Laiškų knyga

Michail Šiškin

Laiškų knyga Vertė Sigitas Parulskis

Laiškų knyga

Michail Šiškin

Laiškų knyga Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Vilnius · 2011

UDK 821.161.1-31 Ši-108

Knygos leidimą remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Versta iš: Михаил Шишкин, Письмовник, Москва: АСТ-Астрель, 2010 Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas © Mikhail Shishkin 2010 by agreement with „Okno“ Literary Agency © Vertimas į lietuvių kalbą, Sigitas Parulskis, 2011 © Leidykla „Vaga“, 2011 ISBN 978-5-415-02216-8

Atsiverčiu vakarykščias Vakarines, o ten apie mudu.

Rašo, kad pradžioje vėl bus žodis. O mokyklose senu įpročiu vograuja, kad iš pradžių buvo didysis sprogimas ir viskas išsilakstė.

Tačiau viskas neva jau egzistavo ir prieš sprogimą – visi dar neištarti žodžiai ir visos matomos ir nematomos galaktikos.

Taip smėlyje jau glūdi būsimas stiklas, o smiltelės – štai šio lango, už kurio ką tik prabėgo berniukas su futbolo kamuoliu, užkištu po marškinėliais, sėklos.

Tai buvo toks šilumos ir šviesos gumulas.

O ta nei langų, nei durų neturinti pilna žmonių seklyčia, anot mokslininkų, didumo buvo sulig futbolo kamuoliu. Arba sulig arbūzu. O mes ten buvome sėklytės. Ir štai ten viskas sunoko, išsipūtė ir spustelėjo iš vidaus.

Pirmasis arbūzas perskilo.

Sėklos pasklido ir sudygo.

Viena sėklytė išleido daigelį ir tapo mūsų medžiu, štai jo šakos šešėlis šliaužia palange.

Kita pavirto prisiminimu vienos mergaitės, kuri norėjo tapti berniuku, – vaikystėje ji buvo aprengta Batuotu Katinu ir išleista į karnavalą, o visi aplinkui taikėsi timptelėti už uodegos ir galiausiai nutraukė ją, ir mergaitei teko vaikštinėti su uodega rankoje.

Trečioji sėklytė prasikalė prieš daugelį metų ir tapo jaunuoliu, kuriam patikdavo, kai kasydavau jo nugarą, jis neapkentė melo, ypač kai iš visų tribūnų kas nors imdavo įtikinėti, kad mirties nėra, kad užrašyti žodžiai – kažkas panašaus į tramvajų, vežantį į nemirtingumą.

Pagal druidų horoskopą, jis buvo morka.

Prieš sudegindamas dienoraštį ir visus savo rankraščius, jis užrašė paskutinę labai juokingą frazę: „Talentas mane apleido“ – spėjau perskaityti prieš tau išplėšiant sąsiuvinį man iš rankų.

Stovėjome prie laužo ir nuo karščio dangstėmės veidus delnais, žiūrėdami į pirštų kaulus, išryškėjusius perregimose raudonose plaštakose. Iš viršaus leidosi pelenų dribsniai – šilti sudegę puslapiai.

Taip, vos neužmiršau, o paskui visa, kas gyva, vėl susieis į krūvą.

Vovka-morka, kur tu dabar?

Na, ir kodėl gi taip? Julija-kvailutė stengiasi, siunčia jam laiškus, o kietaširdis Sen Prė išsisukinėja trumpais juokaujamais laiškeliais, kartais eiliuotais, kuriuose suomės rimuojamos su ruoniais, amunicija su sublimacija, apdergta tualeto skylė su Džokondos šypsena (beje, ar supratai, kodėl ji šypsosi? – aš, regis, supratau), Dievas su pieva.

Mano mylimasis!

Kodėl tu tai padarei?

Teliko išsirinkti karą. Ir laukti ilgai nereikėjo. Ko jau ko, o šito gėrio nenugalėta mūsų tėvynė gali pasiūlyti į valias, nespėsi nė laikraščio išskleisti, žiūrėk, draugiškos karalystės jau gaudo durtuvais kūdikius ir prievartauja senutes. Kažkodėl ypač būna 6

gaila nekaltai nužudyto caraičio su jūreiviška palaidinuke.

Moterys, seneliai ir vaikai kažkaip įprastai praslysta pro akis, o čia – jūrinikė.

Menkas žmogelis atlieka solo, virš varpinės tamsus debesis, motina tėvynė šaukia. Šaukimo punkte agitavo: kiekvienam reikalingas savasis Austerlicas!

Iš tiesų reikalingas.

Medicinos komisijos gydytojas – didžiulė plika gumbuota kaukolė – atidžiai pažvelgė į akis. Pasakė: – Tu visus niekini. Žinai, juk ir aš toks buvau. Man buvo tiek pat metų, kiek ir tau, kai atlikau pirmąją praktiką ligoninėje. Ir štai mums kartą atvežė benamį, kurį partrenkė mašina.

Dar buvo gyvas, bet labai smarkiai sumaitotas. Nelabai mes ir stengėmės. Akivaizdu, niekam senis nereikalingas ir niekas jo nepasiges. Dvokas, purvas, utėlės, pūliniai. Žodžiu, paguldėm nuošaliau, kad nieko neišteptų. Pats nusibaigs. O man paskui reikėjo iškuopti, numazgoti kūną ir išsiųsti į morgą. Visi išėjo, paliko mane vieną. Išėjau parūkyti ir galvoju – kam man visa tai? Kas man tas senis? Kam jis reikalingas? Kol rūkiau, tas nusibaigė. Ir štai šluostau kraują, pūlius – atsainiai, kad tik greičiau išsiųsčiau jį į šaldiklį. Ir tada pagalvojau, kad galbūt jis kažkieno tėvas. Atsinešiau karšto vandens dubenį, ėmiau jį mazgoti. Kūnas senas, apleistas, apgailėtinas. Niekas jo metų metus neglostė. Ir štai mazgoju jo kojas, baisius susisukusius pirštus, o nagų beveik nebėra – visus grybelis suėdęs. Šluostau kempine visas jo žaizdas, randus – ir tyliai su juo kalbuosi: na, ką, tėvai, sunkus tau teko gyvenimas? Nelengva, kai tavęs niekas nemyli. O ir kaip tavo metų gyventi gatvėje tarsi benamiam šuniui? Bet dabar jau viskas baigėsi. Pailsėk! Viskas dabar gerai.

Nieko nebeskauda, niekas šalin nevaro. Štai taip mazgojau jį ir 7

kalbėjausi. Nežinau, ar padėjo jam tai po mirties, tačiau man labai padėjo gyvenime.

Sašenka mano!

Volodenka! Žiūriu į saulėlydį. Ir galvoju: o jeigu ir tu dabar, tą pačią akimirką, taip pat žiūri į šį saulėlydį? Vadinasi, mudu kartu.

Aplinkui taip tylu.

O dangus koks! Štai šeivamedis – ir tas jaučia.

Tokiomis akimirkomis atrodo, kad medžiai viską supranta, tik pasakyti negali – visai kaip mes.

Ir staiga labai aštriai pajunti, kad iš tiesų mintys ir žodžiai persmelkti tos pačios esmės, kaip štai ši žara arba ta pati žara, bet atsispindinti štai toje baloje, arba mano ranka sutvarstytu pirštu. Taip norėtųsi, kad tu visa tai dabar pamatytum! Įsivaizduoji, paėmiau duonriekį ir įsigudrinau brūkštelti sau per pirštą ligi pat nago. Sutvarsčiau kaip pakliūva, o paskui nupiešiau ant tvarsčio dvi akis, nosį. Išėjo nykštukas. Štai su juo visą vakarą ir šnekučiuojuosi apie tave.

Dar sykį perskaičiau tavo pirmąjį atviruką. Taip! Taip! Taip!

Būtent taip! Viskas rimuojasi! Apsižvalgyk! Juk tai rimai! Štai regimas pasaulis, o štai – jeigu užsimerksi – neregimas. Štai laikrodžio rodyklės, o jų rimas – kriauklė, žmonių paversta pelenine. Štai pušies šaka dygsniuoja dangų – o štai ant lentynos vaistažolė, naudinga nuo vidurių pūtimo. Štai mano sutvarstytas pirštas, dabar, ko gero, randas liks visam laikui, o jo rimas – tas pats mano pirštas, bet dar prieš man gimstant ir kai manęs jau nebus, tai, ko gero, lygiai tas pats. Viskas 8

pasaulyje surimuota su viskuo pasaulyje. Šie rimai sutvirtina pasaulį, sujungia jį kaip vinys, suvarytos ligi pat galvučių, kad jis nesubyrėtų.

Ir nuostabiausia, kad tie rimai visada buvo – nuo pat pradžios, – jų negalima sugalvoti, kaip negalima sugalvoti paties paprasčiausio uodo arba štai to debesies, priklausančio ilgai skraidančiųjų rūšiai. Supranti, tiesiog vaizduotės nepakaktų sugalvoti pačius paprasčiausius dalykus!

Kas rašė apie laimės godžius žmones? Kaip gerai pasakyta!

Juk tai aš – godi laimės.

O dar pastebėjau, kad ėmiau kartoti tavo gestus. Kalbu tavo žodžiais. Žiūriu tavo akimis. Mąstau kaip tu. Rašau kaip tu.

Visą laiką prisimenu mudviejų vasarą.

Mūsų rytinius etiudus sviestu ant paskrudintos duonos.

Ar prisimeni mūsų stalą po alyvų krūmu, uždengtą klijuote su tamsiai raudonu trikampiu – įkaitusio lygintuvo žyme?

O štai šio dalyko tu negali prisiminti, tai mano prisiminimas: ryte tu perėjai per žolę ir tarsi būtum palikęs saulėje spindinčias slidžių vėžes.

O sodo kvapai! Tokie tiršti, tankūs tarsi kalkės tvyrojo ore.

Nors imk ir pilk į puodelį kaip arbatos plikinį.

Ir viskam aplinkui tiktai viena galvoje – eini sau per pievą ar mišką, ir visi tave stengiasi apdulkinti, apsėklinti. Visos kojinės nubarstytos žolės sėklomis.

O prisimeni, mudu pievoje suradome kiškį nupjautomis kojomis – šienapjovės darbas.

Rudaakės karvės.

Ant takelio – ožkų spirelės.

Mūsų tvenkinys – dumblėtas dugnas, žydinti tyrė, pilna varlių ikrų. Baltieji karpiai baksnoja dangaus atvaizdą vandenyje.

Išlendi iš vandens ir nuskabai nuo savęs dumblius.

9

Atsiguliau kaitintis saulėje, užsidengiau veidą marškinėliais, vėjas šnarena kaip iškrakmolyti skalbiniai. Ir staiga panyžta bamboje – atsimerkiu, pasirodo, tai tu plona srovele pili iš kumščio smėlį man ant pilvo.

Einame namo, o vėjas medžius ir mus išpūtęs kaip bures.

Renkame nukritusius obuolius – pirmuosius, rūgščius, kompotui – ir mėtomės tais krituoliais.

Dantyta miško juosta saulėlydžio šviesoje.

O vidurnaktį pažadina šoktelėję pelėkautai.

Mano geroji Sašenka!

Ką gi, numeruosiu laiškus, kad žinotume, kuris pradingo.

Atleisk, kad teišspaudžiu trumpučius laiškučius, – visiškai neturiu laisvo laiko. Ir siaubingai neišsimiegu, norisi užsimerkti ir užmigt kad ir stovint. Dekartą pražudė būtinybė keltis penktą ryto su tamsa ir skaityti filosofijos paskaitas švedų karalienei Kristinai. O aš dar laikausi. Šiandien buvau štabe ir staiga pamačiau stikle savo atvaizdą su uniforma. Taip keista pasidarė, kam šis maskaradas? Pats negaliu atsistebėti: kaipgi čia aš – kareivis? Žinai, vis dėlto tai nėra visiški niekai – gyventi lygiuojantis į rikiuotės ketvirtojo žandikaulį.

Papasakosiu tau istoriją apie pilotę. Ji neilga. Man ją nušvilpė.

Turiu galvoje pilotę. O atsistoti į rikiuotę be pilotės – statuto pažeidimas, žodžiu, nusikaltimas. Mūsų viršiausias viršininkas ir visų vadų vadas ėmė trypti kojomis ir pažadėjo, kad plausiu per amžius išvietę.

Liežuviu išlaižysi, dvėsena!

Taip ir pasakė.

10

Ką gi, kariškių šnekoje yra kažkas įkvepiančio. Kažkur skaičiau, kad Stendalis paprastai ir aiškiai rašyti išmoko studijuodamas kovinius Napoleono įsakymus.

O kokia čia išvietė, mano tolimoji Sašenka, reikia paaiškinti. Įsivaizduok apdergtose grindyse skyles. Ne, geriau neįsivaizduok!

Ir kiekvienas taikosi prikrauti ne į skylę, o ant krašto. Ir viskas paplūdę. Ir apskritai nuolankaus tavo tarno ir jo vienminčių skrandžio veikla – ypatinga tema. Šioje tolumoje kažkodėl visą laiką skauda pilvą. Nesuprantu, kaip galima pasiaukoti mokslui nugalėti, jeigu tu visą laiką tupi virš bedugnės ir iš tavęs teka. Žodžiu, atsakau jam: – Tai iš kurgi aš jums ištrauksiu pilotę?

O jis: – Tau nušvilpė, eik ir tu nušvilpk!

Ir štai aš einu nušvilpti pilotės. O tai nepaprasta. Tiksliau, netgi labai sudėtinga, nes tą daryti mėgina visi.

Taigi vaikščiojau klaidžiojau.

Ir staiga pagalvojau: kas aš? kur aš?

Ir nuėjau plauti išvietės. Ir viskas kažkaip palengvėjo.

Reikėjo patekti čionai, kad išmokčiau suvokti paprastus dalykus.

Supranti, šūde nėra nieko nešvaraus.

Na štai rašau tau naktį. Ką tik guolyje sugraužiau duonos kampelį, dabar trupiniai užmigti neleidžia, išsilakstė po paklodę ir kandžiojasi.

Lange virš galvos žvaigždėta žvaigždėta.

Ir Paukščių Takas įstrižai dangų kerta. Žinai, tai panašu į kažkokią milžinišką trupmeną. Pusė visatos – skaitiklis, kita 11

pusė – vardiklis. Visada nepakenčiau tų trupmenų, skaičių su kažkokiais kvadratais, kubais, kažkokių šaknų. Visa tai taip neapčiuopiama, neįsivaizduojama, visiškai nėra už ko nusitverti. Šaknis ir yra šaknis – pavyzdžiui, medžio. Stipri, lenda, kabinasi, ryja žemę, kibi, siurbianti, nesulaikoma, godi, gyva.

O čia kažkoks niekniekis suraitytas, bet irgi – šaknis!

O kaip galima suprasti minusą? Minus langas – kas bus? Juk jis niekur nedings. Ir tai, kas už lango.

Arba minus aš?

Juk taip nebūna.

Aš apskritai esu žmogus, kuriam viską reikia paliesti.

Ir pauostyti.

Pauostyti netgi labiau. Kaip knygelėje, kurią prieš miegą man vaikystėje skaitydavo tėtis. Yra įvairių žmonių. Yra tokių, kurie nuolatos kovoja su gervėmis. Yra žmonių su viena koja, kuria jie juda labai greitai, ir jų pėda tokia didžiulė, kad plačiame jos šešėlyje jie pasislepia nuo saulės kaitros ir ilsisi tarsi namo viduje.

O dar egzistuoja kitokių žmonių, kurie gyvena vaisių kvapais.

Kai jiems reikia iškeliauti į tolimą kelionę, pasiima tų vaisių, o jeigu užuodžia blogą kvapą, numiršta. Štai taip ir man.

Supranti, visa, kas gyva, kad egzistuotų, turi kvepėti. O visos tos trupmenos ir apskritai viskas, ko mus mokė, – kvapo neturi.

Už lango kažkoks nakviša žingsniuoja spardydamas tuščią butelį. Skardus per asfaltą riedančio stiklo garsas tuščioje gatvėje.

Sudužo.

Naktį tokiomis akimirkomis taip vieniša ir taip norisi būti kieno nors priežastimi.

Ir nepakenčiamai norisi būti su tavimi! Apkabinti tave, prisiglausti. O žinai, kas išeitų, jeigu štai tą žvaigždėtą skaitiklį už lango padalytum iš vardiklio? Vieną visatos dalį iš kitos?

Gautum mane. Ir save su manimi.

12

Šiandien mačiau, kaip mergaitė nuvirto nuo dviračio – nusibrozdino kelį, sėdi ir graudžiai verkia, ir baltas golfas išteptas. Tai atsitiko krantinėje, kur liūtai – nasrai prigrūsti šiukšlių, popierėlių, ledų pagaliukų. Ir štai paskui ėjau namo ir kažkodėl galvojau, kad visos didžiosios knygos, paveikslai visiškai ne apie meilę. Tik apsimeta, kad apie meilę, kad skaityti būtų įdomu. O iš tikrųjų apie mirtį. Meilė knygose – tai toks skydas, tiksliau, tiesiog raištis ant akių. Kad nematytum. Kad ne taip baisu būtų.

Nežinau, kaip tai siejosi su mergaite, nuvirtusia nuo dviračio.

Ji nuvirto ir galbūt apie tai jau užmiršo, o knygoje nubrozdintas jos kelis liktų ligi pat jos mirties ir po jos.

Tikriausiai visos knygos ne apie mirtį, o apie amžinybę, tiktai jų amžinybė netikra – kažkokia nuotrupa, akimirka – kaip muselė tarškalė gintare. Pritūpė akimirkai galinių kojų pasikasyti, o pasirodo, visiems laikams. Žinoma, jie pasirenka visokias puikias akimirkas, bet argi nebaisu likti štai taip, amžinai, porcelianiniam – kaip piemenėlis vis tiesiasi pabučiuoti piemenaitės.

O man nieko iš porceliano nereikia. Reikia, kad viskas būtų gyva, čia ir dabar. Tu, tavo šiluma, tavo balsas, tavo kūnas, tavo kvapas.

Tu dabar taip toli, kad visai nebaisu pasakyti tau vieną dalyką. Žinai, aš juk tada vasarnamyje buvau atėjusi į tavo kambarį, kai tavęs nebuvo. Ir viską uosčiau. Tavo muilą. Tavo odekoloną.

Skutimosi šepetėlį. Pauosčiau batų vidų. Atidariau tavo spintą.

Uosčiau megztinį. Marškinių rankovę. Apykaklę. Pabučiavau sagą. Pasilenkiau prie tavo lovos, prikišau nosį prie pagalvės.

Buvau tokia laiminga! Bet to buvo per maža! Kad būtum laimingas, reikia liudytojų. Iš tikrųjų pasijausti laimingas gali tiktai gavęs kažkokį patvirtinimą, ir jeigu tai ne žvilgsnis, ne prisilietimas, jeigu ne kažkieno buvimas šalia, tai bent jau nebuvimas.

Pagalvė, rankovė, saga. Kartą tu manęs vos neužklupai – vos 13

spėjau išbėgti į prieangį. O tu pamatei mane ir ėmei man į plaukus mėtyti dagišius. Tada ant tavęs pykau, o dabar ko tik neatiduočiau už tai – kad tu švystelėtum man į plaukus dagišių!

Prisimenu tave, ir pasaulis perskilo pusiau – iki pirmojo sykio ir po jo.

Mūsų pasimatymai prie paminklo.

Lupau apelsiną – mano delnas prilipo prie tavojo.

Tu ką tik iš poliklinikos, su šviežia plomba dantyje – iš burnos trenkia dantų kabineto kvapu. Leidai man plombą paliesti pirštu.

O štai mes vasarnamyje baltiname lubas, baldus ir grindis apdangstę senais laikraščiais. Vaikščiojome basi, ir laikraščiai nuolatos lipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų.

Paskui kabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotum per tą tiulį!

O štai tu geri arbatą nusiplikydamas liežuvį, pūti, kad atauštų, geri mažais gurkšneliais ir taip garsiai siurbčioji visiškai nepaisydamas, kad tai nemandagu, kaip man vaikystėje būdavo aiškinama. Ir aš taip pat pradedu siurbčioti. Nes dabar jau nebe vaikystė. Ir viskas galima.

Paskui buvo ežeras.

Nusileidžiame stačiu šlaitu ir prieiname prie pelkėtos pakrantės, basomis pėdomis jausdami drėgną liulantį takelį. Įlindome į sietuvą, neužtrauktą plūdenų. Vanduo drumzlinas, saulės nutviekstas. Šaltas nuo šaltinių – jie veržiasi iš apačios.

Tada vandenyje mūsų kūnai pirmą sykį susilietė. Ant kranto bijojau tavęs prisiliesti, o vandenyje puoliau, apkabinau kojomis tavo klubus, pabandžiau skandinti. Vaikystėje taip jūroje žaisdavau su tėčiu. Tu spurdi, nori atplėšti nuo savęs mano 14

rankas, aš nesileidžiu. Vis mėginau panerti į vandenį ir tavo galvą. Tavo blakstienos sulipo, prisirijai vandens, kvatojiesi, spjaudaisi, urzgi, prunkščioji.

Paskui sėdim saulės atokaitoje.

Tavo nosis apsilaupiusi, oda nuo įdegio lupasi skuteliais.

Stebime, kaip kitame krante stovinti varpinė plaušoja savo atvaizdą vandenyje.

Sėdžiu priešais tave beveik nuoga, bet kažkodėl susigėdau būtent kojų, pėdų pirštų. Įsikasiau jomis į smėlį.

Bakstelėjau degančia cigarete skruzdėlei, o tu ją užsistojai.

Namo einame tiesiai, per lauką. Aukštoje sausoje žolėje straksi žiogeliai – prikimba prie suknelės.

Verandoje tu pasodinai mane į pintą krėslą ir ėmei valyti smėlį nuo mano pėdų. Kaip tėtis. Kai mes grįždavome iš paplūdimio, jis taip pat nuvalydavo mano pėdas, kad tarpupirščiuose neliktų smėlio.

Ir staiga viskas pasidarė aišku. Taip paprasta. Taip neišvengiama. Taip ilgai laukta.

Atsistojau priešais tave – su drėgnu maudymosi kostiumėliu.

Rankas nuleidau žemyn. Žiūriu tau į akis. Tu suėmei petnešėles ir nutraukei maudymosi kostiumėlį.

Buvau tam pasirengusi jau seniai ir laukiau, tik bijojau, kad tu bijai dar labiau, ir viskas jau seniai būtų įvykę, tačiau tada, pavasarį, prisimeni, aš paėmiau tavo ranką ir ėmiau traukti į tą vietą, o tu ją ištraukei. Dabar buvai visiškai kitoks. Žinai, ko bijojau? Skausmo? Ne. O ir skausmo nebuvo. Ir jokio kraujo. Pamaniau: o jeigu staiga pamanysi, kad tu man ne pirmasis.

Tik vakare prisiminiau užmiršusi padžiauti maudymosi kostiumėlį. Jis gulėjo pamestas, drėgnas, suzmekęs, šaltas. Trenkė maurais.

15

Glaudžiausi prie tavęs ir bučiavau tavo apsilaupiusią nosį.

Namie nieko nebuvo, o mes kažkodėl šnabždėjomės. Ir pirmą sykį nieko nebijant ir nesidrovint buvo galima apžiūrėti akis – rudas su žaliais ir riešuto spalvos taškiukais ant rainelės.

Ir apskritai viskas staiga pasikeitė – buvo galima viską liesti, kas ką tik dar buvo nepasiekiama, ne mano. Ką tik buvo svetima – o dabar sava, tarsi mano kūnas būtų padidėjęs, suaugęs su tavuoju. Aš ir save dabar jaučiau tiktai per tave. Mano oda egzistavo tiktai ten, kur tu jos prisiliesdavai.

Naktį miegojai, o aš negalėjau. Taip norėjosi pažliumbti, bet bijojau tave pažadinti. Atsikėliau ir nuėjau į vonios kambarį.

Prisiverkiau iki soties.

Ir iš ryto priešais praustuvą staiga užgriuvo kvailos laimės banga – kai pamačiau abu mūsų dantų šepetukus vienoje stiklinėje. Stovi sukryžiavę kotelius ir žiūri vienas į kitą.

Patys paprasčiausi dalykai gali priversti mirti iš laimės.

Prisimeni, jau mieste – tu užsidarei tualete, o aš ėjau pro šalį į virtuvę, neištvėriau, pritūpiau prie durų ir ėmiau šnabždėti pro rakto skylutę: – Aš myliu tave!

Visiškai tyliai šnibžtelėjau. Paskui garsiau. O tu nesupratai, ką tau šnabždu, ir subambėjai atsakydamas: – Aš tuojau, tuojau.

Tarsi man būtų reikėję į vonios kambarį.

Tavęs man reikia, tavęs! Štai sėdi priešais orkaitę su šaukštu vienoje rankoje ir atversta virimo knygą kitoje. Kažkas tau užėjo. Pasakei, kad viską pagaminsi pats ir kad netrukdyčiau. O aš tyčia užeidavau į virtuvę, neva man kažko reikia, o iš tikrųjų norėdavau tik į tave pažiūrėti. Atsimeni? Tu minkei faršą, ir aš nesusilaikiau, taip pat į puodą sukišau rankas – taip nuostabu buvo kartu 16

su tavimi minkyti tą kvepiantį jautienos minkštimą, o faršas tryško man kiaurai pirštų! Šiaip jau su samčiais, rankšluostėliais ir keptuvėmis tu nesutarei – viskas tavo rankose atgydavo ir taikydavosi išsisukti, išsprūsti, išslysti.

Viską viską atsimenu.

Gulėjome ir negalėjome vienas nuo kito atsitraukti – o paskui mano dantų žymė puslankiu ant tavo peties.

Mūsų kojos susipina, pėdos šliejasi, glaustosi viena prie kitos, ir kremu ištepti pirštai susineria.

Tramvajuje į mus atsisuka – tavo kumštis man panosėje, o aš bučiuoju tą kauliuką, kuris reiškia liepos mėnesį.

Kylame pas tave, ir atrodo, kad liftas šliaužia nepakeliamai lėtai.

Po kėde tavo batai, į kuriuos įkištos kojinės.

Tu tada pirmą sykį mane bučiavai į ten, o aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti. Užaugi ir žinai, kad ten negalima liesti. Tai tik berniukams atrodo, kad mergaitėms tarp kojų paslaptis, o ten šlapumai, miazmos, bakterijos.

Iš ryto negalėjau surasti apatinių kelnaičių, kažkur pradingo, viską apieškojom, neradau. Aš ir dabar manau, kad tai tu jas nudžiovei ir kažkur paslėpei. Taip ir išėjau. Einu gatve, vėjas lenda po suknele, ir toks keistas pojūtis, kad tai tu visur aplinkui. Žinau, kad esu, bet man visą laiką reikia įrodymų, prisilietimų. Be tavęs aš – tuščia pižama, numesta ant kėdės.

Tik dėl tavęs man tapo brangios mano rankos, kojos, mano kūnas – juk tu jį bučiavai, tu jį myli.

Pažvelgiu į veidrodį ir pagaunu save galvojančią: o juk tai ta, kurią myli jis. Ir patinku pati sau. O anksčiau niekad sau nepatikdavau.

Užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad tu čia.

17

Tave galima paliesti, apkabinti.

Bučiuoju tavo akis – ir lūpos ima regėti.

Ir taip norisi liežuvio galiuku, kaip anąsyk, brūkštelėti per tavo siūlelę, kuri ten, apačioje, nuo – iki, tarsi nuogutėlio mažylio, ir tarsi tu būtum suklijuotas iš dviejų puselių.

Kažkur skaičiau, kad stipriausiai kvapą skleidžiančios kūno dalys yra arčiausiai sielos.

Dabar išjungiau šviesą, kad pagaliau susiriesčiau į kamuoliuką ir užmigčiau, o dangų, kol tau rašiau, uždengė debesys.

Tarsi kažkas viską būtų nuvalęs purvinu skuduru nuo mokyklinės lentos ir likę tiktai balkšvi patakai.

Jaučiu, kad viskas bus gerai. Likimas tiktai gąsdina, bet apsáugos, apgins nuo tikros nelaimės.

Saška, brangioji!

Aš drąsinuosi, ožiuojuosi, spyriojuosi, o iš tikrųjų be tavęs, be tavo laiškų jau seniai, ko gero, būčiau nusibaigęs ar bent jau liovęsis būti savimi – nežinau, kas blogiau.

Rašiau tau apie mūsų kankintoją, kurį praminė Komoda, ir ši pravardė jam prilipo – gali nuspėti, kad ji nesusijusi su Marko Aurelijaus sūnumi. Šiandien jis ypač pasistengė paaiškinti man, kas yra gyvenimas. Nenoriu tau apie tai rašyti. Norisi užsimiršti, pagalvoti apie ką nors kita, kad ir apie Marką Aurelijų.

Nesuprantu, koks gali būti ryšys tarp Marko Aurelijaus, kuris numirė prieš milijoną metų ir apie kurį visi žino, ir manęs, kuris čia sėdi, mūvėdamas valdiškas šiurkščias apatines kelnes, ir apie kurį niekas nežino.

Kita vertus, jis parašė: nė vienas žmogus nėra laimingas, kol nelaiko savęs laimingu.

18

Štai tai, tikriausiai, mudu su juo ir sieja – du laimingi žmonės.

Ir koks skirtumas, kad jis kažkada numirė, o aš dar čia. Mirtis, palyginti su mūsų laime, tėra menkniekis. Jis žengė pas mane per ją tarsi per slenkstį. Šis laimės pojūtis kyla dėl to, kad suprantu: viskas aplinkui – netikra. O tikra – kai aš atsidūriau pas tave pirmą sykį ir užėjau į vonios kambarį nusiplauti rankų, o ten pamačiau tavo kempinę ir taip aštriai pajutau, kad ji lietėsi tavo krūtinės.

Sašenka mano! Štai mes buvome kartu, o juk tai aš iš tikrųjų pradėjau suprasti tiktai čia.

Dabar prisimenu ir stebiuosi, kad viso to anuomet nevertinau.

Prisimeni, mūsų vasarnamyje perdegė saugikliai, tu man švietei žvake, o aš stovėjau ant kėdės ir knebinėjau vielutę. Žvilgtelėjau į tave, o tu buvai tokia ypatinga prieblandoje, liepsnos šviesai mirguliuojant tavo veide! Ir akyse atsispindėjo žvakės ugnelė.

Arba štai, einame mūsų parku, o tu nuolatos nubėgi nuo asfaltuoto takelio, rauni žolės kuokštus ir atneši man parodyti tai vieną šluotelę, tai kitą: – O čia kas? O kaip ši vadinasi? Žingsniuoji su žemėtomis pakulnėmis.

Vargšas tavo kojos pirštas visas mėlynas – kažkas tramvajuje užlipo, o tu juk su basutėmis.

Ir ežerą matau.

Vanduo sutirštėjęs, užaugo plūdenomis, debesimis.

Priėjai prie pat krašto, pasikėlusi suknelę įbridai ligi kulkšnelių – išbandyti. Šūktelėjai: – Šaltas!

Ištiesei koją ir pavedžiojai paviršiumi, tarsi lygindama raukšles.

Viską matau, tarsi tai buvo ne anuomet, o dabar vyksta.

Nusirengei, susirišai plaukus, kad nesidraikytų, žengi į vandenį, keletą sykių pasitikrindama mazgelį ant viršugalvio.

19

Persivertei ant nugaros ir plaki ežerą kojomis, putų debesyje mirguliuoja rausvi užkulniai.

Paskui plūduriuoji kaip žvaigždė, išskėtusi rankas ir kojas, mazgas ant galvos atsirišo, ir ilgi tavo plaukai dryksta į visas puses.

Vėliau ant kranto vogčiomis, kad nepastebėtum, žvilgčioju tenai, kur tau tarp kojų iš po maudymosi kostiumo gumelės prasprūdo keletas šlapių garbanėlių.

O dabar matau tavo kambarį.

Nusiauni – nulenki vieną petį, paskui kitą.

Bučiuoju tavo delnus, o tu sakai: – Nereikia, purvini!

Apkabinai mano kaklą ir bučiuoji, kandžiodama lūpas.

Staiga riktelėjai.

Net išsigandau: – Kas atsitiko?

– Tu man alkūne plaukus prispaudei.

Pasilenkei virš manęs, lieti speneliu mano vokus, blakstienas.

Užleidai plaukus kaip palapinę ant mūsų abiejų.

Nutraukiu tavo kelnaites, kažkokios vaikiškos, kreminės, su kaspinukais, tu man padedi, kilsteli kelius.

Bučiuoju ten, kur oda minkščiausia ir švelniausia – į šlaunis iš vidinės pusės. Įsirausiu nosimi į tankias ir šiltas atvašas.

Lova taip pašėlusiai girgžda, kad persikraustome ant grindų.

Suvaitojai po manimi, išsilenkei tilteliu.

Gulime, o skersvėjis – maloniai per suprakaitavusias kojas.

Ant tavo nugaros švelnūs pūkeliai ir raštai, įsispaudę nuo kietų kiniško demblio rumbų. Vedžioju pirštu per aštrius tavo stuburo slankstelius.

Paimu parkerį nuo stalo, sujunginėju rašalo linija apgamėlius ant tavo nugaros. Tau kutena. Paskui sukinėjiesi prie veidrodžio, žiūri per petį, kaip atrodo. Noriu nuplauti, o tu sakai: 20

– Nereikia!

– Taip ir vaikščiosi?

– Taip.

Užkėlei kojas ant sienos ir staiga smulkučiais žingsneliais ėmei bėgti per apmušalus, išsilenkei, įsirėmei alkūnėmis į demblį, sustingai kojomis į viršų. Neišlaikiau, įsinorėjau pabučiuoti tave ten – iš karto susilenkei, griuvai.

Išeinu, o tu palydėjai mane ligi durų – tik su marškinėliais, po jais daugiau nieko nėra, susidrovėjai ir tempi ranka jų kraštą iš priekio žemyn.

Paskutinę mūsų naktį prabudau ir klausiausi tavo šnopavimo.

Tu įpratusi miegoti „lėliukės“ poza, įsisupi į antklodę su visa galva, lieka tik duobelė burnai. Guliu ir žiūriu į tą duobelę. O tu tokia juokinga – užmigai su šokoladiniu saldainiu burnoje.

Ir tau iš burnos nudrykusi šokoladinė srovelė.

Guliu ir saugau tavo alsavimą. Įsiklausau į tavo ritmą. Ir stengiuosi alsuoti kartu su tavimi. Įkvepiu–iškvepiu, įkvepiu–iškvepiu. Įkvepiu–iškvepiu.

Lėtai, labai lėtai. Štai taip. Įkvepiu.

Iškvepiu. Žinai, man niekad nebuvo taip gera, kaip tą akimirką. Žiūrė­ jau į tave, tokią gražią, tokią ramią, mieguistą, liečiau plaukus, išsprūdusius iš tavo antklodės kokono, ir taip panorau apsaugoti tave nuo tos nakties, nuo kažkokių girtų naktinių riksmų už lango, nuo viso pasaulio.

Sašenka mano! Miegok! Miegok ramiai! Aš čia, alsuoju kartu su tavimi. Įkvepiu.

Iškvepiu. Įkvepiu.

21

Iškvepiu. Įkvepiu.

Iškvepiu.

Dirstelėjau į pašto dėžutę – ir vėl nėra tavo laiško.

Reikia ruoštis rytojaus seminarui, o galvoje tuščia. Nusispjaut.

Išsivirsiu kavos, susirangysiu ant krėslo ir dabar kalbėsiuos su tavimi. Klausykis.

Atsimeni, būdavo taip smagu pasakoti vienas kitam ką nors apie vaikystę. Juk aš tau apie save dar tiek daug nepapa­ sakojau.

O dabar kramtau rašiklį ir nežinau, nuo ko pradėti. Žinai, kodėl mano toks vardas?

Vaikystėje labai mėgau visokias gražias dėžutes, skryneles apatiniuose mūsų indaujos stalčiuose, ilgai dėliodavau mamos ten laikytas apyrankes, seges, kortas, atvirukus – viską ką radusi.

Ir štai vienoje dėžutėje aptikau vaikiškus batukus – mažyčius, sudžiūvusius, žaislinius.

Pasirodo, turėjau vyresnį brolį. Trejų metų jis susirgo, buvo nuvežtas į ligoninę. Apie jį kalbėdami minėdavo baisų žodį – nugydė.

Tėvai iš karto nusprendė pasigimdyti kitą vaiką. Vietoj ano.

Gimė mergaitė. Aš.

Mama negalėjo priimti kūdikio, atsisakė maitinti, nenorėjo manęs matyti. Man apie visa tai papasakojo vėliau.

Mane prižiūrėjo tėvas. Ir mane, ir mamą.

Mano vaikiškos medinės lovelės grotelėse buvo išpjauti trys virbai, kad galėčiau išlįsti. Bet tai buvo jo lovelė, to vaiko. Aš juk tada negalėjau suvokti, kad ta landa jam padaryta. Tai jis 22

išlįsdavo. Man patikdavo tenai įsliuogti, nors iš tikrųjų aš tik kartodavau jo judesius.

Tas berniukas man taip ir liko kažkokiame neįsivaizduojamame gyvenime prieš mano gimimą, kuris, jeigu ir egzistavo, tai susiliedavo su kažkokiais priešistoriniais laikais, tačiau mamai jis buvo čia, greta manęs, – esantis, niekur neišnykstantis. Kartą mes važiavome elektriniu traukiniu į vasarnamį, o priešais sėdėjo berniukas su senele. Vaikas kaip vaikas, rėksnys, kaprizingas, snarglėtas, grebluojantis. Nuolat kažko norėjo iš savo bobulės. O ta be paliovos tramdė jį: – Nusiramink pagaliau!

Ir atsimenu, kaip mama krūptelėjo, susigūžė, kai senė pasakė: – Saša! Išlipame!

Mums išlipus iš traukinio, mama ant platformos nusisuko ir ėmė įnirtingai raustis rankinėje, o aš mačiau, kad ji paplūdo ašaromis. Ėmiau verkšlenti, tada ji atsisuko, ėmė bučiuoti mane drėgnomis lūpomis, raminti, kad viskas gerai, kad jai tik muselė pataikiusi į akį.

– O dabar jau viskas gerai!

Ji nusišnirpštė, pasidažė blakstienas, garsiai taukštelėjo uždarydama pudrinę. Ir mes nužingsniavome į vasarnamį.

Atsimenu, kad kaip tik tada pagalvojau: gerai, kad tas berniukas mirė. Nes kitu atveju kurgi būčiau aš? Ėjau ir kartojau pati sau mamos žodžius: „O dabar viskas gerai!“ Aš juk negalėjau negimti. Ir viskas aplinkui, viskas, kas buvo, yra ir bus, – paprastas ir pakankamas to įrodymas, netgi ši gerklinga orlaidė, ir šie saulės paplotėliai ant grindų, ir susitraukę sukrekėjusio pieno lapeliai štai šiame kavos puodelyje, ir šis nublukęs veidrodis, su langu žaidžiantis vienas kitam į akis spoksojimo žaidimą – kas neištvers ir mirktelės.

23

Romano Laiškų knyga preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų. Bet tai tik pati pradžios pradžia.

Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką. Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, ­senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais. Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais…

Kaip kadais Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilen­ kian­tys Simone de Beauvoir ir Jacqueso-Laurento Bosto laiškai, išblukę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.