MAIŠTINGA RAGANA by knygos.lt

MAIŠTINGA RAGANA

KRISTEN CICCARELLI

MAIŠTINGA RAGANA

Iš anglų kalbos vertė Mantas Barcas

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-595-8

Versta iš: Kristen Ciccarelli, Rebel Witch, New York: Wednesday Books, 2025

DRĄSUOLIAMS, NUŠVIEČIANTIEMS KELIĄ

PIRMA DALIS

Pradžių pradžioje buvo tamsa. Kol nusijuokė Seserys septynios ir atsirado pasaulis. Seserys nužengė jo bangomis ir išraižė krantus. Jos visiems padarams įkvėpė gyvybę ir pasaulyje paskleidė meilę, gerumą ir grožį.

Bet pasilikti čia amžinai negalėjo. Prieš išvykdamos paskyrė keletą išrinktųjų prižiūrėti pasaulį. O kad padėtų šioms sergėtojoms mylėti ir saugoti jų kūriniją, Seserys septynios paliko dovaną.

Magijos dovaną.

O paskui, kaip užgesus žvakės liepsnai, jos išnyko.

KŪRIMO MITAS PAGAL SENMOČIŲ KULTĄ

1

GIDEONAS

Gideonas timptelėjo savo pasivogtos uniformos švarko kraštą. Tamsiai žalia medžiaga buvo standi, lyg dar nė karto nebūtų skalbta.

Vargšas sargybinis, iš kurio ją atėmė, dabar surištas gulėjo be sąmonės sandėliuke, trečiame Larkmonto rūmų aukšte. Keturiems kitiems sargybiniams ne taip pasisekė. Jų kūnai plūduriavo lediniuose fjordo vandenyse.

Kito pa sirin kimo nebuvo.

Gideonas atsidūrė giliai priešo teritorijoje. Jeigu jį kas aptiktų, jam geriausia būtų mirti.

Tamsios jo mintys stipriai nesiderino su ryškiai apšviesta pokylių sale, kurioje jis šiuo metu stovėjo. Apšildami muzikantai tik rino instru mentus, ruošėsi netrukus prasidėsiančiam privačiam rečitaliui. Virš galvos mirkčiojo sietynai, o tarp blizgučiais žėrinčių princo Soreno svečių nardė tarnai, prieš muzikos kūrinį paskutinį kartą siūlydami atsigaivinti gėrimais.

Stovėdamas prie sienos ir stebėdamas patalpą, kaip ir visi kiti sargybiniai, Gideonas žiūrėjo į savo taikinį – dailią merginą aukso spalvos suk nele.

Runę Žiemūnę.

Greta jos stoviniavo princas Sorenas, delną laikė prispaudęs jai prie strėnų. Umbrijos princas vilkėjo pagal užsakymą jam pasiūtą kostiu mą. Vieną petį stilingai dengė apsiaustas su išsiuvinėtu sidabriniu šeimos herbu. O alkanas princo žvilgsnis

klaidžiojo ant Runės suk nelės, rodydamas pavyzdį ir turtingiems jo draugams daryti tą patį.

Juos abu stebint, Gideonui užvirė kraujas.

Suk nelė buvo labai graži – jis to neneigė. Ją pasiuvo koks nors madingas dizaineris, ir tik riau siai už nemenką sumelę. Tačiau tai nebuvo Runė. Auksas jai netiko, o ir kirpimas pernelyg griežtas. Gili iškirptė priekyje baigėsi vos per kelis centimetrus virš bambos, o nugaros pusėje – ties kryžkauliu. Ženk las buvo akivaizdus:

Pažvelkit į ją. Ji mano.

Princas troško, kad svečiai grožėtųsi įspūdinga ragana, įsikibusia jam į parankę. Sorenui Runė buvo egzotiška būtybė. Gyvas artefaktas, kurį jis siekė žūtbūt įtraukti į savo kolekciją.

Jei Haros ryšininkas neklydo, prieš savaitę princas pasipiršo Runei. Ir ši sutiko už jo tekėti, bet pateikė vieną sąlygą: jeigu Sorenas nori, kad ji taptų jo žmona, privalo suteikti

Kresidai armiją.

Dėl to Gideonas ir pasisiūlė imtis šios užduoties.

Gavusi armiją, Kresida pradėtų karą prieš Naująją Respubliką. O laimėjusi atgaivintų Raganų viešpatiją ir pražudytų dar daugiau žmonių.

Gideonas negalėjo to leisti. Kol Runė saistė šią pragarišką

Kresidos ir Soreno sąjungą, jis negalėjo palikti jos gyvos.

Gideonas buvo gavęs įsakymą ją pašalinti ir ruošėsi tai įvykdyti.

Čia pat. Šiandien.

Tinkamos progos laukė visą vakarą. Atsistojęs prie sienos pokylių salėje, prakaituodamas po pasivogta uniforma, jis stebėjo, kaip Runė flirtuoja su sužadėtiniu. Stebėjo, kaip Sorenas irgi atsako flirtu: liečia ją geidulingomis rankomis, ryja arogantiškomis akimis.

Tai jį siutino.

Aleksą palaidojo dar visai neseniai, o Runė jau susižadėjo su kitu vyru. Ir ne šiaip kuo, o princu.

Nejaugi to visą laiką ir tetroško – princo?

Koks gi jis buvo kvailys, kai drįso pamanyti jai patinkąs.

Gideonas pirštu perbraukė pistoletą, pritvirtintą prie diržo. Jis buvo pasiruošęs. Senų seniausiai. Tereikėjo sulaukti tinkamos akimirkos…

– Ilgitės namų?

Gideonas peržvelgė ratu aplink Runę su Sorenu susibūrusius svečius, kol suprato, kas kalba. Tai buvo jauna moteris kviečių spalvos plaukais, supintais į karūną primenančią šukuoseną.

Runė nusijuokė.

– Argi įmanoma ilgėtis vietos, kur visi tik ir trokšta tavo mirties?

Gideonas matė, kaip ji sau prie raudonų lūpų priglaudžia taurę šampano ir kilstelėjusi išgeria paskutinį gurkšnį.

Šį vakarą tai jau buvo trečia taurė. Nors Gideonas nė nesistengė skaičiuoti.

– Koks buvo jūsų gyvenimas iki re voliucijos?

– Mes, raganos, kadaise gyvenom taip, kaip gyvenate jūs, –atsakė Runė, mostu apvesdama didingą menę su žibančiais sietynais ir ištapytas lubas remiančiomis marmuro kolonomis. – Gyvenimas buvo kupinas muzikos, meno, grožio…

„Aha, – pamanė Gideonas. – Ir jūsų prabangos kaina tebuvo mūsų visų kančios.“

Pagarsėjo smuikų čyravimas. Gideonas žvilgtelėjo į kitą salės galą, kur prie kėdžių, atsuktų į muzikantus, jau rinkosi svečiai.

– Tačiau tokį gyvenimo būdą iš mūsų atėmė tą naktį, kai Gideonas Šarpė į rūmus atvedė grupę revoliucionierių.

Išgirdęs Runės balsu ištartą savo vardą, jis vėl sutelkė dėmesį į ją.

– Jis nužudė dvi karalienes, miegančias savo lovose, o jo sėbrai mus medžiojo gat vė se. Jei Kresida nebūtų manęs išgelbėjusi, jis būtų jiems leidęs nužudyti ir mane.

Gideonas pasišiaušė. Mažute, praleidi nemažą dalį istorijos.

– Tik riau siai labai skaudu, – tarė princas, krumpliais lėtai braukdamas žemyn Runės stuburo iškilimais. – Net būdamas taip toli, vis tiek žinojau, kokie siaubingi dalykai ten vyksta… Džiaugiuosi, kad išsilaisvinai.

Soreno rankos nuslydo jai ant juosmens. Turbūt tai turėjo būti paguodos išraiška, bet labiau panėšėjo į priminimą: Runė priklauso jam.

Gideonas pakilnojo pečius, prisivertė nusiraminti.

– Raganas vis dar žudo vien už tai, kad jos yra raganos, –atsiduso Runė, Soreno glėbyje žiūrėdama į tuščią savo taurę. –Neišsilaisvinsiu tol, kol nebus laisvos visos mano seserys.

Instrumentų gausmas nutilo, tai buvo ženk las, kad prasideda rečitalis.

Svečiai vienas po kito skirstėsi, visi pasuko prie muzikantų.

Sunėręs savo ir Runės pirštus, Sorenas ją timptelėjo jų vietų link. Spėjo žengti vos porą žingsnių, ir prasidėjo pirmasis kūrinys. Runė sustojo.

Gideonas matė, kaip ji nustėrsta.

– Kas atsitiko? – paklausė princas, atsigręžęs į ją.

Pagarsėjus muzikai, Gideonas pažvelgė į sceną. Melodija atrodė girdėta. Tačiau jis nesuprato, iš kur.

– Aš… Man reikia pasipudruoti nosytę. – Regis, Runė sunkiai tvardėsi. – Tuoj grįšiu…

– Nepokštauk, – atkirto Sorenas. – Koncertas jau prasidėjo. – Kiek pritildęs balsą, pridūrė: – Rune, šis rečitalis skirtas tau. Mudviejų sužadėtuvėms atšvęsti. Privalai būti čia.

Jis taip smarkiai suspaudė jos delną, kad net krumpliai pabalo.

Gideonas prisimerkė. Jam visas kūnas įsitempė it styga, stebint, kaip Sorenas stumia ją pirmyn. Arčiau muzikantų. Ten, iš kur ji troško kuo greičiau pasprukti.

– Man reikia… – Runė pamėgino išplėšti savo delną princui iš gniaužtų.

Tačiau šie pasirodė esą per stiprūs, nepaleido jos, ir Gideonas paliko savo postą prie sienos. Už dešimties žingsnių

stovintys sargybiniai dirstelėjo jo pusėn. Tai priminė, kad Gideonas apsuptas priešų. Jis privalėjo nepritraukti nereikiamo dėmesio.

Be to, Runės gelbėti nereikėjo. Tai tapo aišku, kai ji apėjo Soreną ir atsistojo priešais jį, užkirsdama kelią prie kėdžių.

– Nedaug tepraleisiu. Pažadu. – Pasistiebusi ji blyškiomis rankomis apsivijo princo kak lą, priglaudė lūpas jam prie skruosto ir neskubėjo atsitraukti. O kai laisva Soreno ranka nusileido jai ant klubo, mėgaudamasi išlinkimu, Runė tarė: –Vėliau, kai baigsis rečitalis ir išsivaikščios svečiai, suplanavau tau šį tą ypatinga.

Nuo šių žodžių Gideonui užspaudė širdį. Stebint, kaip Sorenas pakelia ranką ir pirštais perbėga Runei per smak rą, jam visas kūnas suak menėjo.

– Šį tą ypatinga? – sumurkė princas ir pasilenkęs įsisiurbė Runei į lūpas.

Panardinusi delną jam į rudus plaukus, Runė atsakė į bučinį – pateikė užuominą, kas jo laukia vėliau. Sorenas prisitraukė ją arčiau, ir Gideonas suprato, kad tai ne pirmas kartas. Bučinių buvo ir daugiau. Tik riau siai ne tik bučinių.

Tai suvokus jo viduje kažkas nubudo. Kažkas baikštus ir skausmingas. Čiuptuvu apsivijo krūtinę ir grasino nusitempti į vandenyno dugną.

Gana.

Jis siektelėjo pistoleto.

Bet taip ir nespėjo įvykdyti jam patikėtos užduoties, nes Runė išslydo Sorenui iš glėbio.

– Manau, ši staigmena tau patiks. – Jos skruostai liepsnojo. Traukdamasi atatupsta, pridūrė: – Kol būsiu išėjusi, pamėgink atspėti, kas tai.

Mirktelėjo jam viena akimi. Princo žvilgsnį nudažė tamsus geismas. O Gideonui pasidarė bloga.

Apsisukusi ant kulno, Runė nužingsniavo tolyn, palikdama Soreną ir Gideoną spoksoti, kaip ji tolsta. Kaip jos suk nelė atidengia daugiau, nei pridera.

Ji pranėrė pro svečius, besirenkančius prie kėdžių, ir palei sieną sustojusius sargybinius. Skuosdama durų link, vos neįsirėžė į ateinančią tarnaitę, bet paskutinę sekundę spėjo sustoti. Jauna mergina vienoje rankoje laikė virpantį padėk lą su taurėmis, o kitoje – butelį viskio.

Gideonas matė, kaip Runė su tarnaite persimeta pora žodžių, paima butelį ir pradingsta koridoriuje.

Štai ir ji.

Akimirka, kurios jis taip laukė.