Mergaitės, kurias pamiršo

romano

„ mergina iš laiško “ autorė

Mergaites, kurias pamiršo

romanas

Em il y Gu nn is Me rgai tes, kuri as pamirš o

Ro mana s

Iš anglų kalbos vertė

Ieva Albertavičienė

VILNIUS 2024

Emily GUNNIS

THE GIRLS LEFT BEHIND

Headline Review, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2023 Emily Gunnis Ltd

The right of Emily Gunnis to be identified as the Author of the Work has been asserted by her in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act 1988

First published in 2023 by Headline Review, an imprint of HEADLINE PUBLISHING GROUP

© Mohamad Itani / Trevillion Images, viršelio nuotrauka

© Ieva Albertavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© Tautvyda Marcinkevičiūtė, eiliuotų tekstų vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-806-7

Prologas

DŽO

1975 m. gruodžio 14 d.

Bet kuriam laisvam ekipažui – iškvietimas į Karklų gatvės keturiasdešimt antrą namą Soltdine. Apie smurtą šeimoje pranešė kaimynė, ponia Bruk.

Užplūdus adrenalinui, konsteblė Džoana Hamilton šaltame „Morris 1000“ salone iškvėpė tumulą garų ir paėmė radijo stotelę, pritaisytą kairiau vairo.

– Viskis keturi nulis vienas. Aš patruliuoju viena, bet esu vos keturios minutės kelio nuo įvykio vietos, – pranešė Džo ir išgėrė paskutinį gurkšnį šiltos arbatos, kurią Soltdino Didžiojoje gatvėje visą parą dirbančioje savitarnos skalbykloje paruošė Marta; šią vietelę jai užrodė brolis, mat čia per ilgą naktinę pamainą galėjai gauti taip trokštamą puodelį arbatos.

Supratau. Gali važiuoti, atsiųsiu dar vieną ekipažą.

Išgirdusi atsakymą, Džo spustelėjo prietaisų skydo mygtuką įjungdama mėlynus švyturėlius ir pamojavo Martai, kuri lankstė ant stalo skalbinius apgaubta šilto nuo džiovyklių ky-

lančio garo. Automobiliui trūktelėjus iš vietos, Džo nusprendė sirenos nejungti – tokią žvarbią naktį keliai buvo tušti, o ir nenorėjo atvažiuodama sukelti ant kojų viso gyvenamojo kvartalo. Paspaudusi akceleratoriaus pedalą dirstelėjo į laikrodį odine apyranke: vidurnaktis, metas, kai užsidaro alinės, o tada, kaip žinojo iš savo dar nedidelės patirties, smurtautojai grįžta namo ir ima daužyti žmonas.

Nedidukas melsvas policijos automobilis įsuko į A259 pakrantės kelią ir dardėjo lediniame štorminiame vėjyje nuo Lamanšo, čaižančiame Soltdino uolas. Džo pajuto širdį plakant stipriau – gerai žinojo, kad viena negali vykti į iškvietimus, kai pranešama apie smurtą šeimoje, tačiau vylėsi, kad pamatęs policijos automobilį vyras nustos siautėti, o tada atvažiuos ir pastiprinimas. Prieš naujausius pokyčius policijos nuovadoje ji nė nebūtų pagalvojusi, kad gali viena atsidurti tokioje situacijoje, kur jausis pažeidžiama. Kaip ir dauguma kolegių nuovadoje, Džo piktinosi 1975-aisiais priimtu Lytinės diskriminacijos įstatymu. Pagrindinis jo tikslas – apsaugoti moteris, bet policijos pajėgose tai reiškė, kad užduotys nebebus skirstomos į „mėlynąsias“, skirtas vyrams: sunkius nusikaltimus ir sukčiavimus, ir „rausvąsias“, skirtas policijos moterų skyriui: smulkius nusikaltimus, vagystes iš parduotuvių ir reikalus, susijusius su kalinėmis ir jų vaikais. Iš tikrųjų ribos buvo miglotos ir gyvenimas tapo dar sunkesnis nei anksčiau. Moterims policijoje vis tiek skirdavo visas „rausvąsias“ užduotis, tik dabar joms dar tekdavo vienoms dirbti daug pavojingesnėse naktinėse pamainose. Pirmąją naktį Džo labai bijojo patruliuoti viena, tačiau žinojo, kad geriau nesiskųsti – seržantas Bartas Beilis iškart būtų ją atleidęs. Didžiuliam jos palengvėjimui, paaiškėjo, kad užtekdavo moteriai pasirodyti muštynėse, ir mušeikos iškart atvėsdavo. Be to, ji

Mergaitės, kurias pamiršo

netrukus suprato turinti talentą nuraminti sukilusią įtampą; nepuldama į konfrontaciją, kalbėdama ramiai, bet tvirtai, stengdamasi išvesti vaikus iš smurtinės aplinkos, ji paprastai laimėdavo laiko ir sulaukdavo pastiprinimo.

Džo pakeitė pavarą ir didindama greitį ėmė kilti į uolos viršūnę, kur, dešinėje, stovėjo Morgeito vaikų namai – įspūdingas Viktorijos laikų raudonų plytų pastatas, kuriame pastarąjį šimtmetį glaudėsi valstybės globojami vaikai nuo trejų iki septyniolikos metų. Jis stūksojo iškilęs ant Soltdino uolų, matomas daugybę kilometrų iš jūros pusės, bet pastarąjį dešimtmetį ėmė pavojingai artėti prie jo uolos kraštas, mat baltas dantytas skardis iro nerimą keliančiu greičiu ir trupėjo į paplūdimį apačioje. Morgeito namų teritoriją nuo stataus šešiasdešimties metrų skardžio, smingančio į Soltdino paplūdimį, skyrė tik neaukšta balta medinė tvora, tad ši vieta kaip magnetas traukė benamius ir beglobius, norinčius atimti sau gyvybę. Bėglius, tokius kaip Džema Smit – penkiolikmetė Morgeito namų gyventoja, kurios išpurtusį ir persikreipusį kūną vos prieš mėnesį

Džo teko atitverti ir saugoti paplūdimyje. Važiuodama pro šį gotikinį pastatą, Džo pajuto šiurpstant rankų odą, atmintyje iškilo bedvasės Džemos rankos ir kojos, lyg medūzos čiuptuvai tįsančios ant uolų, ilgi tamsūs plaukai, susipynę su žvejybiniu lynu, kūnas, audringos jūros nuplėštais drabužiais. Buvo žvarbi diena, Džo vargais negalais įkalė į žemę kuolus ir apjuosė policijos juosta. Paskui stovėjo sargyboje, neleisdama praeiviams prieiti per arti ir skausmingai ilgai laukdama atvykstančių kolegų. Šėlstant audrai, nuo smalsių akių saugojo nusikaltimo vietą, kol pareigūnas fotografavo sumaitotą Džemos kūną, kol du laidojimo namų darbuotojai paguldė mirusiąją ant neštuvų ir išvežė į lavoninę, kur ją turėjo apžiūrėti patologas.

Džo stengėsi nespoksoti į Džemos kūną, tačiau žalios merginos akys, rėminamos tankių tamsių blakstienų, rodės, visą laiką stebėjo ją dirbančią. Džo šias akis matė ne pirmą sykį, bet pastarąjį kartą jose spindėjo gyvybė – tąkart Džema buvo sučiupta vagianti sausainius nedidelėje Dženkinsų krautuvėlėje Rotingdino Didžiojoje gatvėje, o tuo metu budėjusi Džo per radijo stotelę buvo iškviesta į įvykio vietą. Džema, smulkutė mergina, vilkinti pilką vilnonį megztinį, ilgais tamsiais plaukais, vilnijančiais aplink dailų veidelį, sėdėjo bakalėjos parduotuvės galiniame kabinete, nudūrusi akis į rankas, o savininkas su žmona varstė ją rūsčiais žvilgsniais.

– Prakeikti Morgeito namų vaikigaliai, jie nuolatos čia sukiojasi bandydami ką nors nugvelbti. Man jau gana! Kodėl negalit nuvažiuoti į tuos namus ir griežtai įspėti už juos atsakingus asmenis? Tie vaikai nevaldomi, dienų dienom trainiojasi grūdų saugykloje Tajuje. Vagia, geria.

– Šiandien pat užsuksiu į Morgeito namus, ponia Dženkins.

Apgailestauju dėl nepatogumų. Ar norėsite pateikti ieškinį?

– Ne, neteiksiu jokių ieškinių, aš neturiu tam laiko, o ta mergaitė yra alkana, ir tiek, bet ne mūsų darbas juos maitinti. Ir patys vos išsilaikome. – Ji nusivalė purvinas rankas į rudą prijuostę ir susiraukusi dėbtelėjo į Džemą, taip ir nepakėlusią akių.

Automobilyje mergaitė neatsakė nė į vieną Džo klausimą –nei apie gyvenimą globos namuose, nei kodėl vogė maistą.

– Aš tik noriu padėti, Džema, – tarė Džo. – Jeigu jus laiko pusbadžiu, gali man pasakyti.

Džema atidarė dureles ketindama išlipti ir įsmeigė žalias akis į Džo.

– Manot, kad jums rūpi, bet iš tiesų tai ne. Grįšit namo pas šeimą ir po dienos ar dviejų mane pamiršit. Visi nori, kad mes

Mergaitės, kurias pamiršo

iš čia dingtume. Na, gal vieną dieną aš ir dingsiu. Ketinu išvažiuoti iš čia su draugu.

– Ponia Prais? – Žilaplaukė apie penkiasdešimties metų moteris, vos įleidusi Džemą, ruošėsi užtrenkti duris. – Norėčiau pasikalbėti apie vaikų maitinimą. Džema sako, kad ji alkana.

– Jie gauna užtektinai maisto, – piktai atšovė moteris. – Galit užsukti bet kurio valgymo metu ir pati pasižiūrėti. Jei norit pateikti skundą, kreipkitės į savivaldybę.

Džema atsigręžė ir žvilgtelėjo į Džo prieš poniai Prais uždarant jai prieš nosį duris. Tokį pat nemirksinčių akių žvilgsnį Džo juto ir Soltdino paplūdimyje.

Tos akys nedavė Džo ramybės, persekiojo sapnuose, ir ji panūdo dalyvauti Džemos mirties tyrimo svarstyme. Džo brolis Čarlis važiavo kartu – jis buvo dešimčia metų vyresnis ir taip pat policijos pareigūnas. Džo atrodė, kad, nepaisant liūdnos gyvenimo pradžios, Džema buvo ryžtingos dvasios. Ji galvojo apie ateitį, ir Džo niekaip nesuprato, kaip tokia energinga ir graži mergina galėjo prarasti bet kokią viltį ir pačioje jaunystėje atimti sau gyvybę.

Sėdėdami ant kietų šaltų medinių suolų Braitono teismo medicinos salėje, Džo su Čarliu klausėsi detektyvo inspektoriaus Barto Beilio ataskaitos apie sunkų Džemos gyvenimą, nesuskaičiuojamus areštus už vagystes iš parduotuvių, agresyvų elgesį ir nuolatinius pabėgimus bei sugrąžinimus į Morgeito namus. Niekas iš kolegų policininkų nesuabejojo koronerio pateikta savižudybės išvada, mat visi pažinojo Džemą Smit kaip rūpesčių kėlėją, ne kartą grasinusią atimti sau gyvybę. – Morgeito namai palaužė jos dvasią, – pasakė Čarlis, kai pasibaigus svarstymui jie išsliūkino į šaltą gruodžio dieną. – Jei kas ir yra dėl to kaltas, tai tik toji įstaiga.

Net dabar važiuodama pro šią vietą Džo juto neigiamą energiją sunkiantis pro didžiulio Viktorijos laikų pastato ant uolos sienas.

Ji vėl įjungė ketvirtą pavarą ir padidino greitį lenkdama pakrantės keliu riedantį „Hillman“ automobilį, prie Soltdino šviesoforo užvažiavo ant juodo ledo lopinėlio – padangos slystelėjo, bet jai pavyko automobilį suvaldyti. Sulaikiusi kvapą paspaudė akceleratorių ir drebančiomis rankomis tvirčiau suėmė odinį vairą. Stengėsi nurimti; per penkiolikos savaičių policijos mokymus Viltšyro kareivinėse jos niekas nemokė vairuoti dideliu greičiu, todėl teko kliautis savo nedidele patirtimi, nes vairavimo egzaminą buvo išlaikiusi vos prieš ketverius metus.

Laimė, Džo augo ūkyje, ir kadangi iš jos buvo tikimasi, kad padės dirbti vyresniajam broliui Čarliui, ji vairavo ūkio mašinas nuo paauglystės ir manė galinti susidoroti kone su visais išbandymais.

Nuo pakrantės kelio Džo pasuko į kairę, apšiurusio gyvenamųjų namų kvartalo Telskome link, ir širdis ėmė plakti tankiau. Gerai žinojo Karklų gatvę; reguliariai čia patruliuodavo, ir dar policiją čia nuolat kviesdavo dėl smurto artimoje aplinkoje. Džo pravažiavo namą, prie kurio ant pievutės riogsojo sudegusio automobilio karkasas, – šiuo adresu juodu su konstebliu Filipu Praisu buvo iškviesti vos prieš savaitę nuginkluoti moters, kuri gynėsi nuo savo vyro, grasindama jam plaktuku. Iš Filipo nebuvo jokios naudos, jis tik stypsojo kampe išpūtęs akis ir žiūrėjo, kaip ji viena sutramdė moterį. Kai galiausiai Filipas pabandė suimti vyrą, žmona pasiuto ir atsisakė teikti kaltinimus, nes nenorėjo, kad policija išsivežtų jos vyrelį. Jie išėjo, palikę miegamajame į komodos viršų įsmigusį plaktuką.

– Reikėjo leisti jiems užmušti vienam kitą, – eidamas ta-

Mergaitės, kurias pamiršo

keliu suniurnėjo Filipas. – Daugiau nevažiuosiu į šitą rajoną, sumautas laiko švaistymas.

Toks tas Filipas ir buvo; nuo tos dienos, kai jie susipažino policijos mokymuose, buvo akivaizdu, kad jam šis darbas nepatinka. Sužinojusi, kad Filipo tėvai, Džefas ir Lorna Praisai, vadovauja Morgeito namams, Džo suprato, jog į policiją jis įstojo tik tam, kad išsisuktų nuo pareigų vaikų namuose.

Priartėjusi prie keturiasdešimt antro namo pačiame gatvės gale, Džo sumažino greitį ir važiavo dirsčiodama į neprižiūrimus priekinius kiemus, kurių viename taip pat riogsojo sudegusio automobilio griaučiai.

– Trisdešimt šeštas... keturiasdešimtas, keturiasdešimt antras, – skaičiavo pašnibždomis, kol pamatė gatvėje stovinčią moterį su ilgu chalatu ir šlepetėmis.

Išjungusi variklį, nuo gretimos sėdynės pasiėmė kepurę ir atidariusi automobilio dureles išsyk išgirdo iš namo sklindančius riksmus.

Kaimynė gatvėje pripuolė prie Džo.

– Džimas nuo pietų sėdėjo alinėje, o dabar siautėja, – susijaudinusi bėrė ji. – Vos grįžęs namo pažadino mano vaikus.

Mūsų namų sienos plonos kaip popierius, o jis ėmė šaukti ant Pipos nė neįžengęs pro duris. Kur jūs buvot? Skambinau pagalbos numeriu prieš pusvalandį!

Džo pasižiūrėjo į moterį.

– Ačiū, kad pranešėte. O dabar gal galėtumėte grįžti į savo namus, ponia...

Ji buvo susisiautusi vonios chalatu, po juo vilkėjo ilgus nėriniuotus naktinius, plaukai buvo susukti senoviniais suktukais.

Dvi sekundes įdėmiai įsižiūrėjusi į kaimynę, Džo pastebėjo, kad kažin kas jos išvaizdoje nedera. Apsirengusi kaip sena moteris, o

oda atrodė jaunatviškai lygi. Ne vyresnė nei dvidešimt penkerių, pamanė Džo. Tačiau jau visam gyvenimui įsijautusi į savo vaidmenį – žmonos, motinos, smalsuolės, stebinčios kaimynus pro užuolaidos kraštelį, – štai nepritariamai purto galvą, nors akys žiba iš malonumo dėl kaimynystėje vykstančios muilo operos.

– Bruk*, arba Marmantis Upelis, kaip mane vadina mano vyrelis, – pasakė ji ir papūstomis lūpomis giliai įtraukusi „Woodbine“ dūmo nusekė paskui Džo kaip įkyri vapsva karštą vasaros dieną.

Džo spėriai praėjo takeliu pro priekinio kambario langą. Dirstelėjusi vidun, pamatė aukštą, daugiau kaip metro aštuoniasdešimties, vyrą, rėkiantį ant smulkutės šviesiaplaukės moters, kampe susigūžę verkė du maži vaikai.

Spiegimas ir riksmai name ėmė garsėti, tad Džo pradėjo daužyti į duris.

– Policija! Atidarykit! – sušuko ji, vildamasi, kad durys atsivers ir viskas aprims.

Jokios reakcijos.

Džo vėl pripuolė prie lango ir per plyšį tarp nėriniuotų užuolaidų pamatė vyrą užsimojant ir atgalia ranka smogiant moteriai. Ši suriko iš skausmo ir prispaudė delną prie skruosto, o Džo karštligiškai ieškojo išeities. Pasaulis sulėtėjo, kaip ir kiekvieną kartą, kai ji imdavosi užduoties; juslės gaudė chaotiškus čia gyvenančių žmonių garsus ir kvapus – riksmas, alkoholio tvaikas, baimingi šūksniai, kūnų pulsavimas, – jai reikėjo surinkti kuo daugiau informacijos, kad galėtų suvaldyti situaciją.

– Pastaruoju metu čia šmirinėjo toks naujas vyrukas, atnešdavo Pipai maisto, duodavo pinigų ir taip toliau. – Žingsniuo-

* Upelis (angl.).

Mergaitės, kurias pamiršo

dama iš paskos toliau pasakojo kaimynė, jos cigaretės dvokas

Džo kėlė šleikštulį. – Kas nors tikriausiai leptelėjo apie jį Džimui, o jis labai pavydus. – Moteris garsiai šnopavo lediniame ore. – Pipa tikrai su niekuo kitu nemiega. Ji ištikima Džimui, nors šis tikras paršas.

– Gerai, ačiū už pagalbą, ponia Bruk. Palikite tai man, ir prašyčiau tučtuojau eiti namo! – piktokai tarė Džo, ir moteris, niūriai į ją dėbtelėjusi, nudūlino šalin.

Džo įsiklausė, ar negirdėti sirenų, bet buvo tylu, tik širdis daužėsi krūtinėje kaip pašėlusi. Pro užuolaidų nėrinius su siaubu pamatė, kaip tvirtai sudėtas, ežiuku kirptas vyras, vilkintis kalnakasio striuke, dar sykį smogė moteriai.

Džo susigūžė, kai moteris susiėmusi už galvos veriamai suspigo, jai iš burnos ėmė sruventi kraujas. Džo greitai apžvelgė menkai apstatytą kambarį. Dviem mažoms mergaitėms su duksliais marškinėliais klykiant, jų mama svirduliuodama žengė atbula, užkliuvo už toršero ir pargriuvo. Toršeras nuvirto ant grindų, lemputė sprogo ir stiklo šukės pažiro ant nudėvėto kilimo. Vyras sunkiai alsuodamas stebėjo šią sceną, tada priėjo prie žmonos ir spyrė į pilvą.

Džo čiupo prie peties pritaisytą radijo stotelę ir paspaudė mygtuką.

– Viskis keturi nulis vienas, esu prie Karklų gatvės keturiasdešimt antro namo. Skubiai reikia pastiprinimo. Ketinu laužtis vidun, jis tikrai ją sužalos.

Supratau, jau važiuoja du ekipažai. Lauk pastiprinimo, nelįsk į pavojų. Kartoju – palauk.

Džo atitraukė pirštą nuo radijo stotelės, moteris kambaryje ištiesė ranką į dukras. Vyresnioji pribėgo prie mamos ir norėdama apsaugoti užstojo nuo tėvo, bet šis nustūmė mergaitę į

šalį ir vėl puolė žmoną. Rėkdamas ėmė ją spardyti, o moteris kabinosi į dukras. Džo turėjo kaip nors pakliūti vidun ir sustabdyti vyrą, kol jis sunkiai nesužalojo žmonos. Nebuvo kitos išeities, reikėjo bandyti.

Džo apžiūrėjo langus, ieškodama būdo patekti į namus, tačiau jie visi buvo uždaryti. Stiklo daužti nenorėjo; šukės galėjo tapti pavojingu ginklu vyro rankose. Ji ėmė braukti pirštais per palangę, ieškodama silpnų rėmo vietų, į pirštą įsmigo didelė rakštis. Aiktelėjusi iš skausmo ją ištraukė ir toliau atidžiai čiuopė rėmą.

Pagaliau prie trečios palangės rado tai, ko ieškojo: dalis rėmo buvo sutrūnijusi. Džo čiupo ant žemės besimėtantį dažų gremžtuką, sugrūdo į plyšį ir stipriai pastūmė. Trakšt! Langas pasidavė, ir ji iš visų jėgų pakėlė jį aukštyn.

Mergaitės nuo ašarų murzinais veidais pastėrusios įsmeigė akis į Džo.

– Policija! Liaukitės! – sušuko ji vyrui.

Jis nė nepasuko galvos, niršiai talžė žmoną neatitraukdamas nuo jos akių. Džo pakėlė koją ir perlipo per atvirą langą, stodamasi ant tamsiai žalios sofos, užkliudė kažkokį daiktą ir šis tyliai dunkstelėjo ant grindų.

– Tuoj pat liaukitės! Traukitės nuo jos! – suriko ir pribėgusi prie vyro įrėmė ranką jam į krūtinę, stengdamasi nustumti nuo moters. – Nurimkit, turiu padėti jūsų žmonai, jūs sužeidėte ją.

Kai Džo atsidūrė tarp jųdviejų, išsprogusios iš įniršio vyro akys susitiko su jos akimis. Piktai šnopuodamas jis įsistebeilijo į Džo.

– Ta kalė užmezgė romaną! – taškydamasis seilėmis suriko jai į veidą.

Mergaitės, kurias pamiršo

– Jūs gąsdinate vaikus. Atsitraukit, – paliepė Džo ir stovėdama tarp jų pažvelgė į mergaites, savo kūneliais užstojusias mamą.

Vyras nesiklausė, jis mintimis buvo kažkur kitur, įsiūčio užvaldytas, savo užmačių dar neatsisakęs. Džo jau girdėjo tolumoje sirenas, bet dar per toli. Ji buvo viena. Mažame drėgname kambaryje girdėjosi tik beviltiškas moters ir vaikų kūkčiojimas.

– Gerai, eikim į koridorių. Galėsit papasakoti man, kas nutiko, nagi, eime, – tarė Džo, bandydama stumti vyrą.

Tačiau šis nubloškė ją į šalį ir vėl ėmė spardyti žmoną. Džo pažvelgė į mergaites ir puolė prie jų išskėtusi rankas, tikėdamasi, kad šios atbėgs pas ją. Bet mergaitės suapvalėjusiomis iš siaubo akimis nė nekrustelėjo, viena jų pakėlė rankutę ir parodė į kažką Džo už nugaros, jos abi išsižiojo ir suspigo.

Akies krašteliu Džo pastebėjo šviesos pliūpsnį ir iškart pajuto karštį. Atsisukusi į langą, pro kurį ką tik įlipo, ant grindų pamatė apverstą peleninę ir ją apėmė siaubas supratus, kad lipdama į kambarį pati ją nuvertė. Apdriskusios užuolaidos per kelias sekundes užsiliepsnojo ir audinio skiautės, sklęsdamos it degantys drugeliai, leidosi ant kilimo, virstančio ugnies kamuoliais.

Pripuolusi prie lango, Džo bandė nutraukti užuolaidas, bet apspuręs audinys suiro rankose ir kambaryje šokančios liepsnos akimirksniu prarijo sofą. Džo karštligiškai sugriebė radijo stotelę.

– Viskis keturi nulis vienas, į Karklų gatvės keturiasdešimt antrą namą skubiai reikia ugniagesių. Viduje du suaugusieji ir du vaikai, dega bendrasis kambarys.

Ji beviltiškai apsidairė po kambarį, kuriame sparčiai daugėjo dūmų.

Kai liepsnos priartėjo prie gulinčios ant grindų moters plaukų, vyras pakėlė akis į Džo, jų žvilgsniai susidūrė. – Mes turėtume kuo greičiau visus išvesti, – maldavo Džo. –Negaliu viena užgesinti ugnies, ugniagesiai jau važiuoja.

Aukštas vyras akimirką stovėjo it įbestas – nė nekrustelėjo, kai nuo degančių lubų ant galvos užkritusios skeveldros sukibirkščiavo jo juoduose plaukuose. Pagaliau, rodės, kiek sušvelnėjo – atsiklaupęs pakėlė sąmonės netekusią žmoną nuo grindų ir atsitraukė nuo degančio kilimo. Džo siektelėjo mergaičių, priglaudė jas prie savęs ir išbėgo paskui vyrą iš kambario, tikėdamasi, kad koridoriuje jis pasuks kairėn ir eis iš namo, pasiruošusi sekti su vaikais įkandin.

Tačiau, jos siaubui, koridoriuje jis pasuko į dešinę, į priešingą pusę nei laukujės durys, ir nužingsniavo į degančio namo gilumą. Su apalpusia žmona ant rankų ėmė kopti laiptais aukštyn. Džo stingstančia širdimi bejėgiškai stebėjo kartu su verkiančiomis mergaitėmis, kaip jų tėvas neša jų mamą į karščiu alsuojančias liepsnas.

– Mama! – iš nevilties suriko viena mergaitė ir vargais negalais ištrūkusi iš Džo glėbio nubėgo laiptais paskui tėvus.

Tą akimirką Džo išgirdo policijos sirenas – pagaliau atvažiavo pastiprinimas.

– Hole, grįžk! – suklykė mažesnė mergaitė, taip pat bandydama bėgti.

Džo vikriai ją sugriebė ir apglėbusi per krūtinę, kad neištrūktų, atidarė laukujes duris. Vidun plūstelėjo šaltas oras ir dūmai iš koridoriaus ėmė veržtis lauk. Ji kelissyk įkvėpė, nuo namus užtvindžiusių tirštų juodų dūmų graužė akis.

Paėmusi mergaitę ant rankų, Džo išėjo pro duris – tą akimirką sucypė padangos ir prie namo sustojo du policijos auto-

Mergaitės, kurias pamiršo

mobiliai kaukiančiomis sirenomis. Atsilapojus durelėms keturi pareigūnai puolė prie jos.

– Kas viduje? – sukriokė vienas, jam įkandin bėgo ir kiti.

Tik Filipas Praisas liko stovėti atokiau ir nustėręs žiūrėjo į tirštus dūmus, virstančius pro tarpdurį.

– Vyras, moteris ir vaikas, jie užlipo į antrą aukštą, dega bendrasis kambarys, – išrėkė Džo ir tik tada suprato, kad vienas iš pareigūnų yra jos vyresnysis brolis Čarlis, ką tik prasibrovęs pro Filipą.

– Kaip tu, Džo? – paklausė Čarlis, bėgdamas prie laukujų durų.

– Gerai, – kosėdama atsakė ji, – bet ugnis įsisiautėjo, o ten yra maža mergaitė vardu Holė. Greičiau išvesk ją iš ten, Čarli!

Dūmai dabar buvo tokie tiršti, kad brolis, vos įžengęs pro duris paskui kolegas, iškart dingo jai iš akių. Mergaitė verkė, jos šviesios garbanos buvo užkritusios ant akių. Džo stipriau priglaudė prie savęs smulkų kūnelį.

– Viskas bus gerai, juos išgelbės.

Filipas stovėjo tarsi įaugęs į žemę, iš siaubo prasižiojęs, bejėgis ir visiškai neveiksnus, o dūmų debesys tumulais veržėsi pro visus pirmo aukšto langus.

– Filipai, atnešk vaikui vandens ir antklodę! – riktelėjo

Džo. – Filai! Mano automobilio bagažinėje yra vandens ir antklodė, ar gali atnešti? – paprašė, kai šis galų gale į ją pažvelgė, tada lėtai linktelėjo ir apsisukęs nuėjo.

Sprogo vienas iš pirmo aukšto langų, ir namas garsiai sudejavo. Pastatas, rodės, gūžėsi nuo karščio ir dūmų, ir Džo riktelėjo iš siaubo pagalvojusi apie tuos, kurie viduje – įskaitant ir jos mylimą brolį Čarlį. Užsikėlusi mergaitę ant klubo, nuskubė-

jo į kiemą. Iš baimės besidaužančia širdimi pamatė iš tamsios gatvės išnyrant du kaimynus, nešinus kopėčiomis.

– Ačiū, – tarė Džo. – Stebėkite langus, jei kas nors juose pasirodys, šūktelėkit man. Tik nelipkit patys. Nenoriu, kad dar kas nors nukentėtų!

Džo bėgiojo nuo lango prie lango, beviltiškai ieškodama gyvybės ženklų, o mergaitė žiūrėjo į dūmus, besiveržiančius pro rėmų plyšius, ir šaukė seserį.

– Hole!

Mergaitė verkė įsikniaubusi Džo į kaklą, karštos ašaros tekėjo suodinu veideliu, palikdamos pėdsakus.

– Viskas bus gerai, jiems nieko nenutiks, – ramino ją Džo.

Tolumoje kaukė ugniagesių sirenos; kaip ilgai jie važiuoja! Šaukdama brolį vardu, Džo vėl nubėgo į namo priekį ir pagaliau prie vieno lango pasirodė du policininkai ir jį atidarė, dūmai tvokstelėjo lauk lyg iš drakono nasrų.

– Čionai! Atneškite kopėčias! – šūktelėjo kaimynams Džo ir perdavė mergaitę Filipui, išdygusiam prie jos su antklode rankose. Jų padedama pastatė kopėčias prie atviro lango, jausdama per plytas besismelkiantį nepakeliamą karštį.

– Kur Čarlis?! – suriko, stengdamasi užgniaužti isteriją balse, kai du pirmieji į namą įbėgę vyrai nulipo kopėčiomis ir susirietę ėmė smarkiai kosėti.

– Nežinau, nemačiau jo, – springdamas pasakė vienas. – Ir vaiko neradome.

– Čarli! – šaukė bepravirkstanti Džo, žiūrėdama į atvirą langą.

Tai ji sukėlė gaisrą, kuriame dabar įstrigę keturi žmonės, tarp jų vaikas ir jos pačios brolis. Jeigu jie neištrūks, niekada sau šito neatleis. Niekada neatleis ir mama, jei kas nors nutiks jos brangiam sūneliui.

Mergaitės, kurias pamiršo

– Čarli! Kur tu? – sušuko Džo, jau lipdama kopėčiomis, desperatiškai trokšdama ko nors imtis, kaip nors padėti. Negalėjo tiesiog stovėti ir laukti, kol brolis žus.

– Džo? Ką darai? – riktelėjo jai Filas. – Sugrįžk! Negali ten lįsti!

– Turiu jį rasti!

Džo pažvelgė į Filą, tirtėdama iš baimės, bet staiga iš viršaus išgirdo brolį, kosėjantį nuo dūmų.

– Jau leidžiuosi! – šūktelėjo jis.

Džo pajuto didžiulį palengvėjimą. Kone sulinko kojos, kai pakėlusi nuo ašarų perštinčias akis kopėčių viršuje išvydo Čarlį su Hole ant dešinio peties.

Jam leidžiantis žemyn, nuo baisaus karščio ėmė dužti langai, aplink namą stovintys žmonės suskubo slėptis nuo tamsą skrodžiančių stiklo šukių. Kai ugniagesių ir greitosios pagalbos automobiliai pagaliau sustojo prie namo, Džo paėmė Holę iš Čarlio rankų ir nubėgusi prie paramedikų perdavė mergaitę.

Šie paguldė Holę ant neštuvų, jos plaukai ir veidas buvo juodi nuo suodžių, kūną pašėlusiai purtė kosulys. – Padėkit mano broliui, jam reikia deguonies.

Laikydama mergaitę už rankos, Džo parodė į brolį ir kitas paramedikas, pagriebęs deguonies kaukę, nubėgo prie juoda tulžimi vemiančio Čarlio.

Staiga nakties dangų perskrodė galingi prožektoriai ir vandens patrankų purslai. Džo atsisuko į Holę ir nubraukė nuo blyškios kaktos plaukus, bet tada mergaitei iš rankos kažkas iškrito. Goktelėjusi ji pasivertė ant šono ir išsivėmė. Jos akys buvo pasruvusios krauju, ašarotos, ji ištiesė ranką paimti pakabučio, gulinčio ant žemės, tačiau tuo pat metu paramedikas stengėsi uždėti jai ant burnos deguonies kaukę. Džo pasilenkė,

pakėlė ir atsargiai padavė mergaitei sidabrinį šventojo Kristoforo medalioną su grandinėle.

Holė kažką sumurmėjo, bet šnypščiantis deguonis nustelbė

žodžius. Pajuodusiu veideliu nusirito ašara, ir Džo, matydama, kad mergaitė nori kažką pasakyti, palinko arčiau. Įtempė klausą, kai gniauždama mamos grandinėlę mergaitė lėtai pakėlė deguonies kaukę.

Holė įsmeigė akis į Džo ir pakėlusi balsą, kad ją girdėtų, vėl kažką pašnibždėjo – mergaitės iškvepiamas oras kuteno Džo kaklą.

– Viskas gerai, – tarė Džo, mėgindama vėl uždėti kaukę Holei ant burnos, bet tada suprato, ką mergaitė jai šnabžda.

– Tu ją nužudei. Tu nužudei mano mamą.

Pirmas skyrius

DŽO

2015 m. kovas, pirmadienio rytas

– Ar matei palaikus?

– Taip, ponia.

– Jie tikrai žmogaus?

– Taip, mačiau kaukolę – rodos, galvos trauma.

– O kitų sužalojimų nepastebėjai?

Detektyvas seržantas Stenlis Džeimsas papurtė galvą, žiūrėdamas į vyresniąją inspektorę Džo Hamilton.

– Teismo medikai jau važiuoja, žinosime daugiau, kai jie apžiūrės, – tarė Stenlis. – Bet kadangi palaidota tokioje atokioje vietoje, sakyčiau, ko gero, tai žmogžudystė.

Džo dirstelėjo per petį į miškingą vietovę, kurią dėl liūdno šio ryto radinio jau buvo atitvėrę pirmieji į įvykio vietą atvažiavę pareigūnai, tada nužvelgė plačius Lamanšo sąsiaurio vandenis, skalaujančius Telskomo uolas, ant kurių jie ir stovėjo.

– Gerai, pažiūrėkim.

Koridoriuje kilus šurmuliui, Džo sėdėjo savo kabinete ir

tvarkė paskutinę šūsnį bylų, kurias turėjo perduoti savaitės pabaigoje. Ji negirdėjo, kas buvo kalbama, tačiau, kai nutikdavo kas nors svarbaus, atmosfera visada įsielektrindavo; kolegos imdavo būriuotis aplink stalus, šnibždėtis, ir žinia pasklisdavo lyg dūmas. Kad ir kaip smalsu, ji palauks, kol kuris nors pasibels į duris ir pasakys, kas dedasi. Šįkart padėtį paaiškino telefono skambutis. Skambino detektyvas inspektorius Fredas Džounsas.

– Ponia, pora statybininkų atkasė žmogaus palaikus. Miške, netoli Soltdino, ant Telskomo uolų. Steno manymu, ten akivaizdi galvos trauma.

Pastarąsias kovo dienas nepaliaujamai pliaupė lietus, tad jų BMW vos užvažiavo purvinu keliuku į nedidelę miškingą vietovę, kur jie dabar ir stovėjo šalia kelių pikapų su emblemomis „ARC ranga“ ant durelių.

– Kas rado palaikus? – paklausė Džo, įsmeigusi akis į klampias vėžes ir medžių guoto proskyną priešais.

Ji pažvelgė į detektyvą seržantą, viso labo metus dirbantį jos komandoje, tačiau jau spėjusį įrodyti, kad yra vertingas darbuotojas – darbštus, nuovokus ir pagarbus. Jis daugeliu atžvilgių jai priminė brolį Čarlį.

– Du vyrukai, kasę pamatus vienam „Grand Designs“ projektui. Vandens bokšto teritoriją ketinama paversti gyvenamuoju kvartalu. Rangovai, rodos, ne vieną mėnesį laukė, kol pagaliau gavo leidimą. Na ir nepasisekė, – purtydamas galvą tarė Stenlis. – Pirmoji į iškvietimą atsiliepė Keitė. Dabar ji apklausia tuos vyrukus.

– Vandens bokštas? – susiraukė Džo, žiūrėdama, kaip Stenas klampoja vėžėmis, taškydamas šlapią pliurzę iš po mėlynų plastikinių antbačių.

Mergaitės, kurias pamiršo

Džo pasirausė Steno automobilio bagažinėje, ieškodama daugiau antbačių, kad neišsipurvintų savo naujų batų ar dar blogiau – kad paskui jų nekonfiskuotų kaip įkalčio. Radusi porą apsimovė.

– Nedaug kas žino, kad čia yra bokštas. Jis tarp medžių, –tarė Stenas, kai Džo jį prisivijo, jausdama, kaip sūrus vėjas čaižo jai odą.

Abu sunkiai brido per purvo jūrą, kol pagaliau pasiekė mišką, kur susiraizgiusios medžių šaknys jau buvo sugėrusios dalį drėgmės. Pakėlusi akis, Džo pamatė kvadratinį betono bokštą ant aukštų atramų, stūksantį medžių apsuptyje.

– Ak, šitas. Jau daug metų čia nebuvau, – pasakė ji. – Nė nežinojau, kad tai vandens bokštas. Pamenu, devintajame dešimtmetyje čia buvo grūdų saugykla – kartą joje įstrigo keletas vaikų ir mane iškvietė padėti juos ištraukti.

– Palaikai štai ten, ponia, – tarė Stenas, rodydamas į policijos juosta aptvertą žemių krūvą šalia geltono JCB ekskavatoriaus.

Džo ėjo lėtai, nenorėdama išjudinti įmirkusios velėnos prie Steno kojų. Įsistebeilijo į negilų kapą ir iš dalies atkastus palaikus žemėje. Atsitūpė ir prisimerkusi nuo pavasario saulės ėmė apžiūrinėti nusikaltimo vietą. Atitirpusioje purvynėje buvo matyti kaukolė, raktikaulis ir šlaunikaulis. Kūnas gulėjo ant šono, embriono poza.

Nors trisdešimt metų dirbdama Sasekso policijoje buvo mačiusi daugybę lavonų, vis tiek nuliūsdavo išvydusi aiškių požymių, kad gyvybė buvo atimta, dargi pačiame žydėjime. Džo akimirką žvelgė į šią graudžią sceną; prie žmogaus palaikų vaizdo taip ir nepriprato. Tačiau ilga ir sėkminga karjera padarė savo – protas iškart ėmė kelti klausimus, į kuriuos arti-

miausiomis dienomis turės atsakyti teismo patologas. Kieno šie palaikai? Kaip čia atsidūrė? Kiek laiko čia išgulėjo? Kaip šis žmogus mirė?

Iš patirties žinojo, kad iš kaulų pavyks išskirti DNR, bet naudos iš to bus mažai, jei nesužinos, kieno šie kaulai, ir neturės su kuo to DNR palyginti. Kai tik išsiaiškins, kieno giminaitis čia galėtų būti, patikrins tą šeimą. Bet kol kas Džo teks kitais būdais mėginti nustatyti aukos tapatybę. Pirmiausia iš yrančių įkalčių jai prie kojų: iš audinio skiautelių, kurios panėšėjo į moteriškos gėlėtos palaidinės – o gal tik senos paklodės, į kurią buvo suvyniotas kūnas, likučius, – ir iš kažko, kas atrodė kaip papuošalas su grandinėle. Ji ištirs abu įkalčius ir tai, ką dar ras teismo medikai. Kai patologas nustatys tikėtiną mirties laiko intervalą, ji peržiūrės panašiu metu dingusių žmonių nuotraukas. Visa tai atliekant net mažiausia smulkmena galėtų tapti užuomina tapatybei nustatyti, bet tą smulkmeną gali netyčia ir pražiūrėti. Informacija bus renkama keletą savaičių, o ji tiek laiko neturi.

Iki pensijos liko penkios dienos – tada Džo turės palikti savo kabinetą, statusą, valdžią ir perduoti bylą kitam, kas tikriausiai tyrimą atliks daug atsainiau nei ji.

Kitam, kas nedirbs taip stropiai kaip ji. Ir nesivers per galvą, kad prisikastų iki tiesos.

O nuojauta Džo kuždėjo, kad šie palaikai yra dingusios mergaitės, kurios byla liko neišspręsta ir nedavė jai ramybės ne vieną dešimtį metų. Nors neturėjo nė menkiausio įrodymo, žinojo, kad turės sugalvoti būdą, kaip kuo ilgiau išlaikyti bylą savo rankose.

Tarsi perskaitęs jos mintis Stenas atsigręžė.

– Jei patologas patvirtins, kad tai žmogžudystė, turėsime įrengti bylos tyrimo kambarį. Jūs netrukus išeinate, tiesa? Gal

Mergaitės, kurias pamiršo

man tuo pasirūpinti? Turbūt nenorėsite paskutinę darbo savaitę imtis naujos bylos?

Stenas prisimerkė nuo ryškios pavasario šviesos ir iš palto kišenės išsiėmė saulės akinius.

– Ko gero, tu teisus, aš pagalvosiu, – atsakė ji.

Stenas susiraukęs užsidėjo akinius ant savo romėniškos nosies.

– Daug lakstyti nereikės, – mąsliai tarė Džo. – Greičiausiai teks kapstytis praeityje ir sėdint prie stalo peržvelgti senas dingusių asmenų bylas. Turbūt pradėsiu tyrimą, pasirūpinsiu, kad viskas būtų atlikta deramai, o išeidama viską perduosiu kitiems, – pasakė ji.

– Gerai, – tarė jis. – Na, kreipkitės, jei reikės pagalbos.

Džo nusišypsojo šalia tebelūkuriuojančiam Stenui. Jis buvo aukštas, šviesiaplaukis, malonaus veido ir besišypsančių žydrų akių, tokių panašių į jos tėčio. Kol kas Stenas dar nebuvo jos žentas, bet kiek vėliau šiais metais įvyks jo ir Megan vestuvės, taigi netrukus Stenas iš tiesų taps šeimos nariu. Džo pajuto jo žvilgsnį ir susidrovėjusi iškaito. Stenas buvo gero būdo vaikinas, ambicingas ir ryžtingas, tačiau po pamainos gebėdavo palikti darbo reikalus darbe ir grįždavo namo pas sužadėtinę bei pusantrų metų dukrelę Fibę – Džo anūkę. Džo patiko Stenas – jis mylėjo Megan ir padėjo tiesti tiltą per prarają tarp jos ir dukters. Vis dėlto Džo neabejojo: kad ir ką ji pasakys ar padarys, viskas bus iškart perduota Megan, o ši pasipiktins sužinojusi, kad mama ketina imtis senos neišspręstos bylos iki pensijos likus vos penkioms dienoms. Duktė skaičiavo valandas, kada Džo pagaliau išeis į pensiją ir galės sutelkti dėmesį į artėjančias vestuves: kvietimus, suknelių primatavimus, svečių susodinimo prie stalo planus ir vyno degustacijas. Į pokalbius,

kurie, Džo žinojo, baigsis kivirču, kai tik Megan pajus, kad motina liūdi, užuot džiaugusis, nes pasitraukus iš darbo neabejotinai atsivers tuštuma.

Pajutusi įdėmų būsimo žento žvilgsnį, Džo palinko ir įsižiūrėjo į kapą. Buvo sunku atskirti, kur lapai ir purvas, o kur drabužiai, bet ant raktikaulio tikrai matėsi audinio liekanų.

– Be tavęs ir Keitės, čia nieko daugiau nebuvo? – pakėlusi akis paklausė Steno.

– Ne, – papurtė galvą jis.

– Gal teismo medikams pavyks surinkti audinio likučius –atrodo, čia kažko esama, – tarė ji, rodydama po kaukole. – Bet abejoju, ar po šitiek metų bus išlikę kokių nors skysčių ar kraujo pėdsakų. Reikia tikėtis, jiems pavyks nustatyti, koks tai buvo drabužis.

Ji parodė į purvinas audinio atplaišas, prilipusias prie pajuodusių griaučių.

– Eisiu kartu su tavimi apklausti statybininkų, – stodamasi pasakė Džo. – Akivaizdu, kad čia nebegali būti jokių kasinėjimų, ir tegul niekas nesiartina prie nusikaltimo vietos. Keitė turi likti čia ir susirasti, kas ją pakeis po pamainos. Pasirūpink, kad kas nors budėtų dieną ir naktį. Ir registruokite visus, kurie čia sukiosis, nenoriu, kad kas nors užterštų nusikaltimo vietą. Ar skambinai į Kriminalinių tyrimų skyrių?

– Taip, jie jau važiuoja, – patvirtino Stenas, mesdamas rūškaną žvilgsnį į Keitę, nė nenutuokiančią, kad tokiame šaltyje jai teks sergėti šį negilų kapą.

– Čia tokia atvira vieta. Anksčiau patruliuodavau šiose apylinkėse, bet jau daugybę metų nebuvau Tajuje, – ilgesingai tarė Džo. – Einam pasikalbėti su palaikus radusiais vyrukais.

Jie pažvelgė į keturiais ratais varomą visureigį, stovintį šalia

Mergaitės, kurias pamiršo

policijos automobilio, jo bagažinė buvo atidaryta, ant buferio sėdėjo vyras su stora trumpa striuke ir iš puodelio gėrė garuojantį gėrimą.

Džo vėl pritūpė ir palinko prie palaikų.

– Tu teisus, kaukolė pažeista. Ar mes tikri, kad jos neužkabino ekskavatorius?

Ji pažvelgė į dantytą kaušą ekskavatoriaus, grėsmingai kėksančio policijos juosta aptvertoje teritorijoje.

– Rodos, taip. Jie aptiko juos ne kasdami. Vakar šalimais

valė didelę teritoriją ir tikriausiai išjudino žemę prie kapo, o vėliau liūtis ją nuplovė. Palaikus pamatė atvažiavę šįryt.

– Būtinai paimk jų batų atspaudus ir DNR, jie galėjo užteršti nusikaltimo vietą, – tarė Džo, jausdama, kaip ledinis vėjas nuo jūros žnaibo skruostus.

Ji buvo pamiršusi, kaip čia būna žvarbu; o juk aštuntajame dešimtmetyje šitiek naktų jai, jaunai konsteblei, teko vienai minti Rotingdino ir Soltdino šaligatvius, kol nuo šalčio sustengdavo kojos... Žinojo, kad Keitė susierzins, išgirdusi, jog turės čia budėti, bet nesuko dėl to galvos. Niekada neprašytų kito policininko daryti to, ko pati nebuvo dariusi praeityje, ir

Keitė tą žino.

Stenas pažvelgė į vandens bokštą.

– Spėju, tas, kuris atgabeno čionai kūną, pažinojo šią vietovę, galbūt anksčiau čia leisdavo laiką. Šis bokštas jau penkiasdešimt metų nenaudojamas. Man rodos, paauglystėje vieną vasaros vakarą lankiausi čia surengtame vakarėlyje. Niekas nieko negirdėtų, artimiausias namas yra daugiau kaip už pusantro kilometro, Telskome.

– Neskaitant Morgeito namų. – Džo linktelėjo galvą vaikų namų pusėn. Didžiulis simetriškas Viktorijos stiliaus raudonų

plytų pastatas, stūksantis ant Soltdino uolų, pro šalį plaukiantiems laivams tikriausiai atrodė kaip lėlių namelis. – Dabar jis apleistas, nes stovi per arti uolos krašto, bet vaikų namai tikrai veikė iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Teismo medikai pasakys, ar šie palaikai gali būti iš tų laikų.

Džo grįžtelėjo ir pažvelgė į jūrą, akimis perbėgo Morgeito namų, kuriuos netrukus nugriaus, apybrėžas. Kreidingos uolos gabalai kartkarčiais vis nukrisdavo ant tako uolos papėdėje, ir dabar namo fasadas jau buvo pavojingai arti skardžio. Miesto savivaldybė jau seniai būgštavo, kad uola skils ir dalis namo su trenksmu nugarmės į paplūdimį, tačiau norint jį nugriauti reikėjo lėšų. Tik visai neseniai jiems pavyko surinkti reikiamą sumą.

Džo vėl atsisuko į palaikus ir jos akį patraukė žiemos saulėje blykstelėjusi grandinėlė šalia kaukolės. Pasilenkusi arčiau pamatė, kad yra ir pakabutis.

– Žiūrėk, atrodo, čia tikrai papuošalas, įtrauk jį į teismo medikams skirtą aprašą.

Džo išsiėmė iš kišenės mobilųjį ir nufotografavo purvu aplipusią grandinėlę. Pakėlusi akis, išvydo rūškaną Steno žvilgsnį ir įsimetė telefoną atgal į kišenę.

– Užsirašyk vardus visų, kurie čia vaikščios. Reikės praplėsti nusikaltimo vietos plotą; teismo medikai veikiausiai norės pakasinėti aplinkui, paieškoti daugiau įkalčių, pavyzdžiui, aukos batų, o gal rankinės. Pasidomėsiu, ar ši vietovė kada nors buvo tirta ir ar kas nors rasta, – tarė Džo, turėdama omenyje istorinius, geologinius ir archeologinius šios vietovės aprašymus ir vildamasi, kad galbūt per pastaruosius trisdešimt metų buvo aptikta kas nors, kas padės tyrimui.

– Ar numanote, kas galėtų būti auka? – raukydamasis paklausė Stenas.

Kodėl ji nerūpėjo jums, kai dar buvo gyva? Kai dar galėjote ją rasti ir išgelbėti?

Niekas nekreipė į mus dėmesio. Ji sakė jums, kad mumis čia nesirūpina, bet vis tiek suimdavote ją ir parveždavote atgal į Morgeitą.

EMILY GUNNIS (Emilė Gunis) – buvusi televizijos režisierė, tarptautinių bestselerių „Mergina iš laiško“, „Prarastas vaikas“ ir „Pribuvėjos paslaptis“ autorė. Ji – viena iš keturių britų rašytojos Penny Vincenzi dukterų, nuo vaikystės norėjusi rašyti knygas. „Mergaitės, kurias pamiršo“ –nepaprastai įtaigus romanas apie stiprias, bet kartu labai pažeidžiamas moteris ir merginas: motinas, dukteris, seseris.

1944-ieji, Blečlio Parkas. Patriotiškai nusiteikusi Olivija atvyksta dirbti depešų kurjere. Jaunatviško įkarščio kupina mergina nenumano, kokie išbandymai jos laukia. Žino viena: ji nori pamatyti pasaulį, o ne sėdėti namie, kaip mama.

2015-ieji, Soltdinas. Nuošalioje vietovėje randami merginos palaikai. Policijos inspektorė Džo Hamilton įtaria, kad jie – septyniolikmetės Holės Mor, prieš trisdešimt metų dingusios Morgeito našlaičių namų globotinės. Ištisus dešimtmečius ši mįslė nedavė Džo ramybės. Kaip ir penkiolikmetės Džemos Smit mirtis. Dabar Džo tarnybos laikas baigiasi – ji turi tik penkias dienas išsiaiškinti tiesą. Tik kodėl visi įkalbinėja šią bylą palikti ramybėje? Kodėl viršininkas slapukauja, o aukos sesuo atsisako bendrauti su policija? Maža to, hospise gęsta Džo motinos gyvybė, tad Džo teks rinktis, kam skirti savo jėgas ir laiką.

Tai sukrečiantis pasakojimas apie dešimtmečius saugomas paslaptis ir negyjančias žaizdas, kurios alina sielą net ir po daugelio metų. Apie nenumaldomą laisvės troškimą ir kartu poreikį kam nors priklausyti, sulaukti palaikymo, būti mylimam. Apie meilę. Žudančią. Ir teikiančią jėgų.

Romanas, kurio niekada nepamiršite. – Rašytoja Sophie Kinsella

ISBN 978-609-466-806-7