1 SKYRIUS
S VA J O S
1 Oranžinė dujų milžinė, Dzeusas, kybojo žemai virš horizonto – gigantiška, masyvi, nusidažiusi blausiu, rausvu atspalviu. Ją supo žvaigždės, ryškiai tviskančios juodame kosmoso fone, o priešais nemirksinčią, rūsčiai blizgančią milžinės akį driekėsi akmenimis nuklotos pilkos dykros. Tuščiose platybėse tebuvo grupelė statinių. Kupolai, tuneliai, langais aprūpintos, uždaros erdvės priklausė svetimoje aplinkoje plytinčiai šilumos ir gyvybės salai. Ankštoje komplekso laboratorijoje Kira kamavosi iš nišos sienoje mėgindama iškrapštyti genų sekoskaitos aparatą. Nors ir nedidelis, prietaisas buvo sunkus, į jį niekaip nesisekė tvirtai įsikibti. – Po velnių, – suniurnėjo ir perkėlė kūno svorį ant kitos kojos. Didžiuma įrangos liks Adrastėjoje, Žemės dydžio palydove, kurį jie žvalgė pastaruosius keturis mėnesius. Didžiuma, bet ne visa. Genų sekoskaitos agregatas, vienas iš pagrindinių ksenobiologo reikmenų, keliaudavo ten, kur traukdavo ji. Be to, kolonistai, netrukus atskrisiantys erdvėlaiviu „Šaktė–Uma–Satė“, turės naujesnius, geresnius modelius, o ne kišeninę pigieną, kurią jai įkišo kompanija. Kira vėl patimpčiojo aparatą. Pirštai slystelėjo, ir ji šaižiai įkvėpė, nes delną perrėžė metalinė briauna. Paleido įtaisą, apžiūrėjo ranką ir išvydo ploną liniją kraujo, lėtai besisunkiančio pro odą. Ji niršiai perkreipė lūpas ir smogė per prietaisą. Jokios naudos. Įpjautos rankos pirštus suspaudė į kumštį ir ėmė vaikštinėti po laboratoriją, tuo pat metu sunkiai alsavo laukdama, kol atlėgs sopulys. Mechanizmo priešgyniavimas jos dažniausiai neerzindavo. Dažniausiai. Bet šiandien sveiką protą užgožė baimė ir liūdesys. Kitąryt