KRAUJYJE I˛RAŠYTA
LEMTIS
Nenulemtųjų saga Pirmoji knyga
DANIELLE L. JENSEN
Romantinė fantastika
Iš anglų kalbos vertė
Vilnius, 2025
Versta iš: Danielle L. Jensen
Fate Inked in Blood
Del Rey, an imprint of Random House
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-573-1
Copyright © 2024 by Danielle L. Jensen
© Published in the United States by Del Rey, an imprint of Random House, a division of Penguin
© Random House LLC, New York.
© Monika Vaičiulienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Sara Bereta, viršelio dizainas ir iliustracija
© BALTO leidybos namai, 2025
Tamarai – be tavęs pražūčiau!
1skyrius
Siekdama užtikrinti, kad tapsiu gera žmona savo vyrui, motina mane išmokė įvairiausių įgūdžių: virti ir tvarkytis, pinti ir siūti, parodė, kur medžioti ir rankioti. Verčiau būtų išmokiusi susivaldyti nenudūrus minėtojo vyro, kai šis pasirodė esąs bukas ir aštrialiežuvis girtuoklis...
Nes šiandien mano savitvarda buvo kaip reikiant išbandyta.
– Ką darai? – įsakmiai paklausė Vragis. Jam pasilenkus virš mano peties, iš burnos padvelkė midaus dvokas.
– Kaip tik tai, ką matai. – Savo peilio smaile perrėžiau žuvies papilvę ir jos viduriai išvirto lauk. – Doroju laimikį.
Nepatenkintas Vragis atsiduso ir nustvėrė peilį iš mano rankos, vos neperrėždamas man delno. Čiupęs kitą žuvį, pervėrė jos papilvę, vidurius išvertė į kraujuotą krūvą ir mano peilį įsmeigė į medžio trinką; jo dorojimo būdas buvo identiškas maniškiui.
– Matai?
– Aš moku darinėti žuvį, – iškošiau pro sukąstus dantis, visa širdimi trokšdama išdarinėti jį. – Esu išdarinėjusi tūkstančius.
– Man nepatinka, kaip tu tai darai, – jis suspaudė lūpas. – Tu tai darai netinkamai. Žmonės skundžiasi.
Tai buvo tiesa, bet jie skundėsi ne dėl žuvies vidurių.
L. Jensen
Mano brangusis vyras buvo dievų sūnus: pradėjimo metu jam teko la-
šas Njordo* kraujo, kuris jam suteikė magiškų galių valdyti jūrų būtybes. Tačiau, užuot naudojęsis jomis, kad pasirūpintų mūsų žmonėmis, savo galiomis jis neleido kitiems žvejams sugauti jokių žuvų, net jei jo tinklai ir būdavo pilnutėliai. Tada iš tų pačių žmonių, kurių tinklai jo dėka likdavo tušti, už žuvį jis imdavo dvigubai daugiau, nei ji buvo verta.
Visi tai žinojo. Tačiau nė vienas nedrįso pasakyti prieš jį nė žodžio. Jis buvo Vragis Vaduotojas – žmogus, prieš dešimtmetį išgelbėjęs Selvigerį nuo bado, kai pasėliai nedavė derliaus. Tada jis iš Šiaurės jūros pritraukė žuvų, kad šios prisotintų pilvus ir niekam nepritrūktų maisto.
Didvyris – taip jį visi vadino. Kadaise jis toks gal ir buvo, tačiau šlovė ir godumas nustelbė šį titulą jam pelniusį dosnumą: dabar žmonės spjaudėsi vos išgirdę vardą, nepaisant to, kad kasmet jį pagerbdavo surengdami šventę. Niekas į nugarą dar nesusmeigė peilio tik todėl, kad jį saugojo jarlas** .
Bet ne tik dėl to.
– Mes visi stengiamės nepamiršti, kad jo galių mums dar gali prireikti, Frėja, – man paniurzgėjus, tarė mano motina. – Tau derėtų pasistengti nepamiršti, kad tavo namus jis aprūpina turtais.
Turtai.
Dėl šios priežasties tėvas – nepaisydamas mano garsių protestų – sutiko su Vragio vedybų pasiūlymu. Tačiau, užuot gyvenęs ir pamatęs, kaip klydo, tėvas mirė mano vedybų naktį, palikdamas visus šnabždėtis apie bloga pranašaujančius ženklus bei nelaimę nešančias sąjungas. Jei tai išties buvo dievų siųsta žinia, jiems nereikėjo taip vargintis: jau tą akimirką, kai
Vragis visų svečių akivaizdoje savo šlykštų liežuvį sugrūdo man į burną, aš žinojau, kad ši santuoka bus tikrų tikriausias prakeiksmas. Pastaruosius metus tuo įsitikindavau kasdien.
* Njordas skandinavų mitologijoje – derlingumo, vaisingumo dievas. (Čia ir toliau – vert. past.)
** Jarlas – kilmingas vikingas, kariaunos vadas (iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos (toliau – VLE).
Vis dėlto buvo sunku svaidytis kandžiais jam skirtais žodžiais prieš kitus: Vragis buvo dosnus mano motinai, apmokėdavo visas jos reikmes, o mano brolis buvo užsitarnavęs vietą mūsų jarlo kariaunoje.
Aš tai padarysiu dėl savo šeimos, patylomis suokiau sau, visai kaip savo tuoktuvių naktį. Aš jį pakęsiu dėl savo šeimos. Garsiai jam ištariau:
– Aš pasistengsiu. – Jis neatrodė patenkintas, todėl pridūriau: – Darysiu taip, kaip tu, Vragi.
– Parodyk. – Toks jo globėjiškumas privertė mane dantis sukąsti taip stipriai, kad jie kone sutraškėjo, bet paklusau ir skubiai išdarinėjau dar vieną žuvį.
Vragis sušnarpštė, tada nusispjovė ant žemės šalia manęs.
– Mano motina buvo teisi – reikėjo vesti neišvaizdžią moterį, kurios vertė slypi jos įgūdžiuose. Ne gražuolę, kuri temoka atrodyti daili. Išvaizda nepadeda darinėti žuvų. Išvaizda nepadeda virti valgio. Išvaizda nepadeda gimdyti vaikų.
Kalbant apie pastaruosius, mano išvaizda niekada nepadėtų.
Beveik visas jo duotas monetas išleisdavau pirkdama citrinų sultis ir pintis* iš pirklių, pas mus atvykstančių iš Pietinių jūrų. Jei Vragis kada nors ir susimąstė, kodėl jo kotas po sueities kvepia citrusais, niekada apie tai neklausė. Tegu jo nenuovokai nebus galo.
– Metai, moterie. Ištisi santuokos ir tarnavimo metai, bet vis dar neturiu sūnaus.
Jau kaupėsi ištrykšti pykčio ašaros, tad tai slėpdama pasilenkiau virš lentos ir išdarinėjau dar vieną žuvį. Šitam vyrui aš vaikų niekada negimdysiu. Niekada.
– Nunešiu auką dievams. – Ir tai ne melas: kiekvieno savo ciklo pradžioje atnašaudavau deivei, kurios vardu buvau pavadinta** , maldaudama jos, kad mano įsčias paliktų tuščias. Kol kas ji buvo man gailestinga.
Arba tai, arba man tiesiog sekėsi.
* Pintys – vandens gyvūnų tipas, iš kurių gaminamos natūralios kempinės. Rūgštyje (citrinų sultyse) pamirkyta kempinė buvo naudojama kaip kontraceptinė priemonė.
** Frėja skandinavų mitologijoje – meilės ir vaisingumo deivė (iš VLE).
Danielle L. Jensen
Lyg išgirdęs mano mintis, Vragis čiupo mano kasą ir tempdamas privertė atsistoti.
– Man nereikia aukų, Frėja, – suurzgė jis. – Noriu, kad labiau pasistengtum. Noriu, kad viską darytum tinkamai. Noriu, kad duotum man tai, ko aš noriu.
Gėlė galvą; jam nepavyko išrauti kuokšto plaukų tik dėl to, kad buvo standžiai supinta kasa; bet dabar prasiveržė mano pyktis.
– Gal tai tu viską darai netinkamai, vyre. Neabejotinai taip ir atrodo.
Įsivyravo tiršta tyla.
Sumani moteris gailėtųsi šių žodžių, tačiau aš, akivaizdu, buvau visiška kvaiša, nes, replikos strėlei pataikius į taikinį, pajutau tik piktdžiugišką pergalę. Vragio veidas po jo vešlia barzda pajuodo, o kraujagyslė ties smilkiniu pulsavo lyg purpurinė kirmėlė. Jis prispaudė savo peilį man prie skruosto ir, iškvėpdamas tvaiką, sušnibždėjo:
– Gal padėtų, jei padaryčiau tave ne tokią gražią, Frėja. Tada turėtum išmokti ir kitų įgūdžių.
Geležis buvo šalta ir grėsminga. Ji nušlavė mano pergalingą pasitenkinimą: jo vietą užėmė baimė.
Visgi... Negalėjau nusileisti. Negalėjau sau leisti palūžti, verkti ar maldauti, nes būtent tuo jis mėgautųsi: mane sumenkindamas. Vietoj to, pažvelgiau jam į akis ir tariau:
– Padaryk tai. Padaryk tai, Vragi, ir tada nueik į kaimą pažiūrėti, ar jie vis dar norės rengti tau šventę ir vadinti tave didvyriu, sužinoję, kad supjaustei savo žmonos veidą siekdamas paniekinti jos grožį.
Jis suraukė lūpas.
– Jiems manęs reikia.
– Tai nereiškia, kad jie privalo tave garbinti. – O toks narcizas kaip jis norėjo būti garbinamas.
Mačiau, kaip jo mintys persimainė: nė neabejoju, kad jis svarstė, kiek galėtų mane sužaloti, išvengdamas pasekmių. Tačiau, nekreipdama dėmesio į delnais varvantį šaltą prakaitą, nenuleidau nuo jo žvilgsnio. Ašmenys vis stipriau spaudėsi man prie skruosto, keldami aštrų skausmą; bandydama suvaldyti kylančią paniką, giliai įkvėpiau.
