Iš ispanų kalbos vertė IEVA BARANAUSKAITĖ
LEIDĖJO ŽODIS „Pablas Eskobaras – mano tėvas“ – vienas iš sudėtingiausių leidybinių projektų per pastaruosius metus, kuriam ryžosi įmo nių grupė „Grupo Planeta“. Iki šiol manėme, kad apie narkotikų mafijos bosą parašyta viskas. Apie jį pasakojo geriausi plunksnos meistrai, garsiausi žurnalistai, net jo broliai. Jo istorija taip pat atkurta didžiuosiuo se ekranuose. Turėjo praeiti daugiau nei dvidešimt metų, kol jo sūnus Chuanas Pablas Eskobaras (Juan Pablo Escobar) drįso paliesti skaudamą vietą – savo gyvenimą, kurio nepasirinko pats, – ir parodyti įdomias tėviškos meilės formas nesaikingumu ir žiau rumu persunktoje aplinkoje. Jis pateikė daug nežinomų dalykų, kurie byloja, kad knygos herojus buvo dar sudėtingesnė asme nybė. Tai ne viskas. Knygoje „Pablas Eskobaras – mano tėvas“ pa teikiamos kitokios daugelio to meto šalies įvykių versijos. Ilgiau nei metus Chuanas Pablas Eskobaras, pakeitęs vardą ir tapęs Chuanu Sebastijanu Marokinu (Juan Sebastián Mar roquín), ir „Planeta“ dirbo kurdami šią knygą, kuri turėjo įveikti griežtus leidybinius filtrus ir informacijos šaltinių iškeltas kliūtis. Ši tema amžina. Dėl likusių gausių atvirų žaizdų, dėl šimtų aukų, kurių pareikalavo tas laikas, dėl daugybės tyrimų, kurių 11
JUAN PABLO ESCOBAR
dalis iki šiol nebaigti, „Pablas Eskobaras, mano tėvas“ neabejo tinai atsidurs šalies ir kitų pasaulio kraštų būtinų perskaityti kū rinių sąrašuose.
ĮŽANGA Praėjo daugiau nei dvidešimt metų, kol, gyvendamas trem tyje, ryžausi atskleisti savo gyvenimą. Viskam savas laikas; šiai knygai ir jos autoriui reikėjo subręsti, įgyti savikritiškumo, iš mokti nuolankumo. Tik tada galėjau sėsti užrašyti istorijų, ku rios iki šių dienų kolumbiečiams kelia daug klausimų. Kolumbija per tą laiką taip pat pribrendo išgirsti ir išklausyti, todėl nutariau, kad atėjo metas pasidalyti savo gyvenimu šalia tėvo – išskirtinės asmenybės, – kurį besąlygiškai mylėjau ir šalia kurio likimui užsigeidus teko išgyventi akimirkas, paženklinu sias Kolumbijos istoriją. Nuo tos dienos, kai gimiau, iki savo mirties tėvas man buvo draugas, vedlys, mokytojas ir geras patarėjas. Kol buvo gyvas, ne kartą prašiau jo parašyti apie savo gyvenimą, bet jis nesutikdavo: „Gregori, gyvenimą reikia baigti, kad galėtum jį aprašyti.“ Prisiekiau atkeršyti už tėvo mirtį, bet po dešimties minučių sulaužiau savo priesaiką. Visi turime teisę keistis, ir jau daugiau nei dvi dešimtis metų gyvenu uoliai laikydamasis tolerancijos, taikos, dialogo, atleidimo, teisingumo ir susitaikymo principų. Ši knyga nepriekaištauja; gilūs pjūviai joje atveria, kaip sukur ta mūsų tėvynė bei jos politika ir kodėl iš jos įsčių gimsta tokios asmenybės kaip mano tėvas. Gerbiu gyvenimą ir knygą parašiau laikydamasis šios nuos tatos, iš kitokios nei įprasta perspektyvos, neslėpdamas užantyje 13
JUAN PABLO ESCOBAR
slaptų užrašų, priešingai nei dauguma tų, kurie rašė apie mano tėvą. Šioje knygoje apie tėvą daug tiesos. Tai paieškos ir priartėji mas prie mano tėvo gyvenimo. Tai asmeniniai, intymūs apmąs tymai. Žmogaus atradimas su visomis ne tik gerosiomis, bet ir blogosiomis savybėmis. Didžiumą nuotykių jis man papasakojo laužo šviesoje per ilgas ir šaltas paskutinių savo gyvenimo metų naktis. Kitus užrašė nedaug laiko likus iki dienos, kai jį sume džiojo priešai. Tėvo istorija mane nuvedė pas žmones, kurie, metų metus tū noję šešėlyje, tik dabar ryžosi išeiti į šviesą ir prisidėti prie šios knygos rašymo, kad mano ir leidyklos sąžinė liktų rami. Ne visada buvau šalia tėvo, nežinau visų jo nuotykių. Meluoja tas, kuris tvirtina žinąs apie jį viską. Apie daug įvykių, kurie su dėti į knygą, išgirdau gerokai vėliau, nei jie įvyko. Mano tėvas niekada su manimi dėl nieko nesitardavo – nesitardavo su nie kuo; jis viską nuspręsdavo pats. Daugumos „tiesų“ apie mano tėvą žmonės žinojo tik dalį arba išvis apie jas nenutuokė. Pasakoti apie jo gyvenimą reiškė rizi kuoti ir prisiimti didžiulę atsakomybę už tai, ką paviešinsiu: kad ir kaip gaila, daug žinomų faktų apie jį sutampa su tiesa. Žinau, kad „Planetos“ leidyklos ir vyriausiojo redaktoriaus Edgaro Teljeso (Edgar Téllez) uždėtas tankus teisingumo filtras man pa dėjo sėkmingai įgyvendinti savo sumanymą. Ši knyga – įžvalgus ir intymus pasakojimas apie žmogų, kuris ne tik buvo mano tėvas, bet ir vadovavo nusikalstamai organiza cijai, kokios žmonija iki tol nebuvo regėjusi. 14
MANO VARDAS - PABLAS ESKOBARAS
Viešai atsiprašau visų savo tėvo aukų be išimties; man labai skauda širdį dėl tų, kurie patyrė baisų, su niekuo nesulyginamą jo žiaurumą ar net žuvo, būdami niekuo nekalti. Visiems jiems, kiekvienam asmeniškai visa širdimi reiškiu didžiulę pagarbą. Ši knyga aplaistyta ašaromis, tačiau apmaudo joje nėra. Nėra noro įskųsti, atkeršyti, ieškoti, kaip pateisinti žiaurumą, ar apgailes tauti dėl nusikaltimų ir atsiprašinėti už juos. Skaitytoją nustebins knygos pradžios skyriai, kuriuose pir mąkart atskleidžiu sudėtingą mūsų šeimos ir giminės konfliktą. Dvidešimt vieni nesutarimų metai, per kuriuos priėjau išvadą, kad prie įvykių atomazgos, lėmusios mano tėvo mirtį, yra tiesio giai prisidėję keli giminaičiai. Nesuklysiu, jei pasakysiu, kad mano tėvo giminė mus perse kiojo nuožmiau nei jo didžiausi priešai. Aš juos visuomet mylė jau ir gerbiau laikydamasis šeimos vertybių, kurių nevalia nė už ką išduoti net baisiausiame kare ir juo labiau už pinigus. Dievas ir mano tėvas žino, jog labiau už bet ką svajojau ir troškau, kad toji giminės tragedija būtų buvusi tik blogas sapnas, o ne tikrovė, su kuria teko susidurti. Tėvui esu dėkingas už iki skausmo atvirą nuoširdumą, kurį džiaugiuosi patyręs, tačiau tuo neketinu jo teisinti. Į mano atsiprašymą dokumentiniame filme „Mano tėvo nuo dėmės“ („Pecados de mi Padre“) nužudytų lyderių Luiso Karloso Galano (Luis Carlos Galán) ir Rodrigo Laros Boniljos (Rodrigo Lara Bonilla) vaikai man atsakė: „Jūs taip pat esate auka.“ Nuo tos akimirkos visuomet sakau: jei aš taip pat esu auka, tai lai vi suomet būsiu paskutinis ilgame jų sąraše. 15
JUAN PABLO ESCOBAR
Mano tėvas jautė atsakomybę už savo likimą ir veiksmus, už pasirinkimus kaip tėvas, kaip asmenybė ir – ką čia slėpti – kaip banditas, padaręs Kolumbijai ir pasauliui žaizdų, kurios iki šiol neužgyja. Trokštu, kad kada nors jos užsitrauktų ir liktų tik skaudžios pamokos, kurių niekas nenorėtų pakartoti ir iš kurių siektų mokytis. Aš nebuvau vaikas, kuris aklai tiki tėvu, gyvenime ne kartą smerkiau jį už žiaurumą ir elgesį, visais įmanomais būdais mal davau, kad liautųsi nekentęs, kad sudėtų ginklus ir ieškotų taikių savo problemų sprendimo būdų. Iš nuomonių apie mano tėvo gyvenimą gausos pritariu vie nam požiūriui, kad tėvas buvo besąlygiškai atsidavęs vienintelei savo brangenybei – šeimai. Aš esu žmogus ir tikiuosi, kad mane prisimins ne už tai, ką padarė tėvas, o už tai, ką padariau pats. Prašau skaitytoją skaitant knygą manęs nepamiršti ir nepainioti su tėvu, nors tėvo istorija taip pat yra ir mano gyvenimo istorija.
1 SKYRIUS
IŠDAVYSTĖ
1993 metų gruodžio 19 dieną, praėjus dviem savaitėms po tėvo mirties, mes akylai saugomi gyvenome Bogotoje, daugia bučio viešbučio Tekendamos rezidencijos dvidešimt devintame aukšte. Mums netikėtai paskambino iš Medeljino ir pranešė, kad laiške paslėpus sprogmenį buvo pasikėsinta į mūsų dėdę Robertą Eskobarą (Roberto Escobar) Itagvi kalėjime. Susijaudinę puolėme klausinėti, kas atsitiko, bet niekas nie ko mums neaiškino. Per televizijos žinias buvo pranešta, kad Robertas atplėšė iš prokuratūros atsiųstą popierinį voką, šis sprogo ir jam smarkiai apdegino veidą bei krūtinę. Kitą dieną mums paskambino tetos ir pranešė, kad Las Vegaso klinika, į kurią dėdė buvo skubiai nuvežtas, neturi operacijai rei kalingos oftalmologijos įrangos. Maža to, pasklido gandas, kad kažkokie ginkluoti banditai bandė jį pribaigti palatoje. Tada mano šeima nusprendė Robertą perkelti į Bogotos cen trinę karinę ligoninę, kuri ne tik turėjo geresnės įrangos, bet ir buvo saugesnė. Mano mama už greitosios pagalbos sraigtaspar nio nuomą jam pergabenti suplojo tris tūkstančius dolerių. Vos dėdę Robertą ten paguldė, kitas mano dėdė – mamos brolis – Fernandas (Fernando) ir aš nusprendėme jį aplankyti. Išeidami iš viešbučio nustebome pamatę, kad prokuratūrai priklausančio Techninio tyrimų korpuso (CTI*) agentus, ku * Isp. El Cuerpo Técnico de Investigación de La Fiscalía General de Colombia – Kolumbijos generalinei prokuratūrai priklausantis Techninis tyrimų korpusas. (Vert. past.) 19
JUAN PABLO ESCOBAR
rie mus saugojo nuo lapkričio pabaigos, tądien be išankstinio įspėjimo pakeitė pareigūnai iš Bogotos policijos slaptosios tar nybos Sijin*. Dėdei nieko nesakiau, bet mane nutvilkė nuojauta, jog gali atsitikti kas nors negero. Kitose pastato dalyse su mūsų saugumu susijusias pareigas vykdė pareigūnai iš Dijin** ir DAS***. Lauke budėjo kariai. Praėjus porai valandų nuo tada, kai atvykome į karinės ligo ninės chirurgijos skyrių, iš operacinės išėjęs gydytojas pranešė, kad reikalingas kurio nors Roberto giminaičio sutikimas leisti pašalinti jam abi akis, nes jos nepataisomai sužalotos sprogimo. Mes atsisakėme pasirašyti sutikimą ir paprašėme gydytojo, jog, nors tikimybė išgelbėti dėdės regą maža, vis tiek padarytų viską, ką gali, kad tik pacientas neliktų aklas, nesvarbu, kiek tai kainuos. Dar pasiūlėme atvežti geriausią oftalmologą, kad ir kur jis būtų. Po kelių valandų dar neatsigavusį Robertą išvežė iš operaci nės ir paguldė į palatą, kur jo jau laukė pareigūnas iš INPEC****. Dėdės veidas, krūtinė ir kairė ranka buvo sutvarstyti. Kantriai laukėme, kol jis atsibus. Vis dar apsvaigęs nuo nar kozės išlemeno matąs neryškią šviesą, bet neskiriąs daiktų. * Isp. La Seccional de Investigación Criminal – Kriminalinių tyrimų skyrius, pri klausantis Kolumbijos nacionalinei policijai ir veikiantis apibrėžtose teritorijo se (pvz., miestuose). (Vert. past.) ** Isp. La Dirección de Investigación Criminal e Interpol – slaptoji policijos tarny ba, kriminalinių tyrimų ir Interpolo valdyba, priklausanti Kolumbijos naciona linei policijai ir veikianti šalies mastu. (Vert. past.) *** Isp. El Departamento Administrativo de Seguridad – Saugumo administracijos departamentas. (Vert. past.) **** Isp. Instituto Nacional Penitenciario y Carcelario – Kalėjimų departamentas. (Vert. past.) 20
MANO VARDAS - PABLAS ESKOBARAS
Kai dėdės būklė pagerėjo, prisipažinau jam bijantis, kad jei po tėvo mirties buvo pasikėsinta į jį, vadinasi, kitos aukos bū sime mano mama, sesuo ir aš. Kamuojamas nerimo paklausiau, ar tėtis neturėjo slapto sraigtasparnio, kuriuo galėtume pabėgti. Per pokalbį, kurį pertraukė apžiūrėti dėdės sugužėję medikai ir slaugės, jo vis klausinėjau, kaip galėtume išvengti akivaizdaus tėvo priešų keliamo pavojaus. Akimirką patylėjęs Robertas liepė susirasti popieriaus ir ra šiklį. – Užsirašyk, Pablai. „AAA“. Nueik į JAV ambasadą, paprašyk pagalbos ir pasakyk, kad tave siunčiu aš. Raštelį įsidėjau į kišenę ir pasakiau Fernandui, kad mums reikia į ambasadą, bet kaip tik tą akimirką į palatą užėjo chi rurgas pasakyti, jog padarė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų dėdės akis, ir tvirtino esąs nusiteikęs optimistiškai. Padėkojome gydytojui už rūpestį ir jau norėjome atsisvei kinę išeiti, tačiau jis griežtai pareiškė, kad negaliu išeiti iš ligo ninės. – Kaip tai suprasti, gydytojau? Kodėl? – Dar neatvyko jūsų apsauga, – atsakė. Gydytojo žodžiai sukėlė dar daugiau baimės. Juk jis operavo dėdę, todėl turėjo būti sutelkęs visą dėmesį į operaciją: kodėl jam rūpėjo, kur yra ir kodėl dar neatvyko mano apsauga? – Gydytojau, aš laisvas žmogus. O gal jau kalinys? Aš vis tiek išeisiu. Bijau, kad šiandien prieš mane įvykdys sąmokslą. Mačiau, kad pasikeitė mus saugoję CTI pareigūnai, – atsakiau smarkiai išsigandęs. 21
JUAN PABLO ESCOBAR
– Tu ne suimtas, o saugomas. Karo ligoninės personalas atsa ko už pacientų saugumą, todėl tave galiu perduoti tik valstybės tarnyboms. – Tie, kurie mane saugojo, dabar nori pribaigti, gydytojau, – neatlyžau. – Todėl sugalvokite ką nors, kad galėčiau išeiti iš ligo ninės, net jei reikės išskristi pro langą. Nelipsiu į mašiną tų, kurie atvažiuos manęs nušauti. Matydamas baimės iškreiptą mano veidą, gydytojas tyliai at sakė neprieštaraująs ir tuoj pat išrašysiąs leidimą mane ir dėdę Fernandą išleisti. Slapstydamiesi grįžome į Tekendamos rezidencijas ir kitą dieną nusprendėme kreiptis į ambasadą. Atsikėlėme anksti. Su dėde Fernandu nuėjome į vieną iš dvi dešimt devintame aukšte esančių kambarių, kuriame budėjo mus saugantys pareigūnai. Pasisveikinau su A-1 ir pasakiau, kad mums reikia palydos vykstant į Amerikos ambasadą. – Ką ten veiksit? – piktai paklausė. – Neprivalau jums aiškinti, kur einu. Ar paskirsite mums ap saugą, ar paskambinti generaliniam prokurorui ir pasiskųsti, kad nenorite mūsų saugoti? – Šiuo metu neturim pakankamai vyrų jums lydėti, – atšovė susierzinęs prokuratūros pareigūnas. – Kaip neturite? Juk mus nuolat saugo kone keturiasdešimt pareigūnų, ir yra skirti specialūs automobiliai mums vežti. – Jei norit, galit eiti. Aš jūsų nesaugosiu. Būkit mielas ir para šykit, kad atsisakote apsaugos, kurią jums siūlom. – Duok lapą, parašysiu, – nukirtau. A-1 išėjo į kitą kambarį ieškoti popieriaus, o mes pasinau dojome proga ir sprukome iš viešbučio. Nubėgome į apačią, 22
MANO VARDAS - PABLAS ESKOBARAS
pasigavome taksi ir po dvidešimties minučių jau buvome prie JAV ambasados. Aštuntą ryto prie jos buvo nutįsusi ilga eilė žmonių, laukiančių vizų, kad galėtų vykti į Valstijas. Siaubingai jaudinausi. Prasiskyniau kelią per žmones karto damas, kad man reikia ne vizos, o kitų dokumentų. Prisibrovęs iki kabinos, kurioje buvo tvarkomi dokumentai, išsitraukiau po pierėlį su trimis A, kurias padiktavo Robertas, ir priplojau jį prie tamsinto šarvuotojo stiklo. Tuoj pat prisistatė keturi augaloti vyrai ir ėmė mus fotogra fuoti. Aš tylėjau. Po poros minučių vienas iš jų priėjo ir liepė eiti kartu. Nepaklausė vardo, neprašė jokių dokumentų, nieko netikri no ir nevedė per metalo detektorius. Supratau, kad triguba A yra slaptas kodas, kurį man atskleidė dėdė Robertas. Bijojau. Iš bai mės tuo metu nesusimąsčiau, kokių ryšių mano tėvo brolis turi su amerikiečiais. Kai buvau beprisėdąs laukimo salėje, prie manęs priėjo vyres nio amžiaus, gerokai pražilęs, rimtos išvaizdos vyriškis. – Aš Džojus Toftas (Joe Toft), DEA* Lotynų Amerikoje direk torius. Eikite su manimi. Nusivedė į šalia esantį kabinetą ir be jokių įžangų paklausė, ko atėjau į ambasadą. – Atėjau prašyti pagalbos, nes tuoj išžudys visą mūsų šeimą... Į jus patarė kreiptis dėdė Robertas. Liepė pasakyti, kad mane siuntė jis. * Angl. Drug Enforcement Administration – JAV Narkotikų kontrolės departa mentas, priklausantis JAV Saugumo departamentui. (Vert. past.) 23
JUAN PABLO ESCOBAR
– Mano valstybė jums negali užtikrinti jokios pagalbos, – at šovė Toftas sausu ir šaltu balsu. – Daugiausia, ką galiu padaryti, tai rekomenduoti Jungtinių Valstijų teisininką, kuris įvertins ga limybes skirti jums prieglobstį mūsų šalyje mainais už jūsų ben dradarbiavimą. – Kokį bendradarbiavimą? Aš nepilnametis. – Jūs galėtumėte padėti... Suteikti daug informacijos. – Informacijos? Kokios? – Atiduoti tėvo archyvus. – Jį nužudėte, todėl su juo mirė ir jo archyvai. – Nesuprantu, ką norite pasakyti, – atkirto pareigūnas. – Jūs liepėte nužudyti mano tėvą... Jis visą informaciją sau gojo atmintyje. Dabar jis miręs. Jis užsirašinėjo tik automobilių numerius ir savo priešų iš Kalio kartelio adresus, bet šiuos duo menis iškart konfiskavo Kolumbijos policija. – Teisininkai nuspręs, ar jus įleisti į šalį. – Tuomet neturime apie ką kalbėtis, pone. Aš eisiu. Labai ačiū, – tariau DEA direktoriui, kuris su manimi santūriai atsi sveikino ir įteikė savo vizitinę kortelę. – Jei ką nors prisiminsit, paskambinkit. Išėjau iš JAV ambasados kamuojamas daugybės klausimų. Netikėtas susitikimas su aukščiausia DEA galva Kolumbijoje ir Lotynų Amerikoje mūsų situacijos nepataisė, bet atskleidė tai, ko nežinojome: dėdė Robertas turėjo įtakingų ryšių su amerikie čiais, kurie dar prieš tris savaites siūlė penkis milijonus dolerių tam, kas sugaus mano tėvą, ir kurie jam sumedžioti į Kolumbiją atsiuntė kone visą savo armiją. 24
MANO VARDAS - PABLAS ESKOBARAS
Buvo sunku suvokti, kad tėvo brolis gali būti susijęs su di džiausiu jo priešu. Man kilo įtarimas, kad Robertas, Jungtinės Valstijos ir Pepesų* grupuotė buvo susivieniję sugauti mano tė vą. Ši prielaida turėjo pagrindo. Prisiminėme vieną iš galvų išga ravusį įvykį, kuris nutiko tuo metu, kai visa mūsų šeima su tėvu slėpėsi kaimo sodyboje kalnuotame Beleno sektoriuje, 16-oje Medeljino komunoje. Tada, 1993 metų gegužės 18 dieną, susėmė mano pusbrolį, Roberto sūnų Nikolą Eskobarą Urkichą (Nicolás Escobar Urquijo), kurį buvo pagrobę du vyrai ir viena mote ris. Jį užklupo Katijo užeigoje prie kelio, jungiančio Kaldaso ir Amagos miestelius Antiokijoje. Mums tūnant slėptuvėje paskambino ir žinią pranešė gi minaitis. Išsigandome, kad mums galas, nes tuo metu Pepesai visu pajėgumu ieškojo mano tėvo ir jau buvo iškratę nemažai Eskobarų ir Henao giminių šeimų. Laimė, praėjus penkioms valandoms po suėmimo Nikolas buvo paleistas į laisvę sveikas ir gyvas prie Medeljine esančio Intercontinental viešbučio, ir mūsų baimė atslūgo. Kasdien jautėmės vis labiau atskirti nuo pasaulio, o Nikolo suėmimas greitai nublanko, tik mudu su tėvu svarstėme, kaip pusbroliui sveikutėliui pavyko atgauti laisvę, nes toks pasikėsini mas, turint omenyje tų dienų įvykius ir įtampą, iš esmės reiškė mirties nuosprendį. * Isp. Los Pepes (sutrumpintai isp. Los Perseguidos por Pablo Escobar – Pablo Eskobaro persekiojamieji) – narkotikų mafijos suformuota ir finansuojama su karinta grupuotė, kurią sudarė buvę Pablo Eskobaro draugai ir bendradarbiai iš Medeljino kartelio. (Vert. past.) 25
JUAN PABLO ESCOBAR
Kaip Nikolas išsigelbėjo? Už ką mainais jį paleido Pepesai po kelių valandų suėmimo? Gali būti, kad Robertas, siekdamas iš gelbėti sūnaus gyvybę, susitarė su mano tėvo priešais. Ši prielaida pasitvirtino po aštuonių mėnesių, 1994 metų rug pjūtį, po mano apsilankymo JAV ambasadoje. Tomis dienomis mano mama, sesuo Manuela (Manuela), ma no mergina Andrėja (Andrea) ir aš nuvykome prie Neapolio ran čos griuvėsių; iš pastatų mažai kas buvo likę. Prokuratūra mums išdavė leidimą ten nuvažiuoti, nes mama turėjo susitikti su vienu galingu regiono mafijos bosu ir atiduoti jam kelis tėvo daiktus. Vieną popietę, kai vaikštinėjome po seną pakilimo taką ran čos teritorijoje, paskambino teta Alba Marina Eskobar (Alba Marina Escobar) ir pasakė, kad jai labai reikia su mumis nedel siant susitikti, nes reikalas itin skubus. Iškart sutikome išgirdę žodį „skubus“, nes mūsų šeimos žo dyne jis reiškė, kad kažkam iškilo mirtinas pavojus. Ji pas mus atvyko tą patį vakarą be jokių daiktų. Jos laukėme administra toriaus namelyje, vieninteliame pastate, kuris atlaikė ginkluotus įsiveržimus, karą ir stovėjo nesugriautas. Mus saugantys prokuratūros ir Sijin pareigūnai liko laukti kieme. Tetą pakvietėme užeiti į valgomąjį ir ten ją pavaišinome sancocho*. Paskui ji paprašė likti pasikalbėti tik mamą ir mane. – Turiu žinią nuo Roberto. – Kas atsitiko, teta? – nervingai paklausiau. * Tradicinė Kolumbijos ir kelių kitų Lotynų Amerikos šalių sriuba iš mėsos, šakniagumbių ir daržovių. (Vert. past.) 26
MANO VARDAS - PABLAS ESKOBARAS
– Liepė jums pranešti džiugią naujieną. Tikėtina, kad jums išduos vizas išvykti į Jungtines Valstijas. – Tai puiku! Kaip jam pavyko? – puolėme klausinėti. Teta matė, kaip pasikeitė mūsų veidai. – Poryt jums jų neduos. Prieš tai reikės kai ką padaryti, – tarė. Jos balso tonas man sukėlė įtarimą. – Nieko sudėtingo. Robertas susitarė su DEA dėl vizų jums, o jo už tai paprašė paslaugos. Jums reikia parašyti knygą kokia norite tema. Svarbiausia, kad joje būtų minimi jūsų tėvas ir Vladimiras Montesinosas (Vladimiro Montesinos), Fuchimorio slaptosios tarnybos vado vas Peru. Turėsite teigti, kad jį matėte Neapolio rančoje su jūsų tėvu ir kad Montesinosas atskrido lėktuvu. Visas kitas knygos turinys nesvarbus. – Ne visai geros žinios, teta, – replikavau. – Kodėl ne? Nejau jums nereikia vizų? – Sutikčiau papasakoti DEA viską, kas yra tiesa, bet šitaip me luoti ir tuo padaryti didžiulės žalos aš nesutinku. – Taip, Marina, – įsiterpė mano mama. – Tai pavojinga. Kaip įrodysime, kad tai, ką sakome, yra tiesa? – O koks jūsų reikalas? Juk jums reikia vizų. Montesinosų ir Fuchimorių nepažįstat, todėl jums jokio skirtumo. Juk norit gy venti ramiai. DEA prašė pasakyti, kad bus jums labai dėkinga už paslaugą, o Jungtinėse Valstijose nuo tada, kai parašysit knygą, niekas prie jūsų nekibs ir netrukdys gyventi. Dar jie žada suteikti galimybę išsivežti pinigų ir juos ten leisti nevaržomai. – Marina, nenoriu įklimpti į problemas teigdamas tai, ko iš tiesų nebuvo. 27
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR