Trileris
Iš anglų kalbos vertė
Jurg ITa Jagm I na IT ė
Vilnius, 2024
1998-ųjų VASARA
Virtuvėje Kelė girdėjo Trevorą barbenant pirštais į akvariumą. Ji tvirčiau suspaudė mentelę, kuria maišė tešlą sausainiams. Jam viso labo dešimt. Ji spėjo, kad iš jo šaiposi mokykloje. Jo tėvas šiknius. Berniukas alergiškas katėms ir paniškai bijo šunų. Bet kuris psichologas pasakytų, kad jis terorizuoja žuveles, siekdamas atkreipti į save dėmesį, o Kelės kantrybė buvo ties riba.
Bar-bar-bar.
Ji pasitrynė smilkinius, bandydama nuvyti galvos skausmą.
– Trevai, ar barbeni į akvariumą, nors liepiau to nedaryti?
Barbenimas liovėsi.
– Ne, ponia.
– Ar tikrai?
Tyla.
Kelė jau krėtė tešlą ant skardos.Vėl pasigirdo metronomą primenantis barbenimas. Ji išdrėbė keletą eilių su trečiu barkštelėjimu.
Bar-bar-tekšt. Bar-bar-tekšt.
Kelei uždarant orkaitės dureles, už nugaros netikėtai, lyg serijinis
žudikas, išdygo Trevoras.
– Myliu tave, – tarė ją apkabindamas.
Ji apglėbė jį taip pat stipriai, kaip jis ją. Kaukolės spaudimas kiek atlėgo. Kelė pabučiavo Trevorui viršugalvį. Šis buvo sūrus nuo alinančio karščio. Trevoras stovėjo visiškai nejudėdamas, bet ji jautė jo nervingą, suspaustą spyruoklę primenančią būseną.
– Ar nori išlaižyti dubenį?
Atsakymo sulaukė dar nespėjusi užbaigti klausimo. Trevoras prisitraukė virtuvės kėdę prie stalo ir sukišo galvą į dubenį kaip Mikė Pūkuotukas į medaus puodynę.
Kelė nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Saulė nusileido jau prieš valandą, bet name vis dar buvo tvanku. Kondicionierius vos veikė.
Orkaitė pavertė virtuvę tikra pirtimi. Viskas atrodė lipnu ir drėgna, įskaitant ir juodu su Trevoru.
Ji atsuko čiaupą. Atsispirti šaltam vandeniui buvo neįmanoma.
Kelė apsišlakstė veidą, o paskui didžiuliam Trevoro malonumui –jam sprandą.
Kikenimui nutilus, ji atsuko šiltą vandenį, kad galėtų nuplauti mentelę. Išplovusi padėjo ją į džiovyklę šalia to, kas liko po vakarienės. Dvi lėkštės. Dvi stiklinės. Dvi šakutės. Vienas peilis Trevoro dešrelei pasmulkinti. Vienas arbatinis šaukštelis su kečupu sumaišytam Vorčesterio padažui.
Trevoras padavė jai dubenį, kad išplautų. Jam šypsantis pakildavo kairys lūpų kamputis, visai kaip tėvo. Jis stovėjo greta Kelės šalia kriauklės, glausdamasis prie jos klubų.
– Tai barbenai į akvariumo stiklą? – paklausė ji.
Trevoras užvertė galvą. Kelė pagavo klastą jo akyse. Visai kaip tėvo.
– Tu sakei, kad tai bandomosios žuvelės. Kad jos tikriausiai neišgyvens.
Pro sukąstus dantis vos neišsprūdo piktas, jos motinos vertas atsakymas: Senelis irgi mirs. Tai gal važiuojam į globos namus ir prikaišiojam jam į panages adatų?
Balsu Kelė to neištarė, bet spyruoklė Trevoro viduje susispaudė dar stipriau. Ją visada glumino, kaip tiksliai jis jaučia jos emocijas.
– Gerai. – Ji nusivalė rankas į šortus ir linktelėjo akvariumo pusėn. – Išsiaiškinkim, kokie jų vardai.
– Žuvys neturi vardų. – Trevoras atrodė įsitempęs, lyg nuolat bijotų likti paskutinis, nesupratęs pokšto.
– Aišku, kad turi, kvailuti. Gi pirmą dieną susitikusios mokykloje nesako viena kitai: „Labas, mano vardas Žuvis.“ Ji švelniai stumtelėjo
jį į svetainę. Po akvariumą ratus nervingai suko dvi dvispalvės žuvelės. Trevoras keliskart prarado susidomėjimą sudėtingu jūrinio akvariumo įrengimo procesu. Bet žuvelių pasirodymas prikaustė jo dėmesį lyg magnetas.
Kelės kelis trakštelėjo, klaupiantis priešais akvariumą. Bet tvinkčiojantis skausmas buvo pakeliamas lengviau nei Trevoro pirštais nučiupinėto stiklo vaizdas.
– Ką manai apie mažylį? – parodė ji į mažesniąją iš dviejų žuvelių. – Koks jo vardas?
Kairysis Trevoro lūpų kamputis kilstelėjo, jam stengiantis sulaikyti šypseną.
– Masalas.
– Masalas?
– Masalas rykliams! – Trevoras pratrūko per garsiu juoku, raitydamasis ant žemės iš savo sėkmingo pokšto.
Kelė pasitrynė kelį, bandydama apmalšinti tvinkčiojimą. Ji apžvelgė kambarį su sau būdinga neviltimi. Dėmėtas ilgo plauko kilimas prarado purumą kažkada devintojo dešimtmečio pabaigoje. Pro susiraukšlėjusį oranžinių ir rudų užuolaidų kraštą įkyriai skverbėsi gatvės žibinto šviesa. Vienas kambario kampas buvo užgriozdintas pilnai aprūpintu baru, už kurio kabėjo dūminis veidrodis. Ant nuleisto nuo lubų laikiklio buvo sukabintos taurės, o palei L formos lipnų medinį stalviršį surikiuotos keturios odinės baro kėdės. Pagrindinis kambario akcentas buvo milžiniškas, daugiau už Kelę sveriantis televizorius. Priešinguose oranžinės sofos galuose ryškėjo liūdni „jo“ ir „jos“ įdubimai. Ant rusvų fotelių atlošų matėsi prakaito dėmės. O porankiai buvo pradeginti smilkstančių cigarečių.
Trevoro delnas įslydo į josios. Jis vėl pajuto jos nuotaiką.
– O kita žuvelė? – pabandė ją prablaškyti.
Kelė priglaudė savo galvą prie jo ir nusišypsojo.
– O jeigu... – Ji perkratė variantus mintyse: Anačiuvė, Čingisšamas, Deividas Lynas. – Ponas Darsykas?
Trevoras suraukė nosį. Aiškiai ne Džeinės Ostin gerbėjas.
– Kada grįš tėtis?
Badis Valeskis grįždavo namo tada, kai jam susišviesdavo.
– Greitai.
– Ar sausainiai jau iškepė?
Kelė raukydamasi atsistojo ir nusekė jį į virtuvę. Jiedu apžiūrėjo sausainius pro stiklines orkaitės dureles.
– Dar ne visai, bet kai išsimaudysi...
Trevoras nurūko koridoriumi. Trinktelėjo vonios durys.
Ji išgirdo sucypiant čiaupą. Į vonią bėgantį vandenį. Jo niūniavimą.
Mėgėjas laikytų tai pergale, bet Kelė nebuvo mėgėja. Ji luktelėjo keletą minučių ir atlapojo vonios kambario duris, kad įsitikintų, jog jis tikrai vonioje. Pagavo jį kaip tik kišantį galvą po vandeniu.
Vis tiek dar ne pergalė – muilo niekur nesimatė, bet ji buvo pavargusi, nugarą skaudėjo, einant koridoriumi gėlė kelį, todėl viskas, ką pajėgė padaryti, tai sukandusi dantis nusigauti iki baro ir į martinio taurę lygiomis dalimis prisipilti Sprite ir Captain Morgan romo.
Gurkštelėjusi vos porą gurkšnių Kelė pasilenkė patikrinti, ar po baru nemirksi lemputė. Prieš porą mėnesių čia atsitiktinai aptiko skaitmeninę kamerą. Tuomet dingo elektra. Ieškodama žvakių Kelė pamatė mirguliavimą savo regos lauko pakraštyje.
Pirma jos mintis buvo: patempta nugara, išniręs kelis, o dabar dar ir atšokusi tinklainė, bet mirguliavimas buvo raudonas, ne baltas, ir švytėjo kaip Rudolfo nosis tarp dviejų sunkių odinių baro kėdžių. Ji jas atitraukė. Žiūrėjo, kaip raudona švieselė atsispindi nuo baro apačią juosiančio žalvarinio pakojo.
Tai buvo gera slėptuvė. Baro priekis buvo dekoruotas spalvota mozaika. Tarp netaisyklingos formos mėlynų, žalių ir oranžinių plytelių įterptos veidrodžio šukės puikiai slėpė kokių dviejų su puse centimetrų skersmens angą, iškirstą į esančias už baro lentynas. Ji rado skaitmeninę Canon kamerą paslėptą už vyno kamščių pilnos kartoninės dėžės. Badis paslėpė laidą priklijavęs prie vidinės spintelės pusės lipniąja juosta, bet elektros nebuvo jau kuris laikas. Kameros baterija buvo beišsikraunanti. Kelė neturėjo nė mažiausio supratimo, ar ji įrašinėjo, ar ne. Objektyvas buvo nukreiptas tiesiai į sofą.
Kelė aiškino tai šitaip: beveik kiekvieną savaitgalį ateidavo Badžio draugų. Jie žiūrėdavo krepšinį, futbolą ar beisbolą, kalbėdavosi apie visokias nesąmones, verslą, moteris ir greičiausiai prišnekėdavo dalykų, kurie suteikdavo Badžiui svertų ir jis vėliau galėjo tuo pasinaudoti sudarydamas sandorius, tad tam tikriausiai ir buvo skirta ši kamera.
Tikriausiai.
Darydamasi antrąjį gėrimą Sprite nebesipylė. Aštrus romo skonis nutvilkė gerklę ir nosį. Kelė nusičiaudėjo sau į dilbį. Buvo per daug pavargusi atsinešti iš virtuvės popierinį rankšluostį. Todėl nusišluostė nosį baro rankšluostėliu. Siuvinėtas ornamentas erzino odą. Kelė pažvelgė į emblemą, kurioje atsispindėjo visa Badžio esybė. Emblema buvo ne Atlantos „Sakalų“. Ne Džordžijos „Buldogų“. Ir net ne Džordžijos technologijos universiteto komandos. Badis Valeskis pasirinko sirgti už Belvudo „Erelius“ – antrosios lygos mokyklos komandą, praėjusį sezoną išlošusią visas rungtynes.
Didelė žuvis mažame tvenkinyje.
Kelei baigiant romą į svetainę grįžo Trevoras. Jis vėl apglėbė ją savo laibomis rankutėmis. Ji pabučiavo jam viršugalvį. Vis dar juto prakaito skonį, bet šiandienai kovų pakaks. Kelė tenorėjo, kad jis eitų miegoti, o ji galėtų išgerti ir numalšinti viso kūno skausmą ir maudulį.
Jiedu sėdėjo ant grindų priešais akvariumą ir laukė, kol atvės sausainiai. Kelė papasakojo jam apie savo pirmąjį akvariumą. Apie klaidas,
kurias padarė. Apie atsakomybę ir atidą, kurių reikalauja žuvyčių gerovė. Trevoras tapo vangus. Ji tikino save, jog nuo šiltos vonios, o ne dėl to, kad jo akys apniukdavo kiekvieną sykį, pamačius ją už baro besipilančią dar vieną gėrimą.
Artėjant Trevoro miego metui, Kelės kaltės jausmas lėgo. Jiedviem sėdint prie virtuvės stalo, jis darėsi vis irzlesnis. Rutina buvo įprasta: ginčas dėl to, kiek sausainių jam galima suvalgyti. Išpiltas pienas. Dar vienas ginčas dėl sausainių. Diskusija apie tai, kurioje lovoje jis miegos. Bandymai apvilkti jį pižama. Derybos dėl to, kiek knygos puslapių ji jam paskaitys. Labos nakties bučinys. Dar vienas. Vandens prašymas. Ne toje stiklinėje, anoje. Ne to vandens, ano. Riksmai. Verksmai. Dar vienas ginčas. Dar vienos derybos. Pažadai rytojui – žaidimai, zoologijos sodas, apsilankymas vandens parke. Ir taip toliau, ir panašiai, kol galiausiai, likusi viena, ji vėl atsidurdavo prie baro.
Kelė turėjo susiimti, kad nepultų atidarinėti butelio kaip beviltiška girtuoklė. Rankos drebėjo. Ji žiūrėjo, kaip jos virpa, apgaubta nutriušusio kambario tylos. Šis kambarys jai labiausiai priminė Badį. Oras čia buvo troškus. Žemos lubos dėmėtos nuo tūkstančių cigarečių ir cigarilių dūmų. Net voratinkliai kampuose buvo oranžiškai rudos spalvos. Užėjusi vidun ji niekada nenusiaudavo, nes atrodydavo apsivems nuo limpančio prie pėdų kilimo.
Kelė lėtai atsuko romo butelio kamštelį. Nosį vėl pakuteno prieskoningas kvapas. Burnoje ėmė kauptis seilės. Ji jautė, kaip pojūčiai bunka vien nuo minties apie trečią, bet ne paskutinį stiklą, nes jis atpalaiduos pečius, atleis nugaros spazmus ir numalšins tvinkčiojimą kelyje.
Virtuvės durys atsidarė. Badis kostelėjo skreplių pilna gerkle. Numetė lagaminėlį ant virtuvės stalo. Paspyrė Trevoro kėdę po stalu. Sugriebė saują sausainių. Žiaumojo juos atvira burna kitoje rankoje laikydamas cigarilę. Kelė beveik girdėjo, kaip trupiniai byra ant stalo,
atšoka nuo jo nutrintų batų, krenta ant linoleumo, lyg žvangėtų mažyčiai cimbolai, nes visur, kur ėjo Badis, jį lydėjo triukšmas, triukšmas, triukšmas.
Galiausiai jo dėmesys nukrypo į ją. Kelė buvo beapsidžiaugianti jį išvydusi, vylėsi, kad ją apkabins ir privers vėl pasijusti ypatingą.
– Įpilk man, lėlyte, – jam iš burnos pabiro dar daugiau trupinių.
Kelė pripylė jam stiklą viskio su sodos vandeniu. Po kambarį sklaidėsi jo cigarilės tvaikas. Black & Mild. Nėra mačiusi jo be kyšančio iš marškinių kišenės pakelio.
Eidamas prie baro Badis sučiaumojo du paskutinius sausainius. Grindys girgždėjo nuo jo sunkių žingsnių. Trupiniai ant kilimo. Trupiniai ant jo susiglamžiusių prakaituotų darbinių marškinių. Popiečio ražienoje ant jo smakro.
Kai išsitiesdavo, Badis buvo metro devyniasdešimties. Oda nuolat įraudusi. Plaukų turėjo daugiau nei jo amžiaus vyrai, dalis jau pradėję žilti. Jis sportavo, bet tik su svarmenimis, todėl labiau priminė gorilą nei žmogų – liemuo trumpas, o rankos tokios raumeningos, kad negalėjo priglausti jų prie šonų. Kelė retai matydavo jo delnus, nesugniaužtus į kumščius. Visa jo povyza rėkte rėkė – nuožmus kalės vaikas. Pamatę jį gatvėje žmonės apsisukdavo.
Trevoras buvo suspausta spyruoklė, o Badis – kūjis.
Jis numetė cigarilę į peleninę, išmaukė viskį ir trinktelėjo stiklą ant baro.
– Ar gera diena buvo, lėlyte?
– Taip, – ji pasitraukė, kad jis galėtų pasipildyti stiklą.
– Maniškė buvo puiki. Žinai tą naują prekybos centrą Stiuarto gatvėje? Spėk, kas darys konstrukcijas?
– Tu, – atsakė Kelė, nors Badis atsakymo nelaukė.
– Šiandien gavau avansą. Rytoj lies pamatus. Nėra nieko geriau už grynuosius kišenėje, ane? – Jis atsiraugėjo ir pasidaužė krūtinę. –Nagi, atnešk man ledo.
Ji buvo beeinanti, bet jis sugriebė ją už sėdynės, lyg už apvalios durų rankenos.
– Tik pažėk į šitą mažylę.
Anksčiau, pačioje pradžioje, buvo laikas, kai Kelei atrodė juokinga, kaip jis apsėstas jos smulkaus sudėjimo. Jis iškeldavo ją viena ranka arba grožėdavosi ant jos nugaros išskleistu savo delnu – jo nykštys ir mažylis beveik siekė jos dubenkaulius. Jis vadindavo ją mažyle, mergyte, lėlyte, o dabar...
Dabar tai tik dar vienas ją erzinantis dalykas.
Kelė išėjo į virtuvę spausdama ledo kibirėlį prie pilvo. Užmetė žvilgsnį į akvariumą. Žuvelės nurimo. Plaukiojo sau tarp filtro leidžiamų burbuliukų. Ji prikrovė į kibirėlį ledo, atsiduodančio
Arm & Hammer soda ir suledėjusia mėsa.
Jai grįžtant, Badis atsisuko baro kėdėje. Nugnybęs cigarilės galiuką, kišo ją atgal į pakelį.
– Po paraliais, mažyte, man patinka žiūrėti, kaip judini klubus.
Apsisuk dėl manęs.
Ji užvertė akis, bet ne dėl jo, o dėl savęs, nes mažytę, kvailą, vienišą Kelės dalelę vis dar papirkdavo jo flirtavimas. Dievaž, jis buvo pirmas žmogus gyvenime, privertęs ją jaustis iš tiesų mylimą. Iki tol ji niekada nesijautė ypatinga, išskirtinė, pati svarbiausia jokiam kitam žmogui. Badis suteikė saugumo ir ja rūpinosi.
Bet pastaruoju metu tenorėjo ją dulkinti.
Badis įsidėjo cigarilių pakelį į kišenę. Sugrūdo ranką į ledo kibirėlį. Ji matė purvo pusmėnulius jo panagėse.
– Ką vaikis? – paklausė jis.
– Miega.
Kelei dar nespėjus pamatyti, kaip sužimba akys, jo delnas jau buvo jos tarpkojyje. Jos keliai keistai išlinko. Jautėsi, lyg sėdėtų ant kastuvo.
– Badi...
Bet kitas jo delnas sugniaužė jos sėdynę ir ji atsidūrė raumeningų jo rankų spąstuose.
– Tik pažiūrėk, kokia tu mažytė. Galėčiau įsidėti tave į kišenę ir niekas nė nepastebėtų, kad tu ten.
Badžio liežuviui įsmukus į jos burną, ji pajuto sausainių, viskio ir tabako skonį. Kelė atsakė į bučinį, nes jeigu jį atstumtų, įžeistų jo savimeilę, viskas tik išsitęstų, o baigtųsi ta pačia prakeikta poza ant nugaros.
Kad ir koks grėsmingas atrodė, Badis suminkštėdavo, kai kalba pasisukdavo apie jo jausmus. Jis galėjo nemirktelėjęs subaladoti suaugusį vyrą kaip slyvą, bet su Kele kartais būdavo toks pažeidžiamas, kad jai net oda šiurpdavo. Ji valandų valandas jį ramindavo, guosdavo ir drąsindavo, klausydamasi, kaip nesaugumo jausmas užplūsta jį lyg vandenyno banga pakrantės smėlį.
Kodėl ji su juo? Jai reikėtų susirasti ką nors kitą. Ji jam per gera. Per graži. Per jauna. Per protinga. Per rafinuota. Kodėl ji išvis prasidėjo su tokiu stačioku? Ką jame pamatė... ne, tegul dabar pat smulkiai papasakoja, kas jai jame patiko. Konkrečiai.
Badis kartodavo, kad ji graži. Vedžiojosi ją po gerus restoranus ir prašmatnius viešbučius. Pirko papuošalus, brangius drabužius ir prireikus duodavo pinigų jos mamai. Jis būtų sumušęs bet kurį vyrą, kuris išdrįstų į ją kreivai pažiūrėti. Visi aplink galėjo pamanyti, kad Kelė vartosi lyg inkstas taukuose, bet viduje ji vis svarstė, ar nebūtų buvę geriau, jei su ja būtų buvęs toks pat žiaurus kaip su visais kitais. Tada bent turėtų priežastį jo nekęsti. Rimtą, į kurią galėtų besti pirštu, o ne jos palaidinę merkiančias jo apgailėtinas ašaras ar vaizdą, kai jis parklupęs ant kelių meldžia atleidimo.
– Tėveli.
Išgirdusi Trevoro balsą, Kelė krūptelėjo. Berniukas stovėjo koridoriuje, gniauždamas antklodę.
Badis nepaleido Kelės iš rankų.
– Eik gulti, sūnau.
– Noriu mamytės.
Kelė užsimerkė, kad nematytų Trevoro veido.
– Daryk, ką lieptas, – įspėjo Badis. – Dabar pat.
Kelė sulaikė kvapą ir iškvėpė tik išgirdusi, kaip Trevoras tipena atgal koridoriumi. Sugirgždėjo jo kambario durų vyriai. Spragtelėjo skląstis.
Kelė nustūmė Badį. Ji užėjo už baro, ėmėsi sukinėti butelius etiketėmis į priekį ir valyti stalviršį, apsimesdama, kad nebando pastatyti tarp jųdviejų kliūties.
Badis irzliai nusijuokė ir pasitrynė rankas, lyg šiuose prakeiktuose namuose nebūtų alinančiai tvanku.
– Kodėl staiga taip atšalo?
– Turiu nueiti patikrinti, kaip jis, – atsakė Kelė.
– Ne, – Badis žengė už baro, pastodamas jai kelią. – Pirma patikrink, kaip aš.
Badis nuleido jos delną prie iškilumo savo kelnėse. Patraukė jos ranką aukštyn žemyn, ir ji prisiminė, kaip matė jį tampant žoliapjovės virvę, bandant ją užvesti.
– Štai taip. – Pakartojo judesį dar sykį.
Kelė nusileido. Visada nusileisdavo.
– Taip gerai.
Kelė užsimerkė. Ji užuodė peleninėje vis dar smilkstantį nugnybtą cigarilės galiuką. Išgirdo kitame kambario gale burbuliuojantį akvariumą. Pabandė sugalvoti gerų vardų žuvytėms, kuriuos rytoj pasiūlys Trevorui.
Arnoldas Švarcnėgė. Džonas Bonžuvis. Polas Makarpis.
– Jėzau, tavo delnai tokie maži. – Badis atsisegė kelnių užtrauktuką. Spustelėjo jos petį žemyn. Kilimas už baro buvo drėgnas. Jos keliai nugrimzdo į jo gaurus. – Tu mano mažoji balerina.
Kelė jį apžiojo.
