Page 1


2

M i c h a e l s c ot t


Michael Scott Kerėtoja

KerėtojA Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys

R omana s Iš anglų kalbos vertė rasa krulikauskienė

3


4

M i c h a e l s c ot t


Kerėtoja

5

Aš pavargau, o... kaip pavargau. Labai greitai senstu. Sąnariai sustingę, regėjimas ne toks aštrus, o ir girdžiu prastai. Per pastarąsias penkias dienas teko panaudoti galias dažniau nei kada nors anksčiau per visą šimtmetį, tad senstu žymiai greičiau. Paskaičiavau, kad nuo praėjusio ketvirtadienio pasenau dešimčia metų, o gal net daugiau. Jei noriu išgyventi, turiu atgauti Abraomo knygą, bet negaliu – nedrįstu – daugiau naudotis galiomis. Kodeksas pas Di – žinau, kad teks dar sykį pasinaudoti slopstančios auros galiomis. Privalau, jei norime likti gyvi. Kas kartą pasinaudojęs galiomis jaučiuosi prie mirties... o mirus Perenelei ir man, niekas nebestos prieš daktarą Di ir tamsos vyresniuosius. Mums mirus, ateis pasaulio pabaiga. Tačiau mes dar gyvi. Su mumis yra dvyniai. Šįkart tikrieji, legendoje minimi dvyniai su švariausiomis aukso ir sidabro auromis. Kol dvyniai gyvi, turime vilties. Tuojau atvyksime į Londoną. Bijau šio miesto labiau nei bet kurio kito, nes jame daktaras Di jaučiasi pats galingiausias. Paskutinį kartą mudu su Perenele buvome šiame mieste 1666 metais – tada norėdamas mus sugauti magas vos nesudegino miesto iki pamatų. Niekada nebuvome grįžę į Londoną. Jis traukia vyresniuosius iš viso pasaulio – Londone jų daugiau nei visose likusiose Žemės rutulio vietose. Vyresnieji, kitos kartos būtybės ir nemirtingieji


6

M i c h a e l s c ot t

žmonės ramiausiai vaikštinėja šio miesto gatvėmis, nes niekas jų

nepastebi. Žinau mažiausiai dešimtį Šešėlių karalysčių, šen bei ten išsibarsčiusių po Britų salas. Keltų krašte kertasi daugiau lėjų nei kurioje kitoje pasaulio šalyje, tad meldžiuosi, kad sužadinę dvynių galias galėtume pasinaudodami lėjomis grįžti į San Franciską, pas mano mieląją Perenelę. Londone gyvena ir karalius Gilgamešas, seniausias Žemėje nemirtingasis. Jo žinios – begalinės, neaprėpiamos. Sakoma, kad jis kažkada saugojo Kodeksą ir net pažinojo Abraomą, parašiusį šią knygą. Legendose pasakojama, kad Gilgamešas moka visų gaivalų magijas, bet, nors ir atrodytų keista, niekada neturėjo galios jomis pasinaudoti. Karalius neturi auros. Dažnai susimąstydavau, kaip reikėtų jaustis, kai žinai tiek nuostabių dalykų, patiri amžių amžiais kauptą išmintį, moki burtažodžius ir užkeikimus, kurie galėtų paversti Žemę kažkada buvusiu rojumi... bet neturi galios visu tuo pasinaudoti. Sakiau Sofi ir Džošui, kad reikia susirasti Gilgamešą, kuris juodu išmokytų Vandens magijos ir padėtų surasti lėjų liniją, parvesiančią namo. Tačiau dvyniai nė nenutuokia, kad žaidimas labai rizikingas – jei karalius atsisakys padėti, pakliūsime į Di spąstus, iš kurių nėra vilties išsivaduoti. Nesakiau dvyniams ir to, kad Gilgamešui pasimaišę galvoje... ir kad paskutinį kartą, kai mudu matėmės, jis pamanė, esą ketinu jį nužudyti. Iš alchemiko Nikolo Flamelio dienoraščio. Parašyta birželio 4-ąją dieną Londone, priešų mieste


Kerト葉oja

,, Bir2elio 4 diena

pirmadienis

7


8

M i c h a e l s c ot t


Kerėtoja

9

Pirmas skyrius

– Manau, kad matau juos. Žalia skranda su gobtuvu vilkintis jaunuolis stovėjo tiesiai po didžiuliu apvaliu laikrodžiu Pankraso stotyje. Vaikinas atitraukė nuo ausies telefoną ir dar sykį patikrino stačiakampiame ekrane raibuliuojantį vaizdą. Nuotrauką anglų magas atsiuntė prieš kelias valandas. Ant jos buvo matyti išmušta data – birželio 4 d. ir valanda 11:59. Spalvos buvo susiliejusios, nublukusios, nuotrauka atrodė neryški, lyg būtų fotografuota skaitmenine apsaugos kamera. Nuotraukoje pagyvenęs vyras trumpais žilais plaukais ir du paaug­ liai lipo į traukinį. Pasistiebęs ant pirštų galų jaunuolis nužvelgė stotį ieškodamas tos pačios pastebėtos trijulės. Vieną akimirką net nuogąstavo, kad pametė juos, neras toje žmonių grūstyje, tačiau net jei ir taip – toli jie nenubėgs. Viena sesuo laukia laiptų apačioje, kita gatvėje stebi išėjimą. Kurgi dingo tas senis su paaugliais? Siauromis, suspaustomis šnervėmis patraukęs orą jaunuolis pajuto nesuskaičiuojamą gausybę stotyje tvyrojusių kvapų. Tuojau pažino daugybės žmonių dvoką, nesuskaitomą galybę susimaišiusių kvepalų, dezodorantų ir dantų pastų kvapų, riebaus kepamo maisto smarvę iš stoties restoranų, nosį kuteno stiprus kavos aro-


10

M i c h a e l s c ot t

matas ir traukinių variklių bei vagonų ratus sutepusios alyvos tvaikas. Šnervės nepaprastai išsiplėtė, jaunuolis užsimerkė, atlošė galvą. Kvapas, kurio ieškojo, buvo senesnis, laukinis, nenatūralus... Štai! Mėtos – sunkiai juntamas mėtų dvelksmas. Apelsinai – vos užuodžiamas kvapas. Vanilė – tik pėdsakai. Už nedidelių stačiakampių akinių nuo saulės slypinčios mėlynai juodos akių lėliukės išsiplėtė. Seklys dar sykį patraukė orą – dabar jau pagavo per visą didžiulę traukinių stotį nusidriekusias auros aromato gijas. Rado juos! Nuotraukoje telefono ekrane matytas pagyvenęs vyras žingsniavo per stoties laukiamąjį tiesiai jo link. Vyras vilkėjo juodais džinsais, nudrengta odine striuke, o kairėje rankoje nešėsi nedidelį kelioninį krepšį. Visai kaip toje anksčiau darytoje nuotraukoje paskui senioką žengė du šviesiaplaukiai paaugliai – tikrai panašūs, jog nesuabejotum, kad tai brolis ir sesuo. Vaikinas buvo aukštesnis, abu turėjo kuprines. Seklys telefonu skubiai nufotografavo trijulę ir pasiuntė daktarui Džonui Di. Nors anglų mago visai negerbė, tapti jo priešu taip pat nebuvo jokio noro. Di tarnavo vienam didžiausių ir pavojingiausių tamsos vyresniųjų. Kai trijulė prisiartino, traukdamas žalios striukės gobtuvą ant akių, jaunuolis nusisuko ir paskambino laiptų apačioje laukiančiai seseriai. – Tai tikrai Flamelis ir dvyniai, – sumurmėjo į telefoną senovine kalba, kuri vėliau tapo galų. – Eina tavęs link. Čiupsime juos, kai ateis į Justono kelią. Išjungęs telefoną, jaunuolis su gobtuvu pasileido alchemikui ir dvyniams iš paskos. Lengvai skynėsi kelią per ankstyvą popietę


Kerėtoja

11

besibūriuojančią minią – atrodė kaip vienas iš daugelio paauglių: niekuo neišsiskiriantis, nudribusiais džinsais, numintais sportiniais batais ir per didele striuke, galvą pakišęs po gobtuvu, o akis paslėpęs už tamsių akinių. Nepaisant išvaizdos, jaunuolis vis dėlto nebuvo nė iš tolo panašus į žmogų. Jis su seserimis pirmą kartą atvyko į šį kraštą, kai sala dar buvo susijungusi su Europos žemynu. Ištisos kartos juos garbino kaip dievus. Labai nesmagu, kad jam įsakinėja Di – juk jis galų gale tik žmogus. Tačiau anglų magas pažadėjo jaunuoliui skanią dovanėlę – Nikolą Flamelį, legendinį alchemiką. Di davė aiškius nurodymus, kad brolis ir seserys gali pasidalyti Flamelį, bet dvynių liesti, šiukštu, nevalia. Jaunuolio lūpos persikreipė. Jo sesutės nesunkiai pagaus dvynius, o jam teks garbė nudėti Flamelį. Juodas kaip anglis liežuvis švystelėjo burnos kamputyje – vien nuo tokios minties magėjo apsilaižyti lūpas. Alchemiko užteks kelioms savaitėms. Žinoma, skaniausius gabaliukus paliks motinai. Nikolas Flamelis sulėtino žingsnius, palaukė, kol Sofi ir Džošas prisivys. Prisivertęs nusišypsoti Nikolas parodė į beveik dešimties metrų aukščio bronzinę statulą po laikrodžiu, vaizduojančią apsikabinusią porelę. – Ši vieta vadinama pasimatymų vietele, – garsiai tarė Flamelis. Pašnibždomis pridūrė: – Mus seka. – Vis dar šypsodamasis pasilenkė prie Džošo ir sumurmėjo: – Nė nebandyk atsigręžti. – Kas? – sukluso Sofi. – Kas per velniava? – sunerimo Džošas. Vaikiną pykino, svaigo galva, nes naujai sužadinus galias pojūčiai paaštrėjo, o nuo stoties plūdo galybė kvapų ir garsų. Galva, regis, skilo pusiau, nedavė ramybės pulsuojantis skausmas pakaušyje, o šviesos plieskė taip stip­ riai, kad teko užsidėti akinius nuo saulės.


12

M i c h a e l s c ot t

– Tikrai, „kas per velniava“ – labai tinkamas pastebėjimas, – niūriai pritarė Nikolas. Pakėlęs pirštą parodė į laikrodį, tarsi kalbėtų apie jį. – Nežinau, kas tai, – prisipažino. – Kažkas labai senas. Pajutau vos tik išlipęs iš traukinio. – Pajutai? – pasitikslino nesiorientuojantis aplinkoje Džošas. Kas sekundę jam darėsi vis blogiau. Nesijautė taip blogai nuo tada, kai vos negavo širdies smūgio Mohavio dykumoje. – Dilgčiojimą lyg niežėtų. Mano aura reaguoja į visus ir viską aplinkui. Kai išmoksite bent kiek daugiau valdyti savo auras, sugebėsite pajusti lygiai tą patį. Atlošusi galvą aukštyn, tarsi gėrėtųsi metaliniais ir stikliniais lubų papuošimais, Sofi lėtai atsigręžė atgal. Aplinkui grūdosi žmonių minia. Dauguma atrodė panašūs į vietinius gyventojus, vykstančius į darbą ar iš jo, nors netrūko ir turistų – šie sustodavo, kad nusifotografuotų prie statulos „pasimatymų vietelėje“ ar didžiulio laikrodžio fone. Atrodė, kad niekas nekreipia ypatingo dėmesio į merginą ir jos bendrakeleivius. – Ką darysime? – paklausė Džošas. Pamažu jį ėmė pulti panika. – Galiu padidinti Sofi galias, – vapėjo vaikinas, – kaip tada Paryžiuje... – Ne, – atšovė Flamelis stipriai, lyg geležiniais gniaužtais sugriebdamas jam ranką. – Nuo dabar gali naudotis galiomis tik kritiniu atveju. Vos tik sužadinsi auros galias, visi vyresnieji, kitos kartos būtybės ir nemirtingieji dešimties mylių spinduliu pajus, kad esi šalia. O čia, Anglijoje, beveik kiekvienas sutiktas nemirtingasis tarnauja tamsos vyresniesiems. Be to, šioje šalyje sužadinęs galias gali prikelti ir kitus padarus, kuriuos geriau palikti miegančius. – Bet juk sakei, kad mus seka, – nesutiko Sofi. – Vadinasi, Di jau žino, jog esame čia. Flamelis pasivedėjo dvynius į kairę, toliau nuo statulos, skubino eiti link išėjimo.


Kerėtoja

13

– Įsivaizduoju, kad visoje Europoje, kiekviename oro ir jūrų uoste bei visose geležinkelio stotyse pastatyti stebėtojai. Nors Di įtaria, kad pasuksime į Londoną, vos tik kuris nors jūsų pasinaudos auros galiomis, magui neliks jokių abejonių. – Ir ką tada darysime? – sužiuro į Flamelį Džošas. Ryškioje stoties apšvietimo lempų šviesoje buvo matyti naujos, gilios raukšlės ant alchemiko kaktos ir aplink akis. Flamelis gūžtelėjo. – Kas žino, ko gali griebtis Di? Jis netekęs vilties, o žmonės, atsidūrę beviltiškoje situacijoje, gali iškrėsti siaubingų dalykų. Prisimenate, jis stovėjo ant Paryžiaus katedros stogo. Buvo pasiryžęs sunaikinti tą senovinį pastatą, kad tik sustabdytų jus... ketino jus nužudyti, kad nepabėgtumėte iš Paryžiaus. Sumišęs Džošas papurtė galvą. – Štai šito ir nesuprantu – maniau, kad nori sučiupti mus gyvus. Flamelis atsiduso. – Di praktikuoja nekromantiją. Tai bjaurus, siaubingas moks­ las, padedantis dirbtinai sužadinti mirusiojo aurą ir grąžinti kūną į gyvenimą. Vien nuo tos minties Džošą nupurtė šaltukas. – Sakai, būtų mus nužudęs, o paskui vėl prikėlęs? – Taip. Kritiniu atveju, – Flamelis švelniai spustelėjo vaikinui petį. – Patikėk, tai būtų varganas egzistavimas, lyg gyvenimo šešėlis. Nepamiršk, kad Di matė, ką padarėte, tad dabar jau numano, kokios jūsų galios. Jei dar abejojo, kad esate legendiniai dvyniai, tai dabar jokių abejonių neliko. Jis privalo jus sučiupti. Esate jam reikalingi, – alchemikas kumštelėjo Džošui į krūtinę. Sušlamėjo popierius. Po marškinėliais, audeklo maišelyje ant kaklo, Džošas nešiojosi du lapus, kuriuos išplėšė iš Kodekso. – O labiausiai Di reikia tų lapų.


14

M i c h a e l s c ot t

Grupelė pasuko, kur ženklai rodė išėjimą į Justono kelią. Juos tiesiog nusinešė keliaujančiųjų į darbą ir grįžtančiųjų minia, skubanti ta pačia kryptimi. – Maniau, kad sakei, jog mus kažkas pasitiks, – žvalgydamasi aplink priminė Sofi. – Sen Žermenas minėjo, kad pabandys susisiekti su senu draugu, – sumurmėjo Nikolas. – Gal jam nepavyko. Trijulė išėjo iš įmantraus raudonų plytų stoties pastato į Justono kelią ir nustebusi stabtelėjo. Vos prieš dvi su puse valandos išvykstant iš Paryžiaus dangus buvo giedras, beveik dvidešimt laipsnių šilumos, bet Londone tebuvo vos penkiolika ir stipriai lijo. Gatvėje siautė toks šaltas vėjas, kad dvyniai net sudrebėjo. Apsisukę puolė šlietis prie stoties pastato. Tada Sofi ir pastebėjo persekiotoją. – Vaikinas žalia striuke, užsitraukęs gobtuvą, – skubiai atsisukusi į Nikolą, žiūrėdama tiesiai jam į blyškias akis išbėrė mergina. Sofi suprato, kad jei tik nusisuks, nejučia žvilgtelės į skubantį iš paskos nepažįstamąjį. Akies kampučiu vis dar matė jį. Vaikinas trynėsi aplink stulpą, spoksojo į rankoje laikomą mobilųjį telefoną, spaudinėjo mygtukus. Stovėjo jis kažkaip ne taip. Nenatūraliai. Sofi pasirodė, kad pajuto ore silpną sugedusios mėsos dvoką. Mergina suraukė nosį. Užsimerkusi sukaupė visą dėmesį tik į kvapą. – Dvokia kažkuo sugedusiu, lyg dvėseliena. Šypsena alchemiko veide įsitempė. – Sakai, su gobtuvu? Tai štai, kas mus seka, – dvyniai išgirdo, kad Nikolo balsas šiek tiek dreba. – Jis visai ne vaikinas, tiesa? – paklausė Sofi. – Nė iš tolo nepanašus, – papurtė galvą Nikolas. Džošas įtraukė oro. – Na gerai, o ką jūs manote apie tai, kad matau dar du link mūsų skubančius žmones žaliomis striukėmis su gobtuvais?


Kerėtoja

15

– Prie mūsų? – persigandęs sušnibždėjo Flamelis. – Turime paskubėti. Čiupęs dvynius už rankų, patraukė juodu į merkiantį lietų, pasuko į dešinę ir nusitempė keliu paskui save. Pliaupė toks šaltas lietus, kad Džošui net užėmė kvapą. Veidą daužė kandūs vandens šuorai. Galop Flamelis truktelėjo dvynius už rankų, kad tie pasuktų į siaurą skersgatvį, kur lietus taip bjauriai nebemerkė. Džošas sustojęs vos galėjo atgauti kvapą. Nubraukęs nuo akių plaukus sužiuro į alchemiką. – Kas jie? – paklausė. – Gobtuvuotieji, – karčiu balsu atsiliepė alchemikas. – Di labiau įniršęs ir dar galingesnis, nei maniau, jei gali jiems įsakinėti. Tai Genii Cucullati. – Puikumėlis, – atšovė Džošas. – Pasakei viską, ką reikia žinoti. – Vaikinas pasižiūrėjo į seserį: – Ar kada nors girdėjai apie... – pradėjo klausimą, tačiau taip ir nebaigė pamatęs jos veido išraišką. – Tu žinai juos! Sofi virpėjo, kažkur sąmonės gelmėse mirgėjo Endoro raganos prisiminimai. Gerklėje mergina pajuto rūgštumą, iš pasibjaurėjimo suko skrandį. Endoro ragana pažinojo Genii Cucullati  – ir labai jų nemėgo. – Tai žmonių ėdikai, – atsisukusi į brolį paaiškino Sofi.


16

M i c h a e l s c ot t

Profile for knygos.lt

Kerėtoja  

Knygos "Kerėtoja" ištrauka

Kerėtoja  

Knygos "Kerėtoja" ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement