Vilnius, 2025
A T K L Y D Ė L I A I
Jie, nepranešę iš anksto, į duris paskambino šaltą penktadienio vakarą.
Neatrodė, kad nepažįstamieji prie Evos Palmer durų slenksčio keltų pavojų. Tačiau Eva, kaip visada atsargi, žvelgdama pro žaliuzes svarstė, ar atidaryti duris. Už jų stovėjo penkių asmenų šeima, panašu, vidurinės klasės, apsivilkusi storais žieminiais paltais. Eva spėjo, kad tėvams vos per keturiasdešimt. Vyras aukštas, plačiapetis, kvadratiniu žandikauliu. Smulkutė šviesiaplaukė žmona šaltai mėlynomis akimis ir sidabriniu kryželiu ant kaklo. Tarp jų pagal ūgį išsirikiavę stovėjo trys vaikai: mergaitė ir du berniukai. Jie atrodė kaip šeima, po sekmadienio pamaldų užsukanti pavalgyti į tradicinių patiekalų restoraną. Eva puikiai žinojo tokius veikėjus.
Nusprendusi, kad šeima nekelia rimtos grėsmės, atidarė duris.
– Labas vakaras panele, – nusišypsojo tėvas. – Atleiskite, kad taip vėlai trukdome. Tiesiog... aš užaugau šiame name...
– Oho, – atsakė Eva.
– Keliavome pro šalį, todėl nusprendėme užsukti.
Ar tikisi, kad ji pakvies juos į vidų? Eva to norėjo mažiausiai. Bet kurią minutę sugrįš jos mergina Čarlė... jos jau suplanavo visą vakarą, per kurį valgys vakarykštės vištienos likučius ir šiek tiek įkaušusios
žais stalo žaidimą. Klajojanti nepažįstamųjų šeima niekaip neįsipaišė į planą.
– Čia užaugo mano tėtis, – didžiuodamasi tarė dukra. Akivaizdu, kad jauniausia – ne vyresnė nei septynerių. Mergaitė rankose spaudė ryškiai žalią rašiklį ir užrašų knygelę.
– Jis ką tik jai papasakojo, – pareiškė vienas jau beveik paauglys sūnus, atrodęs per aukštas savo amžiui, šaltai mėlynomis akimis ir šviesiais it platina plaukais, visai kaip motinos.
Nekreipdamas dėmesio į sūnaus žodžius tėvas tęsė toliau.
– Žinau, kad užklupome netikėtai, bet norėčiau vaikams greitai aprodyti namą. Parodyti, kur užaugo jų tėtis.
Eva dvejojo.
– Užeiti į vidų?
– Tiesiog norime apsidairyti, – tarė vyras. – Žinoma, jei nesukelsime nepatogumų. Apsisuksime per dešimt penkiolika minučių. Daugiausia.
Eva žvelgė į tolį svarstydama vyro prašymą.
Aplinkinis miškas šlamėjo ir dūsavo, lėtam kalnų vėjui nuvilnijus per kiemą ir perbraukus jai per veidą. Vakaras rodėsi atšiaurus. Toks, kurio šaltis prasiskverbia per odą ir kiek palūkuriavęs pradeda braukyti per kaulus tarsi nagais per mokyklos lentą. Nors vis dar tykojo šešėliuose, bet žiema jau atėjo, tik pirmasis sniegas dar neiškrito.
Tada kažkas, tiksliau, kažko trūkumas, patraukė Evos dėmesį. Kieme nesimatė jokios transporto priemonės. Miško pakrašty, prie senos sukiužusios pašiūrės, nestovėjo joks automobilis. Nestovėjo ir įprastoje vietoje, kur žvyruotas takelis šliejosi prie apšarmojusios pievelės. Eva pažvelgė į ilgą vingiuotą keliuką. Nieko. Keista, ypač žinant, kad šalta, o nepažįstamieji atklydo į tokią atokią vietą. Jos mintis perskrodė keistas vaizdinys: iš tamsaus miško išnyranti už rankų susikibusi šeima.
– Kur jūsų automobilis? – paklausė Eva.
– Hm?
– Jūsų automobilis? – pakartojo. – Nematau jo.
– Ak, – atsakė tėvas. – Kelio gale.
Sutrikusi Eva pažvelgė į vyrą.
– Mėginome važiuoti, – paaiškino tėvas. – Bet kelias pernelyg status ir slidus, todėl nusprendėme eiti.
– Oho, tikras žygis.
Beveik penkios minutės pėsčiomis.
Vyrui atsakius į klausimą, dar kai kas patraukė Evos dėmesį –purvo dėmės ant jo languoto palto. Jos dėmesys, ypač stresinėse situacijose, dažnai nukrypdavo į nereikšmingas smulkmenas. Eva tai vadino pažeistu šeštuoju jausmu. Staiga jos dėmesys nukrypdavo į atsitiktinę dėmę kambario kampe. Tarsi iš niekur nieko pradėdavo aiškiau girdėti ne šalia kalbantį žmogų, o varvantį čiaupą. Eva negalėjo to paaiškinti. Viskas, ką įstengė, skambėjo daugmaž taip: Įsivaizduokite, kad kelis kartus per dieną nebesugebate ignoruoti visų aplink vykstančių reiškinių. Nereikia nė sakyti, kad ji nebuvo mėgstamiausia vakarėlių viešnia.
– Ar gerai? – Evos mintis perskrodė vyro balsas.
Ji pakreipė galvą. Užduoto klausimo neišgirdo.
– Puikiai suprantu, – tarė vyras. – Jei nenorite mūsų įsileisti.
Tikrai nenoriu spausti...
Eva šyptelėjo.
– Ak, at–atsiprašau, iš tiesų nežinau, – sumikčiojo. – Mes su drauge dar iki galo neįsikraustėme, todėl... Norėčiau paskambinti ir pasiklausti.
– Viskas gerai, – atsakė vyras.
Žinoma, savimi pasitikintis žmogus būtų tiesiog atsakęs ne, tačiau Eva turėjo savybę skriausti save vien dėl noro pamaloninti
kitus. Ji ypač bijojo nuvilti žmones, net nepažįstamus... net tuos, kurių nemėgo. Bėgant metams Eva išmoko išsisukinėti, ir dažniausiai pasiteisindavo tuo, kad turi pasitarti su Čarle. Taip susikūrė
konfliktų išvengti padedančią mantrą. Evai nebereikėjo sakyti ne, nes tai už ją padarydavo jos mergina. Iš pradžių Čarlė su malonumu užčiaupdavo žmones – galbūt net tuo mėgavosi. Tačiau po kurio
laiko vis labiau skatino Evą pastovėti už save.. Baimę padeda įveikti savanoriškas apsisprendimas, nuolat kartodavo Čarlė. Eva tikėjo jos
žodžiais ir bandė, bet...
– Aš... aš netrukus grįšiu.
Evai užveriant duris, vyras tarė:
– Atsiprašau, gal galėtume palaukti koridoriuje? Lauke taip šalta. Ir vėl dvejodama Eva jau žiojosi kažką sakyti...
– Prižadame, kad namo nesudeginsime, – pajuokavo vyras.
Eva nedrąsiai šyptelėjo.
– Taip, žinoma.
– Nuoširdžiai dėkoju. Pastovėsime prie durų, – mostelėjęs šeimynai užeiti į vidų, vyras liepė berniukams nieko neliesti.
Eva stebėjo, kaip vienas po kito į jos namus suguža nepažįstamieji.
Jos mintyse vos girdimai suskambo pavojaus varpai. Eva tarsi per rūką prisiminė girdėtas istorijas... istorijas apie pasirodžiusius prie durų nepažįstamuosius, tvirtinančius, kad kažkada ten gyveno, ir prašančius apsižvalgyti. Tada, kai nieko neįtariančios aukos nusiramindavo, įsibrovėliai juos apiplėšdavo, kankindavo ir nužudydavo. Nors... niekada negirdėjo, kad kažką panašaus darytų šeima su vaikais, bet...
Visada būna pirmas kartas, ar ne?
Į paviršių iškilo giliausiuose ir tamsiausiuose smegenų užkaboriuose lindėjusios mintys. Vos girdimas balsas, lydėjęs ją net ilgiau nei pažeistas šeštasis jausmas. Eva gerai jį pažinojo... balsą, šnabždantį,
kad viskas bus blogai. Todėl net suteikė jam veidą ir vardą. Mo. Prieš daugiau nei dešimtmetį nuostabus psichologas patarė įasmeninti balsą ir taip atimti iš jo galią. Paversk kuo nors pažįstamu, todėl nekenksmingu, pasakė jis. Taigi, galvodama apie balsą Eva įsivaizduodavo savo mėgstamiausią, bet seniai prarastą vaikystės žaislą Mo. Mo buvo beždžionėlė išsprogusiomis akimis, rankose laikiusi muzikines lėkštes. Ne toji beždžionėlė, apie kurią daugelis galvoja, ne toji legendinė Linksmoji šimpanzė. Ne, Mo – pigi klasikinio žaislo kopija. Jos kailiukas buvo ne tamsiai rudas, o balkšvas. Vietoje visiems pažįstamos geltonos liemenės ir raudonų dryžuotų kelnių Mo vilkėjo šiurkštų mėlyną veltinio kombinezoną ir dėvėjo skylėtą šiaudinę skrybėlę. Evos tėtis žaisliuką vadindavo kaimietuke šimpanze. Linksmosios šimpanzės muzikinės lėkštės buvo pagamintos iš žalvario, o Mo lėkštės – iš pigaus ir trapaus plastiko. Įjungtas žaislas apgailėtinai nuobodžiai spragsėdavo, tarsi sugedęs posūkio signalas: tik – tik tik – tik tik – tik. Spustelėjus galvą atsiverdavo ir vėl užsiverdavo burna, apnuogindama milžiniškus dantis ir kraujuojančias dantenas. Daugeliui Mo kėlė šiurpą, bet vaikystėje ji buvo Evos mėgstamiausias žaislas. Gal todėl, kad iš dalies Eva gailėjo Mo, liūdėjo, kad kiti ją pravardžiuoja. Eva kasnakt užmigdavo tik glėbyje glausdama Mo.
Ir dabar, praėjus šitiek metų, jos paranoja tebekalbėjo Mo, kaimietukės šimpanzės paklaikusiomis akimis, balsu. Paranoja, dar labiau sukilusi prie durų susispietusiai šeimai stovint ankštame koridoriuje.
Kai tik įleisi juos į vidų, sušnabždėjo Mo, jie niekada nebeišeis.
– Netrukus grįšiu, – pasakė Eva, nekreipdama dėmesio į absurdišką Mo įspėjimą. Nužingsniavusi į svetainę išsitraukė telefoną ir surinko Čarlės numerį.
Po trijų signalų pasigirdo:
