eglė jasė
Apie ką ši knyga Sveiki! Papasakosiu jums istoriją apie pliušinį šunį, vardu Marcipanas, – tikrą tikrutėlį kaip padirbtas pinigas! Ir pradėsiu nuo pradžių pradžios. Pirmiausia buvo didelis Žaislų fabrikas. Tame fabrike miklios rankos karpė storą geltoną pliušą ir pasiuvo Marcipaną. Dar pliušinuką ten prikimšo pakulų, vėlė, šukavo, rengė, įstatė akeles, įtaisė sagą ant nosies galiuko ir atliko visus kitus darbus, būtinus žaislui gimti. Lyg per miglą Marcipanas prisimena, kaip važiavo konvejeriu, ilga slidžia metaline juosta, ir kaip nuo vėsaus metalo jam truputį šalo sėdynė. Ta pačia juosta šliuožė daug tokių pačių kaip jis šunų, tarsi koks šimtas brolių dvynių. Dar jis neaiškiai atminė didelę kartoninę dėžę, kurioje keliavo. Dėžė buvo pilna mažyčių ir minkštų poroloninių rutuliukų. Tokių mielų mielutėlių. Pliušinukas įsirausė į juos giliau ir pasijuto labai jaukiai. Kur ir kaip keliavo toje kartoninėje dėžėje, Marcipanas nežinojo. Jis visą laiką miegojo. Juk visi kūdikiai daug miega! Pagaliau jis pabudo Prekybos centre, žaislų lentynoje. Čia prasidėjo tikrasis pliušinio šuns gyvenimas.
Marcipanas
6
Dirstelėjęs kairėn ir dešinėn Marcipanas pastebėjo savo atvaizdą kaimynės Barbės veidrodėlyje ir įniko apžiūrinėti. Išvydo linksmą pailgą veidą, ryškiai geltoną kaip kiaušinio trynys. Taip, taip – veidą! Jau girdžiu, kaip koks susiraukėlis niurzga, esą šunys neturi veidų. Todėl tuoj pat jam atsikirsiu, kad dar ir kaip turi! Tiesa? O kas tuo netiki, reiškia, visai nieko apie žaislus neišmano, ir šis pasakojimas ne jam. Bet mes jau nukrypome į šalį! Taigi, iš veidrodėlio į Marcipaną žvelgė apvalios juodos akys su linksmais žiburėliais rainelėse. Blakstienų ilgio galėjo pavydėti net veidrodėlio savininkė Barbė. Ir ji iš tikrų jų pavydėjo! Burna atrodė kiek didoka, bet šypsena miela. Ausys – ilgos ir atlėpusios. Jos šauniai mataravo į šalis purtant galvą, panašiai kaip ventiliatorius palubėje. Marcipanas apsižiūrėjo priekines ir užpakalines letenas, apvalų minkštą pilvuką. Geltonas kailis buvo tankus, žvilgus, trumpai kirptas – toks, kokiu visai pagrįstai galima didžiuotis, nes jis rodo puikią sveikatą ir gerą priežiūrą. Dar jis atrado uodegą – ilgą geltoną virvelę. Pliušinukas pavizgino uodegą-virvelę.
Ji pajudėjo kairėn dešinėn, kairėn dešinėn, greitai greitai. Marcipanas patenkintas sukrizeno. – Ar tu sau atrodai juokingas? – paklausė Barbė. – Maniau, tik mergaitėms patinka spoksoti į veidrodėlį. – Dar nesu savęs matęs, – paaiškino Marcipanas. – Nejaugi? Sakyčiau, esi mielas. Toks šuniukas-saldainiukas. Tikras Marcipanas. Kaip tik tuomet jam ir prilipo vardas Marcipanas. – Jei nori, gali ilgiau pasižiūrėti, – Barbė atkišo žaislui veidrodėlį. – Man pačiai jau nusibodo. Labiausiai pliušinukui patiko jo kepurė – raudonais ir mėlynais langeliais, su snapeliu ir KUTU! Jis pakreipė ją ant šono ir truputėlį savimi pasigrožėjo. „Koks aš šaunus ...šuva!“ – pagalvojo pliušinukas. Ir vėl sukrizeno, o virvelinė uodega suspurdėjo kairėn dešinėn, kairėn dešinėn, greitai greitai. – Ei, gal galėtum atsargiau?! – netikėtai pasigirdo niurgzlus balsas lentynoje.
Kūtvėla Niurgzliojo balso savininkas atrodė tikras senbuvis parduotuvėje. Jo pilkas kailis buvo dulkėtas. Susivėlę gaurai kaltūnais dribo ant akių. Žaislas panešėjo į nešvarią pašluostę, ir vien į jį pažiūrėjus norėjosi čiaudėti. Marcipanas taip ir padarė – nusičiaudėjo, o čiaudėdamas dar spėjo pasvarstyti, kas čia šalia 7
sėdi – meška ar vilkas. Tiesą sakant, šalia sėdėjo ne meška ir ne vilkas, o šuo, kaip ir jis pats. Pamatęs, kaip Marcipanas staiposi prieš Barbės veidrodėlį, gauruočius pašaipiai prunkštelėjo. Jo paties etiketėje buvo parašyta „Akcija“, nubrauktas vienas skaičius ir vietoje jo įrašytas kitas, mažesnis. – Jo vardas Kūtvėla, – paslaugiai paaiškino Barbė. Tai ji sugalvojo tokį vardą, nes Kūtvėla atrodė kaip kūtvėla. – Jis iš Čičinijos, – tęsė Barbė. – Ten pagamina daug prastų žaislų. O tu... – Barbė perskaitė užrašą etiketėje, įsiūtoje pliušinuko pažastyje, – Tu iš Marantulo... Čia net fabriko adresas yra... – Ar Marantule siuva gerus žaislus? – Nei gerus, nei ką, – suniurzgė Kūtvėla. – Puikiai žinau, kad vaikams tokie kaip tu nepatinka! Išgirdus šiuos kandžius žodžius jums tikriausiai bus sunku patikėti, kad Kūtvėla yra geros širdies, tik bėdos ir nuoskaudos ją sudiržijo. Jis jau truputį gailėjosi, kad taip nemandagiai sutiko naują jį kaimyną. Marcipanas truktelėjo pečiais ir pasičiupinėjo kepurės KUTĄ, vis dar galvodamas, kad atrodo šauniai. Pikti Kūtvėlos žodžiai nenuliūdino pliušinuko – jis buvo pernelyg laimingas, tad jo gerą ūpą buvo ne taip lengva sugadinti. Marcipanas su užuojauta nužvelgė nuo dulkių papilkėjusį, susivėlusį Kūtvėlą. Šuo net uodegos neturėjo, o vietoje jos styrojo trumpas strampas. Nebuvo ką vizginti kairėn dešinėn, kairėn dešinėn, greitai greitai. Kaip gerai, kad Marcipanas, skirtingai nei Kūtvėla, – gražus ir linksmas šuo! Kad ir ką sakytų Kūtvėla, jam tikrai neteks ilgai laukti pirkėjų! Ir pliušinukas ėmė lūkuriuoti, o kad laikas neprailgtų, sėdėdamas ant lentynos krašto tabalavo kojomis. Pirmoji Marcipano diena parduotuvėje ėjo į pabaigą. Prekybos centre liko visai mažai pirkėjų. O kai pagaliau palubėse užgeso šviesos, mūsų mielasis šuo 8
jau saldžiai miegojo. Jis nejučia nusviro ant šono, galvą pasidėjo ant letenėlės, o languota kepurė su KUTU nusmuko ant akių. Saldžių sapnų, mielas pliušinuk, susitiksime ryt ir kartu praleisime naują dieną!
Marius ir Skudurulis Tuo metu, kai Marcipanas ramiai sau miegojo Prekybos centro lentynoje, Marius vonioje prie kriauklės pirštu rakinėjo nosį. Dantis valyti anksčiau ar vėliau vis tiek reikės, tačiau kuo vėliau tą darbą pradėsi, tuo vėliau pabaigsi. Mariui buvo septyneri ir jis jau buvo padaręs nemažai naudingų išvadų apie gyvenimą. Jis buvo šaunus, sumanus ir linksmas vaikas. Marius gyveno kartu su Mama ir Tėčiu daugiabutyje prie miško, trečiame aukšte. Dar jie turėjo Mažą jį Brolį ir Kilbuksą, auksinę žuvytę. Mama pabeldė į vonios kambario duris, nes Mažą jį Brolį reikėjo maudyti. Mariui teko pagaliau išsivalyti dantis. Jis išlindo iš vonios, davė bučkį Mamai, Mažajam Broliui ir nuėjęs į savo kambarį atsigulė į lovą. Marius galvojo apie tai, kad rytoj teks eiti pas dantų gydytoją traukti 9
klibančio danties. Mama pažadėjo nupirkti naują žaislą, jei tik jis neverks. Ką gi, tepražūna tas dantis, nauji žaislai niekada ne pro šalį. Gal koks konstruktorius ar robotukas. Nes kiekgi galima žaisti su senais? Šalia vaiko lovelėje kiurksojo Skudurulis, sena Mamos lėlė. Su Skuduruliu miegoti buvo jaukiau, nors Marius truputį jo gėdijosi. Marius jau švelniai parpė, kai Skudurulis prisislinko arčiau ir skudurinėmis rankelėmis apsikabino berniuką. Savo šnervėmis jis uodė šiltą Mariaus kvapą ir jautėsi labai laimingas. Skudurulis nekantriai laukdavo, kol Marius eis miegoti. O ryte stengdavosi prabusti pirma Mariaus, kad nors trumpam jį pamatytų. Skudurulio gyvenimas nebuvo itin įdomus. Kiauras dienas lėlė pragulėdavo lovoje, kartais užkliūdavo Mažajam Broliui ir nuo jo gaudavo niuksą kitą, o iš mokyklos grįžęs Marius Skudurulį tik apkraudavo drabužiais, sąsiuviniais ir kitais žaislais. Nereikia nė sakyti, kad didžiausia Skudurulio svajonė buvo tapti pačiu geriausiu Mariaus draugu.
Kas nupirks Marcipaną? Kita diena Prekybos centre prasidėjo įprastai – ryte po skyrius bėgiojo pardavėjos ir skubėdamos dėliojo į lentynas naujas prekes. Valytojos šlavė takus, o kampuose iš baimės tirtėjo vorai, saugodamiesi šepečių ir šluotų. Marcipanas parduotuvėje stebėjo žmones. Ryte pirkėjų nebuvo daug. Pasitaikydavo ir vaikų, kurie pribėgdavo prie žaislų ir į juos spoksodavo. Marcipanas iki šiol dar niekad nebuvo matęs vaikų. Jis pasislinko arčiau lentynos krašto ir susidomėjęs žiūrėjo. – Jie mus renkasi kaip kiaušinius turguje, – burbtelėjo Kūtvėla. Vis dėlto Kūtvėlai suspaudė širdį pagalvojus, kad jo paties vėl niekas neišsirinks. Visai kaip įskilusio kiaušinio. 10
Prie žaislų lentynos prišoko Mergaitė Dviem Kaselėmis. Ji griebė Marcipaną į rankas ir stipriai spustelėjo apvalų pilvuką. Pliušinukas iš netikėtumo žagtelėjo. – Jis nedainuoja, – pasiskundė Mergaitė Mamai ir numetė Marcipaną atgal į lentyną. – Ar būtinai reikia dainuoti, kad tave išsirinktų? – paklausė susirūpinęs Marcipanas Kūtvėlos. – Cha, cha, – nusivaipė šis, – ir ne tik dainuoti! Žinok, čia tik pradžia! – Kūtvėla pirmą kartą pajuto Marcipanui draugiškumo kibirkštėlę. Ak, galų gale juk visiems nelengva... Tačiau prie lentynos jau stovėjo apvalainas Berniukas Rašaluotais Pirštais. Jis stvėrė Marcipaną už pažastų ir prisikišo prie veido taip arti, kad Marcipanas užuodė jam iš burnos sklindantį dešrainio kvapą. – Kas čia toks? – paklausė Berniukas, nežinia į ką kreipdamasis. – Laba diena, – mandagiai pasisveikino Marcipanas. – Aš esu šuo. Tačiau neatrodė, kad Berniukas būtų klausęsis. Jis riaugtelėjo dešrainio kvapu ir pats sau pasakė: – Ai, geriau pirksiu futbolo kamuolį. Ir nušveitė Marcipaną atgal į lentyną. – Prašyčiau kiek atsargiau, – šįkart ir pliušinukas truputį pyktelėjo. – Man skauda! – Tada apsižiūrėjo, kad nuo rašaluotų Berniuko pirštų ant geltono kailiuko liko dėmė. Marcipanas paseilėjo letenėlę ir ėmė dėmę valyti, tačiau besistengdamas tik dar labiau išterliojo. – Ai, kas dabar bus?! Tikriausiai Kūtvėla teisus, niekas manęs nenupirks... Marcipanas pasijuto pavargęs ir alkanas. Tačiau niekas nesiūlė tokių dešrainių, kokiais kvepėjo Berniukas Rašaluotais Pirštais. Supratęs, kad dar ilgokai teks alkti, pliušinukas atsiduso, o kad buvo pavargęs, prisnūdo ir susapnavo keistą sapną... 11
Susitikimas – A – a – a – a – a ... A – a – a – a – a, – dainavo žaislai lentynose, o Kūtvėlos balsas buvo gražiausias iš visų. Tik vienas Marcipanas niekaip negalėjo išspausti nė garso. Sapne pliušinukas taip nusiminė, kad ėmė ir atsibudo. O atsibudęs pamatė kaštonines garbanas ir dideles mėlynas akis, žvelgiančias į jį iš už akinukų dailiais metaliniais rėmeliais. Visa tai priklausė mielam berniukui, kuris buvo ne kas kitas, o mūsų pažįstamas Marius. Marcipanas nežinia ko taip susijaudino, kad vėl, kaip ir sapne, nepajėgė išlementi nė žodžio... Jis taip norėjo šauniai pasirodyti, kad iš to didelio noro ėmė viską ir užmiršo... Net pasisveikinti. Net paslėpti letenėle dėmę, kurią paliko Berniukas Rašaluotais Pirštais. Pliušinukas baisiausiai nusiminė ir labai ant savęs supyko. Tuo metu Marius čiupo Marcipaną į glėbį, prispaudė savo nosį prie Marcipano nosies sagutės ir švelniai patrynė. Sakykite, ką norite, tačiau tai buvo DRAUGYSTĖ iš pirmo žvilgsnio! – Gyvenime nesu matęs už tave nuostabesnio šuns! – pagyrė Marius. Pagaliau ir Marcipanas atgavo žadą. Labai bijodamas, kad mielasis berniukas neapsigalvotų, jis tylutėliai išlemeno: – Aš... aš nemoku dainuoti... – Ir aš nemoku! – atšovė Marius ir stipriai spausdamas Marcipaną glėbyje nusinešė prie Prekybos centro kasos. Mamai patiko minkšti pliušiniai žaislai – kur kas labiau nei konstruktoriai ar robotukai. O šis atrodė ypač simpatiškas. Juodu susimokėjo už prekes ir linksmi išėjo pro besisukančias duris. 12
Gatvę jau gaubė pirmosios rudens vakaro sutemos. Darėsi žvarboka, todėl Marius susupo Marcipaną į savo šaliką ir pasodino užantin. – Keliausim NAMO, – pasakė. Visą kelią Marcipanas girdėjo plakančią Mariaus širdį, o jo galvelėje skambėjo žodis „NAMO“. Jis dar niekada nebuvo toks laimingas! Iš tos laimės pliušinukas pamiršo atsisveikinti su Kūtvėla ir Barbe. Aiman , mąstė Marcipanas, juk jis daugiau niekada nebegrįš į Prekybos centrą!
Kūtvėlos maištas Kai Marius, pasičiupęs į glėbį, nusinešė Marcipaną prie kasos, Kūtvėla pernelyg nenustebo. Jis jau buvo įpratęs, kad šalia jo atsidūrę žaislai greitai iškeliauja. Netrukus prie Kūtvėlos priėjo dvi pardavėjos, jį pavartė, žvilgtelėjo į kainą ir žodį „Akcija“ etiketėje. – Tikriausiai šito jau neparduosime, nors ir nupigintas, – atsiduso viena. – Jei neparduosime iki savaitės pabaigos, išbrokuosime, – atsakė antroji. Skrebindamos pieštukais sąsiuvinyje jos pasuko prie kitos lentynos. Ką reiškia žodis „išbrokuoti“, Kūtvėla nežinojo, tačiau išsigąsti neišsigando. Blogiau nebus, pagalvojo. Blogiau būti nebegali. Vakarop, prieš uždarant Prekybos centrą, prie Kūtvėlos lentynos sustojo du vaikėzai. – Klausyk, gal šitas tiks? – paklausė pirmasis. Kūtvėla pajuto, kaip krūtinėje garsiai dunksi širdis. Akimirką jis patikėjo savo laime – pardavėjos buvo neteisios, štai dabar jį ruošiasi nupirkti šiedu vaikai... Tačiau kaip greitai gimė viltis, taip pat greitai ji sudužo, išgirdus antrą jį vaikėzą atsiliepiant: – Tu tik pažiūrėk, koks susna! – Čiūčela koks! Kaip grindų skuduras! 15
– Tiktų Simkai pakandžiot, jau sudraskė visus pliušinius žaislus namuose! – Kad nežinau, toks kaltūnuotas, dar pasprings Simka jo gaurais! Jie pavartė Kūtvėlą, paskaičiavo monetas saujoje ir nusprendė: – Tegu dar labiau atpigina, tada ateisim ir nupirksim! – Nesulauksit! – jiems pavymui garsiai sulojo Kūtvėla. – Pasprings tasai Simka jūsų pačių smirdančiomis kojinėmis! Šitaip šauniai atsikirtęs, Kūtvėla pats savimi pasidžiaugė ir netikėtai pajuto iki šiol nepatirtą jausmą, kurio vardas – Išdidumas. Šis naujas jausmas ateidamas kartu atsivedė ir Drąsą. – Nė minutės ilgiau čia nebūsiu, – nusprendė Kūtvėla. – Bėgsiu! Daug nesvarstęs kūliavirstom nusirito nuo lentynos ir įkrito tiesiai į kažkieno pirkinių vežimėlį. Vežimėlis buvo prikrautas iki pat viršaus, todėl jame buvo nesunku pasislėpti. Kūtvėla prisidengė galvą sūriu, o uodegą kyštelėjo po sūdyta
lašiša. Prie kasos iš vežimėlio paslapčia išsmuko ir pasislėpė po važiuojančia juosta, tarp maišelių. Vis dėlto pabėgti nespėjo – Prekybos centrą uždarė nakčiai. Ši nedidelė nesėkmė nė kiek nesusilpnino Kūtvėlos ryžto. Netgi atvirkščiai – jį sustiprino. Kūtvėla ėmė nekantriai laukti rytojaus, tačiau kita diena buvo sekmadienis, todėl Prekybos centro taip ir neatidarė...
Svajonė
Iškart po vakarienės Marius nusivedė Marcipaną aprodyti savo kambario. – Čia Kilbuksas, – dūrė jis pirštu į auksinę žuvelę apvaliame kaip gaublys akvariume. – Įsivaizduok sau, jis valgo kirminus! Marcipanas priglaudė veidą prie stiklo. Žuvelė priplaukė artyn. Jos žvynai blizgėjo auksu ir sidabru. – Vis tiek jis gražus, – pagyrė pliušinukas. Žuvelė atsuko Marcipanui puošnią plevėsuojančią uodegą. – Jis nemoka kalbėti, – atsiduso Marius. – Niekaip neprisiruošiu išmokyti. O ten Skudurulis, sena Mamos lėlė. – Laba diena, – mandagiai pasisveikino Marcipanas. – Jis kiauras dienas kiurkso lovoje, – paaiškino Marius. Skudurulis susiraukė, lyg būtų krimstelėjęs ko kartaus. Naujieji bičiuliai trumpam nutilo, kaip kartais nutinka sutikus gerą, tačiau seniai matytą draugą – žinai, kad turi tiek daug vienas kitam pasakyti, tik nesugalvoji, nuo ko pradėti. – Gal pieškim? – pasiūlė Marius. – Pažiūrėk, kiek daug dažų ir kreidelių turiu! Marcipanas nemokėjo piešti, todėl tik sėdėjo ir mirksėjo apvaliomis akimis. 17