Mažos paslaptys

1 skyrius

Paik Pleiso turgus ir įprastą dieną tikri spąstai turistams. Dar pridėkim paskutinės minutės šventinį apsipirkimą ir neįtikėtinai švelnius, saulėtus, gruodžio mėnesį kone neregėtus savaitgalio orus ir atsidursim didžiausioje žmonių grūstyje, kokia tik gali tilpti į pusketvirto hektaro šeštadienio popietę Siatle.

Sebastiano striukė subrukta į vieną iš Merinos pirkinių krepšių, bet berniukas vis tiek visas sušutęs. Mažos rankelės išslysta iš jos delno kaskart, kai per stipriai trukteli norėdamas nusitempti ją ten, kur labiausiai maga.

– Mamyte, ledinuko, – pakartoja jis antrą kartą. Berniukas pavargęs ir jau ima irzti, be to, labiau už viską jam dabar reikėtų nusnūsti. Bet Merinai liko nupirkti dar vieną, paskutinę dovaną. Ji didžiuojasi savo gebėjimu išrinkti apgalvotas, labai asmeniškas dovanas. Bet keturmečiui sūnui kalėdiniai pirkiniai nė motais. Se bastianas įsitikinęs, kad dovanas jam atneš Kalėdų senelis, taigi šiuo metu vienintelis jį dominantis dalykas yra cukrus.

– Bašai, maldauju, duok dar penkias minutes, – irzliai prašo ji. –O tada nupirksim tau skanumyną. Bet turi gražiai elgtis. Sutariam?

Sandoris sąžiningas, taigi vaikas liaujasi zirzti. Turguje yra saldai nių krautuvėlė. Abiem ji puikiai žinoma, jiedu ne kartą ten lankėsi. Parduotuvė begėdiškai snobiška, čia gaminami įvairiausi saldumynai, bet labiausiai ji garsėja savo „nuo pupelės iki šokolado ranko mis gaminamais prancūziškais triufeliais su grietinėle“. Parduotuvės fasadas nudažytas „Tiffany“ atspalvio mėlyna, pretenzingas vardas išraitytas ant langų elegantišku auksiniu kursyvu: La Douceur Parisienne. Viduje be keturių dolerių negausi ničnieko, o ledinukas, kurio taip nori Sebastianas – tas, su vaivorykštės spalvų sūkuriais –atsieis penkis.

Taip, penki doleriai už ledinuką. Merina puikiai supranta, kokia tai beprotybė. Bet teisybės dėlei Sebastianas nė nebūtų nutuokęs tokį dalyką egzistuojant, jeigu Merina per ankstesnes išvykas pati nebūtų jo nusitempusi į tą parduotuvę šokoladinių saldainių, kurie, jei jau atvirai, yra prakeiktas dievų maistas. Ji teisinasi sau, kad retkarčiais vaiką palepinti galima, be to, La Douceur Parisienne viskas ruošiama su natūraliu ekologišku cukranendrių cukrumi ir vietinių gamintojų medumi. Derekas, kita vertus, atsisako pasiduoti tokioms žmonos minčių vingrybėms. Jo manymu, ji tik ieško pasiteisinimų, kad ga lėtų paversti jų mažylį pasipūtusiu gurmanu, kaip ir ji pati.

Bet Dereko čia nėra. Derekas kažkur Pirmojoje aveniu sporto bare gurkšnoja alų ir žiūri amerikietiškąjį futbolą, kol Merina laksto rinkdama paskutinius pirkinius su tolydžio vis labiau pavargstančiu jų keturmečiu.

Kišenė suvibruoja. Turguje pernelyg triukšminga, kad išgirstum skambant telefoną, bet ji pajunta vibraciją ir paleidusi sūnų kyšteli ranką į kišenę. Gal skambina Derekas, gal varžybos jau baigėsi. Ji dirsteli į ekraną – ne, tai ne jos vyras. Plepėti dabar ji trokšta mažiausiai, bet skambina Selas. Neatsiliepti negali.

– Bašai, būk šalia, – liepia ji sūnui ir atsiliepia. – Sveikas.

Petimi prispaudusi telefoną prie ausies Merina susimąsto, kaip gerai tokiomis akimirkomis būtų turėti belaides ausines, bet tada prisimena, kad nieku gyvu nenori būti viena tų šiknių mamų, vaikštinėjančių sau su „AirPods“ ausyse.

– Viskas gerai? Kaip tavo mama? – Ji vėl stveria Sebastianą už rankos ir klausosi, kaip seniausias jos draugas pasakoja apie streso kupiną savo rytą. Selo motina gyja po klubo operacijos. Į Meriną kažkas atsitrenkia, numuša nuo peties rankinę ir pirkinių krepšį. Bjaurybės praeina pro šalį nė neatsiprašę ir ji niauriai į juos dėbteli. Turistai.

– Mamyte, baik kalbėti. – Sebastianas timpteli jai už rankos ir vėl ima zyzti. – Sakei ledinuką. Tą didelį. Su raibuliais.

– Bašai, ką sakiau? Ledinuko teks palaukti. Pirma turime kitų reikalų. – O į telefoną tarsteli: – Selai, atleisk, ar galiu perskambinti tau truputį vėliau? Mes turguj, čia visiška beprotybė.

Ji įsideda telefoną atgal į kišenę ir primena Sebastianui jų susitari mą. Šitaip tartis jiems abiem gana nauja – viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai jis atsisakė maudytis. „Jeigu išsimaudysi, prieš miegą paskaitysime viena knygele daugiau“, – pasiūlė ji ir susitarimas ste buklingai suveikė. Galų gale iš to laimėjo jiedu abu. Maudynės dabar kur kas ramesnės, o paskui, sūnui, prigludusiam saldžiai kvepiančiais plaukučiais jai prie skruosto, ji skaito knygas iš savo pačios vaikystės. „Smalsusis Džordžas“ ir „Labanakt, Mėnuli“ niekad nepabosta. Me rina dievina šitokį vakaro ritualą ir su siaubu laukia dienos, kai sūnus atsisakys glaustytis ir knygas lovoje mieliau skaitys pats.

Bet dabar priminus, kad ledinuko negaus, jeigu vėl ims zyzti, Sebastianas akimirksniu nuščiūva. Ji ir pati tokia pat pavargusi ir sukaitusi kaip Bašas, be to, alkana ir jaučia klaikų kofeino stygių. Bet cukraus – ir kavos – teks palūkėti. Su Dereku buvo susitarę su sitikti seniausioje pasaulyje „Starbucks“ kavinėje, įsikūrusioje prie

pat saldainių krautuvės, bet saldumynų nė vienas negaus, kol nesupirks visko, ko reikia.

Paskutinė dovana jos sąraše yra Seidei, miesto centre įsikūrusio Merinos salono vadybininkei. Seidė šeštą mėnesį nėščia ir vis kal ba apie tai, kad galbūt pagimdžiusi išeis iš darbo ir bus tik namų šeimininkė. Merina gerbia moterų pasirinkimą elgtis taip, kaip ge riausia joms ir šeimai, bet būtų siaubingai gaila tokios darbuotojos netekti. Seidė minėjo vintažinių knygų knygyne apatiniame tur gaus aukšte mačiusi pirmą Beatriksės Poter „Pasakos apie kiškutį Bendžaminą“ leidimą. Jeigu knyga dar ten, Merina ją nupirks. Seidė jau dešimt metų labai vertinama darbuotoja, ji nusipelno ko nors ypatinga. Be to, gal tai primins Seidei, kaip ši myli savo va dovę – ir darbą – ir nuspręs po vaiko priežiūros atostogų vis dėlto sugrįžti.

Sebastianas vėl trukteli, bet Merina stipriai laikydama jį už rankos vedasi į knygyną, kur su palengvėjimu išsiaiškina, kad pir masis knygos leidimas vis dar čia. Mokėdama sugeba ant prekys talio pakišti ir kelias „Vėžliuko Franklino“ knygeles. Jiems bekylant atgal į viršutinį aukštą vėl suvibruoja telefonas. Šįsyk žinutė.

Rungtynės baigėsi. Laimei, rašo Derekas. Papildoma rankų pora jai dabar tikrai praverstų. Važiuoju pas tave. Kur jūs?

Ji jaučia, kaip lipni Sebastiano rankutė išslysta. Viskas gerai –žinutei parašyti vis tiek reikės abiejų rankų. Berniukas tursena ša limais, stebėtinai sutardamas su greitu jos žingsniu, spaudžiasi prie kojos ir jiedu jau gerokai sparčiau žingsniuodami įsuka į saldainių parduotuvės gatvę. Pažadas yra pažadas, nors reikia pripažinti, kad jį tesėti kur kas lengviau įsivaizduojant, kaip burnoje tirpsta šoko ladinis triufelis su avietėmis.

Einam į prašmatniąją saldainių parduotuvę, atrašo ji. O tada į „Starbucks“. Ko nors nori?

Takų, atrašo jai vyras. Mirštu iš bado. Gal geriau susitinkam prie maisto furgonų?

Merina susiraukia. Takų iš tų maisto furgonų ji ne itin mėgsta, kaip ir šiaip jau bet kokio kito gatvės maisto. Kai paskutinį kartą čia valgė, apsinuodijo.

No bueno, parašo jam. Gal geriau pakeliui namo užsukim į „Fé nix“ ir prigriebkim sumuštinių su plėšyta kiauliena? Ten mėsa kur kas geresnė.

Aš alkanas DABAR, nerimsta Derekas. Turiu ko nors užkąsti. Be to, mažute, jeigu būsi gera, vakare gausi dar geresnės mėsos.

Ji užverčia akis. Turi draugių, kurios skundžiasi, kad vyrai su jomis nebeflirtuoja. O josios niekad nesiliauja.

Tiek to. Valgyk savo riebaluotą taką, bet lieki man skolingas, šaunuoli.

Gerai, puiku, nes jau stoviu eilėj, atrašo jis ir dar prideda mirksiuką. Tuoj susitiksim. Nupirksiu Bašui čiurą.

Ji jau ketina vetuoti riebaluose keptą desertą, bet staiga susi pranta, kad prie kojos nebejaučia Sebastiano. Pakelia akis nuo telefono, pasitaiso tolydžio sunkėjantį krepšį. Tada vėl nudelbia žvilgsnį ir apsidairo.

– Bašai? Sebastianai?

Berniuko niekur nėra. Ji instinktyviai sustoja ir kažkas iš nugaros į ją atsitrenkia.

– Negaliu pakęsti, kai žmonės šitaip staiga stabčioja, – burbteli į ją atsitrenkęs vyras savo bičiuliui ir apeidamas ją purkšteli garsiau, nei reikėtų.

Jai nerūpi. Ji nebemato sūnaus ir jau pradeda panikuoti. Ištiesusi kaklą varsto žvilgsniais vietinius ir turistus, būriais vaikštinėjančius po turgų. Sebastianas negalėjo nuklysti toli. Jos žvilgsnis šokinėja, ieško kur nors bent šmėstelint savo vaiko tamsiais plaukais, spalva ir

tekstūra tokiais panašiais į jos pačios. Jis vilki rudą ir baltą megztinį su kalėdiniu elniu, rankų darbo dovaną nuo vienos ilgametės salo no klientės – Sebastianas tą megztinį taip mėgsta, kad aną savaitę spyrėsi vilktis kone kasdien. Berniukui jis labai tinka, virš elnio akių iš sagučių bei nosies styro mielos dirbtinio kailio ausytės.

Ji niekur jo nemato. Nei elnio. Nei Sebastiano.

Merina, svarinama rankinės, abiejų paltų ir iki kraštų prikimšto pirkinių krepšio, ima aršiau brautis per minią gręžiodamasi į visas puses. Šaukia jį vardu.

– Sebastianai! Sebastianai!

Kiti turgaus lankytojai jau irgi ją pastebi, bet dauguma tik paskubomis dirsteli ir nueina sau. Turguje daugybė žmonių, per šurmulį negirdėti nė savo minčių. Pati to nesuvokdama Merina nuklysta prie jūrų gėrybių prekystalio, kur trys augaloti žvejai kru vinais kombinezonais šmaikštauja tarpusavyje, o minia, susirinkusi pasižiūrėti, kaip jie tarsi kamuoliais mėtosi šviežiomis lašišomis, garsiai džiūgauja.

– Sebastianai! – Meriną apima visiškas siaubas. Rankoje vibruoja telefonas. Vėl Derekas – tuoj ateis jo eilė užsisakyti ir jis pasku tinį kartą teiraujasi, ar ji tikrai nieko nenorinti. Žinutė nelogiškai erzina. Jai nereikia sušikto tako, jai reikia sūnaus.

– Sebastianai! – surinka ji visu balsu. Siaubas užleidžia vietą isterijai ir ji neabejoja, kad ima atrodyti kaip tikra beprotė, nes žmonės aplink stebi ją su baime ir nerimu.

Prie jos prieina pusamžė moteris ištaigingai susegtais žilais plaukais.

– Ponia, ar galiu kuo padėti? Pametėt vaiką?

– Taip, jam ketveri, jis va tokio ūgio, rudų plaukų, vilki megztinį su elniu, jo vardas Sebastianas. – Merina išberia viską vienu alsiu atodūsiu, jai reikia nurimti, kvėpuoti, nes isterija dabar niekam

nepadės. Tikriausiai iš viso kvaila šitaip panikuoti. Jie juk prašmatniame turistiniame ūkininkų turguje, čia apstu apsaugininkų, be to, tuoj Kalėdos, o vaiko juk tikrai niekas negrobtų prieš pat Kalėdas. Sebastianas tiesiog truputį nuklydo, po akimirkos kas nors jį atves, ji paikai padėkos ir stvers sūnų į glėbį. O tada pasilenkusi griežtai jį subars ir lieps visada būti ten, kur būtų matomas, nes jeigu ji nemato jo, vadinasi, ir jis nemato jos, ir mažas apvalus vaiko veidelis nuliūs, jis visada nukabina nosį išvydęs mamą nusiminusią, kad ir kokia būtų to priežastis. Tada ji nubers sūnaus veidelį bučiniais ir paaiškins, kad viešumoje jam visada reikia būti šalia, nes labai svarbu saugotis. Dar sykį patikins, kad viskas gerai, vėl pažers bučinių, žinoma, nupirks ir žadėtąjį ledinuką. O vėliau, saugiai grįžusi namo, apkamšytam Se bastianui miegant savo lovelėje, pasakos Derekui, kaip išsigandusi –kaip klaikiai persigandusi – buvo tas kelias minutes, kai nežinojo, kur dingo jų sūnus. Ir tada ateis vyro eilė ją raminti ir priminti, kad viskas galų gale baigėsi gerai.

Nes tikrai baigsis gerai. Nes berniukas atsiras. Aišku, atsiras.

Merina spusteli telefoną ir paskambina Derekui. Vos tik vyrui atsiliepus pratrūksta.

– Sebastianas dingo. – Kalba triskart garsiau ir puse oktavos spigiau nei įprastai. – Aš jį pamečiau.

Derekas puikiai pažįsta visus jos balso tonus, todėl akimirksniu suvokia, kad ji nejuokauja.

– Ką?

– Nerandu Sebastiano!

– Kur tu? – klausia jis ir apsidairiusi Merina suvokia, kad vėl nuklydo, žvejai liko kažkur už nugaros. Dabar stovi prie pagrindinio įėjimo, po garsiąja šviečiančia iškaba „Viešasis turgus“.

– Aš prie kiaulės, – atsako ji neabejodama, kad vyras supras užuominą į populiariąją skulptūrą.

– Nejudėk, tuoj ateinu.

Pusamžė jai padėti pasišovusi moteris virto trimis susirūpinu siomis įvairaus amžiaus moteriškėmis ir vyru – kažkurios iš jų sutuoktiniu – kuris buvo išsiųstas pranešti apsaugininkams. Po kelių minučių pasirodo Derekas, padusęs, nes visą kelią iš kitos turgaus pusės bėgo. Vos tik užmetus akį į žmoną be Sebastiano jo veidas su akmenėja. Galėtum pamanyti, kad jis tikėjosi viską išsispręsiant, kol bėgs, ir vienintelis jam likęs darbas bus guosti išsigandusią, palengvėjimo apimtą žmoną bei persigandusį verkiantį vaiką, nes guosti Derekas juk moka. Bet jokio verkiančio vaiko nematyti, nėra ir palengvėjimo apimtos žmonos ir jį akimirką sukausto nenuovoka, kaipgi dabar elgtis.

– Kas per velnias, Merina? – lepteli jis. – Ką padarei?

Netinkamai parinkti žodžiai nuskamba kaip kaltinimas, nors jis galbūt to visai ir nenorėjo. Vyro balsas kerta ir ji krūpteli – neabejoja, kad šis klausimas neduos jai ramybės amžinai.

Ką ji padarė? Pametė sūnų, štai ką. Ir pasirengusi prisiimti visą kal tę ir tūkstantį kartų visų atsiprašyti, kai tik jį suras, nes juk suras, pri valo surasti, o kai suras, saugiai apglėbusi sūnų ji pasijus visiška kvaiša.

Atiduotų bet ką, kad pasijustų visiška kvaiša.

– Jis ką tik buvo čia, aš paleidau jo ranką, kad tau parašyčiau, ir nė nesupratau, kaip jis dingo. – Merinai visiška isterija, žmonės jau ne tik spokso, bet sustoja, siūlosi padėti, prašo apibūdinti nuo motinos nuklydusį berniuką.

Su paslaugiuoju vyru grįžta du tamsiomis uniformomis vilkintys apsaugininkai, jiems jau buvo paaiškinta ieškoti mažo berniuko su lapės megztiniu.

– Ne lapės, – piktai rėžia Merina, bet niekam, regis, tai nerūpi. –Elnio. Megztinis su kalėdiniu elniu, rudas su baltu, juodos sagutės vietoj akių...

– Ar turite juo vilkinčio sūnaus nuotrauką? – klausia vienas iš apsaugininkų ir ji vos susivaldo jo neapstaugusi, nes kas per kvailas klausimas. Pirma, kiek šiuo metu turguje gali būti keturmečių su lygiai tokiu pat rankų darbo megztiniu? Ir antra, aišku, ji turi savo sūnaus nuotrauką, nes tai juk jos sūnus, telefonas jų pilnas.

Apsaugininkai persiunčia vieni kitiems vaiko nuotrauką, išplatina. Bet berniuko neranda.

Po dešimties minučių pasirodo policija.

Policija irgi jo neranda.

Po dviejų valandų, Siatlo policijai skrupulingai peržiūrėjus visus apsaugos kamerų įrašus, Merina su Dereku netikėdami savo akimis kompiuterio ekrane stebi, kaip berniukas su elnio megztiniu tipena iš turgaus, įsikibęs į ranką žmogui, kurio veido nematyti. Jiedu išeina pro duris, esančias arčiausiai požeminės stovėjimo aikštelės, bet tai juk nereiškia, kad į tą aikštelę jie ir patraukė. Laisvoje rankoje jų sūnus laiko ledinuką, jis margas ir sūkuriuotas, lygiai toks pat, kokį jam būtų nupirkusi ir motina, jeigu tik būtų turėjusi progą. Ledi nuką vaikui davęs žmogus nuo galvos iki kojų vilki Kalėdų senelio kostiumą, su juodais batais, vešliais antakiais ir balta barzda. Kamera įrengta tokiu kampu, kad jo veido nematyti. Negalėtum nė pasakyti, vyras tai ar moteris.

Merina negali suvokti to, ką mato, todėl prašo policininkų įrašą atsukti, vėl ir vėl, ir prisimerkusi žiūri į ekraną, tarsi kaip nors galė tų įžiūrėti, kas ten. Vaizdo įrašas trūkčioja, labiau primena grūdėtų nuotraukų seriją. Kaskart išvydus, kaip Sebastianas dingsta iš akių, ją apima siaubas. Akimirką jis dar čia, žengia per slenkstį. O tada kitame kadre jau tuščia.

Yra. Nėra. Atsukti. Yra. Nėra.

Jai už nugaros Derekas žingsniuoja, karštligiškai kažką kalba ap saugininkams ir policijai, bet ji nugirsta tik nuotrupas – pagrobtas,

paimtas, visuotinė paieška, FTB – nes viską užgožia klyksmas viduje. Ji niekaip negali susitaikyti, kad šitai iš tiesų vyksta. Atrodo, kad tai nutiko kažkam kitam. Kad tai tik filmas. Kalėdų seneliu persirengęs žmogus pagrobė jos vaiką. Sąmonin gai. Tikslingai. Nors apsaugos kamerų įrašas nespalvotas ir neryškus, akivaiz du, kad Sebastiano niekas nevertė. Jis neatrodė išsigandęs. Jo veidas buvo ramus, nes vienoje rankoje berniukas nešėsi penkis dolerius kainuojantį ledinuką, o kitą laikė Kalėdų senelis. Saldainių parduotuvės pardavėjos patikrino kompiuterį ir patvirtino tądien pardavu sios septynis ledinukus, bet neprisiminė, kad bent vienas klientas būtų buvęs persirengęs Kalėdų seneliu, o kamerų mažoje krautuvė lėje nebuvo. Kitapus gatvės nuo požeminės stovėjimo aikštelės, kur galimai traukė Sebastianas ir jo pagrobėjas, buvo tik viena apsaugos kamera, bet ji kabojo pasukta tam tikru kampu ir todėl filmavo tik tolumoje iš stovėjimo aikštelės išvažiuojančius automobilius, kurių valstybinių numerių nesimatė. Per valandą nuo Sebastiano pagrobi mo iš stovėjimo aikštelės išvažiavo penkiasdešimt keturi automobiliai ir policija negali atsekti nė vieno jų.

Turimo vaizdo įrašo laikas rodo, kad pagrobėjas išsivedė Sebastianą praėjus vos keturioms minutėms, kai motina susivokė, kad vaiko šalia nebėra. Paik Pleiso apsaugininkams apie dingimą tuo metu dar nė nebuvo pranešta.

Keturios minutės. Tik tiek reikia vaikui pagrobti.

Ledinuko, Kalėdų senelio kostiumo ir dviejų šimtų keturiasde šimties sekundžių.

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR