Lietuva kaip problema by knygos.lt

RAIMUNDAS LOPATA – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Ukrainos nacionalinės T. Ševčenkos premijos nominantas.

ISBN 978-609-466-046-7

9 7860 94 660467

LIETUVA kaip problema

Jeigu Lietuvą mylime tik dėl pragyvenimo lygio ir etnografijos, tai ar mylime ją? Juk ji gali prarasti šias savybes, bet mūsų meilė jai išliks. Kodėl? Mokslininkai negali paaiškinti šio stebuklo. Kas yra Lietuva? Susidūrę su besikeičiančiomis savybėmis, žmonės ieško kažko nekintamo ir nenutrūkstamo.

Alvydas JOKUBAITIS Raimundas LOPATA

ALVYDAS JOKUBAITIS – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Knygų „Postmodernizmas ir konservatizmas“ (1997), „Liberalizmo tapatumo problemos“ (2003), „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) autorius.

Alvydas JOKUBAITIS Raimundas LOPATA

LIETUVA

kaip problema

Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai

2 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

Alvydas JOKUBAITIS Raimundas LOPATA

LIETUVA

kaip problema

Filosofiniai istoriniai politikos tyrinÄ&#x2014;jimai

3 __

VILNIUS

2014

UDK 930.1(474.5) Jo-117

Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto taryba (2012 m. gegužės 19 d.; protokolas Nr. T-2014-07)

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Recenzavo: Profesorius Alfredas Bumblauskas (Vilniaus universitetas) Profesorius Lauras Bielinis (Kauno Vytauto Didžiojo universitetas) Profesorius Egidijus Motieka (Mykolo Romerio universitetas) Profesorius Marius Povilas Šaulauskas (Vilniaus universitetas)

Viršelyje: Augustinas Savickas. Seneliai Augustinas ir Leizeris, 2001 Algirdo Kumžos kolekcija

ISBN 978-609-466-046-7 © Baltijos agroverslo institutas, 2014 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014

4 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

T U RINY S Pratarmė ....................................................................................................9 Įvadas .......................................................................................................11 Ar politikos mokslas yra klaida? ..........................................................17 Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas ...................................33 Tautinė valstybė, o ne kunigaikštystė ..................................................59 Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu ................84 Liberalus istorijos pašalinimas ...........................................................100 Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos byla .................................................................................123 Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos ....198 Prezidento Valdo Adamkaus istorijos politika .................................260 Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę .....................................295 Kodėl demokratijai nereikia religijos? ...............................................316 Metaetika kaip romantizmo forma ....................................................332 Pabaigos žodis .......................................................................................347 Asmenvardžių rodyklė.........................................................................354

7 __ T U R I N Y S

PRATARMĖ Kasdienio pasaulio žmonėms atrodo, kad jie žino, kas yra politika. Tačiau paprašius apibrėžti, jie dažniausiai sutrinka. Italai sako, kad politika yra šachta, iš kurios žmonės grįžta juodi, o vokiečiai prisimena Otto von Bismarcko posakį, kad gera politika – tai visų pirma gera sutartis su Rusija. Kiekviena tauta turi kokį nors linksmą atsakymą į klausimą, kas yra politika? Tačiau tai – daugiau ne atsakymai, o tik bėgimas nuo jų. Rimtai kalbant, politika yra žmogaus proto ir rankų kūrinys, pasižymintis kažkuo, kas ją iškelia aukščiau už kultūrą. Aristotelio nuomone, žmogus yra politinis gyvūnas. Žmogus negali be politikos. Politika panaši į religiją. Tai, kaip žmonės meldžiasi, yra kultūra, bet tai, kam jie meldžiasi – Dievas – nėra kultūra. Politika negali būti tapatinama vien su valstybe, teise ir valdymu. Politikos ir valstybės terminus skiria apie dvidešimties amžių laikotarpis, o pažvelgus į įstatymų leidybą, matyti, kad politika yra teisės pagrindas, o ne atvirkščiai. Žmonės daug kalba apie politiką, bet negali pasakyti, kas tai yra. Visi politikos apibrėžimai jau savaime numato politinį veiksmą. Politikos mokslai yra humanitariniai ir sociologiniai. Kai kuriose Europos Sąjungos vakaruose esančiose valstybėse jie priskiriami menams. Bet kuriuo atveju yra bent du skirtingi būdai politikai pažinti. Klasikiniai politinės filosofijos tekstai yra ryškiausi humanitarinio politikos mokslo pavyzdžiai. Šalia jų galima nurodyti didesnei pozityvizmo filosofijos įtakai nepasidavusių istorikų tyrinėjimus. Politikos filosofai nebijo ginčų dėl politinių vertybių ir neapsiriboja vien tik ryšių tarp faktų aiškinimu. Juos domina politinių įvykių ir faktų prasmė. Pozityvizmui nepasidavę istorikai taip pat nenori politinių įvykių derinti prie bendrų dėsningumų, bet bando atskleisti jų individualumą ir nepakartojamumą. Filosofinio ir istorinio pažinimo atveju politika akivaizdžiai priešinasi gamtamoks9 __ P R A T A R M Ė

linio stiliaus dėsningumams ir apibendrinimams. Sociologinio politikos mokslo atstovai elgiasi kitaip – jie reikalauja griežtai atskirti faktus ir vertybes. Jiems svarbiausia tyrimo metodai ir operacijos. Sociologinis tyrimas yra pagrįstas santykių tarp žmonių pavertimu matematiniais santykiais. Tokio tyrimo šalininkams rūpi žinių apie politiką tikslumas, objektyvumas, neutralumas, patikimumas, paneigiamumas, patikrinamumas ir aritmetinis apskaičiuojamumas. Ši knyga yra humanitarinių politikos mokslų bandymas.

10 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

ĮVADAS Knyga tęsia lietuvišką filosofinio ir istorinio mąstymo apie savo šalies kultūrą ir politiką tradiciją. Ją sudaro dviejų autorių, priskiriamų politologams, apmąstymai ta pačia tema – kas yra ta Lietuva ir jos politika?1 Tai nėra vien tik mechaniškas atskirų darbų, paskelbtų per pastarąjį penkmetį, junginys. Knyga atsirado supratus, kad iš skirtingų perspektyvų kalbama apie tuos pačius Lietuvos kultūrai ir politikai svarbius dalykus. Anksčiau skelbti straipsniai ir studijos buvo peržiūrėti, taip pat pateikti neskelbti darbai. Nepaisant filosofinės ir istorinės politikos analizės skirtumų, šias dvi disciplinas knygoje vienija bendras noras suvokti šiuolaikinės Lietuvos būklę. Tai daroma net tais atvejais, kai tiesiogiai nekalbama apie politiką, bet nagrinėjamas požiūris į religiją, metaetiką ar kitas problemas. Samprotavimai apie Lietuvos būklę ir politiką susiformavo nagrinėjant konkrečias problemas: kas yra mokslinis politikos pažinimas? Kodėl Lietuvos tautinė valstybė yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys? Kuo skiriasi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) 1 Jokubaitis A., Lopata R., Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę // Politologija, 2009, Nr. 4, p. 57– 80; Lopata R., Politikai ir istorija. Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio sampratos. Politicians and History. Conceptions of History by Algirdas Brazauskas and Vytautas Landsbergis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 143; Jokubaitis A., Liberalus istorijos pašalinimas // Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema, Vilnius, 2011, p. 35–55; Lopata R., Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos byla // Sirutavičius V., Lopata R., „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011 p. 43–113; Jokubaitis A., Tautinė valstybė, o ne kunigaikštystė // Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012 p. 5–78; Jokubaitis A., Metaetika kaip romantizmo forma // Problemos, 2013, Nr. 83, p. 86– 5; Jokubaitis A., Kodėl demokratijai nereikia religijos? // Politologija, 2013, Nr. 3, p. 3–19; Jokubaitis A., Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas // Istorinės atminties diskurso prielaidos ir prieštaravimai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 67–94; Jokubaitis A., Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu // Problemos, 2014, Nr. 85, p. 7–17; Lopata R., Prezidento Valdo Adamkaus istorijos samprata // http://www.15min.lt, 2014 06 30–07 01.

11 __ Į V A D A S

ir tautinė valstybė kaip politinio gyvenimo formos? Kaip dabartinė liberalioji demokratinė valstybė keičia istorijos ir politikos santykio supratimą? Kodėl vyskupas Motiejus Valančius gali būti traktuojamas kaip LDK ir tautinę valstybę jungianti grandis? Kodėl įstatyminis Lietuvos atmintinų dienų sąrašo papildymas Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos data tapo rimta politine problema? Koks Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorinių ir politinių pažiūrų santykis? Kokią žymę Valdo Adamkaus istorijos refleksijoje įspaudė emigracija ir kaip tai atsispindėjo jo prezidentinėje veikloje? Ką Lietuvos ir kitų valstybių gyvenimui reiškia valstybininkas? Kodėl demokratijai nereikia religijos? Kaip susižavėjimas anglosaksų moralės filosofija nūdienos Lietuvos filosofinį gyvenimą stumia į aklavietę, de facto netiesiogiai keldamas klausimus politikai Lietuvoje? Šios problemos tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios. Jos formuoja mūsų valstybės, kaip politinio gyvenimo formos, supratimą. Dabartinė Lietuvos valstybės būklė primena Antano Maceinos 1939 metų straipsnyje „Tauta ir valstybė“ aprašytas aplinkybes. „Valstybinė krizė rodo, – rašė Maceina, – kad žlunga sena valstybės koncepcija ir kad iš tos pačios krizės kyla naujos valstybės užuomazgos.“2 Filosofas džiaugėsi, kad tautinis principas tampa nauju valstybės gyvenimo pagrindu. Tai buvo neabejotinai klaidingas požiūris. Valstybė negali būti grindžiama vien tik tautiniu principu. Šiandien linkstama į kitą kraštutinumą – vis mažiau kalbama apie tautą ir vis labiau rūpinamasi tik kosmopolitiniais politinio gyvenimo principais. Ryškiai keičiasi valstybės funkcijų suvokimas. Tai lemia Lietuvos globalėjimo tendencijos. Šalies apsisprendimas būti euroatlantinių organizacijų nare neturėjo jokių rimtesnių alternatyvų. Tačiau šis apsisprendimas turi būti vis iš naujo apmąstomas, suvokiant jį kaip vienintelį, bet kartu keliantį rimtus iššūkius. Be neginčijamų geopolitinių, ekonominių, 2

Maceina A., Raštai, t. XII, Socialinė ir politinė filosofija, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 52.

12 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

socialinių ir kultūrinių Lietuvos euroatlantinio apsisprendimo pranašumų, būtina matyti už jų slypinčius iššūkius. Kitaip šalis pasmerkta nuolatiniam mėtymuisi ir blaškymuisi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Šiandien jau galima konstatuoti, kad tautinė valstybė pasirodė esanti nelengvas išbandymas. Pokomunistinė Lietuva buvo pasirengusi nepriklausomybei, tačiau nesitikėjo tokio rimto globalizacijos iššūkio. Šiandien mums ir vėl sunku rasti pusiausvyrą tarp tautos ir valstybės, tautiškumo ir kosmopolitizmo, kultūros ir politikos. Maceina 1939 metais rašė, kad „padaryti mūsų valstybę lietuvišką yra visų mūsų uždavinys“3. Šiandien vengiama tokio pobūdžio politinių pareiškimų, tačiau tai nereiškia, kad galime būti abejingi besikeičiančiam tautos ir valstybės santykiui. Šiandien dažnai galima išgirsti siūlymų grįžti prie LDK palikimo. Tai ne tik kultūrinio pasididžiavimo praeitimi įkvėptas siekis, bet ir teisiškai pagrįstas bei dabartinei valstybės politikai svarbus faktas. Niekas kitas neturi tokio rimto pagrindo didžiuotis LDK, kaip lietuvių tauta. Tačiau ir šiuo požiūriu lengvai nukrypstama į kraštutinumą. Užmirštama, kad XIX amžiuje Lietuva pergyveno ne tik naujo kultūrinio tapatumo, bet ir demokratinę revoliuciją. 1918 metais Lietuvos piliečiais pirmą kartą per visą jos istoriją tapo visi šalies gyventojai. LDK istorija yra įspūdingas lietuvių tautos istorijos puslapis, tačiau negalima užmiršti, kad moderniąją tautinę valstybę ir LDK objektyviai skiria požiūris į demokratiją. XVIII a. pabaigoje priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo ryškus modernios demokratijos ženklas, tačiau jį nubraukė tolesnė šalies istorijos eiga. Tik tautinė valstybė visai lietuvių tautai leido įsitraukti į politinį gyvenimą. Būtina neužmiršti, kad demokratija, kaip politinė santvarka, per savo dviejų su puse tūkstantmečių istoriją sugebėjo klestėti tik dviem atvejais – antikiniame graikų polyje ir modernioje tautinėje valstybėje. Ten, kur nėra tvirtos tautinės savivokos, neišvengiamai kyla demokratijos problemų. 3

Ibid., p. 62.

13 __ Į V A D A S

Šiandien daug kalbama apie tautinės valstybės transformacijas, globalizaciją, daugiakultūriškumą ir politinio gyvenimo denacionalizavimą. Kai kuriems mokslininkams ir politikams tautinė valstybė atrodo kaip atgyvena, kurią būtina pakeisti nauju politiniu dariniu. Taip užmirštama, kad būtent tautinė valstybė leido daugumai Vidurio ir Rytų Europos tautų įtvirtinti demokratiją, apginti žmogaus teises ir išlaikyti politinį suverenitetą. Tautinė valstybė nėra koks nors demokratijos ir laisvės priešas, kaip dažnai mėgsta įrodinėti jos oponentai. Ši valstybė gali būti apibūdinta kaip viena iš svarbiausių piliečių laisvės ir demokratijos sąlygų. Transnacionaliniai politiniai dariniai šiandien yra svarbus dabartinių valstybių politinį gyvenimą apibrėžiantis veiksnys, tačiau į juos reikia išmokti žiūrėti iš tautos suvereniteto perspektyvos. Europos Sąjunga reikalauja savo kultūrinį tapatumą ir politinį suverenitetą suvokiančių tautų. Šiandien susiduriame su nauja tautos ir valstybės dialektika, kurios nepažino nei tarpukario Lietuvos valstybininkai, nei Sąjūdžio lyderiai ar dabartiniai politikai. Būtina iš naujo mokytis politinio veiksmo abėcėlės – turime gyventi Europos Sąjungoje, bet neužmiršti, kad esame suverenios valstybės piliečiai. Friedrichas Nietzsche yra sakęs, kad moralinis sprendinys panašus į religinį sprendinį, nes pagrįstas tuo pačiu tikėjimu realybėmis, kurių nėra. Prie šio pastebėjimo galima pridurti mintį, kad mokslinis sprendinys taip pat yra panašus į religinį sprendinį. Mokslininkai taip pat žada parodyti kasdienio pasaulio žmonėms nematomą tikrovę, paslėptus ryšius ir dėsningumus. Šiuo požiūriu mokslas yra keistas užsiėmimas, leidžiantis prarasti žemę po kojomis. Galima taip stipriai atitrūkti nuo tikrovės, kad tampa neaišku, kuris pasaulis yra tikresnis, – mokslo kuriamas ar kasdienybės. Šią knygą galima apibūdinti kaip bandymą įrodyti, kad politiškai svarbius dalykus nebūtinai pažįsta vien tik sociologija. Politika susijusi su daugybe šios disciplinos galimybes peržengiančių dalykų. Mokslininkų rūpestis tuo, kas išmatuojama, nepagrįstai į šalį nustumia kitus svarbius žmogaus ir visuomenės gyvenimo aspektus. Perdė14 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

tas įsipareigojimas kiekybiniams tyrinėjimams sukuria mokslinio apakimo efektą. Pradedama nematyti svarbių politinio gyvenimo aspektų. Knygos paantraštė „Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“ gali būti suvokiama ir kaip pasipriešinimas, ir kaip alternatyvos politikos sociologijai ieškojimas. To nereikėtų pernelyg sureikšminti. Akivaizdu, kad gali gyvuoti skirtingos politikos mokslų sampratos. Neatsitiktinai Lietuvoje įprasta kalbėti apie politikos mokslus, o ne politikos mokslą. Politikos filosofai mano, kad politinė teorija gali būti konstruojama kitaip, negu tai daro empirinio politikos mokslo šalininkai. Jie siūlo kurti normatyvines teorijas, aiškinančias politinio gyvenimo įvykių prasmę, o ne juos siejančius priežastinius ryšius. Politikos filosofai laikosi kantiškosios savo disciplinos tikslų sampratos. Immanuelis Kantas manė, kad ne viskas politikoje yra iš patyrimo, bet priklauso nuo tam tikrų sąvokinių ir vertybinių prielaidų. Jis siūlė skirti empirinį patyrimą ir jį sukuriančias neempirines prielaidas, susietas su mūsų sąvokomis, idealais ir vertybėmis. Šis kantiškas požiūris yra dabartinės politikos filosofijos tikslų suvokimo pagrindas. Politikos filosofai analizuoja politinį patyrimą sukuriančias normas, vertybes ir kategorijas. Šiandien būtina iš naujo įsisąmoninti, kad politikos mokslus sudaro ne vienas, o daug skirtingų mokslų. Politikos sociologija nėra vienintelė politikos tyrinėjimo perspektyva. Be sociologų, politiką geba tyrinėti filosofai, istorikai, filologai, teisininkai, psichologai, ekonomistai, menotyrininkai ir kitų disciplinų atstovai. Dabartinis sociologiškai orientuotas politikos mokslas siūlo pernelyg vienpusišką požiūrį į tikrovę. Vienas iš šios knygos tikslų – parodyti istorijos mokslo galimybes tirti dabarties politinius reiškinius. Šalia politikos filosofijos klausimų analizės siūlomas istorijos politikos problemų tyrinėjimas, leidžiantis daug pasakyti apie dabartinę Lietuvos politiką. Istorija nėra vien tik praeitis, ji traktuotina ir kaip svarbi dabarties politinių diskusijų dalis. Politikams prireikia istorinių argumentų pagrįsti sprendimus, kuriais 15 __ Į V A D A S

perskirstoma politinė galia, įtaka ir interesai, o istorija naudojama ir kaip politinės sutelkties priemonė. Dabartinė politika nėra vien tik ekonominių, socialinių, kultūrinių ir geopolitinių priežasčių padarinys. Ją lemia požiūris į istoriją. Klaidinga manyti, jog praeitis – tik istorikams priklausanti sritis, o politika ir tarptautiniai santykiai randasi iš grynojo proto ir pragmatinių interesų. Valstybininkų įžvalgumas yra istorinis, o ne politinis. Politikai negali išvengti samprotavimų apie istoriją. Kalbėdami apie istoriją, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus dėsto savo požiūrį apie Lietuvos vietą pasaulyje, jos vidinę sandarą ir kultūrą. Istorija nubrėžia politinės vaizduotės ribas. Dažnai ji yra tik kitas politikos vardas. Istorinė atmintis daro stiprią įtaką politinės bendruomenės bendrumui. Nuo aukščiausių šalies vadovų, taip pat kitų politinio proceso dalyvių požiūrio į istoriją priklauso ne tik praktiniai valstybės gyvenimo sprendimai – geopolitinio tapatumo turinys ir užsienio politikos kryptys, tautinis tapatumas ir politinis stabilumas, bet ir nacionalinių interesų interpretacijomis grindžiamos Lietuvos ateities perspektyvos. Teisingai sakoma, kad valstybininko asmenybė yra neatsiejama nuo istorijos suvokimo.

16 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

A R POLITIKOS MOKSLA S YRA KLAIDA? PROBLEMA

Ronaldo Dworkino, kilusio iš Lietuvos, metaetikos ir politikos filosofijos kritikos idėjas galima pritaikyti politikos mokslams. Lietuvos politikos mokslai vis labiau linksta į vienpusiškumą, kurį galima apibūdinti „scientizmo“ vardu. Dworkinas manė, kad mokslas kolonizavo vertybinio mąstymo sritis, joms primesdamas netinkamą epistemologiją. Tačiau tarp šių sričių jis nenurodė politikos mokslų ir apsiribojo tik jų dalimi – politikos filosofija. Tai galima apibūdinti kaip Dworkino filosofinių pažiūrų trūkumą. Politikos mokslams tinka šio autoriaus kitoms vertybinio mąstymo sritims taikyti kritiniai argumentai. Santykio su politine tikrove požiūriu politikos mokslai yra klaida.

Tomas Sodeika ir Arūnas Sverdiolas pačioje sovietmečio pabaigoje parašė straipsnį „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“, kuriame sovietinės politinės sistemos žlugimą apibūdino kaip „socialinės fizikos“ žlugimą. Jų nuomone, „tikrasis mokslinės ideologijos uždavinys yra ne pateikti savo gaminamą visuomenės gyvenimo vaizdą kaip teisingą, bet paralyžiuoti tikrąjį mąstymą ir veikimą“4. Oponuodami sovietinei ideologijai, autoriai entuziastingai pabrėžė metafizikos vaidmenį. Jų nuomone, „metafizika turi būti. Jei jos nėra, neįmanoma nusakyti ir jos požymių. Ir vis dėlto tik metafizikos buvimu remdamasi gali laikytis autentiška vertybinė sąmonė, žmonių solidarumas ir pasitikėjimas.“5 Jeigu šie samprotavimai buvo bandymas numatyti pokomunistinės visuomenės ateitį, tai jie trak4 5

Sodeika T., Sverdiolas A., Gyvenimas kolboje ir tuoj po to, Proskynos, 1991, Nr. 8, p. 494–499. Ibid., p. 499.

17 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S

YRA KLAIDA?

tuotini kaip nepasisekusios prognozės pavyzdys. Pokomunistinė revoliucija vyko ne „socialinės fizikos“ šalinimo, bet jos įtvirtinimo kryptimi. To geriausias įrodymas yra dabartiniai Lietuvos politikos mokslai. Mokslinį komunizmą pakeitusios politikos mokslų disciplinos yra vertos „socialinės fizikos“ vardo. Dabartinis lietuvių politikos mokslas vengia kokio nors didesnio ryšio su metafizika. Tęsiant Sodeikos ir Sverdiolo samprotavimus, galima sakyti, kad posovietinis Lietuvos politikos mokslas tik dar labiau išryškino savo, kaip „socialinės fizikos“, bruožus, nors kartu daug gudriau paslėpė politinius tikslus. Šiandien kalbama apie vertybėms neutralų, bet politiškai veiksmingą mokslą. Tai du vienas kitam prieštaraujantys principai. Vertybėms neutralus politikos mokslas negali būti politiškai efektyvus, nes efektyvumo apibrėžimas būtinai reikalauja vertinti. Dabartinis politikos mokslas atitinka liberaliosios demokratijos reikalavimus. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mokslininkai yra neutralūs ir nešališki politinės tikrovės stebėtojai. Jų metodologinis atsiribojimas nuo vertybių yra parankus vienai politinio mąstymo tradicijai. Kai sutariama dėl liberalios demokratijos principų, sutariama ir dėl mokslinio mąstymo vaidmens. Modernioji Vakarų demokratija atstovauja ne tik piliečiams, bet ir mokslo kuriamam pasaulio vaizdui. Mokslui nereikia tiesiogiai primesti politinės tvarkos, bet užtenka įtvirtinti jo kuriamą pasaulio vaizdą. Sunku įsivaizduoti, kad, primesdamas tikrovės sampratą, mokslas neprimestų politinės tvarkos supratimo. Šios knygos dalies pavadinimas yra Ronaldo Dworkino knygos Justice for Hedgehogs vieno skyriaus pavadinimo parafrazė. Dworkinas sakė: „Taip, metaetika yra klaida.“6 Šį teiginį galima pritaikyti politikos mokslams. Patys politikos mokslininkai nemano, kad jų veikla yra klaida, ir sako pažįstantys vis naujų tiesų. Todėl politikos mokslų klaidingumą galima įrodyti tik remiantis filosofiniais argumentais. Teisingi pagal tyrinėjimo metodologijos principus 6

Dworkin R., Justice for Hedgehogs, Cambridge, Massachusetts; London, England: The Belknap Press of Harvard, 2111, p. 67.

18 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

politikos mokslai yra filosofinė klaida jų santykio su praktine politika požiūriu. Klaidingos yra ne mokslininkų sukauptos žinios, bet įsitikinimas, kad mokslas yra vienintelis patikimas politinės tikrovės pažinimo įrankis. Politikos mokslų klaidingumą galima įrodyti remiantis Dworkino argumentais, taikytais metaetikos ir politikos filosofijos kritikai. Tęsiant šio autoriaus mintį, galima įrodyti, kad santykio su praktine politika požiūriu politikos mokslininkai yra klaidingos filosofijos šalininkai.

Metaetikos klaida Mokslas nuo Naujųjų amžių pradžios sukūrė rimtų filosofinių problemų moralės ir politikos aiškinimo srityse. Dworkinas nėra pirmasis šias problemas pastebėjęs autorius. Apie jas kalbėjo Blaise’as Pascalis, Davidas Hume’as, Immanuelis Kantas ir daugelis kitų autorių. Jų nuomone, moderniojo gamtos mokslo metodų taikymas vertybių klausimams yra nesusipratimas. Klasikiniai autoriai manė, kad etika skiriasi nuo jos teorinio pažinimo. Aristotelio žodžiais, svarstydami praktinio gyvenimo klausimus „neklausiame, kas yra dorybė, o siekiame tapti dori, nes priešingu atveju iš to tyrinėjimo nebūtų jokios naudos“7. Modernieji autoriai atmetė šį įsitikinimą ir sukūrė naują etikos teoriją, pagrįstą kitokiu etinio tyrinėjimo prasmės supratimu. Ryškiausias šios filosofinio mąstymo permainos įrodymas yra Benedicto Spinozos Etika, įrodyta geometrijos metodu. Dworkinas nepasako nieko naujo, ko nebūtų galima rasti moderniųjų filosofų darbuose. Jo samprotavimai išsiskiria tik kaip polemika su šiuo metu anglosaksų kraštuose įsitvirtinusia metaetikos disciplina. Tarp metaetikos ir politikos mokslų daug skirtumų, tačiau tai netrukdo vienai sričiai taikytus kritinius argumentus perkelti į kitą. 7

Aristotelis, Rinktiniai raštai, vert. J. Dumčius, M. Ročka, V. Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990, p. 86.

19 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

Dworkinas atvirai pripažįsta, kad jo kritiniai argumentai liečia ne tik etiką, bet ir kitas vertybinio mąstymo sritis. Tačiau jis pats savo argumentų netaiko politikos mokslams. Tai galima apibūdinti kaip jo kritikos neišbaigtumą ir trūkumą. Kritikuodamas politikos filosofiją, Dworkinas nepastebi, kad tais pačiais trūkumais pasižymi ir politikos mokslai, šiuo metu pretenduojantys į išskirtinių politikos aiškintojų vaidmenį. Tai lemia dvi priežastys – Dworkinas nesidomėjo politikos mokslais (išskyrus politikos filosofiją) ir neturėjo priekaištų mokslininkams, kai jie nesikišdavo į vertybinių klausimų svarstymus. Galima sakyti, šis autorius net nesusimąstė apie politikos mokslo santykį su politika. Kuo pagrįstas Dworkino metaetikos apibūdinimas kaip klaida? Šio autoriaus nuomone, mokslas etikos teorijai primetė netinkamus epistemologijos standartus. Metaetika yra klaida, kai ji grindžiama etikai svetimais mokslinio mąstymo principais. Dworkinas tai vadina „mokslo kolonializmu“ ir siūlo revoliuciją – „mes turime atmesti kolonijinę metafiziką“8. Mokslininkai užkariauja etikos teoriją ir primeta jai svetimą epistemologiją. Jiems labiau rūpi mokslinio tyrinėjimo principai, o ne etiniai įsipareigojimai. Mokslo užkariautą etiką Dworkinas apibūdina kaip „išorinį skepticizmą“. Išoriniai skeptikai į etiką žiūri iš šalies, stebėtojo akimis, kaip tai daro gamtą tyrinėjantys fizikai, chemikai, biologai ir kitų gamtos mokslų atstovai. Metaetikai mano, kad įmanomas nešališkas etikos pažinimas. Tai pagrindinis Dworkino kritikos objektas: „Man dar nebuvo suteiktas joks pagrindas manyti, jog koks nors skeptinis argumentas apie moralę gali būti kitoks, ne moralinis, arba kad skeptinis argumentas apie teisę gali būti kitoks, ne teisinis argumentas, arba kad skeptinis argumentas apie interpretaciją kitoks, ne interpretacinis argumentas.“9 „Išoriniam skepticizmui“ Dworkinas priešpastato „vidinį skep8

Dworkin R., Justice for Hedgehogs, p. 418. Dworkin R., Principo reikalas, vert. K. Klimka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 249–250. 9

20 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

ticizmą“. Skirtumą tarp šių skepticizmų jis aiškina remdamasis metaetikų taikoma pirmojo ir antrojo lygmens teiginių perskyra. Pirmojo lygmens etikos teiginiai susiję su individų pasirinkimu, o antrojo lygmens teiginiai kalba apie etikos teiginių statusą. Vidinis skeptikas, o tai reiškia – kiekvienas moralės subjektas, pirmiausia rūpinasi savo moraliniais įsitikinimais, o ne jų epistemologinio statuso problemomis. Antrojo lygmens etikos teiginiai panašūs į fizikos, biologijos ir kitų gamtos mokslų teiginius. Metaetikai yra paradoksalios būtybės – jie pripažįsta savo asmeninių moralinių įsitikinimų teisingumą ir klaidingumą, bet kaip teoretikai mano, kad etikos teiginiai nėra teisingi ar klaidingi. „Vidiniai skeptikai“ negali sau leisti tokio dalyko. Jie negali pasitraukti į neutralių etinių samprotavimų sritį. Apie tai Dworkinas kalba savo 1996 metų straipsnyje Objectivity and Truth: You’d Better Believe it: „Vienintelis skepticizmas, į kurį verta atsižvelgti, yra ramybę drumsčiantis, šiurpą keliantis vidinis skepticizmas, mus pagaunantis tamsią naktį, kai staiga ima atrodyti, kad žmogaus gyvenimas nieko vertas, kad niekas iš to, ką darome, negali būti reikšminga ir mūsų pasaulis per akimirką ar dvi išnyks kosmose. Šio pesimizmo negalima nugalėti ar įveikti semantinėmis reklasifikacijomis arba metaetiniais padailinimais.“10 Metaetikams Dworkinas priešpastato ne tik vidinį skepticizmą, bet ir „įprastą požiūrį“ (ordinary view). Šis požiūris yra kasdienio pasaulio žmonių sutarimas dėl moralės normų. Žvelgiant iš „įprasto požiūrio“ perspektyvos, metaetikai kuria grynai moksliniams tikslams tarnaujančią instituciją. Dworkino nuomone, metaetikai negali įrodyti etikos teiginių pagrįstumo, nes tai priklauso ne mokslinių tyrinėjimų, bet moralinio įsipareigojimo sričiai. Savo moralinius įsitikinimus žmonės pateisina ir be mokslo pagalbos. Mokslinio mąstymo principų 10

Dworkin R., Objectivity and Truth: You’d Better Believe It, Philosophy and Public Affairs, 1996, Nr. 25(2), p. 129.

21 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

perkėlimas į etiką yra jos autonomiją griaunantis veiksnys. Savarankiška moralės sritis tampa priklausoma nuo išorinių veiksnių ir aplinkybių. Pirmenybę teikdami mokslo epistemologijai, o ne etikai, filosofai kuria klaidingomis prielaidomis grindžiamą discipliną. Norėdami būti panašūs į gamtos ir socialinių mokslų atstovus, jie labiau rūpinasi mokslinio tyrimo metodais, o ne dorybėmis.

Nuo metaetikos prie politikos mokslų Norint Dworkino metaetikos kritiką perkelti į politikos mokslus, pirmiausia būtina prisiminti, kad „politikos mokslo“ sąvoka apima daug skirtingų mokslų. Politikos mokslas yra panašus į istorijos mokslą, kuris taip pat neturi tik jam būdingų pažinimo objektų, neprieinamų kitiems mokslams. Vienaskaita apibūdinamas „politikos mokslas“ yra tik patogus sutrumpinimas. Tai, kas vadinama „politikos mokslu“, yra kitų mokslų dubliavimas. Politiką tyrinėjantis istorikas yra ne tik istorikas, bet ir politikos mokslininkas. Tą patį galima pasakyti apie filosofus, sociologus, psichologus, teisininkus ar filologus. Politikos mokslininkai nori sukurti atskirą discipliną, besiskiriančią nuo kitų mokslų, tačiau jiems to nepavyksta padaryti. Jie neranda tik jų disciplinai būdingų tyrinėjimo metodų. Nors politikos filosofija taip pat yra pripažįstama plačiai suprasto politikos mokslo dalimi, save mokslininkais vadinantys tyrinėtojai lengviausiai susivienija oponuodami filosofijai. Remiantis Leo Straussu, galima teigti, kad filosofinis politikos mokslas iš esmės skiriasi nuo nefilosofinio politikos mokslo11. Nepaisant šio skirtumo, modernusis politikos mokslas kelią skynėsi filosofų rankomis. Tai rodo bet kurio bent kiek reikšmingesnio politikos filosofo – nuo Niccolò Machiavelli iki Auguste’o Comte’o – darbai. Pozityvizmas yra neabejotinas filosofinės vaiz11

Strauss L., What is Political Philosophy?, The Journal of Politics, 1957, Nr. 3, p. 349.

22 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

duotės kūrinys. Gamtos mokslų metodus į politikos pažinimą pirmieji perkėlė filosofai, o ne mokslininkai. Alexis de Tocqueville’is buvo teisus, kad Descartes’o veikalų neskaitantys žmonės moderniaisiais laikais vadovaujasi jo sukurtos metodologijos principais12. Dabartinis politikos mokslas atsirado kaip politikos filosofija. Tai rodo Machiavelli reikalavimas laikytis faktiškos tikrovės, Hobbeso valstybės prilyginimas mechanizmui ar Spinozos susižavėjimas geometrijos metodu. Tai, ką dabartinio politikos mokslo atstovai aiškina kaip metodologiją, yra kelių amžių senumo filosofinių apmąstymų tęsinys. Klasikinės politinės filosofijos šalininkai modernųjį politikos mokslą suprato kaip klaidingą filosofiją. Šis požiūris aktualus ir mūsų dienomis. Dworkinas pats padeda pereiti nuo metaetikos prie politikos mokslų kritikos. Tam ypač stipriai padeda jo teisės filosofijos darbai, bet dar labiau užduotį palengvina jo politikos filosofijos kritikai skirti straipsniai. Didžiausią žingsnį metaetiką kritikuojančių argumentų perkėlimo į politikos filosofiją kryptimi Dworkinas žengia savo 2004 metų straipsnyje Hart’s Postscript and the Character of Political Philosophy. Kritikuodamas politikos filosofiją, jis taiko tuos pačius argumentus, kurių galima rasti jo metaetikos kritikai skirtuose darbuose. Pagrindiniu kritikos objektu yra minėta pirmojo ir antrojo lygmens diskursų perskyra. Politikos filosofams pirmiausia priekaištaujama dėl užsidarymo antrojo lygmens etikos ir politikos tyrinėjimuose: „Pagrindinė distinkcija <...> yra tarp diskurso lygmenų: šiuo atveju tarp pirmojo lygmens substancialių „vertybinių“ paprastų žmonių sprendinių apie laisvę, lygybę, demokratiją, teisingumą, teisėtumą bei kitus politinius idealus ir antrojo lygmens neutralių šių idealų filosofinių analizių. Paprasti žmonės – politikai ir žurnalistai, piliečiai ir prezidentai – ginčijasi dėl šių idealų svarbos. <...> Filosofai, priešingai, bando išaiškinti, 12

Tocqueville A., Apie demokratiją Amerikoje, vert. V. Petrauskas, Vilnius: ALK/Amžius, 1996, p. 467.

23 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

kas iš tikrųjų yra teisėtumas, laisvė, lygybė, demokratija, teisingumas ar bendruomenė, tai yra dėl ko ginčijasi ir nesutaria paprasti žmonės.“13 Dworkino nuomone, politikos filosofai nori rasti nejudinamą Archimedo tašką, leidžiantį nešališkai nagrinėti politinius reiškinius. Tačiau laisvės, lygybės ir demokratijos sąvokos negali būti pažintos remiantis nuo jų nepriklausoma tikrove, kaip tai būdinga gamtos mokslams. Dworkino žodžiais, „filosofinė politinių sąvokų analizė negali būti atliekama pagal mokslinį gamtos objektų tyrimo modelį“14. Dabartinis politikos mokslas neįsivaizduojamas be pažinimo teorijos, perimtos iš gamtos mokslų. Politikos filosofai gali laikytis pirmojo lygmens samprotavimų apie etiką ir politiką, ir to geriausias įrodymas yra paties Dworkino darbai. Tačiau politikos mokslo atstovai neįsivaizduojami be išorinio stebėtojo pozicijos. Tai būtinas mokslinio požiūrio į politiką dėmuo. Tai, ką Dworkinas vadina politikos filosofų klaida, yra ir politikos mokslininkų klaida. Norėdami pažinti politiką, mokslininkai sukuria atskirą, nuo kasdienio požiūrio atitrūkusį teorijų ir metodų pasaulį. Politikai taiko nepolitiniams reiškiniams pažinti sukurtus metodus ir teorijas. Skaitydami Dworkiną, neišvengiamai prisimename, jog apie šią klaidą kalbėjo ne viena politikos filosofų karta, įrodinėdama, kad politikos mokslininkai atitrūksta nuo praktinės politikos. Tai, ką klasikiniai politikos filosofai apibūdindavo „praktiniu patyrimu“, Dworkinas vadina „įprastu požiūriu“ ir „vidiniu skepticizmu“. Politikai turi kasdienį dalykų supratimą, į kurį nebūtina žiūrėti iš išorinės tyrinėjimo perspektyvos. Piliečiai politiką sugeba suprasti remdamiesi savo kasdieniu patyrimu, o ne kaip išoriniai stebėtojai. Politikos mokslininkų aiškinimai yra „išorinio skepticizmo“ forma. Dworkinas griežtai atskyrė mokslą ir išorinį skepticizmą, tačiau nesunku įrodyti, kad mokslas yra jo pa13

Dworkin R., Hart’s Postscript and the Character of Political Philosophy, Oxford Journal of Legal Studies, 2004, Nr. 1, p. 3. 14 Ibid., p. 11.

24 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

grindinė skepticizmo priežastis. Modernusis mokslinis mąstymas numato proto ir išorinių daiktų perskyrą, kuri neišvengiamai yra skepticizmo šaltinis. Dworkinas klysta teigdamas, kad mokslinės teorijos yra išorinės, bet ne skeptiškos. Mokslininkų požiūris neišvengiamai numato nepasitikėjimą tuo, ką randame kasdieniame patyrime. Politikos mokslininkai abejoja kasdieniais įsitikinimais ir vadovaujasi stebėtojo, o ne dalyvio požiūriu. Jų politikos supratimas grindžiamas kitomis prielaidomis, negu kasdienio pasaulio žmonių politikos supratimas. Metaetikai iškreipia kasdienį etikos, o politikos mokslininkai – kasdienį politikos supratimą.

Politikos mokslų kolonializmas Šių samprotavimų tikslas nėra sukurti ad hominem argumentą prieš politikos mokslininkus. Galima pakartoti Friedricho von Hayeko panašia proga išsakytus žodžius: „<...> viskas, kas čia pasakyta, nukreipta tik prieš netinkamą mokslo taikymą, o ne prieš mokslininkus jų veiklos srityse, kur jie kompetentingi <...>.“15 Politikos mokslai nėra klaida, kai jų rezultatai vertinami pagal pačių mokslininkų nustatytas teiginių verifikavimo taisykles. Tačiau politikos mokslai yra klaida ta pačia prasme, kuria Dworkinas kritikuoja metaetiką ir politikos filosofiją. Dworkino prieš metaetiką nukreipti filosofiniai argumentai tinka politikos mokslų kritikai, nors jis pats jų taip ir netaikė. Taip atsitiko tik todėl, kad jis nepastebėjo struktūrinio metaetikos ir politikos mokslų panašumo. Metaetika yra klaida, nes mokslai jai primeta svetimą epistemologiją. Visiškai pagrįstai galima klausti, ar dėl tos pačios priežasties politikos mokslas nėra klaida? Šis mokslas yra klaidingas dėl trijų priežasčių. Pirma, politikos 15

Hayek F., The Counter-Revolution of Science: Studies on the Abuse of Reason, Collier McMillan Limited, London: The Free Press of Glencoe, 1955, p. 102.

25 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

mokslas demoralizuoja kasdienį politikos supratimą. Perimdami matematinius gamtotyros metodus, mokslininkai nori būti neutralūs gėrio ir blogio sampratos atžvilgiu. Antra, politikos mokslininkai pašalina praktinį supratingumą, jį pakeisdami techniniu dalykų supratimu ir aiškinimu. Mokslininkai mano, kad jų teorijos yra pranašesnės už praktinę patirtį. Trečia, jie gina įsitikinimą, kad mokslas turi formuoti praktinę politiką. Politikos mokslas savo tyrinėjimo metodais negali įrodyti savo pranašumo. Tačiau ši aplinkybė netrukdo mokslininkams reikalauti išskirtinio dėmesio savo tyrinėjimams. Jie užmiršta, kad praktinė politika yra visiškai kitos prigimties negu mokslinis pasaulio pažinimas. Politikos savitumo ir ribų nepaisymas yra akivaizdi scientizmo apraiška. Politikos mokslininkai mano, kad geras politinis sprendimas turi atitikti mokslo teiginių reikalavimus. Kadangi etika yra susijusi su politika, tai, Dworkino stiliumi peržiūrėjus etikos ir metaetikos santykius, būtina peržiūrėti politikos ir politikos mokslų santykį. Šio autoriaus žodžiais, metaetikai primeta etikai „kolonijinę filosofiją: steigia mokslo ambasadas ir įgulas vertybių diskurso viduje, kad šis būtų tinkamai valdomas“16. Galima klausti, ar politikos mokslai taip pat nekuria kolonijinės politikos? Politikos filosofai jau seniai kalba apie politikos mokslininkų tyrinėjimų priklausomybę nuo gamtos mokslų metodų. Jų nuomone, mokslininkai pataikauja epistemologijai, kuri politikai svetima. Politikos filosofų kritikos objektas yra mokslininkų požiūris į praktinę politiką – jų susirūpinimas metodologija, o ne politika. Klasikiniai politikos filosofai nesureikšmindavo metodo. Jie savo samprotavimus pradėdavo ir baigdavo kasdiene patirtimi, kėlė praktinius klausimus ir į juos atsakydavo eiliniams piliečiams suprantama kalba. Politikos mokslai yra toks pat kasdienės mąstysenos kolonizatorius, kaip ir metaetika. Politikos mokslininkai apie politiką kal16

Dworkin R., Justice for Hedgehogs, p. 9.

26 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

ba nepolitinių argumentų kalba, manydami, jog tai leidžia geriau pažinti politinę tikrovę negu praktinis patyrimas. Tarp politinio gyvenimo ir savęs jie įspraudžia iš kitų mokslų pasiskolintų metodų ir nepatikliai žiūri į jais nepatikrintus teiginius. Jie mano, kad tarp mokslo ir kasdienės politikos turi būti išlaikytas tam tikras atstumas, leidžiantis kurti kasdienio gyvenimo normų ir įsitikinimų nevaržomas teorijas. Dabartinis politikos mokslas yra nepolitinis politinių reiškinių aiškinimas. Politiniai reiškiniai aiškinami moksliniais metodais, o ne tiesiogiai apmąstant kasdienį politinį patyrimą, kaip tai darė klasikiniai politikos filosofai. Politikos mokslininkai mano, kad kasdienio politinio gyvenimo dalyviai nežino tiesos, kurią gali atskleisti tik metodiškas pažinimas. Kalbėdamas apie metaetiką, Dworkinas atmeta šį tiesos pažinimo būdą. Jo nuomone, etika neturi gamtą primenančios tikrovės, kuri leistų iš šalies įrodyti teiginių pagrįstumą. Piliečiai savo etines pareigas geba suvokti be metaetikų pagalbos. Tą patį galima pasakyti apie politikos mokslininkų tyrinėjimus. Piliečių politiniai įsitikinimai nepriklauso nuo mokslinio tyrinėjimo rezultatų. Santykio su praktine politika požiūriu politikos mokslai gali būti aiškinami kaip klaida, prilygstanti metaetikos klaidai. Prisidengdami vertybiniu neutralumu, politikos mokslininkai nori būti išskirtiniai politikos formuotojai, taip mesdami iššūkį jos autonomijai. Johno Rawlso politinio liberalizmo koncepcija reikalauja politinį teisingumą atskirti nuo religinių, filosofinių ir moralinių įsitikinimų, tačiau mokslas tarp nuo politikos atskirtinų reiškinių nenurodomas. Pagrindinis politikos kolonizatorius tampa toks savaime suprantamas, kad net nepastebimas jo išskirtinis vaidmuo, pažeidžiantis kitų žmogiškojo patyrimo modusų savitumą. Mokslinis politikos supratimas išstumia praktikos, meno ir religijos kuriamą supratimą. Tai ypač stipriai junta religinių mąstymo tradicijų atstovai, pabrėžiantys proto ir tikėjimo tiesų perskyrą. Jie į politikos mokslą žvelgia kaip į Apšvietos filosofinio projekto dalį, kai žmogus pirmiausia matuojamas mokslo kriterijais. 27 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

RAIMUNDAS LOPATA – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Ukrainos nacionalinės T. Ševčenkos premijos nominantas.

ISBN 978-609-466-046-7

9 7860 94 660467

LIETUVA kaip problema

Alvydas JOKUBAITIS Raimundas LOPATA

LIETUVA

kaip problema

Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai