Michael Koryta
R omana s
Iš anglų kalbos vertė rūta steponavičiūtė
1
K
ai Arlenas Viagneris pastebėjo pirmąjį negyvėlį, traukinyje jie buvo praleidę jau penkias valandas. Iki pat tos akimirkos kelionė buvo velniškai maloni. Na taip, buvo karšta, o tolstant nuo Alabamos darėsi vis tvankiau, ypač kai kirto Pietų Džordžiją ir įvažiavo į Floridą, bet vis tiek buvo pakankamai smagu. Traukinyje buvo trisdešimt keturi vyrai, keliaujantys į stovyklas Floridos Ki salose, visi veteranai, išskyrus šalia Arleno sėdintį devyniolikmetį vaikinuką iš Naujojo Džersio vardu Polas Brikhilas. Kelionės pradžioje jie visi šiek tiek pasišnekučiavo, pasisakė vardus, pasisvaidė nerūpestingais juokeliais ir kandžiomis pastabomis – kaip paprastai atsitinka vyrų kompanijoje, kai jie mėgina apsiprasti vieni su kitais – juk visi suvokė, kad artimiausius keletą mėnesių teks praleisti kartu; o tada šurmulys aprimo. Vieni miegojo, keletas išsitraukė kortas, kiti paprasčiausiai sėdėjo ir stebėjo pro šalį slenkantį kraštovaizdį – daugiausia laukus, kurie vis tirštėjančiose vėlyvos vasaros sutemose 5
Michael Koryta
iš pradžių pasidarė migloti, o paskui ir visai prarado formas, tik bangavo tamsūs, kai virš jų tarsi visa reginti šmėkla pakilo mėnulis. Arlenas tiesiog klausėsi. Daugiau nieko jam ir neliko, nes Polas Brikhilas vietoj burnos turėjo užbortinį variklį. Pro šalį bėgo mylios ir minutės, o Brikhilas tai kažką aiškino Arlenui, tai kažko klausinėjo jo. Devynis kartus iš dešimties vaikinukas pats ir atsakydavo Arlenui nespėjus nė burnos praverti. Kai juodu pirmą kartą susitiko prieš keletą mėnesių Alabamoje, Brikhilas jam atrodė tykus vaikis; tada Arlenas net pagalvojo, kad jis labai drovus. Tikrai nė iš tolo nenujautė, kad vaikinukas gali neužsičiaupdamas kalbėti vos tik apsipratęs su žmogumi. Buvo akivaizdu, kad su Arlenu jis velniškai gerai apsiprato. Kol ratai bildėjo šiaurinės Floridos geležinkelių bėgiais, Polas Briklihas išsijuosęs pasakojo Arlenui visas priežastis, kodėl būsima darbo vieta bus tokia puiki. Jų laukė ne tik tilto statyba, bet ir saulė, žydras vanduo ir laivai, kainuojantys daugiau nei dauguma namų. Jie galės pažvejoti, gal net pavyks pagauti kokį tarpūną. Polas buvo matęs nuotraukų su didžiaisiais tarpūnais – beveik tokio pat ilgio kaip laivai, į kuriuos juos bandė įkelti. O dar Ki salose lankosi daug garsių žmonių, visokiausio plauko įžymybių, ir galbūt jiems pavyks netyčia susidurti su keliomis iš jų, ir... Vyrai aplink juos kalbėjosi ir juokėsi, keletas skrebeno laiškus namuose likusiems mylimiesiems. Laiško nuo Arleno niekas nelaukė, todėl jis nusprendė pasitenkinti pora gurkšnelių iš savo plokščios gertuvės ir pamėgino nors truputį nusnūsti 6
kiparisų namai
nepaisydamas dusinamos šilumos ir prakaituojančių vyrų skleidžiamos smarvės. Buvo velniškai karšta. Brikhilas pagaliau nutilo, tarsi tik dabar pastebėjęs, kad Arlenas sėdi užmerktomis akimis ir pokalbyje nebedalyvauja. Arlenas atsiduso džiaugdamasis atokvėpiu. Polas buvo pakankamai mielas vaikis, tačiau Arlenas nebuvo iš tų žmonių, kurie jaučia būtinybę pasakyti daug žodžių, kur užtektų vos keleto. Traukinys sau dardėjo tolyn. Nors artėjo naktis, karštis neatslūgo. Prakaitas vis dar žliaugė Arleno nugara žemyn link strėnų, prilipino plaukus prie kaktos. Jis labai norėjo užmigti, tada daug greičiau prabėgtų šios karštos mylios. Galbūt padės dar vienas gurkšnelis. Atsimerkė, mieguistai pravėręs vokus, ir išvydo kaulinę ranką. Jis sumirksėjo, atsisėdo tiesiau ir pažvelgė atidžiau. Niekas nepasikeitė. Ranka laikė penkias kortas ir priklausė vyrukui vardu Volesas O’Konelas, veteranui iš Džordžijos valstijos, pačiam triukšmingiausiam žmogui šioje kompanijoje. Jis sėdėjo nusisukęs, įsitraukęs į žaidimą, todėl Arlenas negalėjo matyti jo veido. Tik tą kaulinę ranką. „Ne, – pagalvojo Arlenas, – ne, po galais, tik ne dar vienas.“ Vaizdas sukėlė jam šiurpulį, tačiau nepribloškė. Toli gražu ne pirmą kartą tai regėjo. „Jis mirs, jeigu man nepavyks rasti būdo, kaip tai sustabdyti, – pagalvojo Arlenas, apimtas liūdno, šleikštulį keliančio 7
Michael Koryta
susitaikymo, būdingo tik žmonėms, jau turintiems patirties tokiuose dalykuose. – Vos tik nuvažiuosime į Ki salas, senis Volesas O’Konelas paslys ir kur nors trinktels galvą. Arba vargšelis įkris į bangas ir panirs po jomis, nes nemoka plaukti, o man liks tik šis atsiminimas, vienas iš daugelio tokių pačių. Perspėčiau jį, jei galėčiau, bet vyrai neklauso tokių perspėjimų. Jie negali sau to leisti.“ Būtent tada jis pakėlė galvą, o nusisukęs nuo mirguliuojančių vagono šviesų apšviesto Voleso išvydo, kad jį supa skeletai. Beveik visi paskendę šešėliuose, vieni juokėsi, kiti šypsojosi, treti miegojo. Visi – vien kaulai, kur turėtų būti mėsa ir oda. Tie nedaugelis, kurie sėdėjo tiesiai po lempomis, vis dar turėjo odą, tačiau nebeturėjo akių, o tuščiose jų akiduobėse sūkuriavo pilki dūmai. Akimirką Arlenas Viagneris pamiršo kvėpuoti. Jį užliejo šaltis, galva apsvaigo, tada jis pro sukąstus dantis įtraukė oro gurkšnį ir atsisėdo ant sėdynės visiškai tiesiai. Jie visi žus traukinio katastrofoje. Tai buvo vienintelis nors kiek protingas paaiškinimas. Traukinys nuriedės nuo bėgių ir jie visi mirs. Visi iki vieno. Arlenas jau matė tai anksčiau ir puikiausiai žinojo, ką tai reiškia, ir žinojo, kad... Prabilo Polas Brikhilas: – Arlenai? Arlenas atsisuko į jį. Vaikino veidą aiškiai apšvietė tiesiai virš jo galvos kabanti lempa, apsupo jį šviesos ratu, išryškindama tamprią, įdegusią jaunuolio, kuris kiauras dienas praleidžia lauke, odą. Arlenas pažvelgė jam į akis ir išvydo jose sūkuriuo8
kiparisų namai
jančias dūmų sruogas. Dūmai plonais siūleliais kilo aukštyn, skleidėsi tarsi vėduoklė aplink vaikinuko galvą, o Arleno galvą užpildė baisiais prisiminimais. – Arlenai, ar tau viskas gerai? – paklausė Polas Brikhilas. Jis norėjo klykti. Norėjo klykti ir sugriebti vaikiną už rankos, bet bijojo, kad prisilietęs pajus tik šaltą, glotnų kaulą. „Mes visi mirsime. Nuskrisime nuo bėgių lėkdami milžinišku greičiu ir ištikšime į šiuos pelkėtus miškus, o aplink mus trūkinės ir eižės karštas metalas...“ Tamsioje naktyje aidžiai nuskambėjo švilpukas ir traukinys pradėjo mažinti greitį. – Tuoj vėl sustosim, – pasakė Polas. – Atrodai lyg nesveikuotum. Galbūt tau reikėtų išpilti tą gertuvę. Vaikinukas nejautė pasitikėjimo alkoholiu. Arlenas suvilgė lūpas seilėmis ir pratarė: – Gal ir taip, – o tada apsidairė po vagoną užpildžiusią skeletų įgulą ir pajuto, kaip traukinys stabdydamas sudrebėjo. Didžiulis sąstatas greitai lėtėjo, Arlenas jau matė už langų mirguliuojančias šviesas, rodančias, kad artėja stotis. Jie netrukus atvyks į kokią nors užkampio stotelę, kur į traukinį bus pakrauta anglių, o vyrai turės galimybę išlipti, prasivaikščioti ir nusišlapinti. Tada jie vėl sulips atgal ir visu greičiu nurūks į pietus, į jų tykančią mirtį. – Polai, – pasakė Arlenas, – privalėsi man padėti juos įtikinti. – Apie ką tu čia kalbi? – Mes nelipsime atgal į šį traukinį. Nė vienas iš mūsų.
2
Ž
monės pasipylė iš vagonų ant stoties perono, vaikštinėjo iš vietos į vietą, rąžėsi, rūkė. Sparčiai artėjo dešimta valanda vakaro, tačiau nors saulės šviesa jau seniai išblėso, drėgnas karštis liko. Peroną dengiančios lentos buvo nuklotos sudžiūvusiu ir į dulkes sutryptu pelkių dumblu, o tamsoje, už apšviesto ploto, Arlenas matė suglebusius palmių lapų siluetus, nejudinamus nė menkiausio vėjelio. Gūdus Floridos užkampis. Arlenas nežinojo, koks čia miestas, ir jam tai visiškai nerūpėjo; nesvarbu, koks pavadinimas, jam tai bus paskutinė kelionės šiuo traukiniu stotelė. Tiek daug mirties šmėklų vienu metu jis neregėjo nuo pat karo. Gali būti, kad neužteks palikti traukinį. Galbūt oru sklando koks nors virusas, arba nuo žmogaus prie žmogaus nematomas skleidžiasi maras, panašiai kaip 1918 metų gripas, kuris pasiglemždavo gyvybes sparčiau nei pati giltinė. – Kas atsitiko? – paklausė Polas Brikhilas sekdamas paskui Arleną, kuris žengė šalin nuo vyrų minios ir iš kišenės išsitrau10
kiparisų namai
kė gertuvę. Iš čia atsivėręs vaizdas buvo toks kraupus, kad Arleno rankos pradėjo drebėti: judėdami per vagonus ir žengdami ant stoties platformos, vyrai tai išnirdavo iš šešėlių, tai vėl į juos panirdavo, per keletą sekundžių tarsi išsinerdami iš odos ir tapdami skeletais, o tada akimirksniu ir vėl ją užsidėdami; toks svaiginantis vaizdas, kad Arlenas užsimanė kur nors prisėsti, užsimerkti ir didžiuliais gurkšniais ilgai gerti viskį. – Netrukus atsitiks kažkas negero, – pasakė garsiai. – Kaip suprasti? – paklausė Polas, tačiau Arlenas neatsakė. Jis spoksojo į išlipančius vyrus ir ūmai šį tą suprato: vos tik jie išlipdavo iš traukinio, oda vėl apgaubdavo jų kaulus, susinerdama į vieną visumą, tarsi išgydyta magiškos lazdelės mostelėjimo. Dūmų sruogos iš jų akiduobių išsisklaidydavo miglotame nakties ore. Tai traukinys. Taip, kad ir kas turėjo atsitikti, atsitiks būtent šiam traukiniui. – Netrukus atsitiks kažkas negero, – pakartojo jis. – Mūsų traukiniui. Atsitiks kažkas labai blogo. – Iš kur žinai? – Žinau ir tiek, po galais! Polas dirstelėjo į gertuvę, o jo akys pasakė tai, ko neišreiškė žodžiais. – Aš nesu girtas. Išgėriau ne daugiau nei keletą gurkšnių. – Kaip suprasti, atsitiks kažkas blogo? – vėl paklausė Polas. Arlenui buvo sunku pasakyti tiesą, žodžiai strigo gerklėje, nepajėgė jų paleisti. Viena yra regėti tokį siaubą, visai kas 11
Michael Koryta
kita – daug blogiau – prabilti apie tai garsiai. Ne tik dėl to, kad sunku apibūdinti, bet ir todėl, kad niekas niekada nepatikėdavo. Be to, vos prabilus apie tokius dalykus, susidaro toks žmogaus įvaizdis, kurio pakeisti vėliau praktiškai neįmanoma. Arlenas puikiai tai žinojo, nuo pat mažų dienų. Tačiau Polas Brikhilas tik ką sėdėjo priešais jį su akyse tvyrančiais dūmais, ankstyvo rytmečio audros debesų spalvos, o Arlenas tvirtai žinojo, ką tai reiškia. Negalėjo leisti vaikinukui vėl lipti į tą traukinį. – Žmonės mirs, – ištarė jis. Polas Brikhilas atsilošė ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį. – Jeigu lipsime į tą traukinį, visi mirsime, – pasakė Arlenas. – Esu tuo tikras. Jis praleido ne vieną dieną stengdamasis apsimesti, kad neturi šio sugebėjimo; bandydamas sviesti jį šalin tarsi nuodingą vorą, sučiuptą beropojantį ranka aukštyn, kai net kūną nupurčiusiam šiurpui likus tik atsiminimuose, vis dar dėkoji maloningam Apvaizdos įsikišimui, kad tau buvo suteikta galimybė numušti šlykštynę šalin. Tačiau jam tokia galimybė niekada nebuvo suteikta. Ne, atšiaurūs mirties pranašai persekiojo jį nuolat neduodami nė akimirkos atsikvėpti. Atpažindavo juos vos išvydęs ir žinojo, kad jie tikrai ne optinė apgaulė, tikrai ne prasto alkoholio sukeltas proto užtemimas, o pranašystės, kurias sukeldavo aiškiaregystės dovana, suteikta niekada jos netroškusiam žmogui. 12
kiparisų namai
Jis nenorėjo net užsiminti apie tai kitiems vyrams žinodamas, kokio atsako sulauks, tačiau tikrai negalėjo ignoruoti tokio dalyko. „Kalbėk garsiai ir glaustai, – pagalvojo jis, – taip, kaip kalbėdavai mūšio įkarštyje, kai privalėdavai priversti juos išklausyti, išklausyti tuoj pat.“ – Vaikinai, – ištarė jis, suteikdamas bent truputį senojo kareiviško įsakmumo savo balsui, – paklausykite manęs. Pokalbiai nutrūko. Kai du vyrai, jau stovėję ant traukinio vagono pakopos, atsisuko, į jį tuščias akiduobes atgręžė dvi kaukolės. – Man atrodo, kad bus geriau visiems palaukti kito traukinio, – pasakė jis. – Šitame slypi kažkokia nelaimė. Aš tuo tikras. Stojo ilga tyla, kurią pagaliau nutraukė Volesas O’Konelas. – Ką čia, po velnių, kalbi, Viagneri? – paklausė jis ir jo žodžius iš karto palydėjo pritariantis daugelio balsų murmėjimas. – Šiame traukinyje kažkas ne taip, – pasakė Arlenas. Stovėjo įsitempęs, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti jų žvilgsnius. – Ir žinai tai visiškai užtikrintai? – pasiteiravo O’Konelas. – Žinau. – Kaip? Ir kas jam negerai? – Negaliu pasakyti, kas jam negerai, bet kažkas tikrai yra. Aš... nujaučiu tokius dalykus. O’Konelo veidą pamažu užliejo šypsena. 13
Michael Koryta
– Pažinojau keletą juokdarių, – ištarė jis, – bet niekada nemaniau, kad tu vienas iš jų. Tikrai nepanašus. – Po galais, žmogau, aš nejuokauju. – Tai tu turi nuojautą, kad traukiniui kažkas negerai, ir nori pasakyti, kad nejuokauji? – Gimtinėje pažinojau našlę, kuri buvo tokia pat, – prabilo dar vienas vyras iš aplink juos susispietusių keleivių rato pakraščio. Tai buvo liesas, bet tvirtas seniokas, ne kartą sulaužyta kreiva nosimi. Arlenas jo vardo nežinojo – po galais, nežinojo daugelio jų vardų, o tai buvo problemos dalis: be Polo grupėje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų pažinojęs Arleną ilgiau nei ši kelionė. – Tikrai? – tarė O’Konelas. – Su ja irgi kalbėjosi traukiniai? – Ne. Ji turėjo nuojautą, visai tokią pat, kaip jis kalba. Tik ji gaudavo ženklus iš pelėdų, mėnulio atspindžių ir kitokio mėšlo, kad net įsivaizduot negali. Vyrukas kalbėjo plačiai išsišiepęs, O’Konelo veide atsispindėjo tokia pat išraiška. Jis tarė: – Ir ji, savaime aišku, niekada neklydo? – Savaime aišku, – atitarė seniokas ir sugageno. – Štai, dar nebus nė devynerių metų praėję, kai ji išpranašavo, kad mūsų laukia dienų pabaiga. Žinojo tai visiškai užtikrintai. Turėjo užgriūti mus iki žiemos. Negaliu įsivaizduoti, kaip ji galėjo suklysti, matyt, pražiopsojau visą tą dangun ėmimo ekstazę, štai taip atsidūriau čia su jumis, nuodėmingais šunsnukiais. 14
kiparisų namai
Dabar juokėsi jau visas būrys. Arlenas jautė, kaip karštis išmuša veidą, o mintis užgriūva atsiminimai apie tėvą ir gėdą, išvijusią jį iš vaikystės namų. Už jo nugaros sustingęs ir tylėdamas stovėjo Polas Brikhilas, tikriausiai vienintelis grupėje, kuris net nekikeno. Netoli Voleso O’Konelo sustingo vyras, kurio šypsena atrodė priverstinė, nejauki, tačiau net ir jis stengėsi neišsiskirti iš minios. – Reikės man paprašyti gurkšnelio to, kas toje tavo gertuvėje, – pasakė O’Konelas. – Atrodo, galingas sirupėlis. – Tai ne alkoholis kalba, – atkirto Arlenas, – aš sakau tiesą. Vaikinai, patikėkit, kare mačiau tokių dalykų kaip ir šiąnakt, o kiekvieną kartą, kai tai išvysdavau, žmonės mirdavo. – Kare žmonės mirdavo kiekvieną prakeiktą dieną, – pasakė O’Konelas. Iš jo balso išgaravo visas linksmumas. – Ir visi mes tai matėme, ne tik tu. Daugelis iš mūsų nekuoktelėjo nuo to, ką matė. Kai kuriems, – jis pabrėžtinai linktelėjo į Arleną, – pasisekė truputėlį mažiau. O dabar pasilaikyk savo pasakaites patiklesniems klausytojams. Mums čia nereikia neramumų. Ten, kur baigiasi šie bėgiai, mūsų laukia darbas, ir mums visiems jo reikia. Tada minia išsisklaidė, vyrai grįžo prie savo pokalbių skersakiuodami į Arleną. Arlenas pajuto ant rankos kažkieno delną, staigiai pasisuko užsimojęs kumščiu, nežiūrėdamas kam ketina suduoti, apakintas gėdos ir baimės. Bet tai buvo tik Polas, mėgindamas nusitempti jį toliau nuo grupės. – Arlenai, geriau jau apsiramink. 15
Michael Koryta
– Kad aš prasmegčiau, jei apsiraminsiu. Sakau tau... – Aš suprantu, ką mums pasakoji, bet tai kažkokia nesąmonė. Gal tu karščiuoji arba... Arlenas ištiesė ranką ir sugriebė vaikinuką už marškinių apykaklės. Polo akys išsiplėtė, tačiau jis nebandė atplėšti Arleno rankos, visai nejudėjo, kai Arlenas prabilo žemu, šiurkščiu balsu. – Berniuk, tavo akyse buvo dūmai. Man nusispjaut, kad tu jų nematei, kad niekas kitas nematė, dūmai ten buvo, o tai yra tavo mirties ženklas. Tu mane jau kurį laiką pažįsti, todėl dabar paklausk savęs: kiek kartų Arlenas Viagneris kalbėjo kvailystes? Ar dažnai atrodė pakrikęs? Paklausk savęs to ir dar paklausk, ar nori šiąnakt mirti? Jis paleido vaikino apykaklę ir žengė atgal. Polas kilstelėjo delną, persibraukė atgalia ranka burną, nenuleisdamas nuo Arleno akių. – Brikhilai, ar tu manimi pasitiki? – paklausė Arlenas. – Pats žinai, kad pasitikiu. – Tai dabar paklausyk manęs. Net jeigu gyvenime daugiau nepaklausysi nė vieno kito žmogaus, paklausyk manęs. Atgal į tą traukinį nelipk. Vaikinukas nurijo ir nusuko akis į tamsą. – Arlenai, nenoriu parodyti tau nepagarbos, bet tai, ką sakai... niekaip negalėtum to žinoti. – Aš tai matau, – pasakė Arlenas. – Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš galiu tai matyti. 16
kiparisų namai
Polas nieko neatsakė. Jis vėl nusisuko nuo Arleno, pažvelgė į kitus keleivius, kurie stebėjo vaikiną su užuojauta, o Arleną – su panieka. – Štai dar vienas klausimas, kurį turėtum sau užduoti, – vėl prabilo Arlenas. – Ar gali sau leisti suklysti? Polas žvelgė į jį tylėdamas, kol sušvilpė traukinio švilpukas, o vyrai numetė nuorūkas ant žemės ir sutrypę jas išsirikiavo lipti į traukinį. Arlenas stebėjo, kaip jiems belipant laipteliais į vagonus, oda ir mėsa nyko nuo jų kūnų atidengdama kaulus. – Berneli, tik neleisk tam kuoktelėjusiam šunsnukiui įtikinti čia pasilikti, – užkriokė Volesas O’Konelas užlipęs į vagoną; pusė jo veido buvo kaukolė, pusė – stipraus vyro, kuris tikėjo, kad yra pakankamai tvirtas susidoroti su visais atėjūnais. – Čia vieni aligatoriai, o jeigu nenori rytoj vakarienei jų valgyti, ar kad jie valgytų tave, geriau lipk į vagoną. Polas į jį nežiūrėjo. Jis nenuleido akių nuo Arleno. Garvežys jau pukšėjo kaupdamas garus, pasiruošęs tempti savo krovinį į pietus, link Floridos salų, ten, kur vaikinukas taip troško patekti. – Tu kalbi rimtai, – pasakė jis. Arlenas linktelėjo. – Ir taip jau yra atsitikę? – tęsė Polas. – Tau tai ne pirmas kartas? – Taip, – patvirtino Arlenas. – Man tai ne pirmas kartas.
įsigykite
knygą dabar