NEATPAŽĮSTA M AS
– Jis nieko neatsako. Aš pašoku, išgirdusi Vanesos balsą. Nepastebėjau, kaip ji įėjo. Snūduriavau, sėdėdama krėsle. Su šypsena – tikiuosi, raminančia – paaiškinu, kad jis užmigo. – Ar ilgai jis miegos? – klausia ji. – Kelias valandas. Gal naktį trumpam prabus. – Klausiu apie dieną. – Ne, gydytojai greit sumažins raminamųjų dozę. – Raminamųjų? – Tokie vaistai, kad jis miegotų, nuo skausmo. – Jam skauda? – Tikriausiai. Tiksliau jis jums pasakys, kai atgaus sąmonę. – O jis tikrai atgaus sąmonę? – Padarysime viską, kad atgautų. – Ar galėsiu dar ateiti? – Žinoma. Norite orinuko? – paklausiu, tiesdama jai dėžutę. 46