Leningradas

anna reid

Košmaras, trukęs 872 dienas

Iš anglų kalbos vertė dalIa uržaItė

Leningrado rajonas su fronto linijomis 1942 m. sausio 1 d.

Suomijosįlanka

„Oranienbaumo kišenė“

Kronštatas

Leningradas

Peterhofas Oranienbaumas strelna Pulkovas gatčina

Volosovas Kingisepas narva

Peipaus ežeras

rusų kontroliuojama teritorija

Vokiečių kontroliuojama teritorija

suomių kontroliuojama teritorija

solcai

Kolpinas

Puškinas

Luga

Luga Narva

Ladogosežeras

Šliselburgas Mga Volchovas

Ilmenio ežeras

Čiudovas

Tosnas

Liubanė

Kirišiai

Tichvinas

į Vologdą

gruzinas

Malaja Višera

novgorodas

Borovičiai

senoji rusa

į Maskvą

mylios kilometrai

Leningrado centras

serafimovskio kapinės

Naujasis Kaimas

jalagino sala

Piskariovo kapinės

Bogoslovsko kapinės

Botanikos sodas

Karpovkos upė

Petrogrado Pusė

Vasaros sodai ir Marso laukai

rumiancevo aikštė

vasiljevo sala

Karpovkos upė

laivų dokai

prekybos uostas

vyborgo Pusė

Tauridės rūmai ir Tauro sodai

suomijos stotis

Meno aikštė

Gribojedovokanalas suVOrOVOPrOsPeKTas

Vitebsko stotis

aleksandro aikštė

Maskvos stotis

Bolšeochtinsko kapinės

Kirovo gamykla

Aplankos kanalas sTreiKų PrOsPeKTas

Varšuvos stotis

Volkovo kapinės

admiralitetas

ermitažas, Žiemos rūmai ir rūmų aikštė

Marijos operos teatras

Petropavlovsko tvirtovė

aleksandro nevskio vienuolynas

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia

Švento isakijaus soboras

nKVd būstinė

smolnis

Badajevo sandėliai

Jėgainė „elektrosila“

Mokslo akademija

erismano ligoninė

Filharmonija ir viešbutis „europa“

Viešoji biblioteka

Puškino namas

mylios kilometrai

radijo namai

Šeremetjevo rūmai

Zoologijos sodas

Įžanga

Tai pasakojimas apie Leningrado apgultį, pačią negailestingiausią blokadą žmonijos istorijoje. Leningradas įsikūręs Baltijos jūros šiaurės rytuose, prie ilgos ir seklios įlankos, skiriančios pietinius Suomijos krantus nuo šiaurinių Rusijos krantų. Prieš revoliuciją miestas buvo Rusijos imperijos sostinė ir vadinosi Sankt Peterburgu, jo įkūrėjo caro Petro I Didžiojo vardu. Prieš dvidešimt metų, žlugus komunizmui, miestas atgavo savo senąjį vardą, bet seniesiems gyventojams jis taip ir liko Leningradas. Ne dėl Lenino, bet beveik trijų ketvirtadalių milijono iš bado per beveik devynių šimtų dienų – nuo 1941 m. rugsėjo iki 1944 m. sausio –nacių Vokietijos apgultį mirusių gyventojų garbei. Kitos šiuolaikinės blokados – Madrido ir Sarajevo – buvo ilgesnės, bet nė viena nepareikalavo nė dešimtadalio žuvusiųjų Leningrade. Leningrade žuvo apie trisdešimt penkis kartus daugiau civilių gyventojų nei per Londono „blickrygą“; keturis kartus daugiau nei per Nagasakio ir Hirošimos bombardavimus.

1941 m. birželio 22-ąją, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, Leningradas atrodė beveik taip pat kaip prieš revoliuciją. Virš

paauksuotos Admiraliteto smailės ratus sukęs kiras būtų regėjęs tokį pat vaizdą kaip ir prieš dvidešimt metų: apačioje, parkų ir rūmų apsuptyje banguojančią, pilką Nevą; vakaruose upė atsiveria į jūrą, prie jos rikiuojasi karinio jūrų laivyno dokų kranai; šiaurėje Petro ir Povilo tvirtovės zigzagai ir Vasiljevo salos gatvelių tinklas; į pietus keturios vandens arterijos – dailioji Moika, ramus, klasikinis Gribojedovo kanalas, plati ir didinga Fontanka ir kasdieniškas Aplankos kanalas – ir du didingi bulvarai, Izmailovo ir Nevos prospektai, tobulai simetriškais spinduliais nusidriekę pro Varšuvos ir Maskvos geležinkelio stotis, vedantys pramoninių rajonų, sandėlių bei fabrikų kaminų link.

Tačiau regimybė labai apgaulinga. Išoriškai miestas nedaug pasikeitęs, tačiau vidujai nepaprastai pakitęs ir sužalotas. Įprasta pasakojimams apie blokadą suteikti filmų įvykių seką: laimingą –liūdną – laimingą. Vasaros rytmečio ramybę į šipulius sudaužo žinia apie užpuolimą, prasideda šaukimai į kariuomenę, priešas sustabdomas prie Maskvos vartų, šalčio ir bado išbandymai, pavasarinis atsigavimas, pergalės saliutai. Realybė buvo kitokia. Kiekvienas vyresnis nei trisdešimties leningradietis jau buvo išgyvenęs tris karus (Pirmąjį pasaulinį karą, pilietinį karą tarp bolševikų ir baltųjų ir Žiemos karą su Suomija 1939–1940 m.), atlaikęs du badmečius (pirmąjį per pilietinį karą, vėliau sekė kolektyvizacijos badas, kuris kilo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dėl žiauraus valstiečių ūkių naikinimo Stalino įsakymu) ir dvi pagrindines politinio teroro bangas. Vargu ar atsirastų šeima, ypač tarp miesto tautinių mažumų, kurioje nebūtų nužudytų, įkalintų, ištremtų

ir nuskurdintų. Kai kas, pavyzdžiui, žydo gydytojo dukra, poetė Olga Bergolc nemanė, kad per daug dramatiška teigti, jog „mes matavome laiką tarpais nuo vienos savižudybės iki kitos“1. Miesto apgultis, nors unikali mirčių skaičiumi, tapo perėjimu tarp daugelio tamsos periodų.

Tragedija kilo, kai susidūrė Hitlerio ir Stalino puikybė. 1939 m. rugpjūčio mėnesį jie pribloškė pasaulį, atidėdami į šalį ideologiją, ir suformavo nepuolimo paktą, kuriuo pasidalijo Lenkiją. Kai kitą pavasarį Hitleris pasuko į Paryžių, Stalinas liko nuošalyje, nors nepaliovė savo sąjungininkui tiekti grūdų, metalo, gumos ir kitų gyvybiškai svarbių reikmenų. Nors iš mums žinomų Stalino pokalbių su Politbiuro nariais, jis tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau bus priverstas stoti į karą su Vokietija, tačiau nacių pasirinktas puolimo planas – kodiniu pavadinimu Barbarosa arba „Raudonbarzdis“, pavadintas Šventosios Romos imperijos imperatoriaus kryžiaus žygių vykdytojo vardu, – buvo triuškinantis smūgis.

Naują, menkai saugomą sieną su Lenkija vokiečiai įveikė beveik akimirksniu, per kelias savaites panikos ištikta Raudonoji armija jau gynė svarbiausius Rusijos miestus.

Pagrindine šio nepasirengimo auka tapo Leningradas. Prieš pat karą mieste gyveno daugiau nei trys milijonai gyventojų. Per tris 1941 m. mėnesius, iki rugsėjo vidurio, kai vokiečių ir suomių armijos atskyrė miestą nuo kitos Sovietų Sąjungos dalies, maždaug pusė milijono leningradiečių gavo šaukimus į kariuomenę arba buvo evakuoti, mieste liko truputį daugiau nei 2,5 milijono civilių gyventojų, iš jų bent 400 000 vaikų, šie žmonės liko įkalinti mieste.

Beveik tuojau pat prasidėjo badas, o spalio mėnesį milicija ėmė skelbti apie mirštančius žmones gatvėse. Gruodžio mėnesį mirčių skaičius padidėjo keturgubai, sausio ir vasario mėnesiais išaugo iki 100 000 per mėnesį. Labai šaltos net Rusijos mastu žiemos – temperatūra kartais nukrisdavo žemiau 30 laipsnių – šaltis ir badas nusinešė apie pusę milijono gyvybių. Ši knyga skirta tam masinių mirčių laikotarpiui, kurį Rusijos istorikai vadina „didvyriškuoju periodu“. Kitos dvi apgulties žiemos nebuvo tokios tragiškos, nes liko mažiau burnų, per Ladogos ežerą buvo gabenamas maistas, o žmonės evakuojami į rytinę Leningrado dalį, kurią kontroliavo Raudonoji armija. 1943 m. sausio mėnesį buvo atkovotas trapus sausumos koridorius iš miesto, kuriame sovietams pavyko pastatyti geležinkelio liniją. Vis dėlto mirtingumas išliko aukštas. Iki 1944 m. sausio, kai vermachtas pagaliau pradėjo ilgai trukusį atsitraukimą į Berlyną, mirė maždaug 700 000–800 000 žmonių –vienas iš trijų gyvenusiųjų prieš blokadą.

Keista, kad Vakarai Leningrado blokadai skyrė labai nedaug dėmesio. Geriausiai žinomas išsamus Harisono Salisburio, New York Times korespondento Maskvoje, blokados aprašymas publikuotas 1969 m. Karo istorikai sutelkė dėmesį į Stalingrado ir Maskvos mūšius, jie nepaisė to fakto, kad Leningradas – pirmasis Hitlerio neužimtas miestas, jeigu būtų jį užėmęs, būtų turėjęs didžiausius sovietų ginklų fabrikus, laivų statyklas ir plieno liejyklas, būtų sujungęs vokiečių ir suomių armijas, atkirtęs geležinkelį, kurio gabenama sąjungininkų pagalba iš arktinių Murmansko ir Archangelsko uostų. Dar daugiau, apgultis pasimeta niūriose Rytų fronto platybėse – tuščia, sniegu užklota lyguma, žmonės įsivaizduo-

ja, kad per ją plūsta minios klupinėjančių Raudonosios armijos šauktinių, jų milinių skvernai plakasi vėjyje, bet jie vis tiek braunasi vokiečių kulkosvaidžių link. Rašydama šią knygą stebėtinai dažnai susidūriau su tuo, kad vakariečiai mano, jog Leningradas (miestas prie Baltijos jūros, dabar vadinamas Sankt Peterburgu) ir Stalingradas (trečias pagal dydį miestas šalia Rusijos sienos su Kazachstanu, dabar vadinamas Volgogradu) yra ta pati vieta.

Šiek tiek kitokie neaiškumai kamuoja vokiečius, jiems Rytų frontas iki šiol karinių kančių, o ne žiaurumų scena. Milijonai vokiečių gyvena žinodami, kad jų tėvas ar senelis buvo nacių partijos narys. Dar daugiau milijonų turi Rytų fronte kovojusį tėvą ar senelį. Lengviau prisiminti, kad jie nušalo galūnes, išgyveno baimę, priverstinai dirbo karo belaisvių stovyklose (buvo įkalinta 3,2 milijono vokiečių, iš kurių beveik keturi iš dešimties mirė sovietų nelaisvėje2), užuot prisiminus apie tai, kad patys degino kaimus, dėl maisto ir žieminių rūbų nuogai išrengdavo valstiečius, vykdė represijas ir šaudė žydus. Apskritai, kaltė dėl Leningrado prilygsta holokaustui: „Kalbant ciniškai, – teigia vienas vokiečių istorikas, – mūsų istorijoje tiek daug probleminių aspektų, kad jūs turite pasirinkti.“3 Vaikščiodamas po malonų viduramžių miestą Freiburgą, kuriame įsikūrę Vokietijos kariniai archyvai, šaligatvyje aptinki žalvario plokšteles su vardais ir datomis. Jos žymi namus, iš kurių šeimos buvo išvežtos į koncentracijos stovyklas. To paties režimo taip pat sąmoningai nužudyti Leningrado gyventojai kentėjo niekieno nematomi, dažnai iki šiol niekam nežinomi ir visų pamiršti.

Kita priežastis, kodėl blokada taip menkai aprašyta, sovietai neleido jos teisingai atskleisti. Per karą galiojo visaapimanti cenzūra. Rusai už apgulties žiedo, jau nekalbant apie vakariečius, neturėjo nė menkiausio supratimo, kas vyksta mieste. Sovietų žiniose buvo užsimenama apie „sunkumus“ ir „nepriteklių“, bet niekada nekalbėta apie badą, maskviečius pribloškė ir apstulbino žinios, gautos iš Ladogos ežerą įveikusių draugų. Britai ir amerikiečiai automatiškai atkartodavo sovietų informaciją. Kai pirmieji mūšiai dėl Leningrado pateko į aklavietę, BBC pranešimų neliko, o po metų, Londono Times pranešė apie koridorių iš miesto, tačiau deramai neįvertino jo reikšmės. Skaitytojams buvo pranešta, kad leningradiečiai patyrė „baisų nepriteklių“, bet atėjus pavasariui sąlygos „iš karto pagerėjo“4. Sąjungininkų vadovybė taip pat liko nežinioje. Britanijos karo misijos

Maskvoje narys, karinio jūrų laivyno leitenantas prisimena, kad vienintelis informacijos šaltinis apie tikras sąlygas mieste buvo jo draugė aktorė, kuri gavo maisto apsiaustyje likusiems tėvams, išprašiusi sau tarnybą generolo lėktuve.5

Po karo sovietų vyriausybė pripažino buvusį badą ir Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole pateikė labai tikslius suklastotus mirčių skaičius 632 253. Tačiau nebuvo leista pateikti sąžiningo pasakojimo apie blokados baisumus, taip pat nediskutuojama, kodėl vokiečių armijai buvo leista taip toli nueiti, kodėl nebuvo maisto išteklių, kodėl prieš užsiveriant apsupties žiedui civiliai gyventojai nebuvo evakuoti. Informacijos dar labiau sumažėjo prasidėjus Šaltajam karui ir po 1949 m. Stalino iniciatyva įvykdytų pakarto-

tinių represijų. Pirmasis „valymas“ buvo slaptas, per jį sunaikinti Leningrado karinės ir partinės organizacijos vadai; antrasis buvo nukreiptas prieš „kosmopolitizmą“ – kodinis žodis „žydas“ ir bet koks pastebėtas prielankumas vakarams tapo pretekstu sunaikinti

šimtus akademikų ir profesionalų. Tais pačiais metais vienas senas

Stalino bičiulis Georgijus Malenkovas apsilankė populiariame Leningrado gynėjų muziejuje, ten eksponuotos rankų darbo lempos, vokiečių sviediniu susprogdinto traukinio nuolaužos, karo laiko maisto davinio maketas (jį sudaro dvi riekelės biralinės duonos) ir daugybė trofėjinių ginklų. Sakoma, kad niršiai žingsniuodamas muziejaus salėse ir mojuodamas informacine muziejaus knygele jis šaukė: „Verčiama tikėti, kad Leningradas iškentė ypatingą „blokadą“! Taip sumenkinamas didžiojo Stalino vaidmuo!“, paskui įsakė uždaryti muziejų. Muziejaus direktorių apkaltino „ginklų kaupimu ir pasiruošimu teroristiniams aktams“, jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams gulage.6

1953 m., po Stalino mirties, kai į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, buvo galima sutelkti dėmesį į kitus karo aspektus, ne tik į Didžiojo vado Stalino karinį genialumą. Chruščiovo „slaptoji kalba“ pasmerkė Stalino asmenybės kultą ir partijos „valymus“, buvo išleista Aleksandro Solženicyno apysaka Viena Ivano Denisovičiaus diena. 1960 m. prasidėjus atšilimui atidarytas pirmasis memorialinis kompleksas Leningrade mirusiems civiliams gyventojams. Memorialui pasirinktos miesto šiaurės rytiniame pakraštyje esančios Piskariovo kapinės, jose daugiausia masinių karo meto kapaviečių. Chruščiovo įpėdinis Leonidas Brežnevas nuėjo dar toliau,

jis pavertė Leningrado blokadą pagrindiniu Antrojo pasaulinio karo (Didžiojo tėvynės karo – šis terminas vartotas Sovietų Sąjungoje) pasididžiavimu, sukurtu atitraukti dėmesį nuo politinės stagnacijos ir pasenusių gyvenimo standartų. Pagal šią versiją leningradiečiai iš karo aukų virto herojinio tautos epo veikėjais. Tiesa, jie mirė iš bado, bet tyliai ir tvarkingai, pasitikėdami vadais noriai aukojosi revoliucijos lopšio gynybai. Niekas neniurnėjo, nevengė darbo, nesukčiavo normuojant maistą, neėmė kyšių ir nesirgo dizenterija. Ir niekas, išskyrus kelis šnipus, netikėjo, kad vokiečiai gali laimėti.

Prieš dvidešimt metų žlugo komunizmas, vieno rusų istoriko žodžiais tariant, dabar galima „nubraukti sirupą“. Buvo atverti

valstybiniai archyvai, atsirado galimybė peržiūrėti vidinius partijos aktus, saugumo tarnybų ataskaitas apie nusikaltimus bei įvairių vyriausybinių agentūrų operacijas, politinių areštų bylas, politinių pareigūnų pranešimus iš fronto, telefoninių pokalbių tarp Leningrado ir Maskvos vadovybių nuorašus. Literatūriniai

žurnalai ėmė spausdinti ištisus apgulties atsiminimus ir dienoraščius, o laikraščiai publikavo atvirai išsakytus vis dar įpykusių blokadą išgyvenusių žmonių žodžius. Taip pat svarbu, kad pirmą kartą buvo publikuojama daugybė nuotraukų – ne besišypsančių komjaunuolių su kastuvais ant pečių, bet plonytėmis kaip pagaliukais kojomis ir išpūstais pilvais vaikų arba netvarkingai sumestų pusnuogių lavonų krūvų.

Tačiau spragų dar yra – dalis medžiagos vis dar įslaptinta; kita dalis buvo sunaikinta per pokario represijas – nauja medžiaga niekais paverčia šleikštoką brežnevišką pasaką. Taip, leningradie-

čiai pademonstravo neapsakomą ištvermę, nesavanaudiškumą ir drąsą. Bet jie taip pat vogė, žudė, palikdavo artimuosius ir valgė žmogieną – kai stokojama maisto, taip atsitinka visose bendruomenėse. Žinoma, režimas sėkmingai apgynė miestą, surado maisto tiekimo būdų ir evakuacijos maršrutą per Ladogos ežerą. Bet valdžia nedovanotinai delsė, nemokšiškai dirbo, nebrangino savo kareivių gyvybių, siuntė į karą nemokytus ir beginklius žmones, visiems aplinkui badaujant, maitino savo aparatčikus, vykdė tūkstančius beprasmių areštų ir egzekucijų. Istorikė Ana Eplebaum teigia, kad be sovietų gulago dar buvo ir plačiosios Sovietų Sąjungos gyvenimo mikrokosmosai. Jiems būdingas „tas pats neatsakingas darbas, tokia pat nusikaltėliška kvaila biurokratija, ta pati korupcija, tas pats niūrus žmogaus gyvybės nepaisymas“7. Tas pats taikytina ir Leningrado apgulčiai: užuot atmetus įprastą sovietinę patirtį, buvo sukurta jos miniatiūra. Ši knyga neįrodinėja, kad dėl masinio bado vienodai kalti ir Stalinas, ir Hitleris. Ji daro išvadą, kad esant kitokiai vyriausybei per apsiaustį mirusių civilių gyventojų (ir karių) skaičius būtų gerokai mažesnis.

Daugeliui rusų tą faktą sunku suvokti. Dvidešimtojo amžiaus Rusijos istorija nėra itin džiaugsminga, todėl pergalė prieš nacių Vokietiją – pagrįstas pasididžiavimo ir patriotizmo šaltinis. Kai Vladimiras Putinas, panašiai kaip anksčiau Brežnevas, surengia iškilmingus karo metinių minėjimus, sulaukia dėkingos auditorijos. Žinoma, reikia šiek tiek savicenzūros, nebe taip pataikaujama režimui, bet didvyrišką Brežnevo versiją šiek tiek sumenkina blokadą išgyvenusiųjų traumos.8 Labai sunku – netgi žiauru – viešai abejoti drąsia senyva moterimi, mielai sutikusia duoti interviu, kai ji

pasakoja apie kaimynų pagalbą, apie motinų pasiaukojimą vardan vaikų, gerą priežiūrą evakuacijos ligoninėje. Ji ne propagandininkė ar mitų kūrėja, bet susikūrė tokią praeities versiją, su kuria įmanoma gyventi. Paradoksalu, bet, ko gero, diskusija apie apsiaustį taps atviresnė, kai Anapilin išeis paskutinieji blokadniki*.

Pasakodama apie Leningrado apsiaustį nesistengiu atkurti ir apžvelgti žiaurumų, apnuoginti sovietų propagandą ar įvertinti diktatorius. Kaip ir visuose pasakojimuose apie žmogiškumą in extremis, svarbu priminti sau, ką reiškia būti žmogumi, parodyti žmogaus elgesio aukštumas ir nuosmukius. Iškalbingiausios blokados aukos – dienoraščių autoriai, jų balsai sudaro šios knygos pagrindą – juos lengva susieti su žmonėmis. Jie ne beveidžiai neturtingi valstiečiai, bet išsilavinę mieste gyvenę europiečiai: rašytojai, menininkai, universitetų lektoriai, bibliotekininkai, muziejininkai, fabrikų direktoriai, buhalteriai, pensininkai, namų šeimininkės, studentai ir mokiniai – jie turi geriausių paltų, gramofonų, mėgstamų romanų, šunų, trumpai tariant, jie labai panašūs į mus. Kai kurie buvo didvyriai, kiti savanaudžiai ir beširdžiai, dauguma turėjo ir vienų, ir kitų savybių. Memuaristas panašiai pasakoja apie partijos atstovus karo meto karinėje ligoninėje: „buvo gerų, blogų ir eilinių“. Jų žodžiai – pats geriausias memorialas. Broka

2010 m. balandis

* Išgyvenę per blokadą (vert. past.).

PIRMA DALIS

Invazija:

Galima teigti, kad Leningradas ypač gerai tinka katastrofoms... Ta šalta upė, tie grėsmingi saulėlydžiai, tas operinis, bauginantis mėnulis.

Ana Achmatova

1

1941 m. birželio 22-oji

Pavažiuokite šešiasdešimt kilometrų į pietvakarius nuo buvusio

Leningrado ir rasite vadinamąjį vasarnamių kraštą: žali nedirbami laukai, maži ežerėliai, išmindžioti lauko keliukai, aukšti, aprūdiję riboženkliai ir vėjų nugairintos medinės vilos palinkusiomis verandomis ir įstiklintais prieangiais. 1941 m. birželio 22-ąją, sekmadienį, Dmitrijus Lichačiovas, trisdešimt dvejų metų viduram-

žių literatūros tyrinėtojas, su žmona ir dukterimis deginosi smėlėtoje Oredežo upės pakrantėje, aplink juos nardė būriai kregždžių.

Krantas status, virš mūsų paplūdimio vingiavo takas. Vieną dieną sėdėdami ant kranto nugirdome bauginančio pokalbio nuotrupas. Poilsiautojai vaikštinėjo pakrante ir kalbėjosi apie skraidančius lėktuvus, paminėjo, jog bombarduojamas Kronštatas. Iš pradžių manėme, kad jie prisimena 1939 m. Suomijos kampaniją, bet jaudulys jų balsuose mums kėlė nerimą. Grįždami į vilą sužinojome, kad prasidėjo karas.

Vidurdienį Lichačiovai su kitais atostogautojais susirinko prie lauke įrengto garsiakalbio pasiklausyti oficialaus pranešimo apie karą. Kalbėjo ne Stalinas, bet užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas. „Vyrai ir moterys, Sovietų Sąjungos piliečiai, ketvirtą valandą ryto, – pranešė balsas, – nepaskelbus karo ir jokių reikalavimų Sovietų Sąjungai, vokiečių karinės pajėgos užpuolė mūsų šalį.“ Tekstas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Puolimas įvykdytas nepaisant Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo pakto, kurio skrupulingai laikėsi Sovietų Sąjunga.“ Pranešėjas baigė kalbą pakiliai: „Mūsų reikalas teisingas. Mūsų priešai bus sunaikinti. Pergalė bus mūsų.“ Kai transliacija baigėsi, visi stovėjo labai liūdni ir tylūs... Po Hitlerio Blitzkrieg Europoje niekas nesitikėjo nieko gero.1

Ramus vidurvasario savaitgalis buvo panašiai sutrikdytas visame Leningrade. Savo bute, miesto centre šalia Tauridės rūmų, Jelena Skriabina atsikėlė anksti, norėjo prieš išvažiuodama į kaimą kai ką atspausdinti. Švietė saulė, vėsus rytmečio oras veržėsi per langus, girdėjosi, kaip auklė už durų tildo jos penkiametį sūnų Jurą, viskas kartu suteikė „nuostabų džiaugsmo ir pasitenkinimo pojūtį“. Jos vyresnysis sūnus Dima su draugu jau buvo išėjęs pasižiūrėti, kaip didinguose baroko rūmuose, Peterhofe, prie Suomijos įlankos, bus įjungti fontanai. Devintą valandą ryto iš fabriko paskambino vyras ir keistu, sunerimusiu balsu liepė likti namuose ir įsijungti radiją. Vidurdienį abi su mama klausėsi Molotovo pranešimo. „Tai karas! Vokietija jau bombarduoja sovietų miestus.“ Molotovo kalba trūkčiojo, tarsi jis dustų. Jo įkvepiantys raginimai

susitelkti nuskambėjo keistai. Staiga suvokiau, kad kažkas grėsminga ir nepakeliama pakibo virš mūsų. Kai kalba baigėsi, moteris išėjo į lauką, gatvėse blaškėsi minios žmonių, jie alkūnėmis skynėsi kelią į parduotuves, „pirko viską, kas pakliuvo po ranka“.

Daugelis skubėjo į bankus pasiimti savo santaupų. Mane pagavo ta pati panika, ir aš puoliau pasiimti banko sąskaitoje laikomų rublių. Bet pavėlavau... Banke neliko pinigų. Žmonės triukšmingai protestavo, reikalavo. Tvyrojo nepakeliamas birželio karštis. Kažkas nualpo. Kažkas niršiai keikėsi. Tik vakare viskas kažkaip keistai nutilo.2

Tą patį rytą, vienuoliktą valandą, liesas, didelių, tamsių akių ir tvarkingai nukirptais plaukais penkiolikmetis Jurijus Riabinkinas pasuko Sadovaja gatve į vaikų šachmatų varžybas Pionierių rūmų (anksčiau Aničkovo rūmai) soduose šalia Aničkovo tilto. Jis pastebėjo, kad milicininkai nešasi dujokaukes, o ant rankų ryši raudonus raiščius, berniukas nusprendė, jog vyksta įprasti civilinės saugos užsiėmimai. Dėliojosi savo šachmatų figūras, kai pamatė aplink netoliese stovėjusį berniuką susirinkusią žmonių minią. „Klausiausi sustingęs iš siaubo. „Ketvirtą valandą ryto, – susijaudinęs pasakojo anas vaikas, – vokiečių bombonešiai bombardavo Kijevą, Žytomirą, Sevastopolį ir dar kažkur! Per radiją kalbėjo Molotovas. Dabar mes kariaujame su Vokietija!“ Man apsisuko galva. Negalėjau mąstyti. Bet sužaidžiau tris partijas, nors ir keista – visas tris laimėjau. Tada pasukau namo.“ Po vakarienės vaikščiojo

baimės sukaustytomis, tvankiomis gatvėmis, dvi su puse valandos stovėjo eilėje laukdamas laikraščio – „įdomi kalba“ ir „skeptiškos pastabos“, paskui buvo pranešta, kad nebus jokių laikraščių, tačiau bus išleistas „kažkoks oficialus biuletenis“. „Laikrodis, – paaugliškai pompastiškai tą vakarą savo dienoraštyje užrašė Riabinkinas, – rodo pusę septynių. Prasideda rimtas mūšis, susidūrimas tarp dviejų antagonistinių jėgų – socializmo ir fašizmo! Žmonijos gerovė priklauso nuo šių istorinių kautynių baigties.“3

Leningradiečiai turėjo būti geriau pasiruošę Antrajam pasauliniam karui – jie iki šiol jį vadina Didžiuoju tėvynės karu – nei kiti sovietų šalies piliečiai, nes iš ankstesnių įvykių turėtų būti žinoma, kad jie visada pirmieji pakliūva į įvykių areną. Pagal nacių ir sovietų 1939 m. rugpjūčio paktą Sovietų Sąjunga okupavo rytų Lenkiją, o 1940 m. į vakarus nuo Leningrado esančias Baltijos valstybes bei tiesiai į šiaurę nuo ežero nusidriekusias pietines Suomijos pelkes. Žiemos karas su Suomija labai aiškiai atskleidė gresiančius sunkumus. Rusija tikėjosi, kad po trijų mėnesių nuo nacių įsiveržimo į Lenkiją 1939 m. lapkričio 30-ąją prasidėjęs karas, bus labai trumpas. „[Mes manėme, kad] turėsime tik truputėlį pakelti balsą, – prisiminė Chruščiovas, – ir suomiai paklus. Jei to nepakaks iššausime vieną šūvį, jie pakels rankas ir pasiduos.“4

Iš tiesų šiame kare sovietai patyrė pažeminimą. Nedidelė valstybė, kurioje buvo tik 3,7 milijono gyventojų, palyginti su Sovietų

Sąjungos beveik 200 milijonų, atkakliai gynėsi ir privertė rusus siųsti nesuskaičiuojamą daugybę karių. Kai 1941 m. kovo 12-ąją

Sovietų Sąjunga pagaliau privertė Suomiją pasiduoti, užgrobdama antrąjį pagal dydį Viipuri miestą (dabar Rusijos Viborgas) ir visą sąsmauką tarp Suomijos įlankos ir Ladogos ežero, šis karas sovietams kainavo 127 000 Raudonosios armijos karių gyvybių. Iš karo ligoninėse nugirstų gandų leningradiečiai pirmą kartą suvokė armijos paruošimo, ginkluotės ir vadovavimo trūkumus. Kareiviams trūko ginklų, šaudmenų, žieminių drabužių ir kamufliažo („Mes negalėtume tikėtis geresnio taikinio, – pasakojo suomių karo lakūnas apie per ežerą kolonomis žygiuojančius pulkus, – jie net nevilkėjo baltų apsiaustų.“) Labiausiai trūko gerų karininkų, nes per paranojiškus Stalino „valymus“ buvo sunaikinta ir įkalinta daugybė aukščiausiojo rango kariškių. Nuo 1937 m. iki 1939 m. suimta 40 000 karininkų, iš jų apie 15 000 sušaudyta. Tarp jų trys iš penkių Sovietų Sąjungos maršalų, penkiolika iš šešiolikos armijos vadų, šešiasdešimt iš šešiasdešimt septynių korpusų vadų, 136 iš 169 divizijų vadų ir penkiolika iš dvidešimt penkių admirolų.

Gyvi liko (44 % be vidurinio išsilavinimo) nusenę Pirmojo pasaulinio karo veteranai arba labai greitai iškilę tarnyboje jaunuoliai, kurie paniškai bijojo tribunolo ir baudžiamojo būrio, kad galėtų imtis iniciatyvos ar pritaikytų savo įsakymus prie pakitusių aplinkybių.5 Žiemos karo klaidos buvo taip tiksliai pakartotos pirmaisiais vokiečių invazijos mėnesiais, kad žiūrint iš laiko perspektyvos atrodo, jog tai buvo tik apšilimas prieš pagrindinius įvykius. Kaip tik taip viskas atrodė suomiams, jie iki šiol Antrąjį pasaulinį karą – per jį jie padėjo išlaikyti Leningradą apsuptyje, bet atsisakė tiesioginio puolimo – vadina „karo tęsiniu“.