K O N K L AVA
1 Sede vacante
Kardinolas Lomelis prieš pat antrą nakties išėjo iš savo buto Šventosios Oficijos rūmuose ir, slepiamas tamsių Vatikano arkadų, nuskubėjo popiežiaus miegamojo link. Eidamas kardinolas meldėsi: „Viešpatie, jis turi dar tiek daug nebaigtų darbų, o aš savąją tarnystę Tau jau atlikau. Jis mylimas, o tuo tarpu aš pamirštas. Pasigailėk jo, Viešpatie. Pasigailėk jo. Verčiau pasiimk mane.“ Grįstas šlaitas, kuriuo dabar šnopuodamas kopė, vedė į Šventosios Mortos aikštę. Buvo Romai įprasta tyki, ūkanota naktis, bet jis jau suspėjo pajusti palengva besiartinančią rudeninę vėsą. Lynojo. Popiežiaus namų prefektas, sprendžiant iš jo balso per pokalbį telefonu, buvo taip įsibaiminęs, kad Lomelis tikėjosi išvysiąs tikrą chaosą. O iš tiesų aikštėje buvo neįprastai ramu, neskaitant diskretišku atstumu nuo rūmų, priešais prožektoriais ryškiai apšviestos Šv. Petro bazilikos pietinę sieną, stovinčio vienišo greitosios pagalbos automobilio silueto. Jo vidus buvo apšviestas, valytuvai nepaliaudami valė priekinį stiklą, o kardinolas praėjo pakankamai arti, kad įžiūrėtų vairuotojo ir jo asistento veidus. Vairuotojas kalbėjo mobiliuoju telefonu, ir Lomelis išgąstingai 11