Nenoriu nieko neveikti

nenoriu nieko neveikti

Martinaitis Marcelijus

* * *

Marcelijus

Martinaitis

* * * nenoriu nieko neveikti Poezija ir rankraĹĄÄ?iai

* * *

Marcelijus Martinaitis * * *

Nenoriu nieko neveikti Poezija ir rankraščiai

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius

10

Prisiminimas apie ateitį

• Pirmiausiai prarandama mylimoji.

Tai būna skaudžiausia: su tuo ilgai neapsiprantama, bet praeina.

Po to retėja draugai, sodo medžiai, vienas po kito kažkur dingsta daiktai.

Rečiau kas beužeina, retesni pinigai, laiškai. Užkalbinti skuba greičiau baigt pokalbį.

Vaikai, kurie aplipdavo kaip obelį vaisiai, ima lankyt tik susirgus.

Galiausiai tik vienas šuva nenuleidžia akių, pasiruošęs lyžtelt rankas arba galvą padėti ant kelių. Žiūrint į šunį, lieka tiktai nuliūdimas, neapsakomas gailestis – galbūt tu pirmas paliksi jį.

Labiausiai skaitomi tekstai dabar yra nekrologai.

11

Senas sekmadienis

• Kažkur yra užmirštas senas sekmadienis.

Tenai, toli už miškų, Praeity, Kur teka upelis, Kur namas, Vartai.

Ten, tuose vartuose, Dar vis stovi sekmadienis, Vienplaukis, Toks panašus į seniai mirusį tėvą.

17

Audra

• Skrenda paukštis, saulė užslenka už debesies, šiek tiek sutemsta, vėl šviesėja.

Man čia ankšta gyvent.

Pagaliau lyja, girdėti kimūs balsai, sunerimsta medžiai.

Sutemsta.

Nieko nematau, užsimerkiu Anoj pusėj lietaus.

18

Kita redakcija Skrenda išgąsdintas paukštis.

Saulė užslenka už debesio. Šiek tiek sutemsta – Vėl šviesėja.

Pagaliau lyja.

Girdėti kimūs balsai.

Staiga sunerimsta medžiai.

Sutemsta.

Koks ankštas pasaulis!

Nieko nematau, užsimerkęs anoj pusėj lietaus.

19