Artūras Valionis
me d Ar žia tūr gų as ap Va yka lio nt nis a
ta Lė
publikacijomis prieš ketvirtį amžiaus, penkių poezijos knygų autorius. Jo poezija įvertinta skaitytojų ir literatūros ekspertų, apdovanota įvairiomis premijomis, eilėraščiai versti į 14 kalbų. Kūrėjo moto – nesikartoti ir nekartoti kitų, jis stengiasi plėsti poezijos galimybių ribas, nuolat ieško naujų išraiškos formų,
Artūras Valionis
ARTŪRAS VALIONIS – poetas, debiutavęs eilėraščių
bendradarbiauja su džiazo muzikantais, akademinės muzikos penkerių metų kūrybos apibendrinimas, pasak autoriaus, „siekis sąžiningai ir negailestingai išgryninti ir pateikti skaitytojoms ir skaitytojams tai, ką, mano galva, pavyko užrašyti“. Poezijos rinktinėje „Lėta medžiagų apykanta“ – II tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pradžioje (XX a. pab. – XXI a. pr.) parašyti eilėraščiai, autoriaus atrinkti iš knygų „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003), „Apytiksliai trys“ (2012), „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ (2014), „Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui“ (2015), „π-moll“ (2018), ir naujų eilėraščių pluoštas.
ISBN 978-609-466-595-0
9 786094 665950
Lėta medžiagų apykanta
atlikėjais. Poezijos rinktinė „Lėta medžiagų apykanta“ – dvidešimt
Lėta medžiagų apykanta Poezijos rinktinė
Artūras Valionis Lėta medžiagų apykanta Poezijos rinktinė
Vilnius 2021
Projektą iš dalies finansuoja
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-466-595-0 © Artūras Valionis, 2021 © Deimantė Rybakovienė, knygos dizainas, 2021 © Lina Valionienė, nuotraukos © „Tyto alba“, 2021
6
Kai vanduo išyra
Žmogus yra elektrinis krūvis, didžiąja dalimi sudarytas iš vandens. Įsivaizduokite elektros iškrovą vandeny. Tad kodėl norime, kad žmogus elgtųsi pagal proto padiktuotus dėsnius?
De profundis | užsklanda iš juodos gelmės išnyra žuvis žiopčiodama išnirusia žiauna iš tamsos išsinarina žmogus bėga artyn ir mojuoja išnirusia ranka taip juokingai bėga ir mojuoja
9
Pabučiavimas. Būrimo fragmentas gimusieji privalo stebėti dramblio kaulų išsidėstymą tai jiems skirti pasakojimai apie nagų žymes glotniose nedūžtančiose formose
susidūrimuose su treniruotų pirštų granitu išskalautose.
ne visi įbrėžimai turi savas istorijas –
be to, tik kai kurias jų pavyksta įsiminti.
pasakojimams nunykus nelygumai užlyginami o iš kaulų tekinami įvairiausi papuošalai skaptuojamos ornamentų įdubos diržų sagtyse –
kam visa tai?
minkštas ir neaštrus moters balsas pašnibždom duos vardą taisyklingu sukandimu lūpos palies kaktą sveikindamos
10
(ar liks žymė?) galbūt suvilgys atminties duburius (durų staktoje įstriži brūkšniai išsišovę per šviežią dažų sluoksnį) – ir melancholiškos tada tampa gimusiųjų mintys ir todėl aš sveikinu liūtį kuri išmes (ar išmes?) į krantą daiktus, daugybę įvairiausių daiktų, apgadintų vandens ir nesikeičiančios smėlio krypties – pavėjui pavėjui vanduo ir smėlis ištekina formas ir judesiai tampa nebe tokie sunkūs ir ryškūs. ar matei švinines debesų gondolas virš džiūstančios jūros? žemėn susigėrė jų grakštumas ir dūmų kamuoliais burės virto į krešančio vandens saują. teapleidžia mane restauruoti alėjų prisiminimai –
11
jūros moters noras atiduoti man apledėjusių plaukų negyvybę, kriaušių valgymas naktį, sugrįžtantis juoko aidas. vaisių siluetai ryškėja dubeny ir paskubom sviestas peilis nepataiko į atšiaurios netikrovės duoną – esu čia. paliečiau apžėlusią samanom sieną bet apčiuopiau tik kelias ištrupėjusias plytas – jau penkto miesto grindinys prateka nesumindytas po mano kojom o prie pravertų vartų kantriai laukia kariuomenė. Taisyklingo sukandimo žymės kaktoje. Ženklo įžengti.
12
Teorema. Įrodymas. Bandymas Nieko nėra neįmanomo, jei viskas yra įmanoma, bet viskas nėra įmanoma arba viskas nėra neįmanoma, kai nieko nėra įmanomo, nes niekas yra neįmanomas.
13
Išmieros kaip šiandien prisimenu jau pirmą savaitę mums susėdus mokyklos suole t. y. parietus kojas ant kiečių leidžiantis saulei virš prerijų senis vanago nosimi ir trikampėm ausim prisikišęs per varnos plunksną springdamas ir švokšdamas aiškiai buvo justi kas jo laukia artimiausiu metu kiekvienam mažiui į veidą asmeniškai lėtai pakartojo prieš vertindamas ar smerkdamas kitą žmogų tris mėnulius pavaikščiok įsispyręs į jo mokasinus
14
o gal sakė du gal sakė keturis vienžo kažkaip panašiai ne esmė nuo tada naktimis slampinėdavau palei tipius bandydavau koją įkišt į priemenėj t. y. palei kaktusus sustatytą miegančiųjų apavą prisikišdavau žievės kiek tik lenda vis tiek smuko nuo kojų jau nuo pirmo mėnulio ką ten kalbėt apie tris vieną vasarą staigiai išstypau teko pamiršti svajonę įgyt galimybę imti ką nors ir pasmerkt kas smuko dabar neužmausi nė pusės pėdos
15
nepavyko įspraust apie mėnulius nėr kalbos ir dabar kai mažiai susėda mokyklos suole turiu omeny t i k r a m suole ir kai aš vanago nosimi ir penkiasdešimt paskutintos išmieros pėdom įžengiu į klasę o jie gudrūs ir apsiskaitę manęs klausia kas ten per senolių išmintis su adidasais ir mėnuliais kiek ten reikia su svetimais pavaikščiot tipo kad galėtum vertinti kitus ar higieniška ir panašiai aš jiems pasakoju šitą istoriją
16
Pienė du tūkstančiai šešioliktų metų gegužės dvidešimt septintą dieną aštuonioliktą valandą dvidešimt keturios minutės 16 sek ant vėjo susidievėjo
17
Ekskursija mano diewas neturi vardo
bet jei sutiktum – pažintum iš karto?
iš kardo?
griuvėsiai griuvėsiai per kiauri pavėsiui
per siauri ir per tiesiai
18
Kalba sakoma atsiimant premiją už II (III, IV ir t. t.) vietą* ar norint kam nors už ką nors padėkoti Ir aš esu užmušęs.
Varlę.
Pati leidos užmėtoma, gal labai nejautrios odos buvo,
o gal kadangi vis tiek fontane nebuvo vandens, koks skirtumas, kokiu pavidalu, forma gulėti ant saulės, ant akmenų? Atstumas piktybiškai viską iškraipo, dabar rasčiau ne vieną priežastį – už ką arba kodėl: visų pirma, už tai, kad leidosi, kad užmėtoma anei krust, tik tiek, kiek nuo smūgio
(manau, žinot visi, kaip tai užknisa),
na ir šiaip – už tai, kad neįsitempus, jai neniežti, nereikia kasytis, nuolat, jai vis vien, jokio garso po pirmo pataikymo, kad, rodos, neturi dėl ko jaustis kalta – toks gyvas priekaištas (tuo labiau visiškai nekaltas),
19
net nesistengiantis nušokuoti į šalį,
už tai, jog dėjo ant mūsų, ant mūsų akmenų, kurių vis tiek atsikratyt turėsim (o kuo anksčiau, tuo geriau?), jog fontane nėr vandens, išdžiūvo, o, kaip jau esu kartą minėjęs, tiek karštis, tiek šaltis sujaukia protą. Betgi tačiau, iš kitos pusės pažvelgus į visą šį apgailėtiną reikalą, jau tada, šešerių, buvau demokratas: negyva varlė, jei ir kas pabučiuos, vargu sugebėtų atvirsti į kokį kilmingą veikėją (tiesą sakant, neturėkim iliuzijų: mūsų laikais nieks nebučiuoja rupūžių anei varlių. Jei kas ir norėtų – nedrįstų: monarchijos daugelis bijom mažiau nei suragėjusių pūslių ant pirštų.) Bet kuriuo atveju, kad ir kaip ten būtų, baigdamas vis tik norėčiau įnešti šiek tiek aiškumo ir dėmesį atkreipt, kad nebuvau, nesu beširdis, tik taip išėjo:
20
tai tik varlė.
Jei ką, galiu kardiogramą parodyt, visai dar šviežia: širdis yra, ir veikianti.
(Be to, kiek gi galiu jums kartoti: fontane vis tiek nebuvo vandens.)
________ * O kodėl tik antrą (trečią, ketvirtą ir t. t.), paklausit? – Gal pritrūko talento, gal laiko, dabar tiek visokiausių pagundų, kada susikaupti? Nors, jei atvirai, jei prireiktų, galėčiau surasti kitų savybių, nė kiek ne mažiau genialių: irzlumą (kartais), nesiskaitymą su kitais (pasitaiko), sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet vis tiek į šiuos privalumus, kaip jau supratau, atsižvelgta nebuvo.
21
Tiuningas Nerašėm projektų. Niekas mūsų neparėmė. Darbininkų nesamdėm. Pašalinių neprašėm pagalbos. Neprivalom teikti ataskaitų. (Tik dėl bendros tvarkos savo valia informuojam): susirankiojom akmenis, nes buvom pametę. Patys grindėm gatves ir suderinom jūsų batelių kaukšėjimui.
22
Artūras Valionis
me d Ar žia tūr gų as ap Va yka lio nt nis a
ta Lė
publikacijomis prieš ketvirtį amžiaus, penkių poezijos knygų autorius. Jo poezija įvertinta skaitytojų ir literatūros ekspertų, apdovanota įvairiomis premijomis, eilėraščiai versti į 14 kalbų. Kūrėjo moto – nesikartoti ir nekartoti kitų, jis stengiasi plėsti poezijos galimybių ribas, nuolat ieško naujų išraiškos formų,
Artūras Valionis
ARTŪRAS VALIONIS – poetas, debiutavęs eilėraščių
bendradarbiauja su džiazo muzikantais, akademinės muzikos penkerių metų kūrybos apibendrinimas, pasak autoriaus, „siekis sąžiningai ir negailestingai išgryninti ir pateikti skaitytojoms ir skaitytojams tai, ką, mano galva, pavyko užrašyti“. Poezijos rinktinėje „Lėta medžiagų apykanta“ – II tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pradžioje (XX a. pab. – XXI a. pr.) parašyti eilėraščiai, autoriaus atrinkti iš knygų „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003), „Apytiksliai trys“ (2012), „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ (2014), „Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui“ (2015), „π-moll“ (2018), ir naujų eilėraščių pluoštas.
ISBN 978-609-466-595-0
9 786094 665950
Lėta medžiagų apykanta
atlikėjais. Poezijos rinktinė „Lėta medžiagų apykanta“ – dvidešimt
Lėta medžiagų apykanta Poezijos rinktinė