Ko iš tikrųjų nori vaikai

EGLĖ RAMANAUSKAITĖ

Kaip atskirti poreikius nuo norų

VILNIUS 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Eglė Ramanauskaitė, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-799-2

Ar jūsų vaikas vis dar neišauklėtas?

prieš mintį ar mintis prieš veiksmą ..........................................

vaikai impulsyvūs, bet kai kurie – labiau

Praktinė dalis. POREIKIŲ KALBA ..................................................................

Kodėl palūžtame? .................................................................................... 200

Žodiniai poreikių patenkinimo metodai .................................................. 202

Pirmas etapas Kaip patenkinti SAUGUMO poreikį? 204

Pirma dalis. Išklausyti vaiką ................................................................. 205

Antra dalis. Pripažinti vaiko jausmus ir tikruosius poreikius ..................... 212

Antras etapas. Kaip patenkinti LAISVĖS poreikį? ................................. 222

Pirma dalis. Bendradarbiauti su vaiku ir mokyti ieškoti sprendimų ........... 223

Antra dalis. Padėti vaikui susitaikyti su neišvengiamais dalykais .............. 231

Trečia dalis. Suteikti vaikui gyvenimiškų orientyrų 239

Trečias etapas. Kaip patenkinti SAVIGARBOS poreikį? ......................... 250

Pirma dalis. Leisti vaikui suvokti savo problemas bei trūkstamus įgūdžius 251

Antra dalis. Pagarbiai stabdyti vaiko impulsus ........................................ 258

Trečia dalis. Tinkamai pagirti ir stiprinti pasitikėjimą savimi ..................... 269

Įžanga

Pradžia visada svarbi, kaip ir kūdikystė, gyvenimo startas, kuris turi reikšmės, kaip pavyks asmenybei vystytis toliau.

Pirmieji knygos sakiniai yra tokie pat reikšmingi, kaip ir pirmieji vaikui pasakyti žodžiai, siekiant su juo susipažinti ir užmegzti kontaktą. Neretai pirmą kartą mano kabinete atsidūrusiems vaikams sakau: „Žinai, be tavo pagalbos niekaip neapsieisiu. Man svarbu su tavimi pasikalbėti. Tu gali man padėti kai ką daugiau suprasti apie tavo bendraamžius, panašius į tave.“

Tuomet jie atsidūsta, iškvėpdami nerimą. Pasijunta išdidūs, supratę, kad tai psichologą atvedė pas juos, o ne atvirkščiai.

Galiu tik spėlioti, ar man pavyks užmegzti kontaktą su jumis, šios knygos skaitytojais, ir tinkamai perteikti savo požiūrį. Nežinau, kokia jūsų asmeninė patirtis, kokie klausimai jums atrodo svarbiausi, koks jūsų požiūris į save ir vaiką, kurį auginate arba mokote. Tai žinodama galėčiau parinkti tinkamesnius žodžius ir papasakoti būtent apie tai, kas jus labiausiai domina. Tad šiek tiek jaudinuosi, ar šioje knygoje rasite tai, ko ieškote. Jeigu knyga apie bendravimą su vaikais pakliuvo jums į rankas, gali būti, kad ir jūs patiriate jaudulį dvejodami, kaip reaguoti į vienokį ar kitokį vaiko elgesį, nerimaujate dėl jo ateities. Visi esame pažeidžiami. O pasakas apie superherojus palikime vaikams.

„Ko iš tikrųjų nori vaikai“ – tai knyga apie vaikų poreikių kalbą, apie tai, kaip vaikai išreiškia savo poreikius ir kas yra

svarbiausia suaugusiesiems, kurie susiduria su mažesniais ar didesniais sunkumais augindami žmogų. Daug metų dirbant su vaikais ir suaugusiaisiais manyje subrendo tam tikra bendravimo filosofija. Bėgant laikui tikriausiai bet kurios srities darbuotoją aplanko aiškesni atsakymai ir susiformuoja vidinė tvarka. Atrandami pagrindiniai principai, kurie lyg švyturiai, rodantys laivams kelią, padeda orientuotis bendravimo su savo klientais kelionėje. Klausimus keliantiems ir nuolat abejojantiems šios knygos skaitytojams siekiu parodyti šviesesnį ir aiškesnį kelią ugdant vaiko asmenybę.

Įsivaizduokime, kad žmogaus asmenybė yra pilis. Mes nusileisime į giliausius ir tamsiausius jos rūsius. Trijose menėse atliksime įvairias praktines edukacijas. Tikiuosi, kad kelionės pabaigoje jausitės labiau išmanantys asmenybės psichologiją, galėsite atpažinti, kas yra mūsų žmogiškoji prigimtis, o ką sukuria aplinka. Sugebėsite šias dvi asmenybės dalis atskirti, bet kartu suvoksite asmenybę kaip poreikių, norų, minčių, emocijų, impulsų ir elgesio visumą. Sukursite tvirtesnį ryšį su savo vaiku. Pajėgsite atsižvelgdami į tris pagrindinius žmogaus poreikius nupinti naują dailią asmenybės pynę. Gal pamenate brolių Grimmų pasaką apie Auksaplaukę, kuri ilgai kalėjo bokšto celėje ir troško patirti kitokį gyvenimą? Mergina neprarado vilties ir galiausiai išsilaisvino, gudriai pasinaudojusi savo ilga ir tvirta kasa. Taip ir mes keliaudami po vaiko asmenybės pilį pasimokysime pinti jo poreikių pynę, kuri padės persikelti į naują savo ir vaiko santykių pasaulį. Galiausiai kartu pagalvosime, kaip pergudrauti verslo slibinus, kurie siekia tenkinti žmonių norus, nepaisydami tikrųjų jų poreikių. O norus ir poreikius labai svarbu skirti. Atsakysime sau, ar norint pelnyti vaiko meilę reikia skubėti krapštyti auksinukus iš kapšelio ir pirkti princesei dar pūstesnę suknelę, o princui – labiau blizgantį kalaviją. Būtent toks ir yra poreikių kalbos tikslas – kalbėtis su vaikais taip, kad jie įsisąmonintų, ko jiems rei-

kia, o ne vergautų vartotojiškos kultūros įbruktiems norams. Visi svajojame nukeliauti į laimės šalį. Bet tam, kad ją pasiektume, pirmiausia turime suprasti, kaip atsiranda vienos ar kitos problemos, turime kaip pasakose perplaukti devynias jūras ir įkopti į devynis kalnus. Lengva nebus. Lengva tik kaktą pasikasyti, bet kad po ja slypinčiose smegenyse įvyktų pokyčių – pasikeistų mūsų požiūris ir įpročiai, – teks kaip reikiant padirbėti. Stabtelėkime prie „lengva nebus“. Šiuolaikinį žmogų šie žodžiai gali greitai išgąsdinti. Neseniai atsitiktinai perskaičiau daug minčių sukėlusį straipsnį. Jame prognozuojama šviesi ateitis verslui, siūlančiam klientams tokius produktus ir paslaugas, kurie be didelių pastangų suteikia malonų rezultatą.

Matyt, nesu perspektyvi verslininkė, nes negaliu jūsų patikinti, kad šioje knygoje aprašyti procesai vyksta greitai ir lengvai. Bendravimo su vaikais filosofija, kuria remiuosi, tuo nepasižymi. Esu tikra, kad greitai ir lengvai gaunami malonumai yra paviršutiniški ir greitai nuvertėjantys, o patys svarbiausi dalykai pasiekiami įdedant pastangų į procesą ir įveikiant save.

Norėdami išsiugdyti naujus bendravimo su vaiku įgūdžius, turėsite susikaupti ir skirti tam šiek tiek daugiau laiko. Į malonumus orientuotas verslas siūlys nusivesti vaiką į batutų parką, nes neva taip stiprinsite ryšį su juo. Tačiau esu įsitikinusi, kad tai neišsprendžia santykių su vaiku problemų. Netgi atvirkščiai – pramogų gausa neretai sukuria jų dar daugiau.

Vaikų norus dažniausiai galime patenkinti gana greitai ir paprastai, tačiau į norų tenkinimą orientuotas bendravimas iš tiesų silpnina tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Būtent todėl vertėtų pasimokyti bendrauti taip, kad patenkintumėte tikruosius vaiko poreikius. Tai nėra lengviausias kelias, rezultato nepasieksite greitai ir lengvai. Tai kova su savo įsitikinimais, įpročiais, tai emocijų maištas, intensyvi suaugusiojo diskusija su savo vidiniais demonais. Tačiau įveikus šį kelią jūsų laukia kai

kas malonaus. Atrasti gyvenime naujų dalykų, naujų galimybių, pagauti save susivaldant ir veiksmingiau reaguojant į vaiko impulsus – tai yra tikroji pergalė. To negali pasiūlyti joks verslininkas. Visgi turiu sutikti, kad niekas nestovi vietoje. Todėl prisitaikydama prie besikeičiančio gyvenimo, žmonių mąstymo ir troškimų knygos pabaigoje patarsiu, kaip galima greičiau ir lengviau mokytis poreikių kalbos.

Knygoje pristatomas požiūris – tai mano asmeninės įžvalgos, susiformavusios per dvidešimt metų darbo švietimo sistemoje. Pasitelkiau įvairius šaltinius – literatūrą, paskaitas ir seminarus Lietuvoje bei užsienyje, bet svarbiausias iš visų –kasdienis bendravimas su daugybe vaikų, tėvų ir kolegų, kurie dalijosi savo patirtimi ir pavyzdžiais. Vaikai, tėvai ir mokytojai, kurie ieško atsakymų, įkvepia sekti jų pavyzdžiu ir iš jų mokytis, įpareigoja neapgaudinėti savęs, kad profesinė pilnatvė pasiekta. Mano bendražygiai išmokė dažniau kelti sau klausimus ir neskubėti pateikti atsakymų. Mes visi dar daug ko nežinome ir nesuprantame, o ir nepakaks gyvenimo laiko nei jėgų į juos visus atsakyti. Jaučiu didžiulį dėkingumą šiems žmonėms už galimybę artėti prie profesinės ramybės. Jų atvirumas, mintys apie savo rūpesčius ir sunkumus padėjo to siekti. Galbūt ne visiems žmonėms galėjau padėti išspręsti problemas, tačiau jų patirtis ir pavyzdžiai tikrai pravertė sprendžiant kitų žmonių problemas. Niekas iš niekur neatsiranda. Kaip ir ši knyga. Tai bendras rezultatas, prie kurio prisidėjo kiekvieno mūsų sėkmės ir nesėkmės.

Noriu padėkoti visiems mano paskaitų ir seminarų klausytojams – jūsų motyvacija, smalsumas ir užduodami klausimai pastūmėjo mane sudėti pagrindines savo mintis apie kalbą su vaikais į šią knygą. Ačiū tiems, kas vertinote rankraštį – gavau labai vertingų įžvalgų bei patarimų. Ypač noriu padėkoti savo draugei Tomai už įdomias diskusijas. Ji dalijosi su manimi ži-

niomis ir parodė, koks platus požiūris gali būti – tai daug kartų atlydėjo mane prie supratimo ir atradimų. Net kai diskusija peraugdavo į emocingą ginčą, dažnai sau tyliai pripažindavau, kad ji teisi. Tie ginčai priversdavo mane permąstyti idėjas ir sukurti naujų. Ačiū Tomai už padrąsinimą ir palaikymą, už tai, kad skyrė daug laiko ir jėgų mano kūrybiniams poreikiams, į šalį atidėdama savuosius.

Jaučiu beribį dėkingumą visiems savo artimiesiems už begalinį rūpestį, pagalbą ir atsidavimą. Už jų Meilę. Svajoju, kad visi planetos vaikai galėtų patenkinti savo poreikius taip, kaip aš galiu tai padaryti savo šeimoje.

Nuo žalojančių laisvių iki teigiamo pavyzdžio

SUPRASTI OGDI IR MAGDI

Įsivaizduokite, kad vieną rytą pabundate svetimame kambaryje, kuriame yra du jums nepažįstami žmonės – už jus gerokai aukštesni ir stipresni. Jie elgiasi labai keistai: arba guli, arba šoka. Tarpusavyje bendrauja vartodami du nesuprantamus žodžius – ogdi ir magdi. Kai vienas iš jų sušunka ogdi arba magdi, kitas jam atsako vienu iš šių žodžių. Tuomet jie išpūtę akis pasisuka į jus. Ištįsusiu veidu žvelgiate į keistas, nežinia ko iš jūsų norinčias žmogystas. Imate nerimauti, kad atsidūrėte kitoje planetoje. Bandote paklausti, bet nepažįstamieji jums atsako nesuprantama kalba. Nusprendžiate kuo greičiau iš čia nešdintis ir grįžti namo. Bet kai tik pamėginate atsistoti, keistuoliai piktai burbėdami vėl paguldo jus į lovą. Mėginate antrą, trečią, ketvirtą kartą, bet vis tas pats. Tik štai netikėtai, mėginant penktą sykį, žmogystos džiugiai čiumpa jus už rankų, įsuka į ratelį ir ima šokdinti, linksmai dainuodami ir kvatodami lyg niekur nieko. Jūs šokate sumedėjusiom kojom ir iš nuostabos netekęs žado. Staiga nepažįstamieji nieko jums nepaaiškinę vėl paguldo į lovą. Nesuprantate, ko šie keisti ateiviai iš jūsų nori – kartais džiaugiasi, kad keliatės, o kartais pyksta. Dabar jau jūs imate piktintis. Bandote su jais ko-

voti – maištaujate, tyčia nesikeliate, laikotės įsikibęs į lovos užgalį, spardotės, bet jie stveria jus jėga, šaukdami ogdi ogdi arba magdi magdi. Jaučiatės visiškai sutrikęs, nesuprantate jų sugalvotos tvarkos. Galiausiai nusprendžiate imtis veiksmų ir griebiatės įvairių manipuliacijų: apsimetate, kad kietai miegate arba prastai jaučiatės, bet nepažįstamieji greitai jus perpranta ir vis tiek verčia šokti. Jūs priešinatės, bet nugalėti stipresnių negalite.

Vakare išgirstate roboto balsą, pranešantį, kad patekote į virtualią realybę ir kad norėdami iš jos ištrūkti turite išspręsti galvosūkį. Balsas palieka užuominą: „Suprask ogdi ir magdi.“ Pabundate su viltimi išsivaduoti, susikaupiate ir imate labiau gilintis į ogdi ir magdi prasmes. Galiausiai suprantate, kad kai pirmasis šaukia magdi, o antrasis atsako tuo pačiu, vadinasi, jie ketina pailsėti. Jeigu jūs imate rėkti savo kalba: „Paleiskite mane, leiskite man išeiti!“, tokią jūsų reakciją keistuoliai ignoruoja. Jie nori ilsėtis ir reikalauja, kad jūs taip pat liktumėte savo lovoje. O kai abu sušunka ogdi, vadinasi, nori šokti. Kadangi kalbate jiems nesuprantama kalba, jie priverčia jus atsikelti ir šokti skambant ritmingai muzikai. Pagaliau įminėte mįslę – jeigu bent vienas iš dalyvių atsako magdi, keltis ir šokti negalima, nes kitiems reikia poilsio. Galima šokti, kai visi nori ogdi. Jūs nemokėjote tinkama kalba išreikšti savo troškimų, todėl keistuoliai pildė tik savuosius. Pagaliau supratote, kad jie atsižvelgia į visų poreikius, o ne siekia nuskriausti, kaip atrodė iš pradžių. Dabar, kai perpratote tvarką, ėmėte laisviau elgtis ir reikšti savo nuomonę. Aplinka nepasikeitė, bet pasikeitė jūsų supratimas. Protas išsilaisvino iš nežinomybės. Iškeliavote iš virtualaus žaidimo į realybę. Panašiai nutinka ir vaiko gyvenime. Mažajam tenka milžiniškų psichinių jėgų reikalaujanti užduotis perprasti suaugusiųjų taisykles, dėl to vaikas patiria daugybę nemalonių jausmų. Viskas vyksta ne taip, kaip jis nori, – negalima kada

nori gulėti, kada nori keltis. Suaugusieji slopina vaiko impulsus pagal savo nustatytas taisykles ir kažką aiškina nesuprantamomis frazėmis: „Būk geras, dorai elkis, rodyk daugiau pagarbos.“ Tai sąvokos, panašios į keistai skambančius ogdi ir magdi žodžius. Tokios abstrakcijos kaip geras, doras, pagarbus ir pan. vaikui yra nesuvokiamos, nes jos nenupiešia sąmonėje vaizdinių ir nenusako, ką konkrečiai reikia daryti. Vaikui dažnai sunku suprasti, kokio elgesio iš jo tikimasi, nes suaugusieji baudžia ir skatina dažniausiai nesistemingai ar net skirtingai įvairioje aplinkoje – mokykloje už vienokį veiksmą, namuose –už kitokį. Taisyklės daug kur skiriasi. Vaikas gimsta turėdamas instinktą išgyventi, įgimtą polinkį prisitaikyti šiame pasaulyje. Jis labai smalsus nuo pat kūdikystės. Augdamas stengiasi suprasti, kokie dėsniai vyrauja šioje didelių žmonių planetoje. Vaikystė – tai įtemptas metas, kai tenka išspręsti suaugusiųjų gyvenimo galvosūkius. Tai kelia nerimą, pyktį, suglumimą, norą priešintis, įvesti savo tvarką. Kaskart, kai vaikui pavyksta įminti vieną mįslę po kitos, kai supranta, kaip veikia ogdi ir magdi taisyklės, jį aplanko pasididžiavimas savimi ir emocinė ramybė. Kuo geriau vaikui paaiškinami šio pasaulio dėsniai ir tvarka, tuo lengviau vyksta adaptacija. Nepakanka leisti patirti pasekmę už blogą elgesį arba skatinti už gerą. Daug svarbiau suteikti išmonės susigaudyti chaotiškame suaugusiųjų gyvenime. Taip padedame vaikui susitvarkyti ir savo vidinį pasaulį. Vaikas nėra vienas iš daugelio organizmų, refleksiškai reaguojančių į dirgiklius. Jo smegenys siekia suvokti ryšius tarp reiškinių. Jis nori suprasti reiškinių esmę. Kodėl jūra banguoja? Ar draugai gali vadintis draugais, jeigu susipyko? Dėl ko žmonės sako, kad ne piniguose laimė, jeigu siekia jų turėti kuo daugiau? Augdamas žmogus ieško atsakymų ir gyvenimo orientyrų, padedančių susigaudyti suaugusiųjų pasaulyje. Ir ne kas kitas, o būtent suaugusieji savo pavyzdžiu ir reakci-

jomis į vaiko sėkmes ir nesėkmes parodo jam kelią. Ypač svarbu, kaip mes reaguojame į vaiko nesėkmes ir kaip padedame jam įveikti sunkumus. Psichologiškai vaikas bręsta greičiau, kai suvokia vidinio ir išorinio pasaulio tvarką, kai mokosi atsižvelgdamas į ją patenkinti savo prigimtinius poreikius. Mes, suaugusieji, patys gyvename ogdi magdi planetoje, kasdien bandome suprasti žaidimo taisykles ir tai, kas mums yra sakoma. Daugelis pasijuntame atsidūrę lyg tarp ateivių, kai banke bando paaiškinti mums nesuprantamus dalykus.

Dažnai politikai, valdininkai, bankininkai, IT specialistai, gydytojai kalba su mumis vartodami savo ogdi magdi terminus, kurie tarytum suparalyžiuoja mūsų mąstymą ir trukdo priimti sprendimus. Taigi, mums pažįstamas toks jausmas. Šioje knygoje tėvų ogdi magdi kalbą versime į vaikams suprantamą poreikių kalbą. Susikalbėdami išvengsime tarpusavio įtampos.

Rečiau vaiką skubinsime ir šokdinsime prieš jo valią pagal šiuolaikinio gyvenimo ritmą arba rečiau guldysime į lovą, reikalaudami besąlygiško klusnumo.

VERTINGA ŽINOTI, KAS PO KEPURE!

Ar užvertumėte slieką ant kabliuko? Daugelis jūsų nė už ką to nedarytumėte, nebent tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Tuomet nė nemirktelėję užvertumėte net tą storą naktinį slieką, kurio su žibintuvėliu vakarais ieško entuziastai žvejai. Pasaulis yra toks, kokį jį sukuria mūsų smegenys, reaguodamos į įvairiausias aplinkybes.

Reakcijos į vaiką taip pat priklauso nuo mūsų pačių. Kartais suaugusieji pajunta vaikui neigiamų jausmų, tačiau taip nutinka ne dėl vaiko kaltės, o dėl to, kad suaugusieji pasirinko blogai galvoti apie vaiką. Jeigu labiau susipažinsime su asmenybės psichologija ir gebėsime tiksliau paaiškinti savo ir vaiko

elgesį, aplankys ramesni jausmai ir mūsų veiksmai taps teisingesni. Norėdami pasijusti geriau, kartais renkamės nereaguoti į problemas, t. y. jas nuvertiname ir jų nesprendžiame. Pavyzdžiui, dažnai pateisiname netinkamą sūnaus elgesį mokykloje teigdami, kad tai tėra klasės draugų provokacijos pasekmė, arba sakydami sau – tiesiog atėjo paauglystė. Toks nusiteikimas leidžia mums išvengti trumpojo jungimo su savo atžala. Laikinai. Tikriausiai iki kito klasės auklėtojos skambučio. Kitas kraštutinumas – kai perlenkiame lazdą ir pratrūkstame, aprėkiame vaiką už ne vietoje padėtą šaukštą. Greičiausiai taip tiesiog išliejame darbe susikaupusias emocijas. Taigi, ar vaiko problema yra menka ar didžiulė, dažniausiai priklauso nuo to, kas tą dieną suaugusiajam užmynė ant kojos – skruzdėlė ar dramblys.

Kai kada suaugusieji supranta, kad sureagavo į vaiką pernelyg impulsyviai, nes tiesiog nesusitvardė ir paleido į jį susikaupusių emocijų sprogmenį. Vaikai dažnai iki dugno ištuština per dieną susikaupusį tėvų įtampos rezervuarą ir tampa stipriausiais emocijų magnetais. Dešimtą vakaro tėvams grįžus iš darbo, kur neplanuotai teko dirbti viršvalandžius, vaiko namų darbai dar neparuošti! Po perkūnais!!!

Siekiant darnesnio santykio su savo vaiku, svarbu pažinti žmogaus psichologiją ir pritaikyti šias žinias bendraujant. Kasdien priimame sprendimus, remdamiesi turimomis žiniomis ir įsitikinimais. Gavę naujos informacijos dažniausiai susiejame ją su savo prisiminimais, asociacijomis, prielaidomis ir susikuriame naują tikrovę. Puikus pavyzdys yra sugedusio telefono reiškinys. Vienas žmogus kitam pasakė, kad Zigmas už gerą kainą pardavė savo namą. Šis trečiam užsiminė, kad Zigmas daug uždirbo kažką pardavęs. Tas perpasakojo ketvirtam, kad Zigmas kažkokiu neaiškiu būdu praturtėjo. O pastarasis dar kažkam pakuždėjo: „Girdėjai, sklando kalbos, kad Zigmas prasuko kažkokią aferą už didelius pinigus.“ Mes

esame linkę dalį nugirstos informacijos ištrinti, dalį iškraipyti, paskui suderinti su savo įsitikinimais ir iš viso to padaryti išvadas. Jeigu manau, kad dauguma žmonių yra sukčiai, ir nugirstu, kad Zigmas neaiškiu būdu praturtėjo, tuomet greičiausiai padarysiu išvadą, kad jis „prasuko aferą“. Jeigu tikiu, kad dauguma žmonių yra sąžiningi ir darbštūs, manysiu, kad galbūt Zigmas buvo išvykęs užsidirbti į užsienį, o gal paveldėjo žemės arba laimėjo loterijoje. Nors mąstymo klaidų visiškai išvengti neįmanoma, visgi žinios įgalina mus daryti jų vis mažiau ir mažiau. Jos susiaurina erdvę įvairioms interpretacijoms, neatitinkančioms tikrovės prielaidoms, sąmokslo teorijoms. Geriau išmanydami asmenybės psichologiją, galbūt nebedarysime netikslių prielaidų, kai lįs įkyrios mintys, kad vaikas nesimoko, nes yra tinginys. O kas, jeigu vaikas nesimoko todėl, kad jam labai sunku emociškai tvarkytis su nesėkmėmis, su kuriomis susiduria? O galbūt motyvaciją praranda todėl, kad net už didžiausias pastangas nesulaukia gero įvertinimo? O gal jam sunku susikaupti, nes mintys apie tėvų konfliktus ir galimas skyrybas neleidžia atsipalaiduoti? Štai kodėl jis bando nusiraminti kompulsyviai žaisdamas žaidimus telefone iki vidurnakčio. Dvasinės ramybės ir miego trūkumas silpnina mokymosi motyvaciją. Gal taip ir nėra jūsų vaiko atveju, bet noriu atkreipti dėmesį, kad tingėjimas mokytis dažnai turi gilesnes šaknis ir racionalesnį paaiškinimą.

Kartais tėvai sako: „Mano vaikas išsidirbinėja, vaidina klouną ir šaiposi iš mūsų.“ Bet gal tik toks vaiko elgesys yra labiausiai pastebimas? Gal jis iš tiesų pyksta ir pyktį išreiškia taip, kaip mato tai darant tėvus? O gal vaikas mano, kad toks elgesys yra „kietas“, ir to išmoko socialiniuose tinkluose, neturėdamas tikslo ką nors įskaudinti? Gal jam tereikia tinkamai paaiškinti, kaip jaučiasi tėvai, kai jis su jais taip bendrauja? Labiau įsigilinę į savo ir vaiko pasaulį, geriau suvoksime netinkamo elgesio priežastis ir išgirsime, ką vaikas iš tiesų

nori mums pranešti tingėdamas, šaipydamasis ar vaidindamas klouną.

Tampame laisvesni, kai galime paaiškinti savo ir aplinkinių veiksmus ir susitaikyti su žmogiška tam tikrų savybių prigimtimi. Nesuprasdami prigimties natūralumo, dažniausiai ieškome žmonių elgesio nedarnos priežasčių, skubame teisti ir piktintis. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Paauglys sėdi pamokoje užsimaukšlinęs žieminę kepurę ir šiurkščiai atsakinėja į griežtas mokytojos pastabas ją nusiimti, todėl nusiunčiamas pas pagalbos specialistus už nekultūringą elgesį ir taisyklių nesilaikymą. Paaiškėja, kad berniukas atėjo į mokyklą su nauja šukuosena, bet klasės draugas ėmė šaipytis iš jo neįprasto įvaizdžio. Paauglys kaip išmanydamas gynė savigarbą ir stengėsi išvengti didesnių patyčių, slėpdamasis po kepure. Jis neturėjo tikslo maištauti prieš mokytoją.

Štai dar viena situacija. Vaiko tėvai ir mokytoja niekaip negali išsiaiškinti, kas kaltas dėl to, kad mergaitė pamokų metu nesėdi suole, o vis kur nors slepiasi: vieną kartą palindo po suolu, kitą kartą – po spinta, trečią kartą įsirangė į daiktų dėžę.

Tėvai kaltino mokytoją, kad ši neužmezga ryšio su dukra, todėl esą iš baimės šiai tenka slapstytis. Na o mokytoja kaltino tėvus, kad jų dukra neišauklėta, kad jai viskas namuose leidžiama, todėl mergaitė nepajėgianti prisitaikyti prie taisyklių taip, kaip visi normalūs vaikai. Ateitis parodė, kad mergaitė turi autizmo spektro sutrikimą ir jos polinkis izoliuotis mažose erdvėse yra tam tikras specifinis autizmo ypatumas. Ji taip elgėsi ne dėl to, kad bijojo mokytojos. Ir ne dėl to, kad buvo neišauklėta. Kaltų nebeliko.

Kai tik sužinome tikrąją netinkamo elgesio priežastį, dažniausiai atslūgstame, nes tikroji priežastis siejasi su geru tikslu. Vaikas, po kepure slepiantis šukuoseną, iš tiesų saugojo savo savigarbą. Lindėdama daiktų dėžėje garsams ir šviesoms jautri autistiška mergaitė siekė apsisaugoti nuo jai pernelyg

triukšmingos klasės. Bet yra viena problema – vaikai dažniausiai nėra pajėgūs kitiems paaiškinti savo elgesio priežastis ir patys jas suprasti. Kadangi negeba tinkamai išreikšti savo poreikių per kalbą, jie demonstruoja tai savo elgesiu arba šneka savais ogdi magdi terminais. Todėl svarbu tarpusavio ogdi magdi kalbą išversti į suprantamesnę poreikių kalbą. Suaugusieji gali tai padaryti šios kalbos mokydamiesi. Šioje knygoje pamėginsime ją perprasti.

O PO KEPURE – DVI PRIEŽASTYS

Pamenu tą dieną, kai savo ketverių metų sūnėną pakviečiau kartu pažaisti futbolą. Nuteikiau jį vaizdingai papasakodama ir, atrodo, stiprokai įkvėpiau motyvacijos. Tai buvo pirmas jo susidūrimas su futbolu. Mes pasiėmėm kamuolį ir nustriksėjom iki mokyklos stadiono. Prieš akis atsivėrė didžiulis žalios vejos plotas su keliais į žemę įkastais metaliniais strypais. Mečiau kamuolį ir paprašiau, kad sūnėnas paspirtų jį man. Tačiau vaikas stovėjo sustingęs iš nuostabos, paskui apsižvalgė ir liūdnai paklausė: „O kur yra futbolas?“

Daugiausia elgesio problemų ir nesusikalbėjimo su vaikais kyla dėl to, kad jie visai kitaip supranta mūsų kalbą ir reakcijas, nei mes įsivaizduojame. „Mantai, aš visai nenoriu matyti tavo kojinių, išmėtytų viduryje kambario!“ – drėbteli mama tikėdamasi, kad sūnus jas įmes į skalbinių dėžę, tačiau po savaitės randa jas paslėptas po lova. Vaikai žodžius dažniausiai supranta tiesiogiai. Panašiai kaip šiame anekdote: „Traumatologas sako pacientui: „Jūs susilaužėte ranką dviejose vietose.“ Pacientas nustemba: „Nesąmonė, aš griuvau tik vonioje.“

Netinkamai vaikai elgiasi ne tik todėl, kad nesupranta mūsų marsietiškos kalbos, bet ir todėl, kad kol kas nesupranta suaugusiųjų ogdi magdi tvarkos. Dažnai jie nesuvokia, kaip

žeidžia save patį ar aplinkinius tam tikru elgesiu. Pavyzdžiui, vaikas gali manyti, kad keiksmažodžiai yra visiškai įprasti žodžiai, nes kasdien juos girdi savo aplinkoje. Galbūt jam atrodys normalu parsinešti ne savo daiktą iš darželio ar mokyklos, jeigu tik labai nori, nes niekas nesakė, kad to daryti negalima. Kažin ar pasodintas už tokį elgesį ant kėdutės jis daugiau supras apie bendravimo kultūrą ir pagarbą kito žmogaus nuosavybei. Gal net prieis prie išvados, kad imti ne savo daiktą reikia taip, kad niekas nepastebėtų. Daug svarbiau tokiose situacijose paaiškinti vaikui suprantama kalba, kodėl vienoks ar kitoks elgesys yra netinkamas, kas dėl to gali nutikti, kaip pasijus kiti ir kaip tai atsilieps jam pačiam. Kitaip tariant, daug vertingiau suteikti vaikui gyvenimiškų orientyrų nei pasodinti pusvalandžiui ant kėdutės.

Sodinimo ant kėdutės tikslas nėra skirti nuobaudą už nederamą elgesį, kaip neretai esame linkę manyti. Šis būdas neturėtų būti taikomas siekiant vaiką pažeminti ir sukelti jam savigraužos jausmą. Sodinimo ant kėdutės tikslas – padėti vaikui numalšinti savo impulsus ir kartu su suaugusiuoju apmąstyti savo elgesį bei rasti geresnių sprendimų.

Dar viena netinkamo elgesio priežastis – negebėjimas laikytis suaugusiųjų ogdi magdi tvarkos. Kartais impulsyviam vaikui ilgai pasakojame, kaip reikia gražiai elgtis, bet tai, rodos, neduoda norimo rezultato. Gali būti, kad vaikui nepakanka psichinių jėgų elgtis tinkamai, nors ir supranta, kas tai yra. Jis žino, kad keiksmažodžiai yra nepriimtini, tačiau nepajėgia susivaldyti nesikeikęs. Jam trūksta psichinių jėgų savo impulsams pažaboti. Esant tokiai situacijai, nepakanka priminti taisyklę ir suteikti gyvenimiškų orientyrų. Teks stiprinti savireguliaciją – susikoncentruoti į vaiko impulsus ir padėti juos suvaldyti. Vienas iš būdų tai padaryti – taikyti poveikio priemonę, pavyzdžiui, pasodinti vaiką ant kėdutės ir be ilgų moralų pagarbiai priminti, ko iš jo tikimės arba dėl ko esame susi-

tarę. Jei esate su vaiku sutarę, kad jis nežais žaidimų telefone, bet šį paimant vis vien įtūžta, galime sakyti: „Grąžinsiu telefoną, kai praeis tavo pyktis.“ Taip skatiname vaiką sureguliuoti savo emocijas, stabilizuotis. Puiku, jei pamokome, kaip susitvarkyti su pykčiu, ir pasiūlome būdų, kaip dar būtų galima reaguoti tokioje situacijoje.

Tačiau kartais tą patį veiksmą, pavyzdžiui, telefono paėmimą, taikome ne kaip priemonę impulsams suvaldyti ir emocijoms numalšinti, o kaip nuobaudą. Jeigu vaikas elgiasi netinkamai ne dėl to, kad negeba laikytis susitarimų, o dėl to, kad nežino, kaip elgtis yra teisinga, bergždžia tikėtis, kad telefono paėmimas bus pamokanti priemonė. Tikriausiai vaikas gūžčios pečiais ir liks nesupratęs situacijos esmės, jeigu atimsime iš jo telefoną už tai, kad neatsiklausęs paėmė brolio daiktą. Be to, bus nusivylęs ir įsiskaudinęs. Atimdami telefoną nesuteiksime vaikui daugiau žinių, kaip bendrauti su vyresniu broliu. Daug vertingiau būtų suteikti gyvenimiškų orientyrų –pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kodėl kilo konfliktas ir kaip buvo galima jo išvengti. Galbūt vyresniam broliui labai nepatinka, kai kas nors ima jo daiktus neatsiklausęs? O gal grįžus iš mokyklos, kur buvo daug triukšmo, jam norisi pusvalandžio ramybės? Padėdami visa tai suprasti suteiksime vaikui daug daugiau naudos, nei paėmę telefoną ar liepę eiti į savo kambarį ir pusvalandį nekišti iš ten nosies.

Kažin ar nuobaudos išvis turi kokį nors teigiamą poveikį, kai jos skiriamos siekiant sukelti vaikui neigiamų jausmų. Užuot taikę nuobaudas, verčiau padėkime vaikui stabtelėti, atsikvėpti ir suvaldyti savo impulsus, kalbėkime jo poreikių kalba ir paaiškinkime svarbius dalykus apie gyvenimą.

Dažnai suaugusiojo reakcija neduoda gero rezultato, nes ugnį bandoma gesinti ugnimi ir vaikui nepasiūlomi kiti sprendimai. Pavyzdžiui, šaukiama: „Baikite muštis! Turėsite per pertrauką sėdėti klasėje, jeigu šitaip elgsitės!“ Šiame pavyz-

dyje akcentuojamas tik paliepimas ir pasekmė. Arba priešingai – pasirenkamas pernelyg švelnus kalbėjimo tonas. Taip išsakytos pastabos dažnai praslysta vaikams pro ausis: „Vaikučiai, prašau, būkite geri. Liaukitės muštis. Kodėl niekaip negalime susitarti? Negi jums malonu, kad vėl turėsiu tėveliams rašyti pastabą? Kodėl nenorite elgtis gražiai?“ Paprastai maldaujantys ir verkšlenantys suaugusieji neįgyja autoriteto vaikų akyse ir neturi galios valdyti jų elgesį. Žaviuosi savo kolegės taikomais pedagoginiais metodais, kai klasėje susimuša mažamečiai vaikai. Ji reaguoja konstruktyviai. Įsiterpia į vaikų kovą, pasiveda į šalį besimušantį vaiką ir ramiu, bet tvirtu balsu sako: „Mes nesimušame. Mes nesimušame. Kai supykstame, atsitraukiame, kad nusiramintume. Mes žinome stebuklingą žodį PRAŠAU. Prašau leisti praeiti. Prašau dalintis kamuoliu. Prašau nesipravardžiuoti. Kaip kitaip galėjai pasakyti?“

Taip įsikišusi į situaciją mokytoja atlieka penkis gerus darbus. Pirma, ji pastebi smurtinę situaciją ir nedelsdama sureaguoja. Antra, primena taisyklę ir ją įtvirtina („Mes nesimušame. Mes nesimušame“). Trečia, koreguoja vaiko elgesį ir pasiūlo teisingą sprendimą („Kai supykstame, atsitraukiame, kad nusiramintume. Mes žinome stebuklingą žodį PRAŠAU.

Prašau leisti praeiti. Prašau dalintis kamuoliu. Prašau nesipravardžiuoti“). Ketvirta, skatina vaiką pamąstyti ir pritaikyti tinkamą būdą („Kaip kitaip galėjai pasakyti?“). Be to, dažnai paaiškina vaikui, kodėl mušimasis nėra tinkamas elgesys. Galiausiai, penkta, mokytoja stiprina vaiko savireguliaciją, leisdama patirti jam blogo elgesio pasekmę, t. y. pasėdėti keletą minučių, kol pyktis nuslūgs. Tokia intervencija yra ne tik pagarbi, bet ir veiksminga daugeliui vaikų. Ji atliepia vaiko poreikius ir padeda geriau orientuotis gyvenimiškose situacijose.

Netinkamą vaiko elgesį lemia jo nesėkmė patenkinti savo prigimtinius poreikius laikantis suaugusiųjų ogdi magdi tvar-

kos. Jam nepavyko pasielgti gražiai pagal šeimos ar visuomenės taisykles. Jį ištiko nesėkmė mėginant tą tvarką suprasti arba stengiantis jos laikytis. Todėl suaugusiojo reakcijos į vaiko nesėkmes būna taiklūs metimai arba metimai pro šalį. Pasitreniruosime dažniau pataikyti įžvelgdami vaiko poreikius, suteikdami jam abiejų dalykų – gyvenimiškų orientyrų ir savireguliacijos įgūdžių.

Tiesa, ne vien tik suaugusieji moko kitus elgtis tinkamai. Kartais ir vaikai paaiškina tėvams šį bei tą apie gyvenimą bei padeda stiprinti savireguliaciją. Pavyzdžiui, sūnus, pasiūlęs tėčiui nelietuviškus keiksmažodžius keisti ne tokiais grubiais lietuviškais posakiais, kaip antai „po šimts pypkių“, suteikia jam gyvenimiškų orientyrų. Kai sūnus susitaria su tėčiu, kad šis duos po eurą už kiekvieną ištartą nelietuvišką keiksmažodį, sūnus stiprina tėčio savireguliaciją.

TRIJŲ LYGIŲ KLAUSIMAI

Lūkesčių nepateisinantis vaiko elgesys tėvams dažniausiai kelia tą patį klausimą: „Kodėl mano vaikas šitaip elgiasi?“ Kitaip tariant – ką vaikas slepia „po kepure“? Šitą klausimą skubame užduoti patiems vaikams, tačiau tikrojo atsakymo jie neturi, nes per jauni suvokti. Jeigu tėvai sužinotų, kodėl jų vaikas šitaip elgiasi, ar kas nors pasikeistų? Ar pasikeistų tėvų reakcijos į vaiką? Ar pasikeistų vaiko elgesys? Kai kam iš jūsų tikrai pavyko rasti atsakymą, kodėl jūsų vaikas taip elgiasi. Kai kas iš jūsų to atsakymo vis dar ieškote. Bet tie, kas radote, tikriausiai paliudysite – pokyčiai visada įvyksta. Juk net žiūrėdami į tą pačią nuotrauką, tik įrėmintą skirtinguose rėmeliuose, mes išgyvename skirtingus jausmus. Tėvai, kurie sužino tikrąją vaiko elgesio priežastį ir gali iš kitos perspektyvos pažvelgti į jo veiksmus, emocijas ar ketinimus, pasiekia aukštesnį bendravimo su savo

atžala lygį. O tai savo ruožtu keičia ir vaiko elgesį. Pirmiausia, sušvelnėja arba dingsta nerimo, pykčio, kaltės perteklius ir kitos nemalonios emocijos. Kai suaugusieji sužino „kodėl“, tuomet iškyla antras svarbus klausimas: „Ką daryti?“

Klausimą „Ką daryti?“ norėčiau suskirstyti į tris lygius. Pirmo lygio klausimas skamba taip: „Kaip turi elgtis mano vaikas?“ Antro lygio klausimas: „Ką turiu daryti su savo vaiku, kad jis elgtųsi geriau?“ Keldamas šį klausimą suaugusysis daugiau galvoja ne apie tai, kaip turi elgtis vaikas, bet kaip tinkamai su juo kalbėti ir kaip auklėti, kad jis elgtųsi geriau. Aukščiausio, trečio, lygio klausimas skamba taip: „Ką turiu daryti su savimi, kad mano vaikas elgtųsi geriau?“ Pasiekę šį lygį tėvai stengiasi pasikeisti patys, kad teigiamai paveiktų savo vaiką.

Pirmas lygis: kaip turi elgtis mano vaikas?

Pripažinkime, dalis suaugusiųjų tikisi vaiko elgesio pokyčių apsiribodami pirmo lygio klausimu. Jie ieško atsakymo, kaip vaikas gali ar negali elgtis. Jie švelniau arba griežčiau pateikia jam tinkamo elgesio instrukcijas: „Mokytoja sakė, kad nekeli rankos, šūkauji iš vietos ir grubiai tildai vaikus. Tiesiog būk kantrus, susikaupk ir palauk savo eilės.“ Tokios instrukcijos yra geros, bet dažnai nepakankamos. Neretai tėveliai pasiūlo pedagogams ar specialistams daugiau dirbti su vaiku, kad šis elgtųsi padoriau: „Ar galėtų su mano vaiku pabendrauti mokyklos psichologas ir paaiškinti, kad negalima skriausti klasės draugų?“ Toks „užsakymas“ neretai duodamas klasės vadovui. Šaunu, kai tėvai atkreipia dėmesį į vaiko sunkumus ir ieško pagalbos. Tačiau svarbu nepamiršti: kad pagalba būtų veiksminga, reikia tėvų indėlio. Dažnai vaiko problemos susijusios su šeimos gyvenimo kontekstu. Tad be aktyvaus tėvų įsitraukimo psichologas dažniausiai tik laikinai prislopins susirūpinimą keliantį vaiko elgesį.

© Lina Buchlickaja

EGLĖ RAMANAUSKAITĖ (g. 1979 m.) – Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos psichologė, anksčiau dėsčiusi kolegijoje. Jau dvidešimt metų dirba su įvairių psichologinių sunkumų turinčiais vaikais ir paaugliais, jų tėvais bei mokytojais. Aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mokymuose visoje Europoje. Rengia seminarus vaikų ugdymo ir kitomis aktualiomis psichologinėmis temomis.

„Ko iš tikrųjų nori vaikai“ – tai knyga tėvams, mokytojams, specialistams ir visiems, kurie nori nuodugniau pažvelgti į vaiko problemas ir išmokti atpažinti tikruosius jo poreikius.

•Kaip padėti vaikui susigaudyti pagal suaugusiųjų taisykles veikiančiame pasaulyje?

• Ar reikia tenkinti visus vaikų poreikius ir ar vaikai tampa laimingi, kai gauna viską, ko nori?

• Ar tikrai šių laikų vaikai turi daugiau teisių ir laisvės?

• Ar netinkamas vaiko elgesys – blogo auklėjimo rezultatas?

• Kaip atskirti vaiko poreikius nuo norų?

•Bausti, drausti ar leisti, atleisti?

• Kokią žalą daro vaikystėje patirtas smurtas ir ar kelio atgal nebėra?

Į šiuos ir kitus klausimus autorė ieško atsakymų, remdamasi įvairiais moksliniais tyrimais, statistika ir garsių psichologų teorijomis. Pateikdama pavyzdžių ji filosofiškai apžvelgia, kaip vartotojiška kultūra prisideda prie problemų, su kuriomis susiduria vaikai, ir kviečia pasvarstyti, ką galėtume padaryti, kad to nebūtų.

Šios knygos išskirtinumas – praktinė dalis, kurioje pateikti dialogų su vaikais pavyzdžiai bei išsami analizė, kaip vaikus veikia mūsų parinkti žodžiai ir kokią įtaką daro jų pasaulio suvokimui. Autorė tiki, kad remdamiesi pokalbių pavyzdžiais atrasite savo būdą, kaip užmegzti ryšį su vaiku, ir išmokysite jį pozityviai žvelgti į pasaulį.

Ši knyga – lyg treniruotė prieš itin svarbią kelionę, kurią įveikę suprasite, kas iš tiesų slypi po maištaujančio vaiko kauke.

Vaikai žino, ko nori, bet nežino, ko jiems reikia. – Gordon Neufeld