Metai su puma by knygos.lt

PIRMA DALIS

2007-ieji. Man dvidešimt ketveri. Nesu smulkutė, tačiau tikrai ne stambuolė. Maždaug penkių pėdų septynių colių* ūgio, kumpanosė, su didelėmis krūtimis, nuo jų sopa nugarą, ir šlepsinčiomis pėdomis. Nors ir nėra dėl ko, jaučiuosi mažumėlę suglumusi. Didumą gyvenimo vienišauju. Suirzusi valgau ir rūkau, o suirztu dažnai. Mano tėvai psichologai. Turiu seserį ir du brolius, visiems puikiai sekasi. Esu kilusi iš Anglijos. Menotyros magistrė, nežinanti, kad beždžionės gali krėsti pokštus arba liūdėti. Nenutuokiu, kaip atrodo puma.

– Gringa. Aquí!**

Išklerusiu autobusu dardame gal kokias penkias valandas.

Rankove brūkštelėjusi per sueižėjusį langą, spoksau pro nubraukto kondensato ruoželį. Prieš akis – vien džiunglės.

– En serio?*** Nesugebu suturėti balse tūnančios baimės.

– Sí! El parque.****

Greta sėdinti moteris nukelia savo vaiką man nuo kelių, o kažkoks vyras – jau kabarodamasis per sėdynių eiles, per kitų keleivių kamšatį, per viščiukus, kūdikius ir egzotiškus paukščius bei maišus ryžių – gviešiasi maniškių brangios erdvės colių. Netrukus atsiduriu

* 170 cm.

** Isp. Jankė. Štai.

*** Isp. Rimtai?

**** Isp. Taip. Parkas.

vidury Bolivijos Amazonės miško, stoviu vienui viena tuščiame tiesiame kelyje ir žiūriu, kaip išdyla autobuso šviesos. Aplink tvyro miglelė, regis, plonytis sutrūkinėjęs degutbetonis plaukioja tarytum vanduo. Aukštos žolės ir medžiai – žali, purpuriniai, oranžiniai ir auksiniai – tįso viršum sankasos pakraščių. Lapija čia visokiausių atspalvių, jie ištirpę, regis, susilieja į vieną grėsmingai dunksančią begalybę. Tvyro karščio kvapas, oras atrodo pernelyg tirštas, todėl prireikia nemenkų pastangų kvėpuoti. Dangus dar žydras, tačiau pakraščiai jau dažosi rausvai auksiniu atspalviu. Netrukus atslinks naktis. Maniau, išlipus iš autobuso pasitiks visiška tyla, tačiau klydau. Džiunglės gaudžia, lala iki šiol negirdėta šnekta.

Tvoju ant kaklo nutūpusiam uodui, o pasukusi ranką matau, kad iškruvinta. Kitas zvimbia palei ausį. Sukuosi vietoje, mostaguoju rankomis ir inkščiu. Visur džiunglės, o kai grįžtelėjusi pamatau ant kelio ženklo tupinčią beždžionę, suspigusi atšoku atatupsta.

Dydžio – kaip mažas vaikas; susikūprinusi, tankiu rausvai gelsvu imbiero spalvos kailiu. Kelio ženkle ryškiomis raudonomis raidėms aiškiai nurodyta: BEŽDŽIONĖMS

BŪTI KELYJE DRAUDŽIA-

MA! Ji tiesiog spokso į mane. Taip, išties. Kaip dabar su tuo dorosiesi? Nesiruošiu niekaip dorotis. Artinasi sutema, o aš džiunglėse vienui viena. Tuoj apalpsiu. Tada per džiunglių gaudesį išgirstu dar kažką. Klaikų pyškėjimą. Staiga iš atžalyno šauna milžiniška juoda kiaulė. Kilsteli galvą – dantyse tvirtai įsikandusi raudoną liemenėlę – ir įsistebeilija man į akis. Kai jau susiruošiu apsigręžusi sprukti, kiaulei įkandin išnyra vyras, jis iš plaukų trauko žabarus.

– Pančita!

Kiaulė apsisukusi neria į šalį. Girdžiu jos nagų caksėjimą, kol galiausiai gyvulį įsiurbia žalioji migla, ir šis išnyksta iš akių.

Tenai, kur užaugau, veši miškas – net ne miškas, o mažytis išretėjęs gojus. Sykį būdama aštuonerių mėginau jame pernakvoti. Tėtis paprašytas palydėjo mane ir paliko. Vėliau sužinojau, kad jis anaiptol nepasišalino: įsitaisė už kampo su pakeliu sausainių ir termosu

karštos arbatos. Bet aš susirangiau miegmaišyje; nosį kuteno nepažįstamas žemės ir kerpių kvapas, kraują kaitino baimės šiurpuliukai. Po dešimties minučių, pasibrukusi miegmaišį po pažastimi, verkdama leidausi bėgti namo tvirtai įsitikinusi, jog virš galvos traškantys ir šlamantys medžiai knibžda pabaisų.

– Bienvenidos!* – prieš akis išdygęs vyras linksmai nusišypso. –Augustinas. Soy el veterinario aquí.**

Ore tebetvyro aitrus sprunkančios kiaulės tvaikas, vyriškis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, tarsi nė kiek nesistebėtų išvydęs šiame kelyje su šita beždžione. Tarsi čionai nuolat nei iš šio, nei to užklystančius užsieniečius visada pasveikina šitokie padarai. Aš ne iš tų. Į tokias vietas neužsuku.

Išvykti į Boliviją trim mėnesiams su kuprine ant pečių – toks sumanymas turėjo atverti galimybių, jų prireikė, kai mečiau paskutinį iš ilgos virtinės darbų. Jaučiausi, tarsi gavusi žemėlapį su nuorodomis, kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas. Tačiau buvau nuklydusi nuo kurso. Metusi pernelyg daug darbų, kaskart vildamasi, jog išėjimas atvers kelią į sėkmę. Paskutiniu gelbėjimosi šiaudu tapo veikla gerą vardą turinčioje kelionių agentūroje, ten užsiėmiau rinkodara. Keliaudama su kuprine neabejotinai tikėjausi susivokti.

Ketinau grįžti išgyvenusi pokytį, kaip kokia tūkstantmečio kartos

Elžbieta Gilbert***, žmogus, iškeltomis rankomis važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais, priimantis protingus sprendimus, be jokių skrupulų einantis į pasimatymus ir žinantis, ką nori gyvenime nuveikti. Vyliausi, kad išgyvenusi virsmą tapsiu žmogumi, besimėgaujančiu bendradarbių vakarėliais, vidurnaktį be saiko nešlamščiančiu virtuvėje žemės riešutų sviesto ir paskui negalinčiu išeiti iš namų, nes neranda drabužių, kurie nestorintų. Žmogumi, atsitiktinai

* Isp. Sveika atvykusi!

** Isp. Čionykštis veterinaras.

*** Aliuzija į Elizabethą Gilbert, JAV žurnalistę ir rašytoją, knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorę.

išdygstančiu kelkraštyje aklai pasirinktoje vietoje ir dėl to nekvaršinančiu sau galvos. Būtybe, sugebančia būti mylimąja, kada nors tapsiančia žmona, motina ir sėkmės lydima karjeros moterimi. Viskuo, kuo nesu, bet manau norinti būti.

Tačiau praėjo jau du kelionės mėnesiai, esu pavargusi nuo gyvenimo bendruose hostelių kambariuose, pradvisusiuose alumi ir neišsivadėjusiais vėmalais. Vis dar droviuosi susidraugauti mėginančių bendrakeliauninkų ir vengiu gudraujančių tinklalapių turistams, pardavinėjančių lamų didkepsnius, brangesnius už skrydį lėktuvu.

Viename tų hostelių nugirdau kažką sakant, jog nuvykus į šiaurę galima sėsti į pakeleivingą vietinį laivelį ir pasukti iš „Lonely Planet“ maršruto. Galėtum suptis hamake, stebėti Amazonės delfinus ir gurkšnoti kokosų pieną. Pamaniau, jog tai skamba viliojančiai. Todėl patraukiau į šiaurę ir dvi savaites prasėdėjau ant purvino upės kranto. Laukiau niekada neatplauksiančio laivo. Nudegusi saulėje, išpampusi nuo empanadų, skalbiama lietų, galiausiai susiradau interneto kavinę, kurioje pavyko pasikeisti skrydį. Buvau benuleidžianti rankas, norėjau vykti namo. Bet būtent toje interneto kavinėje – prie atšalusios picos, šilto alaus ir pakelio cigarečių – į rankas pateko skrajutė apie Bolivijos gyvūnų gerovės labdaros organizaciją.

Lankstuko priekyje puikavosi linksma beždžionė. Lapelis bylojo, kad priimami savanoriai. Todėl be jokios priežasties, išskyrus beviltišką tikslo neturėjimą, vidinio balso atkakliai raginama nepasiduoti, atsidūriau čia. Nė nenutuokiu, kokia ši vieta. Išskyrus tai, kad čia esama beždžionių ir jos turėtų atrodyti linksmai nusiteikusios. Neatrodo, kad ši beždžionė trykštų linksmybe. Priropojusi įsikimba Augustinui į kelnes ir siūle sliuogia aukštyn, kol paniurusi užsirango jam ant rankų. Iš pradžių pasirodė, kad veterinaras maždaug mano amžiaus, bet dabar imu abejoti. Aplink akis susispietę raukšlių, akys tamsiai rudos ir švelnios. Juodais susitaršiusiais nešukuotais plaukais. Neaukšto ūgio, putlokas, apvalaus veido, tiesiog negalinčio nepatikti. Kyštelėjęs ranką į švarką, išsitraukia gabalėlį

sūrio. Sustaugusi iš džiaugsmo, beždžionė čiumpa jį ir susigrūda į nasrus. Augustinas droviai dirsteli į mane. Pabučiuoja beždžionę į gauruotą viršugalvį.

– Koko neturėtų gauti sūrio, bet tik šitaip galima nuvilioti nuo kelio. Čia jam pavojinga. Pernelyg gausu automobilių.

Pirmyn atgal nužvelgiu tuščią kelią ir vos linkteliu. Nenutrūkstamo automobilių srauto keliamas pavojus atrodo juokingas. Esame pasaulio pakrašty ir net mažučiukas vietinis autobusiukas, kuriuo čionai atkakau, tik tolimas prisiminimas.

– Eikš, – Augustinas sparčiu žingsniu pasuka į siaurutį vingiuotą takelį. Kad galėtų tvirtai įsikibti Augustinui į pečius, Koko užsikabaroja aukštyn. Kol žingsniuodamas Augustinas siūbuoja aukštyn žemyn, mažučiai gauruoti piršteliai laikosi tvirtai įsikibę jam į sprandą. Koko iškiša liežuvį ir purkšdamas orą su giliu liūdesiu subliurbia.

– Taip, – sumurmu panosėje, – mudu abu, tu ir aš.

Niūru ir drėgna. Kai mes, kaip ir toji kiaulė, pranykstame po lapijos skliautu, ore tvyro ūkana. Norėdama neatsilikti risnoju įkandin. Kuprinė trankosi į mentikaulius. Kelis kartus brūkšteliu rankomis per veidą, kai gyviai įzirzia į nosį, įzvimbia į burną ir ausis. Šakos, dygios ir įkyrios, pasičiumpa mano plaukus, iškruvina odą. Taką gaubia tamsa. Girdžiu ne tik uodų zyzimą, bet ir paukščius, vabzdžius bei svirplius. Kažką grėsmingai didelio, tūnančio po sąžalynu. Tie garsai apsupa iš visų pusių; užuodžiu žemę, drėgmę ir puvėsius.

Nors kelias atrodė ilgesnis, paėjus kokias penkias minutes, Augustinas pagaliau sustoja ir atsigręžia.

– Sveika atvykusi į el parque!

Priėjome laukymės pakraštį, juosiamą lūšnų ir apšiurusių pastatų. Netoliese sukiojasi žmonių: keli vietiniai, keli užsieniečiai.

Aplinkui telkšo purvynas, mėtosi drabužiai ir smarkiai purvu aptekę guminiai batai.

Mosuodamas rankomis, Augustinas linksmai sušunka ausį rėžiančiu balsu:

– Samita!

Pasitraukusi nuo kitų, link mūsų artėja mergina. Irgi nešina beždžione. Ši – Koko dvynys, tačiau Koko turi įspūdingą raudoną barzdą, o šitoji visiškai bebarzdė, tarsi kažkas būtų barzdą nurėžęs nuo smakro. Vos mergina pakankamai priartėja, Koko nusiropščia nuo Augustino. Žirgliodama mergina kažkaip sugeba pagauti Koko. Abiem beždžionėms pavydžiai grumiantis dėl vietos ir piktai apurzgiant vienai kitą, mergina nesulėtina žingsnio. Palinkusi į priekį, tik ištiesia ranką.

– Samanta. Samė.

Nuo jos sklinda baisi smarvė.

Imu akylai dairytis. Mano padėtis kelia nerimą. Beždžionės nuostabios, bet... tas viską stelbiantis dvokas, kiek primenantis šlapių marškinėlių – į juos prieš tai buvo suvyniota žuvis, – paliktų pūti keturiasdešimties laipsnių karštyje. Be to, čia esama ir kitų gyvūnų. Ta klaiki kiaulė išsidrėbusi purvyne knarkia; jai visai nė motais žmonės, priversti žengti per ją. Suprantu, kiaulė ta pati – nėriniuotoji liemenėlė guli šalimais tarytum trofėjus. Čia apsigyvenęs kažkoks į meškėną panašus tulžingai ir šaižiai pypsintis padaras. Stačiu kampu atgręžęs uodegą į žemę, atkakliai kasasi po pastato durimis. Ir dar tos kybančios džiunglės, užgožiančios net menkiausią plyšelį šviesai bei erdvei. Nedaug tenutolau nuo kelio. Tenai padangė ėmė raudonuoti, o dabar dangaus nematyti. Oras apniukęs ir rūškanas – atrodo, perskrodus ranka sujudėtų lyg dūmai.

– Aš... a... – sumurmu.

Samė kilsteli antakius. Kaip ir aš, užsienietė. Mano galva, amerikietė. Maždaug mano metų. Žemo ūgio, apkūnoka. Pagalvoju, kad galėtų būti graži. Sunku pasakyti. Visa aptekusi purvu:

gniutulai prikibę prie vešlių plaukų, drabužių ir odos. Ant diržo karo aprūdijusi, nieko gero nežadanti mačetė. Šlapia apibrizgusia rankove nuo kaktos nubraukia prakaitą ir nusijuokia. Pamišėliškai nusikvatoja. Juokas nuvilnija medžiais, Samė atrodo stambesnė negu iš tikrųjų.

– Nesijaudink, – padrąsina.

– Nesijaudinu, – skubiai atsakau. Meluoju. Esu labai sunerimusi.

– Turi galvos žibintą? – mesteli per petį ir pradėjusi žingsniuoti rankos mostu pakviečia sekti įkandin. – Mes neturime elektros, čia nėra karšto vandens.

Paklaikusi mąstau, ką šitie žmonės daro be elektros ir karšto vandens.

Tvirtai prigludusios Samei prie kaklo, abi beždžionės varsto mane įtariais žvilgsniais.

– La Pasas bus tavo barakas, – pagelbsti nuo pečių nusiritinti kuprinę, kai prieiname ilgą mūrinį, kadaise galbūt baltą pastatą. Ketverios durys senais apsilaupiusiais žaliais dažais, apkabinėtos ženklais.

SANTA CRUZ. LA PAZ. BENI. POTOSÍ.*

– La Pasas puikus, – tęsia ji, kol rausiuosi ieškodama prožektoriaus. – Šiuo metu jame tik trys žmonės. Dušai. – Mosteli į medinę lūšną, vos įžiūrimą po medžiais. – Tualetai su nuleidžiamu vandeniu, bet nesinaudok jais, jeigu žinai, kas tau tinka. – Minėdama nuleidžiamą vandenį ore parodo kabutes. Tarsi pritartų jos žodžiams, suniurna Koko. Samė meiliai nužvelgia jį. Įdomu, kiek laiko ji čia gyvena. Ne vienus metus? Lankstukas bylojo, kad dvi savaitės –trumpiausias laikas.

* Isp. Santa Cruz de la Sierra, aliuzija į Rytų Bolivijos miestą.

Isp. La Paz arba La Paz de Ayacucho, aliuzija į vieną didžiausių Šiaurės Vakarų Bolivijos miestų.

Isp. Departamento del Beni, aliuzija į vieną iš devynių Bolivijos administracinių vienetų, Šiaurės Rytuose plytinčią teritoriją.

Isp. Potosí aliuzija į Pietvakarių Bolivijos miestą.

– Šitą vadiname vidiniu kiemeliu. – Samė optimistiškai mosteli į laukymę, labiau panėšinčią į purviną kryžkelę, išklypusiomis nesutvirtintomis plytomis paženklintais takeliais. Viduryje – keli apgailėtini suoleliai ir nukrypęs vandens čiaupas. Mosteli į šoną. –

Valgomasis*, čia sotinamės.

Stačiakampė medinė konstrukcija, be sienų, apjuosta tik žaliu tinklu, veikiausiai ginančiu nuo vabzdžių. Degančios viduje žvakės ant aslos meta šokančius šešėlius.

– Už barakų – Augustino klinika, – tęsia Samė. – Jei susižalosi, eik tenai.

– Pas veterinarą?

– Augustinas – žinovas su skalpeliu, – garsiai nusikvatoja. Krūpteliu. Tik vieną naktį, tariu sau. Tiesiog privalau ištverti vieną naktį. Rytą galiu išsinešdinti.

– Jeigu neturėčiau naudotis tualetu su nuleidžiamu vandeniu... kur... hmm... – prikandusi liežuvį išraustu tarsi beždžionės kailis.

Grįžtelėjusi ji mosteli į tamsą.

– Duobinė išvietė.

Tada, kad neprarastų pusiausvyros, atsišlieja į sieną, nerūpestingai pakelia guminį batą ir apverčia; ant žemės šliūkšteli ilga rudo vandens srovė. Pakraupusi spoksau į Samę.

Ji šelmiškai mirkteli:

– Pelkė.

Išsižioju:

– Pelkė?

Pamojavusi Samė tiesiog pasišalina. Pasukusios galvas, beždžionės stebi mane, akys žybsi jau beveik aklinoje tamsoje. Tiršta sutema tarsi praryja mane. Akimirką stoviu vienui viena spiegiančioje tamsoje. Supama gausybės zvimbesių, šnaresių ir dunksėjimų, nelabai susigaudau, ką daryti. Tačiau nemaloniai sugurga pilvas, ir neturiu

* Isp. Comedor.

kito pasirinkimo, tad nepaisydama pavojų traukiu Samės parodytu takeliu netakeliu į kiek mažiau aptemusią erdvę, įžiūrimą pro medžius gaubiančias tamsumas. Prožektoriaus spinduliui atsitrenkus į šakas, šios sušvyti lyg baltutėliai šonkauliai, tarsi į rietuves vieni ant kitų sumesti negyvėliai.

Po kelių minučių pasijuntu iš visų pusių supama tirštos lapijos. Tas „takas“ – aklitakis, o duobinė išvietė – jo gale stūksanti pašiūrė.

Drebančia širdimi truktelėjusi praveriu sukiužusias duris, nusitempiu džinsus ir ant suklypusios sėdynės imu lūkuriuoti viršum to, kas labiau primena ne tualetą, o bedugnę. Kvapas toks, kad užsikemšu burną. Tai, ką išstumiu, gerokai žemiau nukrinta į kažką tiršta ir garsiai pliumpteli. Keliais atsitrenkusi į vidinę durų pusę perskaitau ten pakeverzotą žinutę. El lugar perfecto para meditar, pensar, soñar, amar, compartir, escuchar, hablar y estar. Čia tobula vieta medituoti, galvoti, svajoti, mylėti, dalytis, klausyti, kalbėti ir būti. Prunkšteliu. Kažkas turi humoro jausmą. Manau, mano santykis su vabzdžiais ganėtinai normalus. Nemėgstu jų. Kartą, naminiam vorui perropojus pagalvę, užrakinau miegamojo duris ir ant sofos pramiegojau savaitę. Bet dabar šios sėdynės kraštas apkibęs gausybe pilkų voratinklių. Termitų virtinės įsigraužusios į sienas.

Grįžteliu. Neketinau, bet nesugebu susiturėti. Nužvelgiu duobę. Kažkas juda. Raičiojasi. Šūdai ir lervos. Suspiegiu. Voras, didelis tarsi arbatos puodelis, tingiai rėpliodamas kyla sėdyne. Juodas, geltonais čiupikliais.

Sprunku pro duris. Nė neužsimovusi džinsų. Laimė, vidiniame kiemelyje nieko nėra, todėl niekas nepamatys, kaip šnopuoju ir susirietusi iš skausmo liūliuoju diegiantį šoną. Mintyse atgyja mokykliniai prisiminimai, kai žiemos vakarais apsivilkusios šviečiančiom apsauginėm liemenėm būdavome priverstos bėgti ratus aplink kvartalą. Lankiau ambicingų mergaičių mokyklą. Ir tie bėgiojimai būdavo galimybė įvertinti, kuri, pagal Darvino teoriją, labiausiai prisitaikiusi išgyventi – treniruotės, praversiančios ateityje, kai vėl

susirungsime, jau būdamos teisininkės, gydytojos, miesto bendruomenės atstovės, į darbą ir iš darbo važinėjančios švelniarankės, nešinos dar švelnesnės odos rankinėmis. Net ir tada žinojau, kad tokios rungtynės – turbūt ne man. Vis dėlto toliau atkakliai vis iš naujo sukdavau ratus: raudonu tarsi pomidoras veidu, dieglių veriamu šonu. Mergaitės krizendavo, o šalta Anglijos drėgmė smelkdavosi į kaulus.

Gaudydama orą pažvelgiu į ryškiai spindinčią žvakės šviesą valgomajame. Žmonės juokiasi, vakarieniauja. Užuodus keptą česnaką, burna sudrėksta, bet jaučiuosi išsekusi, permirkusi prakaitu, o plaukai... Nė nenoriu pagalvoti, kaip atrodo mano plaukai. Susirandu La Paso duris. Ant grindų primėtyta žvakigalių. Uždegus vieną, klaikūs šešėliai ima šmėžuoti voratinkliais apkibusia mūro siena. Nežinau, kiek valandų. Turbūt ne ką vėliau kaip septinta. Barake stovi trys dviaukštės lovos – iš viso šeši gultai. Gale – vos vienas mažutėlis langelis. Visur pilna mantos: kuprinių, žygio batų, senos avalynės, o tarp lovų ištemptos virvės atstoja skalbinių džiovyklas.

Iškabinti šlapi drabužiai daro priplėkusio, drėgme persunkto urvo įspūdį. Įdėmiai apžiūriu tuščią viršutinį gultą – čiužinį atstoja į plastiką sukimštas šienas. Kietas ir šiurkštus. Na, užtat neteks prakaituoti, mintyse pasiguodusi nervingai nusijuokiu. Paklodės nėra, bet aptinku tinklelį nuo uodų. Vos žvilgtelėjus akivaizdu, kad jis daug kur suplėšytas ir ištepliotas krauju. Potekstė pernelyg šiurpi. Atsigulu su visais drabužiais. Tada, nors ir pernelyg anksti, darosi vimdančiai karšta, neišsivaliusi dantų, ant galvos užsitempiu miegmaišį, užsimerkiu ir meldžiuosi, kad niekas – ničniekas – manęs nepastebėtų.

Pabudusi išgirstu kažką riaumojant. Kambaryje liūtas. Šokdama iš vietos trinkteliu galvą į sijas. Pro žalius langų tinklus skverbiasi šviesa. Kur aš? Kas po...