau, – šį kartą nei diskusijų, nei visažinystės, nei savo nuomonės turėjimo.
– Kiek pamenu, jūs visi neskiepyti? – Ne.
– O kodėl telefonu nepasakėt nei apie temperatūrą, nei apie tai, kad testą darėtės? Juk suprantat, kad ne pas jus vienus lankausi? – su priekaišto gaida išpilu nors du procentus gižulio.
– Taaai... kad...
– Na, gerai, dabar jau nebesvarbu. Darykit man platų koridorių ir aš kuo greičiau neriu iš čia. Tai gerai, kad pas jus paskutinius atvykau ir visų taisyklių laikiaus.
Susispietusi vienon krūvon šeimyna nugarom prisiklijuoja prie sienų, o aš šaunu į laiptinę, kuri tuo tarpu atrodo gerokai saugesnė už vietą anapus tų pačių durų. Pusė butelaičio dezinfektoriaus, nauja kaukė, visa kita... ir malda už save ir bepročius tėvų žudikus, kurių dėl netyčinės žmogžudystės nieks nenuteis. Šiandien man norėtųsi, kad nuteistų. Net labai!.. Su saldumu burnoj. Rytoj, žinau, jau bus praėję. Nes tuose namuose greičiausiai visiems laikams liks dvi tuščios lovos ir žinojimas, ką padarei, dukra... Tai viena iš dviejų istorijų per dvi dienas. Tik antroji – telefonu. Pasimokiau. Ir ten, panašu, ne itin dėkingai klostosi mirties atnešėjai – močiutėlės dukrai. Senolė galbūt išsikapanos kaip nors, o va dukros mišios neatrodo labai linksmos – kol
kelis sakinius pasakė, ko tik plaučių neiškosėjo. Tokiu atveju
močiutės reikaliukai irgi būtų ne kažką. Lauktų neprabangi, trumpa slauga kokioj nors įstaigėlėj po ilgametės ir labai prabangios namie, savo lovoj. Dukra, tegu ir bagota, ir mokyta, ir rūpestinga, bet... gavosi jai va še kaip.
Užvertus rašytuvės dangtį, skubiai šlepsiu atsiprašyt pilvo ir jo priedų bei savo organizmo šalinimo sistemų. Vėlyva vakarienė, vandens procedūros, keli knygos puslapiai ir lūžimas. Prabundu nuo telefono, kurį palikau virtuvėje, kiauksėjimo. Kai rytojus išeiginė, tai kur tas aparac, kuriame yr žadintuvas, nėr labai svarbu, kaip ir nakčiai nenuimtas garsas.
Per ekraną brūkšteliu L, atsidarau feisbuką ir apsisnaudus nesuprantu visiškai nieko. Mano akyse dideliu greičiu kinta skaičiukai. Šimtas laikų, 110, 125..., 20 pasidalijimų, 30, 42... Komentarai irgi kaip ant mielių tik kyla, tik kyla, tik pleikiasi. Ant arterijos uždedu pirštą, nu jo, virš aštuoniasdešimt. Širdis kiuksi taip, kad, atrodo, po marškiniais koks neramus gyvis betupįs. Jaudinuosi visa įraudusi. Nepamenu, kokio rimtumo planų turėjau rytojui (bet tikrai turėjau), tik žinau, kad ne darban eiti ruošiaus. Nes nuo šiandien, trečiadienio popietės, prasideda mano savaitgalis. Taigi, nutariu baigt save dirgint ir eit toliau miegot. Kaip pasirodė, tai buvo bergždžias mėginimas, užmigau visai netoli paryčių svarstydama, kas čia vyksta ir kas dėl to vyksmo bus toliau. Nuojauta, kad bus.
Ryte po mano neramiuoju postu skaičiai buvo daug kartų solidesni nei kad vakare. Begurkšnojant kavą ir skrandin siunčiant labai gardžios košės šaukštus, žiū, sūnaus skambutis.
– Labryt. Nu tai ką, mama žvaigždė? Tai sveikinu, sveikinu, – su nepamažintu kiekiu sarkazmo pabarstų patosiškai išpoškina.
– Kokia žvaigždė, kokia dar žvaigždė, ką čia pezi?! Geriau pasakyk, kas čia atsitiko, kodėl tiek laikų, pasidalijimų, komentarų, kas čia per?.. – šiek tiek nedraugišku tonu, nes nemėgstu visokių tokių pašpilkavimų, pašmaikštavimų, klausinėjuosi, kas man reik.
– Kaip – kas?! Tai tu nesupranti?! – panašu, tikrai stebisi.
– Nea. Tiesą sakant, aš dar ten nieko nespėjau pasigilint, dar tik kavą geriu, pusryčiauju.
– Nu tu duodi. Taigi tavo postu pasidalijo Tapinas, Šimonytė, dar keli Lietuvoj gerai žinomi žmonės, Landsbergis pacitavo, kiti daug FB sekėjų turintys žmonės. O ką populiarūs ir Lietuvoj gerai žinomi žmonės papostina, tą daug kas perskaito. Tada laikina, komentuoja, patys postina. Taip gaunasi labai dideli skaičiai. Supratai dabar? – oraus žinovo tonu baigia savo aiškinamąją kalbą, užviršuodamas labiau retoriniu nei atsakymo prašančiu klausimu.
– Dabar su... – galvoj voliodama išgirstus sakinius, o burnoj –košę, ant receptorių supilu paskutinius jau kiek pravėsusios, bet vis tiek labai gardžios kavos mililitrus.
Skaitinėju komentarus, jaudinuosi vėl, gilinuosi, kas kaip pakomentavo. Išvada: didžioji dalis – teigiamai. Ir jau piktoms baboms imu atsakinėt, bet laiku susizgrimbu, kad, oi, kaip nereikia, oi, kaip labai nereikia to daryt.
– Laba diena, ar su Laima Baršauskiene kalbu? – įdomaujasi malonus moteriškas balsas.
– Taaaip, su Baršauskiene.
– Gal galėtume jus pakviesti į mūsų pokalbių laidą?
– Į laidą? Kokią?
– Naaa, gerai, – nutaisau gana orų balsą.
... gal galėtume jus pakviesti į savo radijo laidą... gal galėtume jus pakviesti į mūsų televizijos laidą... gal galėtume iš jūsų paimti interviu... gal galėtume... gal galėtume... gal galėtume?..
Galėtumėte!
Tai štai kaip atrodo ir ką reiškia tas „atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje“. O mano atveju – paleisti FB postą / strėlytę ir pataikyti į aktualijų dešimtuko viduriuką.
Makiažai, garderobai, ševeliūros, malonios (ir nelabai) laidos, intervai, vienas po kito straipsniai spaudoj, pabendravimai ir pa... siutusiai daug visko paprastai Danutės dukrai iš atkampaus, jau visai į savo pabaigą einančio kaimo. Pagaliau iš žmogaus, lengvo it „Maximos“ čekis, su viena diena tapau žmogumi, turinčiu daugiau, nei man pilnai pakaktų, svorio. Dabar jau tikrai patikėjau, kad ne šventieji puodus lipdo, puodus lipdo puodžiai. O labiausiai nudžiugino suvokimas apie žodžio galią, tiek parašyto, tiek pasakyto. Taipogi, kad paveikiai rašyti galima net ir nebūnant rašytoju, o tik paprastu piliečiu.
Mano blic „šlovės epocha“ truko gal porą savaičių. Buvo kiek labiau juokinga ir keista nei labai malonu. Žinoma, malonu irgi buvo. Tarpais net labai. Nors mėgstu sakyti, kad visi, visiškai visi žmonės – nuo prezidento iki kiemsargio – verti vienodos pagarbos, nes visi iš tokios pačios mėsos ir kaulų sudaryti, tik dirba skirtingus darbus, užima skirtingas pareigas, tačiau laidoje užimti vieną iš dviejų kėdžių šalia gerbiamos sveikatos apsaugos viceministrės ir dalintis vienu eteriu buvo tikrai... nu va taip va.
Tiesa, liko neatsakytas klausimas, kurį esu ne kartą ir ne du girdėjus: kuo viskas baigėsi toje „Tėvų žudikų“ istorijoje? O baigėsi kiek geriau, nei galėjo. Mano pacientė, pasimūčijus devyniuose pragaro ratuose tarp skafandruotų kosmonautų, iš mirties nagų šiaip taip išsisprūdino. Deja, jos vyro likimą podukra (pacientės
dukra) nulėmė ne pačia lengviausia lemtimi. Kai po mėnesio pravėriau jų buto duris, vyriškis į mane žvelgė jau tik iš fotografijos, pastatytos ant šviesaus medžio sekcijos lentynos. Ir jo lovos kambaryje jau nebebuvo. Visi šeimynykščiai buvo labai žvalūs ir linksmi, kambaryje perstumdyti baldai, be senolio lovos atsiradę gerokai daugiau erdvės. Ir apmušalai ant kambario sienų buvo jau kiti, ir mano pacientės nauja lovos patalynė tiesiog švietė didelėmis geltonomis žvaigždėmis, sutūpusiomis sodriame mėlynume. Kitos, post skriptinės, istorijos išgyveno abi veikėjos. Ar labai sunkiai sirgo, nebesužinojau.
Interviu, televizijos, radijo laidose manęs, be visų kitų, klausė vis to paties klausimo: „Tėvų žudikai... – ar ne per... aštriai, teisiančiai, smerkiančiai, gal reikėjo kažkaip... naaa, švelniau, tolerantiškiau?..“ Atsakydavau vis taip pat: jei postą būčiau pavadinusi, tarkim, „Vaikai – tėvų valios uzurpatoriai“, ar aš dabar šitoje studijoje sėdėčiau, ar duočiau interviu, ar kas būtų į tokį pavadinimą atkreipęs dėmesį? Žinoma, ne. „Tėvų žudikai“ atliko savo darbą puikiai. Ir tie, ir tie (deja).
Mano tema – Mirtis
Aš – Laima. Ar tas žodis, pradedamas didžiąja raide, ką nors apie mane pasako? Matyt, ne. Apie mano tėvus – šiek tiek. Bent jau tiek, kad šitas vardas kažkuriam iš jų buvo gražus arba svarbus. O antrasis, įtartina, su tokiu vardo parinkimu paprasčiausiai sutiko. Man maniškis buvo negražus tol, kol nepasidomėjau jo reikšme.
Tai – baltų pagonių vardas. Pagal juos, Laima atsakinga už gimimą, gyvenimą, likimą. Tą lemties deivės vardą lietuviai draugiškai dalijosi su latviais. Laima kartais gali veikti ir kartu su Giltine, laikoma jos seserimi. Laima sietina tiek su žmogaus, tiek su viso gyvojo pasaulio pradžia, o Giltinė, savaime aišku, su gyvenimo ir visa ko pabaiga. Laima – gyvenimo siūlo verpėja, audėja, galėjo būti ir to gyvenimo gadintoja ar netgi gyvybės siūlo nukirpėja. Negali pykt. Nors pagal mano santykį su Mirtimi Giltinė būtų tikus labiau. Bet tokio vardo, matyt, niekas niekada jokiai savo dukrai nedavė. Gal būčiau buvus pirmoji.
Kai aš, slaugytoja, pradėjau skaityti paskaitas, pirmosios temos buvo sausokai darbinės – apie paliatyviąją pagalbą ir slaugą namuose. Tačiau visuomet labiau norėjau žvelgti iš kitos kertės – mane kur kas labiau domino ne „kas“, o „kodėl“. Tad ir šiuo atveju buvo kur kas įdomiau kalbėti ne apie tokius techninius dalykus kaip pragulų priežiūra ar profilaktika, o apie emocinę, psichologinę, socialinę ir kitas pirštu nepaliečiamas, bet, manding, labai svarbias temos puses, kurios padėtų išnarplioti daugelį tų „kodėl“.
Galiausiai, savo kalbėjime ridendamasi ten, kur ridenasi visi mano pacientai (o ir mes, sveikieji), nusiridenau iki Mirties
temos. Ir į ją panirau iki kaklo. Po kiek laiko kaifuodama ėmiau plaukioti kaip savo asmeniniame, jaukiame, šiltame baseiniuke. Supratau, kad apie Mirtį kalbėti man įdomiausia, svarbiausia, kad tai apatinis mano statinio balkis, galiausiai – pats pamatas, atspirties taškas, reziumė.
„Žinot, gal kad tokia tema... Mes buvom pasikvietę puikią specialistę, psichologę, pakalbėti apie mirtį, bet po keleto minučių klausytojų beliko mažiau nei pusė salės. Tai gal jūs kažkaip apie tą mirtį atsargiau, švelniau, nu kažkaip...“ – „... kad neišeitų pusė salės?“ – šypsodama padėjau baigti sakinį. Ir drąsiai pažadėjau, kad jei kas ir išeis, tai tik būtinu reikalu. Nepamelavau. Nei tą, nei kitus kartus. O tąsyk didžioji dalis klausytojų buvo tokie, kurie, labai pasistengę, ištiestos rankos pirštais jau būtų galėję pasiekti daugelį stingdančiai bauginančios ponios juodo apsiausto klostę. Kodėl man sekasi su tokia, tradiciškai žiūrint, viena neparankiausių kalbėjimo temų? Net pačioj pradžioj be viešojo kalbėjimo patyrimo, be kuklios treniruotės pas žodžio meistrę, o tik savamoksliškai pasirepetuojant ant senos kėdės prieš koridoriaus veidrodį. Atsakymas labai paprastas. Nes tai – mano tema. Man nesvietnai pasisekė, kad ją radau. Gal visas mano seseliavimas / slaugytojystė ir buvo kažkieno nuleisti tam, kad lyg už rankos nuvestų iki mūsų visų gyvenimų finalų, finišų, pabaigų narpliojimo?
Atsukus veidą auditorijai, pasiruošusiai išgirsti Mirties vardą, paprastai užduodu klausimą: kalbėti apie mirtį – tai kalbėti apie ką? Kartais pasufleruoju – ar tik apie kančią, skausmą, netektį, gėlą, liūdesį, praradimą, neviltį, gedulą, ar kažką daugiau, kažką kitokio?
Tiesa, atsakymų apie mirtį, kaip apie blogą reiškinį, paprastai būna daugiau. Kartą, berods, Marijampolėje išgirdau, kad
kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie gyvenimą. Šitas sakinys buvo artimiausias mano pačios atsakymui. Jei truputį pavingiuosime klaidokais keliukais, takeliukais, tai dažnas jų mus nuves iki Mirties temos. Tereikia truputėlį paėjėti.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie vaikų ir tėvų tarpusavio santykius.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie meilę.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie gamtą.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie ateities planus.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie pragmatizmą, motyvaciją.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie laisvę, laimę.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie baimes, fobijas.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie pareigą, kaltę, gėdą.
Kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie prasmę, ateitį ir t. t.
Man kalbėti apie mirtį – tai kalbėti apie gyvenimą jau nuo to momento, kai, sėkmingai susijungus dviem ląstelėms, užsimezgė gyvybė, ir iki to laiko, kai tos gyvybės, užaugusios, subrendusios, pasenusios, numirusios ir palaidotos, jau nebeliko kam prisiminti. Į mano paskaitas / pokalbius dažnai įsiterpia pacientų (ir ne tik jų) liūdnos, skaudžios, pamokomos ar sykiais net komiškos istorijos – klausytojų itin mėgstami pavyzdžiai, paveikslėliai, iliustracijos. Užrašinėti šias istorijas pradėjau prieš kelerius metus. Rašiau ir klaviatūros knopkutes spaudinėdama, ir telefoną ant kelių pasidėjus, ir paišeliu ant maksės čekio ar kokios kitos poperos, kokia tik po ranka papuldavo. Juk niekad nežinai, kada pradės diktuoti. Aš gi tik rašanti ranka ir kalbanti burna. Ką į pirštų (ar liežuvio) galiukus įdeda, tą ir išskrebenu, išpupinu.
Kažkuriuo metu atradau feisbuką. Mano FB siena tapo vieša užrašų knygele. Dažniau kompiuterinės plunksnos pradėjau imtis maždaug nuo 2016-ųjų. Bent taip teigia paskutinė kai kurių tekstų eilutė – „© Palaida Bala 2016“ (tai ne šiaip du žodžiai, o vardų ir pavardžių trumpiniai: Pa – Patašiūtė, Lai – Laima, Da –Danutės duktė, ištekėjusi tapo Ba – Baršauskiene, La – Laima).
Užsikūrė smagus žaidimas / užsiėmimas. Be jokio nuspėjamo grafiko mano sienoje nuguldavo tai kokio paciento istorija, tai koks pamąstymas, kurį iššaukti galėjo bet koks menkutis įvykėlis, pro akį ar ausį nepraslydęs sakinys ar vaizdinys. Tai ilgesnis ar trumpesnis proziškas šmotelis, tai liūdnesnė ar linksmesnė eiliuota zalbatynė. Net sentencijų būta. Pirmoji, pamenu, „ant išsimiegojusio veido šypsena geriau laikosi“. Po truputį pildėsi itin kuklus draugų ir sekėjų ratelis. Pylėsi širdelės, aukštyn iškelti mažučiai mėlyni nykščiukai, kiti reagavimo ženkliukai, vienas kitas (arba dešimtys) komentaras. Tai buvo pirmieji mano skaitytojai, kuriuos po šiai dienai labai branginu.
Kai gavau pasiūlymą sudėti savo aprašytas istorijas į knygą, nežinojau kodėl, bet sutikau. Dabar jau žinau. Tai tas pat, kas ir tada, kai į žmones prabylu kitokiu – gyvu žodžiu. Ne kartą esu girdėjusi tikinimą, kad tos istorijos ne tik papasakoja, bet ir priverčia susimąstyt, pasvert savo gyvenimą, perkainot vertybes, moko vienokių ar kitokių dalykų. Tokie pareiškimai padrąsino ir įpareigojo.
Šiaip, feisbukiškai žiūrint, esu ilgaraštė / ilgakalbė. Bet kai viena tokia Justė iš Užupio po vienu ilgateksčiu parašė kažkaip maždaug taip: „Laima, nu juk niekas tokių ilgų tekstų neskaito“, aš, mažumėlį įsižeidus, atkirtau, kad žmonės ne tik tokius ilgus tekstus skaito, bet net ir knygas. O jos, suprask tu, feisbukinės literatūros mokytoja, gali būti net ir labai storos. Tačiau giliai viduj nugulė įtarimas, kad ta Justė kustė vis dėlto teisi. Tai, jei tik
įmanoma buvo, kapojau tekstams kojas iki kelių, o rankas – iki alkūnių. Privalomai likdavo galva ir torsas. Švarkai be guzikų, klynai be užtrauktukų, padelkos be tvarkingų atsiūlėjimų. Tokie po kastracijų likdavo mano tekstai. Kartais net savotiškai kaifavau, kai gaudavosi itin trumpai drūtai – toks kažkoks sultinio kubelis, sulčių koncentrato pakelis.
Būtų labai verta dabar tuos kubelius ir koncentrato kapsules
tirpdyti ir kažkuo kažkaip skiesti iki skonio, tinkamo ilgam pasimėgavimui, bet... dalis jų taip ir liks bekojai, berankiai. Mat renovuoti atbulai pastatytą triobą, ant jos lipinti mansardą ar po gatavu pastatu išrausti rūsį nesugriaunant sienų, juk patys suprantat. Meistrai vienbalsiai būtų už naujo namo pastatymą. Tad lengvai atskirsit, kuriuos tekstus aš rašiau jau knygai, o kurie į popierines jos lentynas sulipo iš FB sienos. Aišku, gaila, kad netyčia apvogiau savo pirmą ir galbūt vienintelę knygą, bet, tikiuosi, ji man už tai atleis.
Vienas melomanas man kadais porino, kad kompozitorius, kurdamas elektroninę muziką, specialiai karts nuo karto vis įmeta po mažą klaidelę. Kodėl? Ogi kad muzika taptų panaši į atliekamą gyvo žmogaus, o ne suprogramuotą įrenginio. Čia panašiai kaip ir roboto rankos: jei bus sukurtos taip, kad sugebės paglostyti vaiką, ligonį ar šunį, nors tai ir nebus tas pats, visgi geriau, kad jos būtų švelnios ir šiltos.
Tai prisiminiau, kai su redaktore tarėmės dėl mano tekstų redagavimo. Beje, esu jai labai dėkinga už kantrybę ir begalinį lankstumą. Ir – kadangi pati panorėjau, o ji sutiko, aš jums visas istorijas pasakoju savo, Mamelės, mamos, net savo vaikų kalba. Tik šį kartą raštu.
Visos mano gyvenime padarytos klaidos turi savo prasmę, svarbą ir filosofiją, kiekviena atnešė vertingų pamokų. Rašto klaidos
taip pat – jos visos yra ten, kur ir privalo būti, net jei jums nemen-
