Hermann Sudermann
Kelionė į Tilžę
Vilviškiai yra prie marių. Visai prie pat marių yra Vilviškiai. Ir norint iš didžiųjų vandenų įsukti į Parvės upę, reikia plaukti taip arti pro namus, kad nors imk ir iškulk svogūnais – galima ir morkomis – jiems langus.
Gražių, šviesių langų, be abejo, būtų gaila, nes Vilviškiai yra švarus ir turtingas kaimas. Jo gyventojai ne tik žuvauja mariose ir upėse, bet taip pat gauna nemažą naudą iš laukininkystės ir daržų, o vilviškiečių svogūnai yra plačiai žinomi.
Labiausiai visame kaime šviečia tas kiemas, kuris su Parvės žiotimis sudaro lyg ir smailų kampą, – jis priklauso Ansui Balčiui.
Ansas Balčius ne šiaip sau žvejys; jis ne iš tų, kurie po kiekvieno brakonieriško valksmo riejasi dėl savo dalies, ir vis jiems negana, o pirmadienio vakare iškiša savo ešerius Šilutėje pusvelčiui ir antradienį popiet girti grįžta namo; Ansas Balčius jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokie-
tis ir taip moka ginti savo bylas, jog jam nereikia švaistyti pinigų advokatams.
Žmoną jis paėmė irgi šaunią, tasai Ansas Balčius. Jinai kilimo iš Minijos, duktė to turčiaus Jakštaičio, kuriam priklauso didžiosios pamario pievos. Niekas nebūtų patikėjęs, kad jis gaus Indrę Jakštaitytę, nes dėl jos visi varžėsi, o ji, baltutė ir švelni, praeidavo pro juos tartum būtų buvusi kokia saulės dukra.
O vis dėlto jis ją turi ir gali didžiuotis. Ji pagimdė jam tris gražius vaikučius ir taip sumaniai tvarko ūkį, jog atrodo, kad ją globoja pati deivė Laimė. Jos sviestą, vos tik sumuštą, išgraibsto prekijai, jos serbentų vynas visoje apylinkėje stipriausias, o seklyčios garbingiausioje vietoje nuo pernykščių Kalėdų stovi du raudoni pliušiniai krėslai.
Žmonės dargi taip šneka, kad kai mažajai Elzikei sueisią septyneri metai, Indrė žadanti nupirkti jai pianiną.
Ir vis tiek ji ir dabar, kaip ir mergaudama, tebevaikšto baltutė ir švelni ir užkalbinta parausta kaip gvazdikų lysvė.
Tokia yra Indrė Balčiuvienė. Ir jeigu aš būčiau Anso vietoje, rytą vakarą dėkočiau pakėlęs į dangų rankas, kad ji, o ne kita yra mano žmona.
Anksčiau Ansas taip ir darė, bet nuo to laiko, kai į namus įkėlė koją samdinė Bušė, viskas labai pasikeitė. Taip labai pasikeitė, jog kaimynės jau seniai kuždasi sukišusios nosis, kai iš Balčių kiemo pasigirsta plūdimai ir raudos.
Plūstasi Ansas. Šitą balsą pažįsta kiekvienas. Bet rauda ne Indrė – jeigu ji ir rauda, tai tik patyliukais ir naktį, – tat trys vaikučiai apverkia visas skriaudas, kurias turi kentėti
Kelionė į Tilžę
– Kurių galų mums plaukti į Miniją? – klausia jis supykęs; mat jeigu žmogus miega, jis nori ramybės.
Bet Dočienė, pagalvojusi, kad gal rytoj ir jos tas pats laukia, įniršta ir daug negaišdama nutraukia jį nuo priemūrio. Ji dar priverčia jį apsiauti sunkias pušnis, ir po pusvalandžio plaukia abudu į Miniją.
Rytojaus dieną atvyksta į Vilviškius senis Jakštaitis. Jis ne valtimi atplaukė, tai būtų atrodę per daug prasčiokiškai, bet nepatingėjo padaryti per sausumą vingį, kad galėtų dengta brika ir sidabru blizgančiais pakinktais nušluostyti savo žentui nosį ir parodyti, ko verti namai, iš kurių kilusi jo žmona.
Turtingąjį Jakštaitį dar prisimename visi. Juk šis klišas, mažas žmogelis glebaus ir kaulėto veido, amžinai susibraižęs skustuvu, buvo gana plačiai pagarsėjęs. Beje, prieš mirtį jis buvo jau gerokai nusigyvenęs. Bet mums tai nesvarbu.
Bušė, kuri viską pamato, pirmoji pastebi atvažiuojančią
briką ir išeina iš trobos.
Ko jis norįs, klausia ji įsispendusi ir varsto jį akimis.
Jis – ne pėsčias, ištraukia vežėjui iš rankų botagą ir kad šnios jai. Per visą veidą ir pliką dešiniąją ranką nusiplieskia randas.
O ji ką? Ji čiumpa senį, ištempia iš brikos ir ima velėti kumščiais. Vežėjas nušoka nuo pasostės, Ansas Balčius išpuola iš trobos, ir tik abiem vyrams kartu pavyksta išplėšti jį iš įtūžusios moteriškės nagų. Dievaži, jeigu jie nebūtų įsikišę, ji būtų senį, ko gera, nugalabijusi.
Šis įvykis, aišku, nemalonus, bet užtat senis dabar, kal-
HERMANN SUDERMANN
bėdamas su žentu, jaučiasi pranašesnis. Mat Ansas Balčius dar nėra taip žemai puolęs, kad nežinotų, kokia gėda namams prieš visą apylinkę dėl šitokio nutikimo.
Stovi jis dabar kaip įbestas, už ausų sušukuotais lininiais plaukais ir rudu strazdanotu veidu prieš senį ir neturi kur akių dėti.
Tas šnopščia iš pykčio ir vis dar negali atgauti kvapo po imtynių.
– Kur tavo žmona?
Kaip gali Ansas Balčius žinoti, kur jo žmona? Ji labai dažnai, apimta nevilties, bėga iš namų tenai, kur nereikia
bijoti nei barnių, nei smūgių.
– Aš esu turtingasis Jakštaitis, – niršta senis. – Ir šitaip mane užpulti!
Ansas Balčius bando atsiprašinėti dėl to užpuolimo. Bet ką čia daug beatsiprašysi?
– Kad man šita bestija, šita patarška tuoj pat išsinešdintų iš namų!
– Na, na, – murma Ansas. Jei ne tas nelemtas įvykis, jis būtų atstatęs krūtinę ir sušukęs, kad tai jo namai ir tik jis
vienas galįs čia įsakinėti, o dabar tik murma: „Na, na.“
Senis tuoj sumeta, kad dabar jo viršus, ir praplimpa.
Vargu ar yra lietuvių kalboje keiksmažodžių, kurių Ansas nebūtų išgirdęs savo ir savo mergšės adresu šią valandą.
Galų gale jis susigraudina kaip kūdikis, atsisėda ant priemūrio ir verkia.
Grįžta namo Indrė. Ji parsivedė iš mokyklos abu vyresniuosius vaikus ir, liekna kaip nendrė, eina per kiemą
Kelionė į Tilžę
Tenai, kur iki vandens nė iš tolo neprasiskverbia vakaro žara, sėdi jie iki išnaktų ir rezga planus, ką čia padarius. Bet kad ir ką sugalvoja – žmona, Indrė, visur stovi skersai kelio. – Skirkis!
Skirkis! Lengva pasakyti. O vaikai! Endrikas, vyresnysis, kada nors paveldės ūkį. O Elzikė, kuri jam lyg iš akies lupta, netrukus skambins pianinu. Tokių vaikų neišsižadėsi. Apie mažąjį Vilių nėra ko ir bekalbėti. Be to, uošvis, turtingasis Jakštaitis, davė antrą hipoteką. Iš kurgi ištrauksi pinigų, jeigu jis atsimes?
Tačiau reikia atsikratyti Indrės! Indrę reikia pašalinti iš kelio. Indrę su jos saldžiu veidu. Indrę, kuri seka kiekvieną jo žingsnį. Indrę, kuri kas vakarą laksto iš kiemo į kiemą, norėdama jį apjuodinti prieš žmones. Pilkūnai gali pasakyti, kokių šlykštybių ji prišnekėjo apie jį. Net ir tai, kad jis turi trūkį, išplepėjo. Iš kurgi kitur Pilkūnai žinotų? Tai štai kokia ji nedorėlė, nors ir dedasi šventuole...
Vadinasi, reikia atsikratyti Indrės. Dalykas aiškus. Tik kyla klausimas – kaip.
Jis, be abejo, nenori apie tai nė girdėti, bet juk kito kelio nėra.
Kai kurios moterys miršta gimdydamos – beveik nė nagų kartais nereikia prikišti, bet lauk žmogus, ir dar nežinia, ar pasiseks.
Nunuodyti? Iškils aikštėn. Tas aišku kaip dukart du –keturi. Ir kas yra tai padaręs, šiandien žino visas kaimas. Prigirdyti? Bet juk Indrė niekur neplaukioja. Pernai per kiaurus metus nė karto nebuvo išplaukusi.
– Bet ji plauks – reikia tik ją prišnekinti.
Na, o toliau? Negi ji savo noru šoks į vandenį? Sakysim, jeigu ir šoktų, bet kas gi patikės? Vos tik sugrįši be jos, kaipmat atsidursi kaltinamųjų suole.
Nunuodyti arba prigirdyti – tai yra visiškai tas pats.
Bet Bušė ne iš kelmo spirta, Bušė randa išeitį.
Ar jis moka plaukti?
Kaipgi nemokės. Bet su pušnimis ir mokėdamas nepaplauksi. Nugrimsi į dugną kaip tinklo grimzdas, ir tiek.
Tai reikia plaukti basam. Dabar, vasarą, visi juk plaukia basi.
Jis, Ansas, to niekada nedarė, žmonės gi žino.
Ar Indrė moka plaukti?
Kaip kirvis – taip plauko Indrė.
– Vadinasi, viskas bus gerai, – susimąsčiusi samprotauja Bušė.
– Kas bus gerai?
Ar jis atsimena, kaip pereitą vasarą prie Ventės rago nuskendo du žvejai? Kaipgi jis neatsimins. Juk vienas skenduolių buvo jo pusbrolis.
O ar jis žino, kaip tat nutiko?
Niekas tiksliai nežino, bet žmonės spėja, kad jie buvo girti ir pramiegojo tą pavojingąją vietą už švyturio, kur staiga siūbteli smarkus vėjas ir reikia būti labai atsargiam, jeigu nenori apvirsti kaip ta per aukštai prikrauta šieno barža.
O ar negalima tyčia apvirsti!
Kodėl gi ne, jeigu jau būtinai nori prigerti.
Ar negalima ko padaryti, kad būtų lengviau plaukti!
Ligi kranto niekas nepriplaukia.
Ar negalima prisirišti meldų arba kiaulės pūslių, kaip kad daro mokiniai, kurie ištisas valandas išsilaiko ant vandens!
Galėti tai galima. Bet taip niekas nedaro ir būtų įtartina.
Tai reikia padaryti taip, kaip visi žmonės daro.
– Taigi, bet kaip?
Bušė dar pagalvos.
Taip kalbasi ir tariasi jie valandų valandas, naktis iš nakties. Bušė klausia, jis atsako. Ir iš tų klausimų ir atsakymų kepa jie ant lėtos ugnies ragaišį, kurio paragavusi Indrė turės mirti.
Vieno tik jie vis dar negali nuspręsti: kaip čia geriau ją prišnekinus leistis į kelionę. Reikės kelis kartus išplaukti ir laimingai sugrįžti, kol bus galima suduoti lemiamą smūgį. Bet kuo pateisinti tokias dažnas išvykas? O juk pietys arba pietvakaris pučia taip pat retai, ir tik šiam vėjui esant galima būtų sėkmingai įvykdyti savo planą, bet ir tas dar turi būti atitinkamo stiprumo. Todėl reikia sugalvoti kokią ypatingą dingstį, neturinčią sau lygios. Tokią, kad nereikėtų jokių pasiruošimų ir nekiltų jokių abejonių.
O kol kas – nesiliauja įtikinėjusi Bušė – reikia elgtis su Indre meiliai, kad jai dingtų bet koks įtarimas, ir kaimynai patikėtų, jog vėl pagaliau viskas gerai.
Ir jis elgiasi su Indre meiliai, taip meiliai, kaip sugeba tik tas, kas niekada gyvenime nebuvo apsimetęs. Jis priskaldo ir atneša jai malkų, padeda virinti sruogas, sutaiso kami-
Tilže, Tilžele, kokia tu graži!
Aš myliu tave, mano mieste!
Ir saulė juk būtų tamsi tik dėmė, Jei kartais tu jos neapšviestum.
– Dabar tu tikriausiai supranti, koks gražus miestas yra Tilžė.
Matydama, kaip jis neriasi iš kailio, Indrė dar kartą jam nusišypso, jis vėl parausta ir nukreipia kalbą į kitą pusę.
Bet kitą rytą jis lyg niekur nieko klausia:
– Na, tai kada važiuojame? – tartum viskas jau seniai būtų nuspręsta.
Ji galvoja: „Jeigu jis nori manęs atsikratyti, tai priemonių tam kiek nori suras. Geriausia bus, jeigu aš nusileisiu.“ Ir sako jam:
– Kada tu nori.
– Na, juo greičiau, juo geriau, – sako jis.
Vadinasi, rytoj rytą.
Ir, kaip Bušės buvo prisakyta, laksto jis popiet pakiemiais ir giriasi:
– Jūs žinot, mieli kaimynai, kad aš blogai elgiausi. Bet nuo šiol viskas bus kitaip. Įrodymui aš padarysiu su Indre iškylą į Tilžę. Noriu atšvęsti, taip sakant, susitaikymą.
O kaimynai dargi palinki sėkmės. Lygiai taip, kaip Bušė buvo numačiusi.
Bet ką tuo metu veikia Indrė?
Ji tvarko vaikų drabužėlius, rašo ant lapelio, kuo jiems vilktis šiokiadieniais ir sekmadieniais ir kaip reikės sukar-
Kelionė į Tilžę
pyti drobės rietimus, kuriuos ji pati išaudė. Padalija ir savo drabužius. Naująją šilkinę suknelę užrašo Anei Dočienei, o atsineštines palieka Elzikei. Paskui atideda įkapes, štai ir viskas.
Kieme žaidžia vaikai. Ji galvoja: „Nematysite jūs, vargšeliai, šviesios dienos, kai tik į namus įžengs Bušė.“
Paskui nueina pas Anę Dočienę – tuoj po to, kai Ansas ten lankėsi, – ir sako:
– Kiek čia reikia, kad žmogų ištiktų nelaimė. Aš žinau, kad iš šios kelionės nesugrįšiu.
Anė labai nusigąsta ir stebisi:
– Ir ko gi čia negrįžti? Tilžė kone ranka pasiekiama. O be to, juk tai bus susitaikymo šventė.
Bet Indrė tik šypso ir sako:
– Pamatysim. Tad pažadėk man, kad prisergėsi vaikus ir parašysi seneliui, kai jiems bus bloga.
Anė verkia ir viską pažada, o Indrė eina namo. Ji paguldo vaikus, pasimeldžia kartu su jais ir pasisemia stiprybės
Dievuje...
Anksti, gerokai prieš saulės tekėjimą, jie išplaukia.
Jis, Ansas, vilki šventadieniais drabužiais, o jinai irgi pasipuošusi – juk vyksta į susitaikymo šventę: apsivilkusi raudoną, pačios austą žaliai lamstuotą marginę, kuria buvo pasidabinusi prieš devynerius metus, kai važiavo su juo į bažnyčią sužadėtuvių, ir užsigobusi nuo saulės kaip jaunamartė ryškią skarelę.
Valgyti ir gerti taip pat pasiėmė ir sukrovė po parage.
Jis avi kurpėmis, o blizgančius batus laiko rankoje. Prieš
HERMANN SUDERMANN
Prieš tai dar Ankerio malkų sandėliai su daugybe sielių ir lentpjūvė, paskui ir dar viena.
Sielininkai, plukdantys pasroviui iš Rusijos rąstus, sėdi su ilgais pilkais marškiniais ant sielių krašto ir mirko kojas. Už jų nugarų garuoja puodai su pusryčiais.
„Jis užduos man nuodų“, – galvoja jinai. Bet pasiimtas maistas dar jos rankose, o kita ko ji neims į burną.
Pasirodo Broniškių sala su nauja lentpjūve. Ir čia pilna sielių, o plukdytojai, kurie dieną naktį nesiliauja groję, pradeda jau balsus derinti.
Vieną dainą ji moka:
Lytus lynoju, rasa rasoju, O mudu abudu lovo gulėju.*
Ji galvoja: „Jeigu viskas būtų kaip anksčiau, mes dabar jiems pritartume.“
Sielininkai linksmai moja jiems, bet nei vienas, nei antras neatsako į jų pasveikinimą. Ir daug kas mojavo jiems šioje kelionėje, bet nė karto jie neatsakė.
Anapus Rusnės prasideda, kaip yra žinoma, liūdnos apylinkės. Kairėje – Medžioklių pelkė, kur gyvena vargingų vargingiausieji, dešinėje – Briedžiulių pelkė, irgi ne ką geresnė. Bet už jų ant kalvų ir kalnelių žaliuoja garsioji Ibėnų giria, kur yra briedžių.
Ir nori nenori prisimena ana pavasario diena prieš septynerius metus. Tada ji vaikščiojo šeštam mėnesy su Elzike
* Šis dvieilis originale užrašytas lietuviškai tarmiškai.
ir namuose mažai ką galėjo padėti. Ir štai vieną dieną tarė jis: „Važiuojam į Ibėnų girią, gal pamatysime briedžių.“ Bet jis tuokart išsiruošė ne taip kaip šiandien su valtele, nes su ja nepraplauksi mažais intakais, bet paėmė luotą. Jie sėdėjo tame laivelyje susiglaudę ir yrėsi tekančiais kanalais per brūzgynus, per nendres ir meldus, valandų valandas. Ji laikė padėjusi jam ant kelių galvą ir vis kartojo: „Ak, kam mums briedžiai, juk ir taip nuostabiai gražu.“ Ir vis dėlto pagaliau jie vieną pamatė. Tai buvo didžiulis patinas su išsiskleidusiais kaip du malūnsparniai ragais. Jis stovėjo visai arti nendryne, gromuliavo ir spoksojo į juos. Ansas tarė: „Atrodo, kad jis ne taip jau piktas, imsiu ir priplauksiu arčiau.“ Bet Elzikė po jos širdimi su tuo nesutiko ir stipriai suspurdėjo. Ir kai Indrė jam tai pasakė, jis stačiai nežinojo, kaip čia greičiau pasukus atgal.
Aną pavasario dieną prisimena Indrė, ir iš jos atsidavusios širdies prasiveržia toks skausmas, kad ji užsidengia rankomis veidą ir verkdama tris kartus sudejuoja:
– O Dieve, o Dieve, o Dieve!
Ir ji pamato, kad Ansas pritvirtina irklą, peržengia per didžiojo stiebo tiltelį ir eina prie jos.
– Ir ko gi tu dejuoji? – girdi Indrė jo balsą.
Ji pakelia akis į jį ir sako:
– Ak, Ansai, Ansai, negi tu nežinai, ko aš dejuoju?
Tuomet jis apsisuka ant kulnų ir tyliai nueina atgal į valtelės galą.
Ant vieno priešais plaukiančio sielio sielininkas groja armonika.
HERMANN SUDERMANN (Hermanas Zudermanas, 1857–1928) – vokiečių rašytojas ir dramaturgas. Iki paauglystės gyveno Macikuose ir Šilokarčemoje (dabar Šilutė), vėliau – Tilžėje. Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo istoriją, loso ją ir literatūrą. Bendravo su Vydūnu, bičiuliavosi su Šilokarčemos mecenatu, dvarininku Hugu Šojumi (Hugo Scheu), daug prisidėjusiu prie lietuvininkų kultūrinės tradicijos saugojimo. H. Sudermannas taip pat domėjosi lietuvininkų gyvenimu, mokėjo jų kalbą. Jo dramos buvo statomos visame pasaulyje, tačiau labiausiai jį išgarsino „Lietuviškos apysakos“ – jos visos sudėtos šiame „Kelionė į Tilžę“ leidime.
Ši daugiau nei prieš šimtą metų parašyta knyga nė iš tolo neprimena nuobodžios klasikos – tai nepaprastai gyvos, jausmingos ir atmosferiškos istorijos apie jau išnykusį pasaulį, Mažąją Lietuvą, ir jame gyvenusius žmones, lietuvininkus, jų dramas, meilę, svajones, praradimus ir mažas pergales. Siužetų savo istorijoms autorius sėmėsi iš tikro gyvenimo, iš realybės, kurioje susitiko ir maišėsi vokiškasis miesto ir lietuviškasis kaimo pasauliai, nueinantis tradicinis ir vis labiau įsigalintis modernybės laikas, rūsti pamario, pajūrio gamta ir švelnus žmonių ilgesys. Rašytojas spėjo pamatyti ir už ksuoti savitą lietuvininkų charakterį, jų buitį, tradicijas ir papročius. Jo vaizduojami žmonės labai panašūs į dabartinius: jie išgyvena tuos pačius jausmus, sprendžia tas pačias dilemas, blaškosi tarp pareigų ir svajonių ir, kaip ir mes, nėra tobuli, klysta ir suklupę vėl bando keltis. Meilė, aistra gyventi, laisvė būti savimi nesensta, todėl pradėjus skaityti neįmanoma šios knygos padėti į šalį.
Pagal šias istorijas ne kartą buvo statyti spektakliai, opera, kino lmai, kuriuose vaidino to meto pasaulinės kino žvaigždės, o lmas „Sunrise: A Song of Two Humans“, pastatytas pagal apysaką „Kelionė į Tilžę“, gavo net tris „Oskaro“ statulėles.
© Egidijaus
Vidrinsko piešinys