Issuu

I dalis LONDONAS

SKYRIUS

– Iki, – pakšteliu Džošui į lūpas ir mes reikšmingai nusišypsome vienas kitam. Jis prisitraukia mane arčiau ir dar kartą svaiginančiai pabučiuoja, jo rankos prasibrauna po mano paltu, nuslysta mano sėdyne žemyn ir pradeda lėtai kelti suknelę.

– Tikrai nenori pasilikti? – girdžiu gundantį pasiūlymą.

– Ne, negaliu. Pavėluosi, be to, – pašnairuoju sau per petį, – bet kurią akimirką gali įeiti Danas.

Džošo buto draugo uoslė buvo kaip tarpukojus uostinėti mėgstančio labradoro – jis nuolat pasirodydavo pačiu netinkamiausiu momentu. O štai Konė, su kuria gyvenau viename bute, šiuo atžvilgiu buvo daug subtilesnė.

Džošas paleido mane iš glėbio, pasiėmė dubenėlį dribsnių ir, atsirėmęs į virtuvinę spintelę, pradėjo tingiai valgyti, lyg jam priklausytų visas pasaulio laikas.

– Iki, – tarė mirktelėjęs man.

Pasiėmiau krepšį su nešiojamuoju kompiuteriu ir, išėjusi iš Džošo buto, kuris buvo daug gražesnis už manąjį, nuskubėjau į metro, mintyse dėliodama dienos darbus.

Ištisus dvejus metus tvarkingai važinėjusi į darbą (nors buvo visko – teko ir kaip reikiant paprakaituoti, ir pasistumdyti, ir pasinervinti dėl vėluojančių traukinių ar ati-

dėtų reisų) šįkart pražiopsojau savo stotelę. Pirmą kartą. Tikriausiai iškart reikėjo suprasti, kad tai blogas ženklas. Gyvendamas Londone žiopsoti neturi kada. Tu be perstojo tikrini elektroninius laiškus, SMS ir įrašus socialiniuose tinkluose, o jie niekada nesibaigia. Jei atvirai, stotelę pražiopsojau todėl, kad netyčia žvilgtelėjusi vienam keleiviui per petį ir pamačiusi straipsnį apie kažkokį gyvenimo būdo stilių negalėjau liautis galvojusi, kas čia per nesąmonė. Hygge. Mano buto draugė Konė vieną vakarą mojuodama kažkokia knygiūkšte jau dėstė, kad buto kairėje, dešinėje ir viduryje uždegus po žvakę mūsų nykus būstas neva taps jaukesnis. Štai taip bemąstydama, kad kelios žvakės tikrai nekompensuos prasto mūsų buto šeimininko skonio, supratau praleidusi savo metro stotį.

Kita vertus, net ir išlipusi kitoje stotelėje į darbą nepavėlavau, tik atėjau vėliau nei įprastai. Mat biure visada pasirodau labai anksti. Taip demonstruoju savo atsidavimą. Ir koks svarbus man šitas darbas. Tikrai nesistengiu niekam įtikti... na, gal... truputėlį. Man tiesiog norisi kuo greičiau atsidurti biure. O varge, žinau, žinau, vis tiek atrodau kaip tikrų tikriausia subinlaižė. Bet ne, tokia nesu. Man tiesiog labai patinka mano darbas, man patinka būti verslo klientų viešųjų ryšių vadybininke. Dirbu vienoje geriausių reklamos agentūrų Londone. Jei jau visai atvirai, aš mėgstu savo darbą, tik kartais man nepatinka mūsų agentūros politika ir visa ta klampi karjeros sistema, be to, ir atlyginimas galėtų būti geresnis, nors tikiuosi, kad netrukus jis pasikeis, nes greitu metu turėčiau būti paaukštinta. Gal pagaliau uždirbsiu tiek, kad galėčiau persikraustyti ten, kur svetainės sienų nepuoš mėlyno pelėsio garbanos.

Nepaisydama to nesusipratimo su praleista metro stotele, vis tiek užsukau karamelinės latės su plakta grietinėle ir irisų padažu ir tik stovėdama eilėje pamačiau savo vadovės Megan žinutę – ji prašė vos atėjus į biurą užsukti į jos kabinetą. Šyptelėjusi įsikišau mobilųjį atgal į rankinę. Nebespėsiu pas ją užsukti prieš susirinkimą posėdžių salėje, į kurią kas antrą penktadienį susirenka visi penkiasdešimt penki agentūros darbuotojai ir kurioje pristatomi didžiausi agentūros pasiekimai bei pranešamos svarbios naujienos –pavyzdžiui, paskelbiama apie paaukštinimus. Numaniau, kodėl vadovė nori su manimi pasikalbėti prieš susirinkimą. Ilgai laukiau šitos dienos. Prieš dvi savaites pagaliau ryžausi paduoti prašymą priimti mane į verslo klientų projektų vadovės pareigas, ir šis mano pageidavimas, manau, visiems turėjo tikti ir patikti. O dabar dar štai, prašau, pačios Megan užuomina, kad jau visai netrukus sulauksiu geros naujienos.

Nors viduje degiau nekantrumu kuo greičiau užlėkti į trečią aukštą laiptais, kaip ir dera tikrai profesionalei, lėtai kaukšėjau mažais tvarkingais žingsneliais – o kaip kitaip, kai vilki pagal užsakymą siūtą prigludusią juodą suknelę, anot Konės, tinkamą vilkėti nebent Hilari Klinton per laidotuves.

Įėjusi į posėdžių salę atsisėdau ant vienos tų ergonomiškų, bet siaubingai nepatogių kėdžių – plastikinių žaliosios citrinos spalvos bangų, ant kurių neva turėtum sėdėti itin taisyklingai, bet, regis, mano nugarai ši mintis nepatiko.

Mėgindama įsipatoginti apsižvalgiau po posėdžių salę, į kurią rinkosi vis daugiau žmonių. Neseniai suremontuota patalpa buvo įrengta gamtos tematika – tris kvadrati-

nius metrus sienos puošė gyvi augalai. Nebuvau tikra, ar čia nesiveisia kokie vabzdžiai ar kitokie gyviai. Spėju, šių augalų paskirtis buvo ne tik džiuginti darbuotojus, bet ir teikti praktinę naudą – gaminti šviežią deguonį (įdomu, o yra toks dalykas, kaip užsistovėjęs deguonis?), kuris turėtų stimuliuoti kūrybiškumą. Dar salėje buvo įrengtas kriokliukas, kad nuramintų ir įkvėptų naujų idėjų, kita vertus, labai greitai supratau, kad užsimanius šlapintis apie nieką kitą galvoti vis tiek nebegali.

Nepaisant pretenzingai įrengtos salės, kiekvieną kartą apsižvalgiusi jutau malonumą. Man pavyko. Dirbau vienoje didžiausių Londono reklamos agentūrų. Dar vienas laiptelis mano penkerių metų karjeros plane. Visai neblogai kaip merginai iš Hemel Hempstedo, tariamai bjauriausio Jungtinės Karalystės miestelio. O šiandien palypėsiu dar vienu laipteliu aukštyn.

Agentūros vykdomasis direktorius pradėjo susirinkimą, o po dviejų sekundžių pro duris įslinko Džošas. Jis mikliai įsitaisė priekinėje eilėje ant kėdės, o praeidamas tik prabėgomis pašnairavo į mane. Neužėmiau jam vietos greta, jis to ir nesitikėjo. Sutarėme, jog niekam darbe nereikia žinoti, kad Džošas Delanis ir Keitė Sinkler susitikinėja, nes juk dirbame vienoje agentūros komandoje.

Vykdomasis direktorius Edas turėjo pranešti nemažai agentūros naujienų, tad kol jis kalbėjo, netvėriau savame kailyje iš nekantrumo.

– Taip pat noriu pranešti apie dar vieną paaukštinimą.

Ištiesinau nugarą, nukėliau koją nuo kojos, pabandžiau nutaisyti kuklią, bet savo vertę žinančio žmogaus miną. Štai ta svarbioji akimirka.

– Noriu pakviesti jus visus pasveikinti Džošą Delanį –mūsų naująjį verslo klientų projektų vadovą.

– Keite, – pakeliu akis į šiurkščiu balsu prabilusią savo viršininkę. Kaip visad Megan atrodo puikiai: banguoti vešlūs kaštoniniai plaukai, moteriška, bet ne pernelyg mergaitiška šukuosena, idealiai prie kūno prigludusi, bet figūros per daug neišryškinanti suknelė. Štai stovi priešais mane, avėdama aukštakulnius – visa tokia aukšta ir liekna, galinga ir įpykusi. – Galim pasikalbėti?

Linkteliu, staiga praradusi pasitikėjimą savo balsu. Pastebiu užuojautą Megan akyse.

Nuseku paskui viršininkę į kabinetą, ji parodo galva į duris ir aš jas uždarau, nedrąsiai atsisėdu ant retro stiliaus tamsiai pilkos sofos, kuri iš šono atrodo daug patogesnė, nei yra iš tikrųjų.

– Norėjau šįryt pasikalbėti su tavimi dar prieš susirinkimą. Paprastai ateini į biurą anksčiau.

Gūžteliu.

– Metro sutrikimai. – Neketinu prisipažinti, kad pražiopsojau savo stotelę. Tik jau ne tai.

Megan suneria rankas ant krūtinės ir pradeda vaikštinėti pirmyn atgal po kabinetą.

– Man labai gaila, kad tau teko šitaip išgirsti naujieną.

Žinau, kaip norėjai to paaukštinimo... tiesiog valdyba nusprendė, kad tau trūksta patirties. Jiems reikėjo solidesnio žmogaus.

Linkteliu. Nuolankiai. Panelė pataikūnė – juk viršininkė visada teisi, kita vertus... Solidesnio žmogaus? Ką dar sugalvos?

– Be to, – ryškiai padažytų Megan lūpų kampučiai paniekinamai nusvyra žemyn, – tu dar labai jauna. Mes su Džošu to paties amžiaus, bet gerai suprantu, kur lenkia Megan.

– Jiems tiesiog reikėjo vyro. Megan nieko neatsako. Suprantu, tyla reiškia pritarimą.

– Jiems labai patiko Džošo idėjos dėl to naujo odos priežiūros priemonių prekių ženklo. Panašu, kad būtent dėl jų Džošą ir pasirinko. Jis labai kūrybingas, be to... toks solidus.

Darkart linkteliu kaip koks genys. Džošas kūrybingas, kurgi ne! Velniškai kūrybingas mano idėjas vogti.

Viduje viskas tebevirė. Kažkoks košmaras. Per susirinkimą prisiverčiau abejingai gurkšnoti juokingai pagardais perkrautą, pernelyg brangią kavą, nors dabar gailėjausi, kad apskritai pirkau tą nelemtą gėrimą. Bet užvis labiausiai gailėjausi, kad iš anksto nepasimokiau nutaisyti apdovanojimo negavusio „Oskaro“ nominanto minos – tos meilios šypsenos su vos pastebimu nusivylimu. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos dviejų dalykų: pirma, Džošas nė karto neužsiminė, kad siekia paaukštinimo, antra – ta geniali idėja dėl programėlės naujos kosmetikos linijos reklaminei kampanijai buvo mano.

– Keite, mes tave tikrai labai vertiname, be to, neabejoju, po poros mėnesių galėsime iš naujo įvertinti situaciją.

Pakėlusi galvą linktelėjau ir, net neabejoju, Megan pastebėjo, kaip virpa mano lūpa. Tik ji tikriausiai nenutuokė, kad nuleidusi žemyn akis į savo žudikiškus juodus aukštakulnius, skirtus mano taip lauktam paaukštinimui, įsivaizdavau, kaip jie įsminga į tam tikro asmens minkštąją.

Megan giliai atsiduso ir ėmė sklaidyti kažkokius dokumentus ant stalo.

– Yra dar kai kas... neseniai sužinojau. Manau, tau gali būti įdomu. Neketinome į tai veltis... kita vertus, nieko neprarasi, jei pasidomėsi.

Ne itin rimtas paskatinimas, bet vis geriau negu nieko.

Pakreipiau galvą apsimesdama susidomėjusi, kad tik nuslėpčiau užliejusį nusivylimą.

– Su mumis susisiekė Larsas Vailderis.

– Rimtai? – susiraukiau. Prieš kelis mėnesius verslininkas iš Danijos Larsas Vailderis privertė Londono reklamos agentūras verstis per galvą dėl jo planuojamos atidaryti daniškų prekių parduotuvės.

– Jis bandė dirbti su... – Megan paminėjo mūsų didžiausius konkurentus, – bet jų keliai išsiskyrė. Dabar jis vėl ieško, kas galėtų užsiimti atidaromos parduotuvės reklamos kampanija. Larsui nepatiko nė viena iki šiol pasiūlyta idėja, jis tikisi išgirsti ką nors naujo. Gal čia visai nebloga proga įrodyti, ką sugebi?

– Bet?.. – paklausiau pajutusi Megan abejonę.

– Jam prezentacijos reikia poryt.

– Po dviejų dienų? – Megan turbūt juokauja. Bet ne, nieko panašaus, ji kalba visiškai rimtai. Paprastai tokias prezentacijas rengdavome ne vieną savaitę, į jas įtraukdavome iki begalybės išdailintas garsines animuotas „Power Point“ skaidres ir atliktus išsamius rinkos tyrimus.

– Larsas išskrenda į Daniją poryt apie pietus, tad norėtų dar prieš skrydį užsukti pas mus pasikalbėti. Jau ketinau skambinti jam ir sakyti, kad niekuo padėti negalime, bet...

– Aš viską paruošiu, – ir taip parodysiu tam prakeiktam

Džošui Delaniui ir visiems agentūros viršininkams, iš kur kojos dygsta.

– Tu įsitikinusi?

– Taip, – atsakiau. Žinau, elgiuosi kaip kokia beprotė, bet pabandyti privalau.

– Niekas, žinoma, nesitiki, kad tau pavyks gauti šitą klientą, bet bent jau nebūsime palikę jo ant ledo, be to, už visus vargus užsidirbsi papildomų karmos taškų. Šansų nedaug, bet pabandykime.

– Kokios nors informacijos turime? – paklausiau atlošdama pečius. Vis tiek neturiu ko prarasti.

Megan iškėlė baltą popieriaus lapą. Negaliu patikėti. O kur aplankai, kuriuos paprastai gaudavome iš klientų, su daugybe skaičių ir dailiais šriftais, pilstymais iš tuščio į kiaurą apie įmonės misiją, viziją bei vertybes, rinkos apžvalgomis ir įmonės direktoriaus kelnių ilgiu?

„Hjem“

Hiugės namai Jungtinėje Karalystėje, mus rasite Merilebouno gatvėje

– Ir viskas? – Apstulbusi žiūriu į tą paprastą juodą užrašą baltame popieriaus lape kaip į sniege paliktus pėdsakus. Ir tai mano didysis šansas? Megan tikrai juokauja. Tai tas pats, jei kas duotų nagų žirklutes ir paprašytų paruošti Vemblio stadioną Anglijos futbolo taurės finalui. Visa mano karjera ir proga parodyti Džošui Delaniui, kad esu ne iš kelmo spirta, priklauso nuo šito popiergalio?

SKYRIUS

– Kone! – klykdama įlekiu į butą ir, numetusi šalin rankinę bei batus, puolu į virtuvę. – Reikia tavo pagalbos. Kartu suvartosime šitą.

Konė pakilo iš už amžinai sąsiuviniais nukrauto stalo, kuris atstojo jai darbo vietą, ir įdėmiai nužiūrėjo „Prosecco“ butelį mano rankoje.

Labai džiaugėmės radusios butą už prieinamą kainą. Su virtuve sujungtoje svetainėje grindys buvo išklotos plona kilimine danga, per kurią eidama galėjai justi kiekvieną vinį grindyse, stovėjo keli atsitiktiniai baldeliai, kad erdvė neatrodytų visiškai tuščia, o prie DVD grotuvo buvo prijungtas plokščiaekranis televizorius, pagrindinis mūsų pramogų šaltinis, nes pinigų trūko nuolat, dėl to vakarus dažnai leisdavome namuose prie vyno butelio – žiūrėdavome romantines komedijas, palindusios po antklode, kad bent kiek sušiltume. Šildymas priklausė nuo amžinai gendančio katilo, kurio buto šeimininkas neskubėjo taisyti, o mums jau įgriso jam skųstis.

– Ooo, „Prosecco“. Gerų metų. Iš „Co-op“, šeši devympenki, spėju, – Konės akys sužibo. Taip jau nutikdavo horizonte pasirodžius alkoholiui.

– Ne, „Marks & Spencer“, Viktorijos stotis. Devyni de-

vymdevyni. Nupirkau jį vakar, kai dar maniau, kad mane paaukštins.

– O, velnias, tai nepaaukštino? Kas atsitiko?

– Viskas per tą prakeiktą Džošą Delanį.

– O ką jis padarė? – Konė dar nebuvo mačiusi Džošo, nes jis norėdavo, kad tai aš eičiau pas jį, o ne atvirkščiai.

– Ką, ką? Nušvilpė man iš panosės paaukštinimą. Ir žinai, ką dar padarė? – kalbėjau tokiu spigiu balsu, kad visi berniukai, dainuojantys chore, būtų galėję pavydėti. – Pavogė mano idėją ir pristatė ją kaip savo.

– Kodėl niekam nepasakei?

– Nežinau, turbūt todėl, kad būtų sunku paaiškinti direktoriui, jog pasimylėjusi su Džošu papasakojau jam apie savo sugalvotą prekių ženklo strategiją ir idėją kurti programėlę.

Konė iškėlė aukštyn ranką.

– Brangute, net nenoriu girdėti tų rimtų terminų, be to, jei po sekso kalbiesi apie tokius dalykus, tau dažniau reikia išeiti pasižmonėti.

– Gaila, tavęs ten nebuvo.

– Džiaugiuosi, kad nebuvau, – Konė priglaudė taurę sau prie skruosto. – O ką pats Džošas pasakė?

Užmerkiau akis ir papurčiau galvą. Džošas po susirinkimo bombardavo mane žinutėmis, kol sutikau susitikti su juo biuro pastato laiptinėje. Niekas mūsų agentūroje laiptais nelaipiojo.

Džošui bent jau pakako padorumo atsiprašyti.

– Klausyk, Keite. Suprantu tavo nusivylimą, bet viskas nutiko visai ne taip, kaip tu galvoji. Kažkaip netyčia jiems užsiminiau apie tą naują programėlę. Tikrai jos nesisavi-

nau ir niekam nesakiau, kad tai mano idėja. Ketinau pasakyti, kad tai tu viską sugalvojai, bet kai jie jau pasigavo tą idėją...

– Bent jau galėjai pasakyti, kad pateikei prašymą į tas pareigas. Kodėl slėpei?

– Iš pradžių nelabai jų ir norėjau, bet... Kai tau stukteli trisdešimt ir pradedi galvoti apie ateitį... Tau tai kas, o man vieną dieną teks būti šeimos maitintoju, todėl privalau kilti karjeros laiptais.

– Pardon, – ištariau jo mėgstamą žodį taip kandžiai, kaip tik įstengiau, nes nuo jo kalbų jau ausys linko. – Sakai, vieną dieną būsi šeimos maitintoju?

Iš nuostabos net delnais užsidengiau skruostus. Ką jis čia paisto.

– Keite, kada nors ištekėsi, turėsi vaikų. Kam tau tie pinigai.

– Aš... aš... – tiesiog pritrūkau žodžių.

– Liaukis, vaikų tėvas už viską sumokės, kai baigsi vaidinti karjeristę.

– Tu rimtai?! – žvelgdama į jo gražų veidą staiga pastebėjau pirmąsias užuominas apie pagurklį, antakius siekiančius plaukus, dengiančius pradėjusią tolti plaukų liniją, ir puikiai sukirptą kostiumą, sėkmingai slepiantį ne tokį ir stangrų Džošo pilvą. – Regis, smarkiai klysta sakantieji, kad neandertaliečiai išmirė prieš keturiasdešimt tūkstančių metų.

Baigusi pasakoti savo dienos istoriją piktai gurkšteliu vyno ir pakeliu taurę į Konės pusę. Ji prunkšteli ir vynas pasipila pro abi jos šnerves, dėl ko aš taip pat sukikenu.

– Tikriausiai juokauji.

Konė man buvo kaip šeimos narys, visą gyvenimą gyveno vos už dviejų namų. Mūsų mamos susipažino, kai laukėsi mūsų, o kai abi persikraustėme į Londoną, nė vienai iš mūsų net nekilo minčių gyventi atskirai. Kartu patyrėme daug. Konės mama vieną dieną paspruko su pienininku (nejuokauju), o mano mamos gyvenimą vieną dieną nutraukė aneurizma. Vieną akimirką mama dar buvo, o kitą –jau nebe. Mūsų šeimoje liko žiojėti siaubinga tuštuma, kuri taip niekada ir neužsipildė.

Kramtydama lūpas ir purtydama galvą kikenau kartu su Kone.

– Verčiau jau liepk savo tėtušiui pradėti poliruoti savo rolsroisą.

Papurčiau galvą ir mūsų juokas nutilo.

– Atleisk, Keite, jis tikras mulkis. – Konė žinojo, kad padėdavau tėčiui susimokėti paskolos įmokas.

– Įpilk dar, – ji iškėlė taurę. – Metei tą atgailaujantį niekšą?

– Kaip kitaip.

– Šaunuolė. O tada gal dar nukirtai jo pasididžiavimą?

– Po velnių, taip ir maniau, kad kažką pamiršau.

Mes ir vėl susidaužėme taurėmis. Konė pasirėmė smakrą ranka ir kambaryje stojo mąsli tyla. Juokavau apie Džošo išdavystę, bet iš tiesų buvau labai įskaudinta. Susitikinėjome dar visai neseniai, bet man visai patiko turėti vaikiną. Londone likęs vienas gali pasijusti net labai vienišas. Buvo smagu turėti draugiją bent kurį laiką. Mes abu sunkiai dirbome, dėl to tikriausiai taip gerai sutarėme. Turėjome daug bendro.

– Keite, ar tikrai verta šitaip aukotis? – Konė paklausė jau meilesniu balsu.

Susimąsčiau. Mes su Kone retai kalbėdavomės rimtomis temomis.

– Aukotis dėl ko? – paklausiau ir susipyliau į gerklę paskutinius vyno lašus. Jaučiau, kaip įtampa surakina mano pečius.

– Juk pati žinai, dėl darbo. Pastaruoju metu daugiau nieko kito nedarai. Tik dirbi. Net ir Džošas – bendradarbis. Ar ne laikas pasilinksminti?

– Man ir taip linksma, – susiraukiau. – Iš tiesų, artėja rimtas renginys, į kurį ketinau eiti su Džošu. Gal paskolinsi man savo mėlyną suknelę?

– Žinoma, paskolinsiu. O kur eisi?

– Į vieną... tokį... solidų vakarėlį. Konė suaimanavo.

– Vėl darbo renginys?

– Žiniasklaidos apdovanojimai. Bet ten tikrai bus smagu, be to, aš dievinu savo darbą.

– Ne kažką, – Konė padėjo taurę ir pastūmė sąsiuvinį į

šoną. – Rimtai, Keite, man neramu. Tu kaip koks žiurkėnas rate. Vis bėgi ir bėgi, tik retkarčiais nulipi nuo rato dėl kokio grūdo, bet net ir jį pasilieki už žando vėlesniam laikui. Žinau, aš taip pat sunkiai dirbu, bet bent jau turiu mokyklines atostogas galvai pravėdinti. Kada tu pastarąjį kartą skyrei laiko sau? Kai aš savaitgaliais grįžtu namo, aplink mane šokinėja tėtis, o kai grįžti namo tu, tvarkai tėčiui namus, šokinėji aplink jį ir brolius. Prikrauni į jų spinteles maisto atsargų. Visą gyvenimą mamos jiems pavaduoti negalėsi, juk žinai. Vieną dieną patys turės savimi pasirūpinti.

– Man tiesiog neramu dėl jų. Neramu, kad tėtis padoriai nepavalgo.

– Ir tu manai, kad šitaip elgdamasi jiems padedi?

Šitaip bent jau apmažėja mane slegianti kaltė, kad juos tris palikusi išvykau gyventi į Londoną.

– Jie mano šeima. Privalau jiems padėti. Uždirbu daug daugiau už juos.

– Suprantu, bet vis tiek. Džonas galėtų labiau pasistengti. Kiek darbų jis jau pakeitė? Viską turi mesti vos pradėjęs, kol jo, tokio tinginio, nespėjo atleisti. Brendonas... –paminėjus mano jaunesnįjį brolį Konės veide pasirodė vos pastebima šypsena, – jo atvejis kitoks. Jis nėra kvailas. Tas Tardžio modelis – tiesiog neįtikėtinas. Man nunešė stogą.

Mano brolis buvo mokslinės fantastikos gerbėjas ir laisvalaikiu kūrė realaus dydžio įvairių daiktų modelius iš savo mėgstamų fantastinių filmų ir serialų.

Konė pabarškino nagais į taurę, o tada atsisėdo tiesiau.

– Jei pagaliau liautųsi vaidinęs kvailelį, galėtų gauti daug geresnį darbą nei dabartinis automobilių utilizavimo aikštelėje dalį etato. O tavo tėtis taip pat nėra toks beviltiškas, kokį vaidina, – Konė tvirtai sučiaupė lūpas, tarsi tam kartui būtų pasakiusi viską, ką ketino pasakyti.

Nejauki tyla prailgo. Labai mylėjau Konę ir ji mane suprasdavo geriau nei mano šeimos vyrai, bet jie buvo mano šeima, todėl ir kritikuoti juos turėčiau aš, o ne ji.

– Minėjai, kad reikia mano pagalbos, tad jei ne to šmikio

Delanio medžioklė, apsiginklavus labai aštriu peiliu, kuris tikriausiai nelabai patiktų mano direktoriui, jei mus pričiuptų, tuomet kuo galėčiau padėti?

– Man reikia vienos tavo knygos. Tos apie žvakes.

– „Hygge menas“.

– Atsiprašau? – nusijuokiau. – Kas čia per žodis?

– Nebūk kvanka, – Konė nusišypsojo ir sulig ta sekunde viskas grįžo į įprastas vėžes. – Tai daniškas žodis, – Konė dar kartą ištarė tą žodį, bet man vis tiek jis nuskambėjo juokingai. – Rašosi hygge, tariasi hiugė.

– Keistas žodis, – nusistebėjau. – O ką jis reiškia? Danišką interjero dizainą?

Konė pervėrė mane žudančiu žvilgsniu.

– Neee, tai kur kas daugiau. Tai požiūris. Gyvenimo būdas, – ji pasirausė dideliame pirkinių krepšyje su ratukais, kuris nuolat stovėdavo jai prie kojų. Būti mokytoju, pasirodo, reiškia dar ir tai, kad privalai nuolat su savimi tampytis įvairiausių daiktų. – Šitą žodį sugalvojo kažkoks seksualus danas, beje, labai panašus į Vigą Mortenseną, jis vadovauja kažkokiam Laimės tyrimų institutui.

Suklusau išgirdusi Vigo vardą. Abi su Kone buvome rimtai susižavėjusios šiuo danų kilmės aktoriumi nuo tada, kai pamatėme jį vaidinant „Žiedų valdove“.

– Daug skaičiau apie hiugę. Žinai, kad Danija yra laimingiausia šalis pasaulyje?

– Kaip tik šiandien ryte metro mačiau straipsnį apie tai, bet nesu tikra, kad tai tiesa. Pas juos daug žmogžudysčių, moterų detektyvių ir nuolat lyja. Bent jau taip supratau iš visų tų skandinaviškų trilerių, kuriuos teko matyti. Neatrodo, kad tokia šalis gali būti laiminga.

– Ne, rimtai. Pagal hiugę, gyvenimą geresnį gali padaryti smulkmenos. – Matydama nuoširdų Konės veidą susilaikiau nepajuokavusi. – Štai kam tos žvakės, – ji parodė į tris žvakes ant židinio atbrailos, bet tada vėl susiraukė. – Dėl jų neva turėtų būti jaukiau.

– Bet kad jos nepadeda.

– Žinau. Pelėsį ant sienos sunku nustelbti. – Reikia vėl susisiekti su buto šeimininku. Nors po tėčio namų didelių lūkesčių neturiu. – Pasitryniau savo pajuodusius paakius. Konė teisi, aš tikrai kaip tas žiurkėnas rate. Man trūko valandų paroje. – Turiu išeiti pagreitintą kursą apie tą hiu... vėl pamiršau, kaip tas žodis tariasi. Poryt man pristatymas. Galiu pasiskolinti tavo knygą?

SKYRIUS

Mane apniko abejonės. Pristatymo diena. Svarbiausio pristatymo per visą mano karjerą. Ir dar tai buvo proga įrodyti Džošui bei valdybai, ką iš tiesų sugebu. O aš kažkodėl nusprendžiau perstumdyti baldus ir pasikliauti žvakėmis, keistais šluotražiais vazose bei brangiu toršeru? Abejoju, kad pažadėjusi padengti visas mano išlaidas Megan tikėjosi, jog už du šimtus svarų nupirksiu toršerą, bet jį gaubiantis auksinės šviesos debesėlis atrodė kaip iš Konės knygos. Nebuvo kada galvoti apie tai, kokia pavargusi esu. Vakar vakare grįžau tik po dešimtos, nes teko išnaršyti visas

Oksfordo gatvės parduotuves, o grįžusi dar ilgai tobulinau tradicinių daniškų avižinių sausainių, kurie, Konė prisiekė, reiškė tikrąją hiugę, receptą.

Ruošdamasi savo didžiajam pristatymui vakar nuo pradžios iki galo perskaičiau Konės knygą apie hiugę ir ištyrinėjau internete kokį milijoną nuotraukų su kojinėmis, žvakėmis, kašmyro pledais apsigaubusiomis laimingomis poromis bei garuojančius karšto šokolado puodelius spaudžiančiomis rankomis su kumštinėmis pirštinėmis, o tada leidausi į pirkinių maratoną.

Akivaizdu, kad danai mėgo ne tik žvakes, bet ir jaukias darbo vietas, tad nusprendžiau, jog tai ir taps mano atspir-

ties tašku siekiant Larso prielankumo. Šįryt į biurą atvažiavau septintą turėdama vienintelį tikslą – suhiuginti (naujas žodis mano žodyne) mažiausią posėdžių salę mūsų biure.

Paversti ją jaukia – užduotis ne iš lengviausių, bet nuoširdžiai tikėjausi, kad žvakės ir tas brangus toršeras nenuvils. Dar nupirkau arbatos, du ryškiaspalvius puodelius iš

„Anthropologie“ su L bei K raidėmis ir padėjau lėkštę su pačios keptais sausainiais. Taip, sausainiai atrodė nevykę net ir po trečio bandymo, bet vis tiek turėjau kaip reikiant pavargti norėdama nuginti nuo jų smaližius biuro darbuotojus.

Scena mano pasirodymui buvo paruošta. Bent jau aš taip tikėjausi. Atsitempiau dvi kėdes, kurios tarpusavyje nelabai derėjo, bet buvo patogiausios, kokias pavyko rasti apėjus visus biure esančius kabinetus bei sales, ir pastačiau jas prie visai dailaus beržinio stalo, užsilikusio dar nuo

„Ercol“ baldų fotosesijos. Iš kito aukšto atsivilkau knygų lentyną, išėmiau visas ten buvusias knygas ir pakeičiau jas tokiomis, kurių nugarėlių spalva dera tarpusavyje.

Su žvakėmis nusprendžiau nepersistengti – nupirkau tik penkias. Tris iš jų dailiai išdėliojau ant stalo, o dvi pastačiau ant knygų lentynos, greta padėjau virdulį, kavinuką, arbatinuką, pieno ir cukraus. Kaip supratau, šitai net labai daniška. Mėgautis arbatos ir kavos gamybos procesu. Smagioje saulės geltonumo vazoje kaip tik tvarkiau beržines vyteles, kai administratorė man paskambino ir pranešė, kad atėjo klientas. Jei atvirai, tie beržiniai stagarai vazoje man visai neatrodė jaukiai, kad ir kaip stengiausi, jie atrodė tiesiog kaip šluotražis, perrištas kaspinu ir įmerktas į vazą.

Blondinas, kaip kitaip, ir be galo žavus Larsas Vailderis, daniškų „Hjem“ parduotuvių vadovas, buvo aukštas ir spinduliavo tuo šiaurės europiečiams būdingu laukiniu grožiu bei sveikata. Bent jau man taip atrodė po to, ką perskaičiau ir sužinojau vakar. Metro aštuoniasdešimties vikingas, ne kitaip.

– Labas rytas, aš – Keitė Sinkler, – ištiesiau ranką vertindama jo kūno kalbą – Larsas atrodė atsipalaidavęs ir ramus, visiškai kitaip nei aš – mano skrandyje, rodės, straksėjo koks būrys varlių.

– Labas rytas, Keite. Larsas. Dėkoju, kad sutikote šįryt pasimatyti.

Tikėjausi jo veide pamatyti ironiją. Mūsų agentūros įkainius mokėti sutinkantys klientai paprastai tikėdavosi, kad dėl jų versimės per galvą.

Subtiliai apšviesta nedidelė posėdžių salė dabar buvo visiškas kontrastas ryškiai apšviestam koridoriui, ir pastebėjau, kaip Larsas pritariamai nužvelgė mano įrengtą erdvę.

– Prašau, sėskitės, – ištiesiau ranką į sutrūkinėjusios

rudos odos krėslą, ant kurio porankio buvau permetusi pledą ir kuris stovėjo priešais devintojo dešimtmečio laikus menančią odinę kėdę su metaliniu karkasu – ji buvo daug patogesnė nei atrodė.

Pradėjau ruošti arbatą. Keista, bet šitas procesas gerokai palengvino mūsų pokalbio pradžią, kol aš klausinėjau

Larso, kaip jam sekėsi mus rasti.

Kai galiausiai susėdome, pasijutau iššvaisčiusi geras dešimt susitikimui skirtų minučių laukdama, kol užvirs virdulys.

– Skanūs sausainiai, – pagyrė Larsas antrą kartą tiesdamas ranką prie lėkštės ir pritariamai linkčiodamas galva.

– Dėkui.

– Pati kepėte?

Iškėliau aukštyn rankas, tarsi norėdama pasakyti, kad tai tik smulkmena, nors prieš akis stovėjo vaizdas, kaip siaubingai šįryt atrodė mano virtuvė. O kur dar visos tos plastikinės maisto dėžutės su nepavykusiais sausainiais... Mudvi su Kone jais maitinsimės ne vieną savaitę.

Larsas atsikando sausainio.

– Tikrai labai skanūs.

– Šeimos receptas, – pamelavau. Jei atvirai, mama retkarčiais iškepdavo kažkokį nevykusį Viktorijos biskvitinį pyragą, bet nė karto gyvenime nekepė avižinių sausainių.

– A, šeima, – Larsas plačiai man nusišypsojo skėstelėdamas rankomis, lyg norėtų pabrėžti savo žodžius. – Ji be galo svarbi... O ką jau kalbėti apie šeimos receptus... Mano mama garsėja savo kanelsnegle.

Pakreipiau galvą ir nusišypsojau, tarsi gerai žinočiau, kas tos kanelsnegle.

– Jai atrodo, kad kepiniai gali padėti išspręsti bet kokią problemą.

Nors mintis man pasirodė keistoka, toliau ramiai žiūrėjau jam į akis, tarsi toks jo mamos požiūris būtų visiškai normalus. Akivaizdu, Larsas labai mylėjo savo mamą.

– Ji turi kavinę pavadinimu „Varme“, daniškai tai reiškia šilumą. Ypatinga vieta. Mano mamai patinka rūpintis žmonėmis.

Vos sulaikiau gilų atodūsį. Gera turėti žmogų, kuris tavimi rūpinasi. Pastaruosius kelerius metus jaučiausi taip, lyg viena kaip pirštas kapanočiausi prieš bangas.

– Noriu, kad ir Jungtinėje Karalystėje būtų tokia šilta ir jauki vieta.

Larsas atsikrenkštė ir aš supratau, kad trumpam užsimiršau.

– Mano mamai šitai labai patiktų, – Larsas apsidairė po mano apstatytą salytę. – Labai hiugiška. Puikiai pasidarbavote. Daug vaizduotės ir išmonės. Labai daniška. Matau, kad jau dabar gerai suprantate, kas yra hiugė. Man patinka šitie puodeliai.

– Ačiū. Ir dėkui, kad šiandien čia atvažiavote ir suteikėte man progą pasikalbėti su jumis, – vos nepaspringau tais formalumais, kai Larsas garsiai prunkštelėjo.

– Nieko panašaus. Iš tikrųjų juk keikiate mane už tai, kad daviau jums tiek mažai laiko ir informacijos.

Tas kapotas daniškas akcentas skambėjo taip žavingai, kad net toks atvirumas nebuvo baisus. Trumpą akimirką manyje grūmėsi diplomatija su atvirumu. Nusišypsojau.

– Tiesa, tai gana neįprasta, bet dėl to tik dar labiau suintrigavote.

– Taip smarkiai suintrigavau, kad agentūra nusprendė išsitraukti stambiausius ginklus.

Ne, tokio atvirumo nepaslėps joks akcentas. Nesu stambus ginklas, labiau užtaisytas, taikliai šaudantis pistoletas.

Bet tada Larsas žaviai nusišypsojo ir pridūrė:

– Ir namuose keptus sausainius.

– Labai suintrigavote, be to, nebijau iššūkių. Kaip pats minėjote, taip, šitas susitikimas buvo suorganizuotas labai greitai, bet aš dirbu gyvenimo būdo skyriuje, o mano klientai – minkštųjų baldų gamintojai, kavos kompanijos, sūrių parduotuvių ir nedidelių viešbučių tinklai. Turiu daugiau nei reikia patirties pasirūpinti jūsų verslu. Mano viršininkė, kuri šiandien visą dieną praleis susitikimuose (mintyse

sukryžiavau pirštus), nusprendė, kad labiausiai tinku pokalbiui su jumis, – nė žodelio apie troškimą lipti karjeros laiptais.

– Suprantu, kad nedaviau jums pakankamai laiko pasiruošti, bet, regis, puikiai susitvarkėte. Ir neužvertėte manęs klausimais elektroniniu paštu.

Larsas apsižvalgė. Supratau, kad ieško projektoriaus ir nešiojamojo kompiuterio. Iškėliau aukštyn ranką, norėdama užbėgti jam už akių.

– Būsiu atvira. Neparuošiau jokios medžiagos. Ne dėl to, kad turėjau per mažai laiko, bet dėl to, jog tikiu, kad esate šios srities ekspertas ir gerai žinote, ko norite. Žinau, kad jau buvote susitikęs su keliomis agentūromis, visos jos geriausios iš geriausių. Ir visos jos, neabejoju, pateikė puikių idėjų, bet akivaizdu, jums nė viena nepatiko, todėl nusprendžiau iš pradžių su jumis pasikalbėti ir sužinoti jūsų norus. Nes, kaip suprantu, šiuo atveju standartinis pasiūlymas netiks.

Larsas šyptelėjo ir atsistojęs pradėjo vaikštinėti po salytę sukabinęs rankas už nugaros.

– Jūs man patinkate, Keite Sinkler, man patinka, kaip jūs mąstote. Mums, danams, patinka subtilesnis priėjimas. Be to, matau, kad jau neblogai suprantate, kas yra hiugė, –iš jo lūpų šitas žodis nuskambėjo daug maloniau, nebuvo panašus į grėsmingą Naujojoje Zelandijoje gerai žinomą karo šokį haką.

– Malonu girdėti, bet jaučiu, kad man dar yra kur pasitempti. Pamatytumėte mano pačios namus...

– Būtent, – pertraukė mane Larsas, – visos agentūros norėjo mums papasakoti, kas yra hiugė, nors ji, galima

sakyti, neapibrėžiama, ir skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kai viskas stoja į vietas, tiesiog tai pajunti. Man teko peržiūrėti daug prezentacijų. Jei dar kartą išgirsiu apie kokią nors akciją su galimybe laimėti hiugiškus prizus, apie hiugišką atsinaujinimą ar atostogas, sunaikinsiu visas žvakes Jungtinėje Karalystėje. Visos tos agentūros norėjo... man sunku rasti tinkamą žodį. Jos bandė... – Larsas gūžtelėjo, apsižvalgė aplink ir su šypsena veide linktelėjo į žvakių pusę. – Pažvelgti į hiugę kaip į verslą, ir tik jūs viena supratote tikrąją esmę.

Pritariamai linktelėjau ir leidau Larsui kalbėti toliau.

– Mūsų parduotuvė „Hjem“ – tai kur kas daugiau nei žvakės, pledai ir šiaip daiktai, nors kažkodėl visi įsivaizduoja, kad hiugė būtent tai ir yra. Noriu, kad į parduotuvę atėję žmonės hiugę jaustų kiekviename skyriuje, nesvarbu, ar ten gali įsigyti knygų, ar kepinių. Noriu, kad parduotuvėje būtų daug gražių ekspozicijų ir jaukių kampelių prisėsti, kad čia būtų mokoma kurti gėlių puokštes, kepti bandeles, gaminti atvirukus ir kalėdinius papuošimus, megzti. Kad tai būtų vieta, suburianti ypatingą bendruomenę, o ne šiaip eilinė parduotuvė.

– Skamba labai įdomiai, – pasakiau, o mintyse jau svarsčiau, ar, velniai griebtų, apskritai įmanoma sugalvoti kokią prie Larso norų derančią viešųjų ryšių akciją.

– Svarbiausia, kad žmonės suprastų, kas yra hiugė. Linktelėjau. Nors jo žodžiai man nuskambėjo kiek paviršutiniškai.

– Dėl to noriu suorganizuoti kelionę į Kopenhagą ir parodyti, kaip gyvena danai, kaip veikia mūsų visuomenė, –taip bus lengviau suprasti hiugės esmę.

– Mūsų šalyje niekas neduoda garbės ženklo už tai, kad mėgsti persidirbti. – Eva pažvelgė į mane. – Nei už tai, kad be paliovos tikrini elektroninį paštą po darbo ar komandiruotėje. Danijoje visi yra lygūs. Visai nesvarbu, kokį darbą dirbi.

JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, išgarsėjusi kulinariniais kelionių romanais, kurie pateko į bestselerių sąrašus Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Labiau už viską autorė mėgsta du dalykus: keliones ir gerą maistą. Daug metų dirbusi viešųjų ryšių specialiste, apkeliavusi ne vieną žemyną, kartu su garsiais maisto kritikais ir žurnalistais ragavusi išskirtinius delikatesus, J. Caplin sukaupė daug įdomios kultūrinės medžiagos, pakeitė veiklos kryptį ir ėmė rašyti romanus. Pirmoji jos knyga kviečia pasivaikščioti Kopenhagos gatvėmis, kur tvyro šiltų bandelių ir karšto šokolado kvapas, bei iš arčiau susipažinti su skandinavišku gyvenimo būdu.

Londonietė viešųjų ryšių vadybininkė Keitė Sinkler turi viską, apie ką svajojo: puikių draugų, charizmatišką vaikiną ir prestižinį darbą vienoje geriausių reklamos agentūrų. Tačiau netikėta išdavystė priverčia ją suabejoti, ar gyvenimas, kurio taip siekė, tikrai daro ją laimingą.

Keitei reikia trumpam nuo visko atsitraukti ir perkratyti ankstesnį savo gyvenimą. Todėl ji apsidžiaugia kliento Larso Vailderio pasiūlymu vykti į Daniją ir grįžus papasakoti žmonėms, kodėl danai laikomi viena laimingiausių pasaulio tautų. Penkios dienos Kopenhagoje, šešių žurnalistų komanda ir vienas visam gyvenimui įsiminsiantis nuotykis.

Keitė netruks suprasti, kad bendryste ir harmonija grįstas daniškas hygge gyvenimo stilius neapsiriboja žvakėmis, pledais ir avižiniais sausainiais. Danų kultūra privers ją susidurti su didžiausiomis savo baimėmis, persvarstyti prioritetus ir iš naujo patikėti meile. Bet apie visa tai – prie kavos puodelio cinamonu kvepiančioje Kopenhagos kavinėje.

Nuostabi, jauki, juokinga ir dėmesį prikaustanti knyga.

– The Writing Garnet

ISBN 978-609-466-823-4

9 786094 668234

Kavinė Kopenhagoje

Julie Caplin

Ju li e Ca plin

I dalis LONDONAS

SKYRIUS

SKYRIUS

SKYRIUS