Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis

DIENORAŠTIS CAMINO LITUANO

Jurgita Lieponė

DIENORAŠTIS CAMINO LITUANO

KĘSTUČIO SONGAILOS NUOTRAUKOS

Vilnius, 2023

KELIAS, ATRAKINANTIS JAUSMUS

Kiekvieno kelyje kyla ir leidžiasi saulė. Lyja lietus ir skraido bitės. Kiekvieno kelyje yra kraštelis dangaus ir grumstas žemės, bet – būkim atviri – pasitaiko ir vištašūdžių. Debesys, atrodo, nusilenkę ar meldžiasi pačiam gyvenimui. Horizontalės ir vertikalės kartais susikeičia vietomis.

Kelyje, kaip ir gyvenime, nutinka visko. Dažnai jis suveda, o kai kada – išskiria žmones. Juk todėl ir kelias.

Nesu tikra, ar žodžio „kelias“ nereikėtų rašyti didžiąja raide. Tai ne šiaip žodis. Nėra kito tokio, reiškiančio viską arba nieko, malonumą ir skausmą, kryptį ir tikslą, triukšmą ir tylą, pradžią ir pabaigą.

Kelias yra mano dangus. Mano rapsų laukai, čežantys pakelės grikiai, kaimo šunys, išsiklaipiusios pašto dėžutės, neparašyti, bet perskaityti laiškai. Taip nebūna? Tačiau kelias ir yra apie tai, kaip nebūna.

Apsisprendžiau. Mano Kelias tebūna iš didžiosios.

Pirmą kartą į kelią, tada dar iš mažosios k, išėjau daugiau nei prieš dvidešimt metų. Per keturias dienas nupėdinau 120 kilometrų Jonavos apylinkėmis. Vėliau buvo pertrauka, o paskui ėjimas grįžo.

Tąsyk, pamenu, pasirinkau 37 kilometrus ir jų pirmam kartui man buvo tikrai per daug. Į namus krypavau lyg pingvinas, tuomet dar nežinodama, kad po kiek laiko ši pingvinystė mane pagaus ir supančios (žodis „pingvinai“ kaip piligrimų simbolis imtas vartoti Joniškio rajone, kai keliautojus taip pavadino vietos gyventojai). Kad ne tik pati tapsiu pingvinu, bet ir aplink mane krypuos tokie patys pingvinai. Kad mano aplinkoje pasikeis žmonės. Niekada nemačiau tikro pingvino, pagalvojau. Norėčiau pamatyti – kaip giminę.

Po 37 kilometrų skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Pirmosios nuospaudos atrodė tokios negražios, o kojų nagai – taip, tarsi jais būčiau knisusi bulvių vagas ar savaitę laikiusi prispaustus akmenimis. Vėliau su tuo susigyvenau, ir jei kojos būdavo dailios, be jokių nuospaudų žymių, o visi nagai savo vietoje – rodėsi, kad jos ne mano. Maniškės kitokios.

Gerokai vėliau sužinojau, kad ėjimas hipnotizuoja. Būna, kad žmogus išeina į fizinį nuovargį iš vidinio skausmo. Ir labai dažnai, vidiniam skausmui nuslūgus, eina toliau. Tarsi buvimas Kelyje ir kūno nualinimas prevenciškai amortizuotų įvairius gyvenimo smūgius. Ėjimas yra kaip oro pagalvė, kuri lemiamu momentu išsiskleidžia ir apsaugo nuo sužeidimų. Šonkaulių lūžių ar dantų išmušimo.

Taip nutiko ir man. Ėjau toliau. Iš pradžių tik vasaromis, paskui visais metų laikais. Kelyje, dar irgi iš mažosios k, keitėsi žmonės. Kartais tarsi metų laikai, kartais – lėčiau. Nuo žmonių, būdavo, nukrenta lapai, juos apsninga, o pavasarį atrandi naujus, dar nematytus, medžius.

2020-aisiais susipažinau su vedančiu per Lietuvą piligriminiu „Camino Lituano“. Ispaniškai „Camino“ – kelias. Pradėjau eiti juo tada, kai pasaulio sienos dėl pandemijos užsidarė ir atostogų alternatyvų teko ieškoti Lietuvoje. Žingsnis po žingsnio ieškojau Lietuvos, o netrukus įsiliejau į šio kelio kūrėjų bendruomenę.

Dažnai kyla klausimas – kas yra piligrimas? Dauguma sakys, kad šis žodis siejasi su religija. Ir tai nebus melas. Tačiau man atrodo, kad

piligrimystė nėra vien tikėjimo ar religijos dalis. Ilgą laiką šis žodis buvo nejaukus – nenorėjau būti vadinama piligrime. Bet vėliau žodis mane nugalėjo. Žodis apskritai yra stiprus. Piligrimystė man, o ir daugeliui kitų, einančių piligrimų keliu, visų pirma yra pažinimas. Piligrimystė yra ir kultūrinė ar istorinė. Ji – Kelyje sutinkamas atminimas.

Vieną dieną labai aiškiai supratau, ką eidama per Lietuvą atradau. Žmones. Jų istorijas, ne viena, man atrodo, būtų verta knygos. Žmones, nuogus savo tikrumu. Atradau draugus, nors sakoma, kad naujų draugų nebūna – tik pažįstami. Būna. Ir myli juos neką mažiau nei tuos, kurie tavo gyvenime yra jau kelias dešimtis metų. Metai – ne viskas, nes dar svarbu ir kilometrai. Nauja draugystė gali prasidėti ne anksčiau nei po šimto. Jei bent tiek nenuėjai, negali sakyti, kad pažįsti žmogų. Tau reikia suprasti, išgirsti, išgyventi jo skausmą ir džiaugsmą. Matyti, kaip jis miega. Stebėti, kaip adata bando prasidurti nuospaudas, nes tada mažiau skauda. Girdėti, kaip keikiasi, nes pavargo. Matyti, kaip nusilupa kojų nagai, tarsi nusinertų pavargusi oda. Kaip jis verkia – ne dėl išorinio, o dėl vidinio skausmo, užklupus prisiminimams. Ir kaip jam, nors pačiam skauda, rūpi, kad tau viskas būtų gerai.

Nesvarbu, ką gyvenime veiki, kas esi ir kiek turi pinigų. Gyveni erdviame name ar nuomojamame vieno kambario bute. Taisai automobilius ar esi mikrochirurgas. Programuoji ar kerpi plaukus. Gesini gaisrus ar priimi įstatymus. Visa tai – visiškai nesvarbu, nes Kelias visiems lygus vienodai. Kelias atrakina jausmus. Jis – pats tikriausias visraktis, tinkantis sudėtingiausioms vidinėms spynoms.

Eidama aš geriau susipažinau su savimi. Tapau savo geriausia drauge. Beveik išmokau susidėti kuprinę ir galų gale sužinojau, kiek kasdienybėje užtenka, – dantų šepetėlio, patogių batų, kelių drabužių ir pleistrų. Tikėjau, kad Kelias gali daug, bet net nenumaniau, kad tiek. Jei mokėčiau melstis, tai daryčiau Kelyje, nes jis ir tik jis yra mano bažnyčia.

Viena ar dvidešimt viena diena iš 365-ių, praleistų Kelyje, išties gali pasirodyti taip nežymu. Tačiau jei dienas padalini į kilometrus, kurie

priverčia sustoti ir įkvėpti gyvenimo, jei jas lydi sutinkami žmonės ir atradimai – tos dienos tampa tavo geraisiais milžinais.

Pasaulis niekada nesileis pažįstamas iki krašto. Taip tiesiog nebus, o ir neturi būti. Bet jei pasaulį padalintume į mažus savo kasdienybės pasaulėlius, net ir jie, patys mažiausi, atvertų gilesnį pažinimo sluoksnį. Taip, sluoksnis po sluoksnio, atsiveria ir Lietuva – tai kas, kad matyta, pervažiuota, ragauta, patirta, bet – Lietuva, kuri turi paslapčių.

Šis Kelias yra „viskas įskaičiuota“. Priklausomai nuo metų laiko, įskaičiuota saulė, vėjas, lietus, uodai, miškas, medžiai, pavėsis, senosios pašto dėžutės, į kurias kažkada krito laiškai, pakelės šunys, kaimo parduotuvėlės, kuriose ne visada galima atsiskaityti kortele.

Ši mano kelionė – nuo Žagarės iki Kauno – beveik 300 kilometrų pėsčiomis per Lietuvą. Kiekvienas, išeidamas į Kelią, pasirenka, kiek eis, – pagal tai, kiek turi laiko, kiek leidžia fizinės galimybės. Aš ėjau iki Kauno, nors atskiromis atkarpomis jį esu nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus.

Iš viso „Camino Lituano“ yra 1000 kilometrų kelias.

O aš vis dar juo einu.

Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 metais. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 metų vasarą Punioje.

Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip, žingsnis po žingsnio, nueini Lietuvą.

Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu sukurtas lietuviškasis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir net didžiausiems žiopliams neleidžia paklysti. Nereikia nieko – tik einant žiūrėti į mėlyną ir geltoną spalvas. Beveik kaip Ukrainos vėliava.

ŽAGARĖ

SKAISTGIRYS

BUIVYDŽIAI

PENKI PO v IENĄ

Autobusas, iš Kauno vežantis į Žagarę, beveik tuščias. Ankstyvas rytas, todėl patogu užsiimti dvi sėdynes ir įsitaisyti miego. Tačiau pakeliui, stotelėse, autobusas vis pildosi – žmonės, regis, nuo ankstumos turi reikalų. O gal važiuoja į darbus? Miegas autobuse kitoks nei, pavyzdžiui, lėktuve. Lėktuve miegoti ramiau. Visų pirma niekas iš piloto neperka bilietėlių, niekas nečežina maksimų ir norfų maišelių, į kuriuos rankinį bagažą dažnai susikrauna autobusais važiuojantys keleiviai. Todėl miegas autobuse yra fragmentiškas. Miegant autobuse nelanko sapnai.

Pro langus skuba Lietuva. Vasara, aplinkui žalia. Diena žada būti kaitri, per 30 laipsnių karščio. Po maždaug keturių valandų kelionės autobusas sustoja Žagarėje, miestelyje Lietuvos ir Latvijos pasienyje.

Jis dažniausiai žinomas dėl čia vykstančio vyšnių festivalio. Tačiau einantiems per Lietuvą vedančiu piligriminiu „Camino Lituano“ Žagarė

yra Kelio pradžia – čia jis prasideda, o baigiasi Seinuose.

Mes penkiese nuo Žagarės autobusų stoties žingsniuojame į pagrindinę miestelio aikštę – iš čia dalį kelio eisime drauge. Kavinėje greta aikštės, sako Živilė, būtina suvalgyti po karbonadą. Ir tik tada eiti. Mes klausome Živilės ir dar dėl visa ko užsisakome šaltibarščių.

Živilė – ypatingas žmogus mano gyvenime, su ja susipažinau eidama

„Camino Lituano“ 2020-ųjų vasarą. Sėdėjo kažkur Lietuvos viduryje atsirėmusi į šiaudų kūgį ir ilsėjosi, o šviesiuose plaukuose, atrodė, žaidžia saulė. Vaizdas buvo kaip paveikslas. Tąsyk ėjo viena. Kai eidamas vieškeliu pamatai tarp šiaudų sėdintį žmogų, negali neužkalbinti, nes supranti, kad mes – vieno Kelio dalis. Normalus žmogus nesėdės tarp šiaudų.

Po trumpo pokalbio išsiskyrėme. Mudu su bičiuliu nuėjome pirmi, ji liko ražienose. Netrukus prasidėjo lietus – ne šiaip lietus, o toks, koks būna tik kartais, merkiantis kiaurai ir be gailesčio. Tarsi lietaus dievas iš aukštai būtų sugalvojęs išpilti visą per metus užsilikusį vandenį. Aplinkui – tik ūkininkų laukai ir jokio medžio ar krūmo.

Žmogus iš tiesų gali daug. Gali apsimesti turtingas ir važinėti automobiliu ne pagal kišenę. Gali supykti ant mylimo žmogaus ir nekalbėti savaitę. Mylėtis be meilės. Iškęsti danties gręžimą be skausmo malšinimo. Gali išsiskirti per akimirką ir per tą pačią akimirką įsimylėti. Žmogus gali būti iki begalybės bjaurus arba iki graudumo geras.

Mes, žmonės, esame galinga jėga, kai mūsų daug. Galime susikibti rankomis už laisvę – savo ar kaimynų.

Bet kai artinasi lietus, o tu esi viduryje lauko, supranti: nieko padaryti negali. Tada stovi – beveik nuogas iš negalėjimo, veidu, tarsi ašaroms, ritantis lietaus lašams. „Kažin, kaip Živilė?“ – galvoje sukirbėjo mintis.

„Kaip tu per lietų?“ – pasidomėjau tą patį vakarą, kai susitikome nakvynės vietoje. „Pakelėje stovėjo automobilis, o greta buvo ūkininkas“, – pasakė Živilė. Ar galiu prisiglausti jūsų bagažinėje, paklausė jo. Galit ir arčiau, neprieštaravo ūkininkas. Arčiau neprireikė, krizeno Živilė, bet tą kartą lietaus išvengė – išgelbėjo automobilis.

Taip, susipažinusios laukuose, tapome viena kitos gyvenimo dalimi – einame kartu tiek į Kelią, tiek pietauti į Kauno centrą ar į teatrą, o jos namai, sako Živilė, visuomet atviri, jei tik neturėčiau kur pernakvoti. „Visada ėjau viena, kol nesutikau jūsų, – jau vėliau pasakė. – Ir dabar aš nenoriu eiti viena.“

Mes – Gedas, Agnė, Arnoldas, Živilė ir aš – prieš kelerius metus buvome nepažįstami. Visus mus, išskyrus tik mane su Agne, suvedė Kelias. Taip tapome bendro Kelio žmonėmis. Mums nutinka visko. Pavyzdžiui, Agnė mano, kad mes su Gedu – slapta pora, o paneigti jos įsivaizdavimą yra panašiai tas pats, kas nebūti sulytam viduryje Lietuvos užėjus liūčiai.

Tačiau iš tiesų mes – tik penki po vieną, miegantys viename kambaryje, vienas kitą galintys atpažinti iš knarkimo arba atskirti, kur mėtosi kieno kojinės. Ir nieko daugiau. Bet turbūt tokia ir yra draugystė?

Penkiese eisime tik kelias dienas – vėliau jie išvažiuos, tad toliau liksiu eiti viena. Vien nuo šios minties man skauda. Kartu jau esame ėję per Žemaitiją, kartu mums gerai. Niekada nebūna jokios trinties, nesusikalbėjimo ar pykčio. Nors mes visi savo tikruose gyvenimuose labai skirtingi. Gyvenimą iš tiesų galima dalinti į dvi ribas – Kelyje ir ne.

Agnė užsiėmusi įvairiais socialiniais bei visuomeniniais projektais ir svajoja apie avių ūkį. Pažįstu ją jau maždaug dešimtmetį, o pirmą kartą susitikome Amerikoje, Niujorke. Bet niekada nepažinau taip, kaip dabar, kai mudvi susitikome Kelyje. Čia mačiau dainuojančią, mačiau ir verkiančią. Laimingą ir ne. Išdidžią ir pažeidžiamą. Tokią, kokios niekada nebūčiau pažinusi nublizgintame gyvenime. Eidama kartais ji ilgai kalba telefonu ir jaučia pareigą visais mumis pasirūpinti. Sykį kuprinėje, kuri ir šiaip nelengva, nešėsi bulvių, o iki Kelio pradžios atvažiavo autostopu, susistabdžiusi pienvežį. Jai penkiasdešimt vieni. Dažniausiai nuospaudų būna ant pirštų.

Živilė metais jaunesnė už mane, jai keturiasdešimt šešeri. Dirba vienoje krovinių pervežimo įmonėje, todėl net ir eidama dažnai dirba – telefonu aiškinasi su vairuotojais apie jų pasikrovimus ir iškrovimus. „Neknisk man proto“, – sako ji, iš nuostabiosios Živilės tapusi griežtąja Živile. Dažniausiai neturi nuospaudų.

Arnoldui keturiasdešimt treji. Jis stato terasas ir tiltus. „Ką tu ten veiki?“ – paklausiau pirmą dieną, kai susipažinome. „Aš direktorius“, – atsakė. Visi mes čia beveik direktoriai. Arnoldas labai patiko mano draugėms, kai pamatė nuotraukas feisbuke. „Koks gražus tas Arnoldas“, – žavėjosi. Gražus jis ir man – savo buvimu ir draugystės jausmu. Arnoldas turi keistą įprotį – kartais nei iš šio nei iš to surinka, o jei būdamas šalia išsigąsti – džiaugiasi. Jis buvo žmogus, kurio, išeidama į kelių dienų kelią, iš viso nepažinojau, tačiau jau po pirmo

jo riktelėjimo supratau, kad sutarsime. Nes yra lengvai trenktas. Dažniausiai nuospaudų būna ant kulnų.

Gedas – vienas iš tų, kurių rankomis sužymėtas „Camino Lituano“. Jis visada pasiruošęs paburbėti ir padėti. Dar jis – nuostabaus gerumo žmogus, man atrodo, todėl ir neturi merginos, kad yra per geras. Jam trisdešimt devyneri, tad kartais mus tris pavadina senutėmis.

Sklando toks internetinis bajeris, kurį papasakojo Gedas. „Man reikalingas patikimas žmogus, kuris senatvėje paduotų stiklinę viskio.“ – „Tai gal vandens?“ – „Na va, tu man netinki.“

– Aš jums paduosiu visko, ko reikės. Vis tiek susensit pirmi, – pasakė Gedas. Dar jis katinus vadina kebabais ir dažnai klausosi tos pačios dainos – kelias dešimtis kartų per dieną. Dažniausiai nuospaudų būna ant pirštų.

O aš rašau, nes daugiau nieko nemoku. Net ruošiant pusryčius ar vakarienę būnu atsakinga tik už indų plovimą, nes buityje esu nelabai kam tikusi. Dažniausiai nuospaudų būna ant kulnų.

KAIP APŠILTINTI NAMĄ

Viena įdomiausių vietų Žagarėje – Puodų namas. Nuo jo, o ne nuo karbonadų, turėtų prasidėti kelias. Čia įrengti pirmieji „Camino Lituano“ ženklai, greta stovinčioje telefono būdelėje į savo piligrimo pasą galima įsidėti pirmąjį antspaudą. Toks pasas – kiekvieno piligrimo vizitinė kortelė. Tiesą sakant, greičiau žaidimas – tarsi sekretus vaikystėje dabar rinkti antspaudus.

Į šį privatų vietos gyventojo Edmundo muziejų svečiai važiuoja užsakytais autobusais. Keistasis namas – kadaise buvusi žydų parduotuvė. Visos jo sienos ir net dalis stogo apkabinėti puodais, o šeimininkas turi sukaupęs ir didelę senienų kolekciją. Išskirtinę vietą joje

užima Žagarėje rasta Tora. Tai pagrindinis judėjų religinis ir teisinis traktatas, kurio skelbėju krikščionys ir žydai tradiciškai laiko Mozę. Iki šių dienų išlikę du ant vieno medinio strypo į ritinį susukti pergamento lakštai, kur užrašytas tekstas.

Įvairiose kiemo vietose Edmundas atkasė daiktų, galėjusių priklausyti ankstesniems šio miestelio gyventojams žydams. Vienas įdomesnių – piniginė su banknotais. Pačiame name po keliais tapetų sluoksniais dar išlikę fragmentai žydiškų laikraščių, kuriais šeimininkai buvo išklijavę sienas.

Jei gera nuotaika, pasikalbėti išeina ir Edmundas. Tačiau į klausimą, kiek čia yra puodų, jis neatsakys („Man mokykloj iš matematikos trys išėjo.“). Kaip ir į kitą – kokia šio muziejaus idėja („Neturėjau pinigų namui apsišiltinti, tai apšiltinau puodais.“).

Kiekvieną puodą, prieš pakabindamas, Edmundas pragręžia – tada juose nesikaupia vanduo. Sumanymas apšiltinti namą puodais išsyk patiko ne visiems. Edmundo elgesys papiktino buvusį Žagarės seniūną, nes puošdamas namą aliumininiais puodais jis esą gadina miestelio įvaizdį. Tačiau užsispyręs žagarietis nepakluso. Puodų istorija pasiekė teismą, o teisme jį užstojo vietinė architektė.

Žagarė garsi ir dėl ypatingos asmenybės. Barboros Žagarietės. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia. Barbora Žagarietė lydės ir toliau einant „Camino Lituano“ – kai kuriose Lietuvos bažnyčiose yra jos portretas. Eidama Keliu jį mačiau. Stovėjau ir žvelgiau į šios moters akis, nes niekaip nepaleido nepaprasta jos istorija.

Aš tikiu, kad būna stebuklų. Kad būna nepaaiškinamų dalykų.

Manoma, kad Barbora Žagarietė gimė 1628 metais Senojoje Žagarėje bajorų Umiastovskių šeimoje. Vaikystėje netekusi mamos, pamotės engiama mergina įstojo į benediktinių vienuolyną Rygoje, tačiau jos troškimui prieštaravęs tėvas pareikalavo grįžti namo. Dvidešimties metų mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

1655-aisiais, praėjus keleriems metams po jos mirties, švedai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią, tačiau, pasak iš lūpų į lūpas perduodamo liudijimo, po gaisro kriptoje rastas uolios tikinčiosios kūnas nebuvo sudegęs, tik pajuodęs. Palaikai buvo perkelti į atstatytą bažnyčią, čia ėmė plūsti malonių meldžiantys maldininkai. Nuslopinti pamaldumo nepavyko nei carinei valdžiai – porai dešimtmečių palaikai buvo užmūryti, nei sovietinei – 1963 metais bažnyčia uždaryta, o Barboros karstas paslaptingai dingo. Pasakojama, kad jos palaikus tyrė sovietų saugumo užverbuotas agentas Juozas Markulis, Vilniaus universiteto profesorius. Iki šiol palaikai nerasti, Barborą primena bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas. 2005 metais pradėta beatifikacijos byla – kandidato į palaimintuosius tyrimas. Užfiksuota, jog Barborai Žagarietei žmonės aukojo kaspinus, aplink jos karstą ėjo keliais. Iki šiol taip meldžiasi Žagarės romai, kasmet per didžiąsias šventes nusileidžiantys į bažnyčios rūsį.

Žagarėje stovi dvi bažnyčios, nes iki pat XIX amžiaus pabaigos gyvavo du savarankiški Švėtės upės perskirti miesteliai – Senoji Žagarė ir Naujoji Žagarė.

Jų istoriją ir mena dvi Šv. apaštalų Petro ir Povilo katalikų šventovės – Senosios Žagarės ir Naujosios

Žagarės. Miestelyje taip pat išlikę trys žydų sinagogų pastatai.