Kleopatra

Kleopatra G y v enimo istor ija

S TAC Y S C H I F F P ulitzer io pr em ijos l a im ﾄ葉oja

K L EOPAT R A Gyvenimo istorija

STACY SCHIFF

Iš anglų kalbos vertė

J�r at� Deruk ait�, Laimut� Servait�

UDK 932(092) Sc29

�is edition published by arrangement with Li�le, Brown and Company, New York, USA. All rights reserved.

Stacy Schiff Kleopatra. Gy venimo istorija Versta iš „Cleopatra. A Life“ by Stacy Schiff Li�le, Brown and Company, 2010 Iš anglų kalbos vertė Jūratė Derukaitė ir Laimutė Servaitė Redagavo Darius Kauzanas Leidyklos redaktorė Lolita Petrašiūnaitė Knygos dizainas Fritzo Metscho Žemėlapiai George’o W. Wardo © Stacy Schiff, 2010 © kitos knygos, 2012 Tiražas 2000 egz.

Išleido Leidykla „Knygius“ Parengė ir platina UAB „Kitos knygos“ www.kitosknygos.lt Spausdino UAB „Spindulio“ spaustuvė www.spindulys.lt ISBN 978-609-427-088-8

Pagaliau, – skiriu Maksui, Milei ir DŞo

Tur iny s

I sky r ius Toji eg iptietė 15

I I sky r ius Mir u sieji nebe sik and žioja 25

I I I sky r ius K l eopatros mag ija pak er i C e z ar į 55

IV sky r ius Dabar tinis amžiu s niekuomet nebūna auk s o am ž iumi 95

V sky r ius Vyrai yra politik ai iš pr ig imtie s 129

VI sky r ius Jei nor i pa siekti uostą, reikia dažnai k ei sti b ure s 167

VI I sky r ius Pa saulinių gandų objekta s 197

T U R I N Y S

VI I I sky r ius Neteis ėti romanai ir ne santuokini ai vaik ai 229

I X sky r ius Ned or iau sia moter is istor i joje 267

Pad�kos �odis 309

Komentarai 311

Rodykl� 348

Iliustr aci j� s � r a � a s 358

Aleksandrija Kleopatros laikais

Šv y t u r y s FA RO S A L A

I z id ė s š vent y k l a

Did�ioji priepl auka Ti mon iju s

Eunosto priepl auka

Vakariniai vartai

0

K Rūmai pr ara ie li pl �k au o j ka i i

Rū

m

1/2

3/4

1

I z id ė s š vent y k l a

a

Cezareumas I z id ė s š vent y k l a

1/4

B ibl iote k a K A R A LIŠK ASIS K VA RTA L A S

G i m n a z ija

K a n o p o

Ž Y DŲ K VA RTA L A S

H ipod rom a s k e l i a s

Kanopo vartai

Pano šventykla EG I P T I E T I Š K A S I S K VA RTA L A S

S er apio š vent y k l a

S enoji m ie s to sien a

M areo�io e�eras

20˚

10˚

A dr ijos j�r a

Roma

M A K EDON IJA Filipai

Puteolis Misenas Pompėja

20˚

Brundizijus

Tir �n� j�r a

Eg�jo j�r a

GR A IK IJA Ambrakijos įlanka

A kcijus

SICI LI JA

Mesinos sąsiauris

Korinto įlanka

Jonijos j�r a

Atėnai

Patras

Korintas Peloponesas Metonė Tenaras

K R E TA Vidur �emio j�r a

Tripolis

K irėnė

LI BIJA

K IR ENAIK A

30˚

Vidur�emio j�ros �alys Kleopatros laikais Kleopatros imperija klestėjimo laikotarpiu

0

250

5 00

M y l i o s

0

250

5 00

K i l o m e t r a i

G.W.Ward

20˚

30˚

40˚

AR MĖNIJA

Juodoji j�r a

AK

P O N TA S

IJA

M E DI J A AZIJA

Pergamas

K A PA D O K I J A

Ki

Efesas

dn

o u p

PA R TA

ė

Tarsas

Samas

Eu

A ntiochija

K ILIK IJA

fr

at

SIR IJA Rodas

S

o

up

ė

K elesir ija ij a

RA

Beritas

F in ik

KIP

Damaskas

Vidur �emio j�r a

Peluzijus

A leksandrija

M a Pa l e s t in a sad a

TR

20˚

Jerichas Jeruzalė

Negy voji j�r a

N A B AT Ė J A Memfis Su eco įla nk a

N

il

o

up

ė

Ra on oj i j�

Tėbai

ud

Dendera Hermontis

ra

Filai

30˚

30˚

I TOJI EGIPTI ETĖ „Vertingiausia žmogaus savybė yra gebėjimas pajusti, kuo negalima tikėti.“ Eu r i pi da s

Viena i� garsiausi� moterų žmonijos istorijoje – Kleopatra VII – valdė Egiptą dvidešimt dvejus metus. Ji buvo netekusi karalystės, paskui ją atgavo, vos vėl neprarado, sukūrė imperiją ir jos neteko. Jau vaikystėje buvusi tarsi deivė, aštuoniolikos metų tapusi karaliene ir greitai po to išgarsėjusi, Kleopatra suteikė peno įvairioms spėlionėms, paskaloms ir legendoms, dar tebegyvendama. Pasiekusi savo valdžios aukštumų, ji kontroliavo visą rytinę Viduržemio jūros pakrantę. Tai buvo paskutinis didžiosios Egipto karalystės laikotarpis. Trumpą metą Kleopatra savo rankose laikė net viso Vakarų pasaulio likimą.

Garsioji valdovė susilaukė vaiko su vedusiu vyru, po to dar trijų vaikų su kitu vyriškiu. Mirė būdama trisdešimt devynerių, tą datą nuo Kristaus gimimo skiria trys dešimtmečiai. Šlovę dažnai sustiprina ir atomazga: Kleopatros gyvenimas nutrūko staiga ir stulbinamai. Ši istorinė asmenybė ilgai išliks mūsų vaizduotėje. Kleopatros lūpomis kalba daug žymių dramaturgų ir poetų, jai priskiriami žodžiai tariami jau du tūkstantmečius. Kleopatra yra viena iš dažniausiai tebeminimų istorinių asmenybių: jos vardu pavadintas asteroidas, videožaidimas, poligra�nis šri�as, cigaretės, lošimo automatas, striptizo klubas. Kleopatrą mes siejame ir su aktorės Elizabeth Taylor pavarde. Shakespeare′as buvo išpranašavęs, kad Kleopatros įvaizdis neišsemiamas, tačiau jis nė neįsivaizdavo tokio masto.

13

K L E O P A T R A

Kleopatros vardas neištrinamai įrėžtas į žmonių atmintį, tačiau jos išvaizdą gaubia paslapties šydas. Nors ji viena iš garsiausių istorinių asmenybių, žinių apie tai, kaip ji atrodė, išliko nedaug – autentiškais galima laikyti tik atvaizdus ant monetų, išleistų dar Kleopatrai gyvai esant, reikia manyti, kad ji pati tuos atvaizdus pripažino tinkamais.

Kleopatrą mes minime ne taip, kaip reikėtų. Juk ji buvo gabi ir įžvalgi valdovė, žinanti, kaip įkurti laivyną, nuslopinti sukilimą, tvarkyti iždą ir sumažinti nepriteklių. Žymus romėnų karvedys yra pareiškęs, kad Kleopatra puikiai išmanė karvedybą. Nors anuo metu moterys valdovės nebuvo retas reiškinys, ji išsiskyrė iš kitų tuo, kad buvo vienintelė pasaulyje moteris, valdžiusi viena ir turėjusi įtakos vakarietiškam pasauliui. Jos turtai buvo kur kas didesni nei bet kurio kito Viduržemio jūros regiono valdovo. Kleopatros prestižas buvo didesnis nei bet kurios kitos moters, ir tai buvo priminta priešiškam jai valdovui, kai šis, Kleopatrai apsistojus jo rūmuose, pareikalavo ją nužudyti. (Dėl išskirtinės valdovės svarbos ji nebuvo nužudyta.)

Kleopatra kilo iš giminės, kurioje būta daug žudikų, ir pati tęsė šią šeimos tradiciją. Tačiau pagal anų laikų supratimą ji elgėsi itin deramai. Nepaisant to, ji minima kaip pasileidusi vilioklė. Tai ne vienintelis atvejis, kai neabejotinai galinga moteris paverčiama begėdiška gundytoja.

Kaip ir kitų poezijos pamėgtų žymių veikėjų, Kleopatros gyvenimas buvo kupinas trikdžių ir nusivylimų. Ji augo apsupta neišpasakytos prabangos ir buvo ruošiama paveldėti silpnėjančią karalystę. Dešimt Kleopatros giminės kartų vadinosi faraonais. Iš tiesų Ptolemėjai buvo iš Makedonijos kilę graikai, todėl Kleopatra buvo lygiai tokia pat egiptietė, kaip ir Elizabeth Taylor. Sulaukusi aštuoniolikos Kleopatra ir jos dešimtmetis brolis ėmė valdyti šalį, kurios praeitis buvo garsi, o ateitis – miglota. Kleopatrą nuo Nefertitės skiria 1300 metų.

Piramides, – beveik neabejojama, jog Kleopatra jas aprodė Julijui Cezariui, – jau buvo išmarginę užrašai, o S�nksas stipriai restauruotas dar prieš tūkstantmetį. Ptolemėjų imperijos šlovę jau buvo nusinešusi laiko tėkmė. Kleopatra subrendo tuo metu, kai pasaulyje iškilo Roma, o romėnų valdžia dar būsimosios valdovės vaikystėje pasiekė Egipto 14

Ta e g i p t i e t ė

sienas. Cezaris tuomet sakė savo parankiniams, kad jei jie nesiryšią kariauti, užgrobti turtų ir valdyti kitus, jie nesą romėnai. Tuo metu Kleopatrai buvo vienuolika metų. Vienas Rytų valdovas, pats dalyvavęs įspūdingame mūšyje prieš Romą, aiškiai apibūdino keblią Kleopatros padėtį: romėnai išsiskyrė vilkams būdingu temperamentu. Jie nekentė didžių karalių, plėšdavo viską, ko užsigeisdavo, stengėsi kuo daugiau užgrobti ir „arba viską sunaikindavo, arba to siekdami žūdavo“. Šalies, kuri tebuvo viena išlikusi turtinga, vaidmuo Romos įtakos sferoje buvo akivaizdi. Egiptas pasižymėjo derybiniu sumanumu, tad iš esmės buvo išlaikęs savo autonomiją. Be to, ši šalis jau ne sykį buvo įsipainiojusi į Romos reikalus.

Už stulbinamą pinigų sumą Kleopatros tėvas buvo pasirūpinęs o�cialiu pareiškimu, kuris liudijo jį esant „romėnų draugu ir sąjungininku“. Tačiau jo dukra vėliau suprato, jog nepakanka būti romėnų ir jų Senato draugu: svarbiausia – susidraugauti su galingiausiais romėnais.

Tai glumino vėlyvojo laikotarpio respubliką, kuri jau buvo nusiaubta pilietinių karų. Kleopatros gyvenimo laikotarpiu tokių karų įsiliepsnodavo nuolat, ir per juos buvo išbandomi romėnų karo vadų pranašumai. Dažnai tie mūšiai atspindėdavo ūmaus būdo žmonių asmenines ambicijas. Du kartus kovos netikėtai įsiplieskė Egipto žemėje. Kiekvienas toks sukrėtimas paliesdavo daugelį Viduržemio jūros regiono šalių ir sujaukdavo nusistovėjusią tvarką – pasikeitus valdovui, kuriam tekdavo liudyti savo ištikimybę, kartu atsirasdavo ir naujas duoklės rinkėjas. Kleopatros tėvas pasikliovė Pompėjumi Didžiuoju – puikiu romėnų karvedžiu, kuriam nuolat šypsodavosi sėkmė. Šis tapo šeimos patikėtiniu ir dalyvavo pilietiniame kare prieš Julijų Cezarį tuo metu, kai kitame Viduržemio jūros krante Kleopatra perėmė valdžią. 48 m. pr. Kr. Cezaris triuškinamai laimėjo mūšį prieš Pompėjų centrinėje Graikijoje. Pompėjus bėgo į Egiptą, tačiau Egipto pakrantėje buvo nudurtas ir nukirsdintas. Tuo metu Kleopatrai buvo dvidešimt vieneri.

Jai neliko kito pasirinkimo, tik įgyti naujojo romėnų pasaulio šeimininko palankumą. Tai ji padarė visiškai kitaip nei kitų Romos globojamų šalių karaliai, kurių vardai tikriausiai neatsitiktinai šiandien yra užmiršti. Per artimiausius metus ji stengėsi pakreipti didžiulę Romos 15

K L E O P A T R A

galią sau tinkama linkme, po Cezario mirties vis keisdama globėjus ir galų gale palenkdama savo pusėn Cezario statytinį Marką Antonijų. Šitaip ji pabandė atitolinti tai, kas buvo neišvengiama. Jos istorija buvo pasmerkta nesėkmei dar nė neprasidėjusi, nors Kleopatra tikėjosi, kad viskas klostytis kitaip. Po Kleopatros mirties Egiptas tapo Romos imperijos provincija ir iki XX a. neatgavo savo autonomijos.

Ar galima pasakyti ką nors gera apie moterį, miegojusią su dviem galingiausiais to meto vyrais? Galbūt, bet to neverta ieškoti romėnų pasakojimuose. Kleopatra atsidūrė pavojingiausioje istorinėje sankirtoje: moteris ir valdžia. Euripidas jau prieš keletą šimtmečių buvo perspėjęs, kad protingos moterys yra pavojingos. Vienas romėnų istorikas su dideliu malonumu aprašė judėjų karalienę kaip šalies papuošalą, bet nuo šešto to rašinio puslapio smerkė ją už beatodairiškas ambicijas ir nekuklų valdžios troškimą. Be to, anuo metu valdžios buvo siekiama ne vien naudojantis ginklais. I a. pr. Kr. sudarytoje vedybinėje sutartyje nuotaka pasižadėjo būti meili ir ištikima. Be to, ji prisiekė į sutuoktinio maistą ir gėrimus nepilti meilės gėrimo. Neaišku, kurį karvedį – Antonijų ar Cezarį – mylėjo Kleopatra, tačiau tiksliai žinome, kad jie abu negalėjo atsispirti šiai moteriai. Romėnų nuomone, ji abu juos „pavergė“. Tai virto žaidimu, kuriame viskas buvo pastatyta ant kortos: valdinga moteris įveikė vyro suktybę. Paklausta, kaip sugebėjo paveikti pirmąjį Romos imperatorių Augustą, jo žmona neva atsakiusi, jog to pasiekusi „itin tyru elgesiu ir mielai darydama viską, kas pamalonintų vyrą, nesikišdama į jo reikalus ir puikiai apsimesdama nieko negirdėjusi apie kitus vyro aistros objektus“. Nemanytina, kad ši taisyklė tinkama visais atvejais. Juo labiau kad Kleopatra buvo visiškai kitokio sukirpimo moteris. Poilsinės žvejybinės kelionės metu po kepinančia Aleksandrijos saule ji sugebėjo žymiausiam tuometiniam romėnų karvedžiui įteigti, kad nusižengtų savo įsipareigojimams.

Romėnai savivalę ir įstatymų nepaisymą laikė graikų palikimu.

Kleopatra buvo įtarinėjama dvejaip: ir dėl savo gimtosios kultūros, pasižyminčios „prigimtiniu talentu sukčiauti“, ir dėl savo aleksandrietiškų manierų. Romėnai nepajėgė atskirti egzotikos nuo erotikos.

16

Ta e g i p t i e t ė

Kleopatra įkūnijo okultizmą, rytietišką alchemiją, gimtąjį jausmingą kraštą, kuris, kaip nenuspėjama upė, yra kaprizingas ir autentiškas. Su ja bendraujantys vyrai kaipmat pamesdavo galvas ar bent jau turėdavo iš naujo persvarstyti savo planus. Tokia ji pavaizduota Plutarcho parašytoje Marko Antonijaus biogra�joje, taip ją apibūdina ir XIX amžiaus istorikas, jis aprašė, kaip ji, „pasileidusi šešiolikmetė“, sutinka Cezarį.

(Nors veikiausiai tuo metu ji buvo subrendusi dvidešimt vienerių metų moteris.) Tiesą sakant, apie sirenų balsus iš Rytų buvo žinoma daug anksčiau, nei istorijos arenoje pasirodė Kleopatra. Juk jos tėvynė buvo svaiginanti šalis, kurioje viešpatavo geismas ir turtai. Todėl nesunku suprasti, kodėl Cezaris tapo istorija, o Kleopatra – legenda.

Tolesnius įvykius aptemdė tai, kad Kleopatros istoriją pasakojantys romėnai pernelyg gerai išmanė savo senovės istoriją. Kartais mes, – kaip kad Markas Twainas atsiliepė apie Vatikaną, – būname linkę pasirinkti ne originalą, o kopiją. Taip pasielgė ir klasikiniai autoriai – jie susiejo įvairius senuosius pasakojimus, kuriuose Kleopatrai priskiriami kitų veikėjų neigiami bruožai. Perpasakojama istorija yra nuolat pagražinama, tačiau ne visada tiksliai atspindi faktus. Senuosiuose tekstuose neigiami veikėjai visada dėvi itin vulgarius purpurinės spalvos rūbus, gausiai maitinasi keptais povais, tepasi keistais tepalais, dabinasi perlais. Visiškai nesvarbu, kas tas veikėjas, – visas ribas peržengusi ir valdžios ištroškusi Egipto karalienė ar nuožmus piratas, – autoriai jį apibūdina kaip išsiskiriantį savo „atstumiančia ekstravagancija“. Blogis ir prabanga žengia greta, pasaulis nudažomas purpurine ir aukso spalvomis. Tų tekstų anaiptol nepagerino tai, kad istorija juose susiliejo su mitologija, o žmogus buvo sudievintas. Taigi pasakojimuose apie Kleopatrą galima pastebėti Orfėjaus lyros pėdsakų arba įžvelgti kiaušinį, iš kurio išsirito Dzeuso motina. (Tai nutiko Spartoje.)

Istoriją rašo vėlesnės kartos, be to, istorija ir rašoma vėlesnėms kartoms. Istorijos šaltinių autoriai, kuriuos laikome autoritetingais, nebuvo susitikę su Kleopatra. Plutarchas gimė po Kleopatros mirties prabėgus 76 metams. (Jis gyveno tuo pačiu metu kaip ir Matas, Morkus, Lukas bei Jonas.) Apianas istorinius įvykius aprašė nuo jų prabėgus 17

K L E O P A T R A

daugiau nei šimtmečiui, Dio – daugiau nei dviem šimtmečiams. Kleopatros istorija skiriasi nuo kitų pasakojimų apie garsias moteris tuo, kad ji paveikta šią istoriją pasakojančių vyrų, jie tik dėl jiems žinomų priežasčių buvo linkę jos vaidmenį gerokai sureikšminti, o ne sumenkinti. Jos bendravimas su Marku Antonijumi trukęs ilgiausiai, o santykiai su jo priešininku Augustu buvę patvariausi. Pastarasis sužlugdęs Antonijų ir Kleopatrą. Siekdamas didesnės šlovės, jis sutirštintomis spalvomis nupiešė Romai nepasotinamos, klastingos, kraujo ištroškusios ir dėl valdžios pakvaišusios Egipto karalienės paveikslą. Augustas sureikšmino Kleopatrą hiperbolizuodamas jos savybes, kad taip padidintų savo pergalės svarbą bei nuslėptų tikrąjį savo priešą – buvusį svainį. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų pasakojimas apie XIX a.

Napoleono gyvenimą Didžiojoje Britanijoje arba XX amžiaus Amerikos istorija, jei jos autorius būtų Pirmininkas Mao. Turėdami galvoje itin tendencingus istorikus, dar atsižvelkime į vieną itin didelę spragą: iš Aleksandrijos laikų neišliko nė vieno papiruso, beveik nieko neišliko ir iš senovinio miesto. Tėra vienintelis Kleopatros rašytinis žodis (33 m. pr. Kr. ji arba raštininkas pasirašė karališkąjį dekretą graikišku žodžiu ginesthoi, reiškiančiu „tebūnie“). Klasikiniai autoriai visiškai nepaisė faktų, o neretai ir logikos, jų teiginiai dažnai prieštarauja vienas kitam ir net patys sau. Apianas nekreipė dėmesio į detales, Juozapas – beviltiškai supainiojęs chronologiją. Dio savo darbuose pirmenybę teikė ne faktų tikslumui, o dėstymo retorikai. Spragos tokios dažnos, jog net atrodo, kad padarytos tyčia, todėl neatmestina versija, kad daug kas sąmoningai nutylėta. Kaip galėjo neišlikti Kleopatros biusto iš tokios epochos, kurioje klestėjo realistinio vaizdavimo tradicija? Cicerono laiškai, rašyti 44 m. pr. Kr. – Cezariui su Kleopatra besilankant Romoje, taip niekada ir nebuvo išspausdinti. Užtat iš tos epochos, kupinos audringų neramumų, turime puikią, išsamią Graikijos istoriją. Sunku nusakyti, ko mums labiausiai trūksta: Apianas žadėjo daugiau papasakoti apie Cezarį ir Kleopatrą savo keturiose Egipto istorijos knygose, bet jos, deja, neišliko. Livijaus aprašomas laikotarpis pasibaigia šimtu metų anksčiau, nei gyveno ir valdė Kleopatra. Apie įžymiosios valdovės 18

Ta e g i p t i e t ė

asmeninio gydytojo darbo subtilybes žinome tik iš Plutarcho nuorodų. Delijaus kronikos mįslingai pradingo kartu su netvarkingais, kaip jis teigia, Kleopatros jam rašytais laiškais. Net Lukanas savo epinėje poemoje padarė netikėtą ir suerzinančią pauzę, palikdamas Cezarį įkalintą Kleopatros rūmuose, kai prasidėjo Aleksandrijos karas. Trūkstant faktų, pasitelkiami mitai – istorijos kalninė puerarija (vijoklinis augalas – vert. past.).

Tikrų istorinių faktų stygius sudaro prielaidas atsirasti mūsų pačių sukurtoms istorijoms. Tada valstybės reikalai nublanksta prieš meilės istorijas. Kleopatros paveikslas – valdinga moteris, išmananti politiką, diplomatiją ir valdymo meną, laisvai kalbanti devyniomis kalbomis, tobulai įvaldžiusi iškalbos meną ir išsiskirianti charizmatiškumu – vis dėlto atrodo kaip jungtinis romėnų propagandininkų ir Holivudo režisierių kūrinys. Kleopatrai priskiriama savybė, kurią visada žinojome egzistuojant, – tai moteriško seksualumo galia. Jos nuovokumas šioje srityje stulbina.

Kleopatrai nepasisekė ne tik dėl to, kad jos istoriją rašė priešai, bet ir dėl to, kad ji užvaldė visų mintis, pasirodžius lotynų poezijai. Kleopatra liko įamžinta kūriniuose, parašytuose priešo kalba. Grožinės literatūros kūrinių skaičius nuolat augo. George′as Bernardas Shaw, vardydamas kūrinio „Cezaris ir Kleopatra“ šaltinius, pamini ir savo vaizduotę. Daugelis istorikų sutinka su Shakespeare′o versija – ir tai visai suprantama, tačiau tai šiek tiek panašu į situaciją, jei George′o C. Sco�o žodžius cituotume kaip Pa�ono.

Atkurti Kleopatros paveikslą tolygu tinkamai pateikti tuos negausius faktus, išlukštenus iš storo juos apaugusio mitų ir senųjų istorikų propagandos kevalo. Ji buvo graikiškosios kultūros atstovė, kurios istorija pateko į rankas vyrams, siejantiems savo ateitį su Roma, dauguma jų buvo imperijos valdininkai. Autorių pasirinktieji istoriniai metodai mums nepriimtini – retai teįvardydami šaltinius, jie pasitikėjo savo atmintimi. Vertinant pagal šiuolaikinius standartus, jie būtų vadinami polemistais, apologetais, moralistais, raštininkais, pasakėtininkais, perpasakotojais, kurie prireikus nutyli tam tikrus faktus, o kitu atveju – prideda. Nors Kleopatros laikų Egiptas pasižymėjo 19

K L E O P A T R A

erudicija, gerų istorikų neturėjo. Turimi šaltiniai gali būti nepatikimi, tačiau jie – vieninteliai išlikę. Todėl juos reikia mokėti tinkamai perskaityti. Dėl daugelio esminių Kleopatros gyvenimo detalių iki šiol nėra vienos nuomonės: neaišku, kas iš tikrųjų buvo jos motina, kiek laiko Kleopatra gyveno Romoje, kiek kartų laukėsi, ar buvo susituokusi su Antonijumi, kas nutiko jos gyvenimą sugniuždžiusio mūšio metu, kaip ji mirė*. Pasistengiau išsiaiškinti, kuris iš turimų šaltinių autorių buvo bibliotekininkas, o kuris – liežuvautojas; kas iš jų rimtai vertino Egiptą, o kas jautė šiam kraštui neapykantą; kas ten gimė, kam nesisekė bendrauti su moterimis, kas rašė uoliai pataikaudamas romėnams, kas bandė atsiteisti už patirtas skriaudas, įsiteikti savo imperatoriui ir patobulinti gebėjimą rašyti hegzametru. (Šiek tiek pasiklioviau Lukanu, nes šis rašyti pradėjo gana anksti, dar prieš Plutarchą, Apianą ir Dio. Jis atsiskleidė ir kaip poetas sensualistas.) Net tose minėtųjų autorių tekstų vietose, kur nematyti tendencingumo ar painiavos, vis dėlto dažnokai perdedama. Taiklus posakis, kad antikos laikais paprastų, nepadailintų istorinių tekstų neegzistavo, nes jų autoriai siekė išsiskirti, sublizgėti.

Nesiekiau užpildyti visų spragų, tačiau atsiradus galimybei tą padariau. Kas yra vertinama tik kaip tikėtina, taip šioje knygoje ir palikau, nors nuomonės radikaliai skiriasi net kalbant apie tikėtinumą.

Tai, kas yra nesutaikoma, lieka nesutaikyta. Daugiausia stengiausi atkurti bendrą kontekstą. Kleopatra iš tiesų nužudė savo tikrus brolius, o Erodas – savo vaikus. (Vėliau jis raudojo esąs „nelaimingiausias iš visų tėvų“.) Kaip mini Plutarchas, toks elgesys tarp valdovų buvo gana įprastas. Kleopatra buvo ne tik graži, romėnus žavėjo ir jos gausūs turtai bei rūmai, kuriuos žmonės, gyvenantys nuo vieno Viduržemio jūros kranto iki kito, vertino labai skirtingai. Pastaraisiais dešimtmečiais atliekant tyrinėjimus apie antikos ir helenizmo laikotarpio Egipto moteris, pavyko sukurti ryškų anų laikų paveikslą.

Pabandžiau nuplėšti priaugusį melodramos sluoksnį nuo paskutinių * Net grožinės literatūros kūrėjai neturi vienos nuomonės apie Cezario ir Kleopatros santykius – vieni teigė, kad šis ją mylėjęs (Handel, Thornton Wilder); kiti – priešingai (Shaw).

20

Ta e g i p t i e t ė

Kleopatros gyvenimo akimirkų, kurias net nuosaikūs kronikų kūrėjai vaizduoja tarsi muilo operoje. Tačiau juk dramos neatsiranda be pagrindo. Kleopatros era išsiskyrė nepaprastomis ir intriguojančiomis asmenybėmis. Pasibaigus šiai dramai, pagrindiniai jos veikėjai iš scenos dingsta netikėtai. Jų nebelikus, pasaulis ima griūti.

Svarbus ne tik faktas, kad mes nedaug žinome apie Kleopatrą, bet ir tai, kad ir ji pati nežinojo. Ji net nežinojo, kad gyvena I a. pr. Kr., vadinamuoju helenizmo laikotarpiu. Tai buvo nustatyta vėliau. (Helenizmo epocha prasideda nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. ir baigiasi 30 m. pr. Kr., mirus Kleopatrai. Turbūt tiksliausiai šis laikotarpis buvo apibūdintas kaip graikų era, kurioje graikams neteko jokio svarbesnio vaidmens.) Dėl tam tikrų priežasčių Kleopatra nežinojo, kad ji buvo Kleopatra VII. Viena iš priežasčių buvo ta, jog iš tiesų ji buvo Kleopatra VI. Ji niekada nepažinojo žmogaus Oktaviano vardu. Kleopatrą nugalėjęs žmogus, pastūmėjęs ją į savižudybę ir taip sukūręs jos įvaizdį ateities kartoms, buvo Gajus Oktavijus. Prieš įsiverždamas į Kleopatros gyvenimą jis – savo žymiojo senelio brolio, buvusio Kleopatros meilužio, savo valia jį įsisūnijusio garbei, – vadinosi Gajumi Julijumi Cezariu. Šiandien jį žinome kaip Augustą – taip jis pasivadino praėjus trejiems metams po Kleopatros mirties. Todėl šioje knygoje jis minimas kaip Oktavianas, be to, lieka du Cezariai – kaip visada, vienu per daug.

Nuo antikos laikų pasikeitė daug vietovardžių. Ieškodama jų atitikmenų, orientyru pasirinkau Lionel Casson nuorodas. Taigi Beritusu vadintas Beirutas, o nebeegzistuojantis Peluzijus – šiandieninio Portsaido rytinė dalis, Sueco kanalo pradžioje. Vardai šioje knygoje transliteruoti, taigi Cezario varžovas vadinamas Pompėjumi, o ne Gnaeus Pompeius Magnus, Cezario patikėtinis – Markas Antonijus, o ne Marcus Antonius. Beje, gerokai pasikeitė ir geogra�ja – kai kurios pakrantės buvo užlietos, pelkės išdžiūvo, kalvos nunyko. Šiandien Aleksandrija yra kur kas plokštesnė, nei buvo Kleopatros laikais, regis, buvo primirštas senovinis Aleksandrijos gatvių planas. Nilas 21

K L E O P A T R A

teka maždaug 3 kilometrais ryčiau. Tačiau dulkės, tvankus jūrinis oras ir purpuriniai Aleksandrijos saulėlydžiai nepasikeitė, nesikeičia ir �zikos dėsniai. Žmogaus prigimtis irgi lieka nepakitusi: pasakojimai iš pirmų lūpų vis dar toli nukrypsta nuo tiesos*. Per daugiau nei du tūkstantmečius mitas pasirodė gajesnis už tikrus faktus. Visi įvykiai (išskyrus atvejus, kai nurodoma kita data) vyko prieš Kristaus gimimą.

* Taip buvo nuo neatmenamų laikų. „Siekis paaiškinti faktus reikalauja daug pastangų, kadangi liudininkai apie tuos pačius įvykius pateikė skirtingus duomenis, tai priklausė nuo vienos ar kitos pusės pranašumo arba pasakotojų prisiminimų“, – skundėsi Tukididas dar prieš keturis šimtus metų iki Kleopatros.

22

II MIRUSIEJI NEBESIK A NDŽIOJA „Dievo palaima ir tikra sėkmė turėti tiek mažai giminaičių.“ M e na n dr a s

T� vasar� ji telkė samdomų kareivių gaują dykumos stovykloje, kaitinant vaiskiai Sirijos saulei. Jai, našlaitei ir tremtinei, sukako dvidešimt vieneri. Jau buvo patyrusi ir didžiulę sėkmę, ir negandą – ekstravagantišką sėkmės palydovę. Jai, įpratusiai prie didžiausios savo meto prabangos, teko įsikurti už dviejų šimtų mylių nuo gimtųjų namų su juodmedžio durimis ir onikso grindimis, laikina buveine tapo palapinė dykumos krūmokšniuose. Visus tuos mėnesius ji grūmėsi dėl savo gyvybės, sprukdama per Vidurio Egiptą, Palestiną ir pietinę Siriją. Visą dulkėtą vasarą ji būrė kariuomenę.

Visos moterys jos šeimoje turėjo tam gabumų, ir ji nebuvo išimtis. Šiaip ar taip, buvo pakankamai pasirengusi, kad priešo armija išžygiuotų jos pasitikti. Pavojingai arti, netoliese nuo Peluzijaus pajūrio tvirtovės, prie rytinės Egipto sienos, stovėjo 20 tūkstančių patyrusių kovotojų armija, prilygstanti pusei tos, su kuria prieš tris šimtmečius Aleksandras Didysis įžengė į Aziją. Toji armija buvo grėsmingas piratų ir banditų, nusikaltėlių, tremtinių ir pabėgusių vergų sambūris, kuriam formaliai vadovavo jos trylikametis brolis. Jiedu kartu buvo paveldėję Egipto sostą, tačiau, Kleopatrai nustūmus brolį nuo valdžios, šis atsilygindamas ištrėmė ją iš karalystės, kurią jie turėjo valdyti kartu kaip vyras ir žmona.

23

K L E O P A T R A

Taigi brolio armija kontroliavo Peluzijaus raudono mūro sienas su masyviais dvidešimties pėdų pusapvaliais bokštais. Jos stovykla buvo įsikūrusi toliau į rytus, apleistoje pakrantėje, karšto gelsvo smėlio jūroje. Kova grėsmingai artėjo. Kleopatros padėtį geriausiu atveju buvo galima pavadinti beviltiška. Paskutinį kartą – per visus ateinančius du tūkstantmečius – Kleopatra VII atsidūrė nuošalyje. Po kelių dienų ji įžengs į istoriją, kitaip tariant, susidūrusi su neišvengiamybe, susirems su neįmanomybe. Ėjo 48 metai pr. Kr. Visame Viduržemio jūros regione tvyrojo „keistas pamišimas“, pritvinkęs pranašingų ženklų ir fantastiškiausių gandų. Atmosfera buvo nervinga ir irzli: per vieną popietę nerimą keitė džiugesys, o galios jausmą – baimė. Kai kurie gandai net pasirodydavo esą teisingi. Liepos pradžioje Kleopatra išgirdo, kad romėnų pilietinis karas – rungtynės, kuriose nenugalimasis Julijus Cezaris susidūrė su nesutramdomuoju Didžiuoju Pompėjumi, – ketina įtraukti ir ją. Žinia sukėlė nerimą. Kiek Kleopatra galėjo prisiminti, romėnai visuomet buvo Egipto monarchų gynėjai. Egipto sostas buvo priklausomas nuo tos griaunančios jėgos, kuri per kelias kartas užkariavo didžiąją Viduržemio regiono dalį. Be to, Kleopatra pažinojo Pompėjų kaip itin gerą savo tėvo draugą, kuris, būdamas puikus karvedys, dešimtmečius skynė pergales sausumoje ir jūroje, vieną po kitos pavergdamas tautas Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Ir Kleopatra, ir jos nušalintasis brolis Ptolemėjas XIII jam buvo skolingi.

Netrukus Kleopatra sužinojo, kad nužudyti taip pat lengvai gali ir tas, kuriam padarei paslaugą, ir artimas šeimos narys. Rugsėjo 28 dieną Peluzijaus pakrantėje pasirodė Pompėjus. Cezario sutriuškintas ir apimtas nevilties, jis ieškojo prieglobsčio. Tad logiška, jog jis prisiminė jaunąjį karalių, kurio šeimą buvo ne kartą rėmęs ir kuri jautė jam dėkingumą. Jie tiesiog negalėjo atsisakyti išpildyti Pompėjaus prašymo. Trys regentai, kurie valdė vietoj jaunojo Ptolemėjo – jo retorikos mokytojas Teodotas, narsusis karališkosios sargybos vadas Achilas ir Potinas, eunuchas, sumaniai iškeitęs berniuko mokytojo vaidmenį į ministro pirmininko kėdę, – nesutarė. Netikėtas vizitas reikalavo nelengvo apsisprendimo, ir jie karštai ginčijosi. Nuomonės skyrėsi. At24

isoje savo Kleksu, ntriįstategę, ’as ir inių

rašyksnis – gemistise ir kyla nusi, chaausti

torioją ir metu

ečių elkuums. akis yto-

S TAC Y SCH I FF

K l e o p a t r a

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR Kleopatra G y v enimo istor ija

88

S TAC Y S C H I F F P ulitzer io pr em ijos l a im ėtoja