Įžanga
Antrojo būrio likučiai guli kulkų išvarpytame apkase už
fronto linijos ir snūduriuoja.
— Kas čia dabar per sviediniai... — staiga tarsteli Jupas. — Kas? — klausia Ferdinandas Kozolė ir kilsteli nuo
žemės.
— Nagi paklausyk! — atsako Jupas.
Kozolė prisideda ranką prie ausies ir įsiklauso. Mes
irgi pastatome ausis, gaudydami nakties garsus. Bet nieko
ypatinga negirdėti, tik dusliai dudena artilerijos pabūklai ir švilpčioja sviediniai. Iš dešinės pusės dar kalena kulkosvaidžiai ir retsykiais nuaidi koks šūktelėjimas. Tačiau visa tai
mums jau pažįstama ne pirmi metai, todėl nėra reikalo dėl to ir burnos aušinti.
Kozolė įtariai pasižiūri į Jupą.
— Dabar jau nustojo, — sutrikęs teisinasi šis.
Kozolė dar kartą nužvelgia jį tiriamu žvilgsniu. Bet
pamatęs, kad Jupo tas visai nejaudina, nusisuka ir tik suniurna:
3