Iš rusų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė
P
irmoje knygos apie Kūlverstuką dalyje „Naujieji draugai“ sužinojome, kaip šis mielas didžiaausis žvėrelis atsidūrė mieste, kaip susipažino su Gena, kuris zoologijos sode dirbo krokodilu, ir šaunia mergaite Galia. Telefono būdelėje gyvenantis Kūlverstukas vieną vakarą susitiko nelaimingą šunelį Tobiką, kuris neturėjo namų. O pas krokodilą Geną užsuko liūtas Čandras. Bet kadangi Gena jau nebebuvo vienišas – juk kasvakar susitikdavo su Kūlverstuku arba Galia, o kartais ir su abiem iš karto – Kūlverstukas tuojau rado išeitį: supažindino Tobiką su Čandru! Kas buvo toliau, skaitykite kitame puslapyje.
Pirmas skyrius
K
itą vakarą darbas užvirė. Gena sėdėjo už stalo ir kaip vyriausiasis skelbimų specialistas rašė:
ATIDAROMI DRAUGYSTĖS NAMAI. KIEKVIENAS, KURIS NORI SUSIRASTI DRAUGĄ, TEGUL UŽSUKA PAS MUS.
Kūlverstukas čiupdavo tuos skelbimus ir lėkdavo į gatvę. Klijavo juos visur, kur galima ir kur ne. Ant namų sienų, tvorų, netgi ant praeinančių arklių. 5
Galia tuo metu tvarkė namus. Baigusi ruošą ji pastatė kambario viduryje kėdę ir pritvirtino prie jos lentelę:
Tada draugai įsitaisė ant sofos atsipūsti. Staiga lauko durys tyliai sugirgždėjo, ir į kambarį įsmuko maža, vikri senučiukė. Už pavadėlio ji vedėsi didelę pilką žiurkę. Galia suspigo ir sukėlė kojas ant sofos. Gena pašoko iš vietos, įlėkė į spintą ir užtrenkė duris. Tik Kūlverstukas ramiai liko sėdėti ant sofos. Jis nebuvo matęs žiurkių, todėl nežinojo, kad jų dera bijoti. 6
– Larisa! Pas mane! – sukomandavo senutė. Ir žiurkė vėl šmurkštelėjo į nedidelį rankinuką, kabojusį šeimininkei ant rankos. Iš rankinės kyšojo tik gudrus pilkas snukutis ilgais ūsais ir juodais akių karoliukais. Palaipsniui visi nusiramino. Galia vėl nuleido kojas nuo sofos, o Gena išlindo iš spintos. Jis ryšėjo naują kaklaryšį ir vaizdavo, kad tik dėl jo nėrė į spintą. O senė tuo metu įsitaisė lankytojų kėdėje ir pasiteiravo: – Kuris iš jūsų krokodilas? – Aš, – atsiliepė Gena taisydamasis kaklaryšį. – Tai puiku, – tarė senutė ir susimąstė. – Kas gerai? – pasidomėjo Gena. – Gerai, kad jūs žalias ir plokščias. – O kodėl gerai būti žaliam ir plokščiam? – Todėl, kad atsigulusio žolėje jūsų nematyti. – Kodėl turėčiau gulėti žolėje? – nusistebėjo krokodilas. – Vėliau apie tai sužinosite. – O kas jūs tokia, – pagaliau įsiterpė Galia, – ir kuo užsiimate? – Aš esu Skrybėliuotė, – atsakė senutė. – Ir renku pykčius. – Ne pykčius, o piktus darbus, – pataisė ją Galia. – Bet kodėl? – Kaip tai kodėl? Noriu išgarsėti. – Tai ar ne geriau daryti gerus darbus? – įsiterpė krokodilas Gena. – Ne, – atsakė senutė, – gerais darbais neišgarsėsi. Aš penkis kartus per dieną padarau ką nors bloga. Man reikia padėjėjų. 7
– O ką jūs darote? – Daug ką, – paaiškino senutė. – Šaudau timpa į balandžius. Lieju praeivius vandeniu. Ir visada einu per gatvę neleistinoje vietoje.
8
– Visa tai gerai! – šūktelėjo krokodilas. – Bet kodėl turėčiau gulėti ant vejos? – Labai paprasta, – ėmė aiškinti Skrybėliuotė. – Jūs atsigulsite ant vejos ir, kadangi esate žalias, niekas jūsų nepastebės.
9
Mes pririšime virvelę prie piniginės, numesime ją gatvėje. Kai praeivis pasilenks paimti, jūs truktelsite piniginę iš panosės. Gerai sugalvojau? – Ne, – įsižeidęs atsiliepė Gena. – Man tai visai nepatinka! Be to, gulint ant vejos galima persišaldyti. – Bijau, kad mums nepakeliui, – kreipėsi į lankytoją Galia. – Mes, priešingai, norime daryti gerus darbus. Mes netgi ketiname įkurti Draugystės namus! – Ką?! – suriko senė. – Draugystės namus! Na, tai aš skelbiu jums karą! Atia! – Palaukite, – sulaikė ją krokodilas. – Ar jums tas pats, kam skelbti karą? – Ko gero, taip. – Tada skelbkite ne mums, o kam nors kitam. Mes per daug užsiėmę. – Galiu ir kam nors kitam, – sutiko senutė. – Man negaila! Larisa, pirmyn! – sukomandavo ji žiurkei. Ir abi dingo už durų.
Antras skyrius
K
itą vakarą lankytojus Draugystės namuose priiminėjo Galia, o Gena ir Kūlverstukas sėdėjo nuošaliau bei žaidė loto. Į duris skardžiai paskambino ir ant slenksčio pasirodė berniūkštis. Jis buvo visai paprastas berniukas, tik nepaprastai susitaršęs ir murzinas. – Ar čia dalija draugus? – paklausė jis nepasisveikinęs. – Ne dalija, o parenka, – pataisė jį Galia. – Nesvarbu. Svarbiausia, čia ar ne čia? – Čia, čia, – nuramino jį mergaitė. – O kokio draugo tau reikia? – įsikišo krokodilas. – Man reikia, man reikia... – pradėjo berniukas, ir jo akys sublizgėjo. – Man reikia dvejetukininko! – Kokio dvejetukininko? – Visiško. – O kam tau visiškas dvejetukininkas?
11
įsigykite
knygą dabar