Issuu

Nenulemtųjų saga antroji knyga

fantastika

Vilnius, 2025

Romantinė

Versta iš: Danielle L. Jensen

A Curse Carved in Bone Del Rey, New York

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-598-4

Skiriu damoms iš NOFFA!

Frėja

Audra užklupo be jokio perspėjimo – smogė drakarui ir taip nuožmiai nešė mus tolyn nuo uolėtos pakrantės, lyg patys dievai nenorėtų, kad perplauktume sąsiaurį. Kol nordelandiečiai grūmėsi su siaučiančiomis bangomis, visas mano svajas apie reidų šlovę užjūriuose kaipmat užgniaužė šaltis. Drėgmė. Bet visų labiausiai – nesibaigiantis vėmimas.

Vėmiau ne aš – buvau pratusi prie jūros supimo, bet kone visų kitų, įskaitant gobtuvais užsidengusius Haraldo belaisvius, skrandžių turinys tvindė denį. Geriau braidžioti po vėmalus nei persisverti per bortą ir rizikuoti būti pasiglemžtam nirtulingos jūros.

– Kokia nesėkmė būtų, – bandžiau perrėkti griaustinį ir šėlstančius vandenis, – jei mums nuskendus jūroje visi jūsų sąmokslai ir planai nueitų perniek!

Visi denyje pervėrė mane rūsčiomis akimis, tik Toros žvilgsnis nebuvo pernelyg grėsmingas, turint omenyje, kad iš jos burnos liejosi vėmalai. Nusijuokiau ir atsišliejau į laivo korpusą, čia saugodamasi nuo vandens sėdėjau po ruonio kailiu, apgaubusi jį savo galiomis.

– O gal mirsite ne tokia šlovinga mirtimi – ne pasiglemžti Njordo, bet veikiau išvertę savo vidurius lauk. Esu girdėjusi didingų pasakojimų apie nordelandiečių žiaurumą, bet šitai yra apgailėtina.

– Ar ji kada nors nutyla? – Haraldas griežtai paklausė Bjorno. Nordelando karalius nebuvo atsparus jūros supimui, todėl jo kantrybė seko. Apdovanojau jį spindinčia šypsena ir mainais gavau rūstų žvilgsnį.

Bet Bjornas tik palinko prie irklo, kuriuo darbavosi niekaip nepaveiktas bangų. O gaila. Jei kas ir nusipelnė pajusti kartų deginančios tulžies skonį, tai šitas melagis ir jo liežuvis.

– Ramybės neturėsi, tėve, – pagaliau atsakė Bjornas. Jėgas sutelkus

į irklavimą po tunika įsitempė nugaros raumenys. – Bet priminsiu tau, kad pats išprovokavai jos pagiežą.

Haraldo žandikaulis įsitempė, bet, užuot atsikirtęs, jis palinko prie savojo irklo ir ėmė plušėti rankomis. Nė pats Nordelando karalius neišvengė irklavimo per šį košmarą: tam, kad iš jo išsikepurnėtume, reikėjo sutelkti visų pastangas. Šiaurinis sąsiauris buvo liūdnai pagarsėjęs pasiglemžtomis gyvybėmis, o Njordui karalių galia nerūpėjo.

Kaip ir dievų atžalos.

Drakarą užliejus bangai, vanduo į veidą tėškė taip stipriai, kad ėmė skaudėti. Krūtinėje įsiplieskė baimė, nes plūstelėjus lediniam vandeniui buvo neįmanoma kvėpuoti. Laivas pasviro ir nėrė tarp dviejų bangų –rodės, kad tamsi gelmė kone siekia manęs. Nagais brūkštelėjusi medį, tvėriausi ko tik įmanoma; ausyse ėmė aidėti belaisvių, nebeturinčių į ką įsikibti, klyksmai. Pasileisti reikštų mirtį, nes audringa jūra negailestinga.

Vis dėlto žvelgiant į vandens tam ˜ sumą, mano baimę netrukus pakeitė troškimas. Ji man šnabždėjo pažadą palengvinti širdį slėgusį sielvartą. Sielą kamavusį įniršį. Viduje spengiančią vienatvę, nes praradau viską, kas man buvo svarbu, net ir prasmę.

Jūra tiesė į mane rankas, tad pirštai atsipalaidavo. Sudaužyta širdis troško pailsėti nuo viso skausmo. Nugrimzti gilyn gilyn gilyn, į tamsą.

Tačiau vėl tvirčiau įsikibau, kai Helė man pašnibždėjo: Kam pasiduoti, jei turi galią susigrąžinti visa, kas turėtų būti tavo? Galią atsiimti viską, kas buvo iš tavęs atimta?

Aš neturiu tokios galios.

Jos juokas mano galvoje buvo švelnus, bet kartu kurtinantis, it griaustinis. Esi mirties šeimininkė, dukra. Visi, kas tik kvėpuoja, bijo tavo galios.

Nenoriu, kad manęs bijotų.

Mintyse iškilo šypsena, kurios pusė buvo iššieptos lūpos, o kita pusė –pliki kaulai. Nuo šio reginio širdis ėmė daužytis, nors nuo jos žodžių delnus sukaustė šaltis. Baimė yra ginklas, kuriuo pasieksi viską, ko trokšti.

Drakaras vėl išsilygiavo, išvengęs grėsmės būti užtvindytas.

Nusivaliau sūrymą nuo akių: nežinau, ar tai buvo ašaros, ar jūros vanduo, žinau tik tiek, kad širdis daužėsi visai ne todėl, kad vos išvengiau mirties.

Baimė yra ginklas, kuriuo pasieksi viską, ko trokšti

O ko aš trokštu?

Nežinojau to, bet turėjau išlieti vidų užplūdusias emocijas. Žvilgsnis užkliuvo už Stainun, kuri vėmė jūros vandeniu. Šūktelėjau:

– Skalde, ar sukursi baladę apie šią kelionę? Jei taip, pavadink ją „Jūrligės aukų saga“. Arba gal „Šleikštulio beieškant“. Ne... „Pasaka apie ožį lupančiuosius“!

– Nutilk! – nuo savojo irklo šūktelėjo Skadė. Jos tamsūs raudoni plaukai buvo prilipę prie veido. – Užsikišk, tu karksinti kale!

– O jei nenoriu? – ėmiau kvatoti lyg laukinė, kai Skadė savo irklą padavė šalia sėdinčiam belaisviui ir jos rankose atsirado auksu spindintis lankas. Tas pats, kuriuo ji nužudė mano motiną. – Šausi į mane? Išmesi mane per bortą?

Ji iškėlė lanką ir įtempė mirtiną žalią, niekada neprašaunančią strėlę.

– Padaryk tai! – iš lūpų prasiveržė riksmas. Ne todėl, kad trokščiau būti pašauta, bet norėjau, jog ji pajaustų tą pačią dvejonę, kuri nedavė ramybės mano sielai. – Na, padaryk tai!

Skadė dar tampriau įtempė lanko templę. Jos mėlynose akyse žvilgėjo daug dalykų, tačiau abejonė nebuvo vienas iš jų.

Staiga suvokus, kad įžūlumu pasirašiau mirties nuosprendį išdžiūvo burna. Bet jos lankas pradingo vos Haraldui suurzgus, kad ši valdytųsi, arba sulauksianti pasekmių.

L. Jensen

Man nerūpėjo, kad juokdamasi pasirodysiu išprotėjusi – juoktis neabejotinai geriau nei raudoti. Sustaugiau:

– Jūs tiek daug paaukojote, kad mane pagrobtumėte, todėl manau galinti sakyti ką panorėjusi ir jūs neturite kito pasirinkimo, kaip tik klausytis! Jokio kito pasirinkimo, kaip tik pakęsti mano žodžius. Norėjote manęs? Dabar, po perkūnais, turite mane visą, tad mėgaukitės!

Džiaukitės savo darbų vaisiais!

Skadė metėsi link manęs, mosuodama mažais kumščiais.

Nors pati ją išprovokavau, ji mane nustebino. Kumščiu vožė man į skruostą ir parvertė atgal. Galva atsitrenkus į laivo stiebą, akyse ėmė suktis žvaigždės, o Skadė tiesė rankas link mano kaklo.

– Tave reikia nuleisti ant žemės, – šaukė man į veidą. – Tu tikra

pragaištis, Helės dukra!

Kilstelėjau kelį ir vožiau jai į tarpkojį. Moteris suspigo, bet manęs nepaleido: jos pirštai nenumaldomai gniaužė man gerklę.

Tada Bjornas čiupo Skadę per juosmenį. Nutempė ją nuo manęs, tačiau ji savo pyktį nukreipė į jį, tad įsivyravo chaosas.

Kai juodu vožėsi į belaisvius, šie atšoko. Drakaras sugirgždėjo ir pasisuko į šoną, nirdamas po bangos ketera. Mane užliejo vanduo, sunkus ir negailestingas. Viskam pasvirus, aš nučiuožiau: prieš akis regėjau medinį laivą, bangas ir pajuodusį dangų.

Staiga mane už riešų sučiupo rankos: Bjornas savo karštais delnais prispaudė mane prie denio.

– Ar bandai mus visus pražudyti?

– Taip! – šaukiau, kol kiti kamavosi irkluodami. – Būtent tai ir bandau padaryti!

– Žuvusi nebesužinosi atsakymų! – jis tvirtai mane spaudė, kol plėšiausi, bandydama vožti keliu jam į kiaušus. – Niekada nesužinosi tiesos!

– Nekalbėk man apie tiesą!

Kad išvengtų mano kelių, laivui supantis jis jėga atsigulė man tarp kojų ir prisispaudė šlaunimis. Visiškai prieš savo valią prisiminiau mudu tame urve, kai dar atrodė įmanoma būti laimingai. Prisiminiau jo lūpas

ant manųjų, jo rankas ant mano kūno, jo kotą giliai manyje, kai tapau jo. Nepaisant nei baimės, nei logikos, užplūdo išdavikiškas troškimas, –geismui buvo nė motais, kad vyras, kurio trokštu, yra mano priešas. Tuos potroškius nuvyti šalin pajėgė tik įtūžis: pasitelkiau pyktį ir išlaisvinau visą žiaurumą, užgimusį iš širdies skausmo. Kojomis apsivijusi Bjorno juosmenį, prisispaudžiau prie jo ir pašaipiai tariau:

– Tiesa leis tau susigrąžinti tai?

Drakaras audringai sūpavosi, todėl jis tvirčiau suspaudė mano riešus. Bato kulną įrėmusi jam į nugarą, pajutau, kaip jis prie manęs spaudžiasi.

– Tiesa sugrąžins tau tavo dailiąją Frėją, kad galėtum ją padaryti savo žmona?

Pakėlusi galvą, pabučiavau jį – jo apatinę lūpą dantimis sukandau taip stipriai, kad jis atsitraukė.

– Kad būdamas su ja taptum ūkininku? Susilauktum dailių dukrų, kurios atrodytų visai kaip ji? Tiesa užtikrins, kad pasentum jos glėbyje?

Jam į veidą tėškiau svajonę, kurią jis man porino oloje. Jo akyse pamačiusi blykstelėjusį skausmą, piktai nudžiugau, nes norėjau, kad jam skaudėtų taip pat, kaip man.

– Nėra tiesos, kuri sugrąžintų mane tau, nes esi melagis. Išdavikas.

Sukruštas bailys, nevertas pamatyti Valhalos!

– Manaisi viską žinanti, Frėja, – tarė jis. – Bet nežinai ničnieko. Spjoviau jam į veidą.

– Žinau, kad nekęsiu tavęs, kol išleisiu paskutinį kvapą, Bjornai. O tai jau šis tas.

– Nekęsk manęs kiek tik nori. – Jis paleido mano riešus. – Bet savo paskutinį kvapą išleisi ne šiandien, Užgimusioji Ugnyje.

Stebėjau, kaip jis grižo prie irklų ir prisidėjo prie bendrų pastangų išplukdyti drakarą iš audros.

– Visų Tėvas žino visa, kas jau buvo, ir visa, ką nornos parengė būsiant. – Haraldas liovėsi irklavęs ir įsmeigė pilkas akis į manąsias. – Saga yra jo dukra – žinojimas yra jo dovana jai. Kitos aiškiaregės gali turėti

L. Jensen

atsakymus, bet Saga, regis, yra susaistyta su tavo lemtimi. Galbūt jis jai parodys visą tiesą, kurios taip beviltiškai trokšti. – Nelaukęs atsakymo, Haraldas vėl pažvelgė į priekį; pradėjus irkluoti, jo raumenys įsitempė. Blėstantį pyktį pamažu pakeitė tuštuma. Atlošusi galvą, spoksojau

į pajuodusį dangų, debesų verpetus ir tarp jų šokčiojantį žaibą. Ko tik neatiduočiau, kad būčiau paprasta mirtingoji. Kad aukštesnės jėgos jau būtų nulėmusios mano gyvenimo kelią ir dėl visko, ką kalbu, ką darau ir ko noriu, galėčiau kaltinti jas.

Tačiau dviejų deivių kraujo lašai mano gyslose – vienas Hlinės, kitas Helės – reiškė, kad esu atsakinga už viską, ką palieku po savęs.

Už klaidas ir sėkmes. Košmarus bei svajones. Meilę ir neapykantą.

O ko aš noriu?

Šis klausimas įsismelkė giliai sieloje, nes man reikėjo atsakymo. Man reikėjo prasmės, kuri vestų pirmyn. Likti ten, kur esu, kokia esu, reikštų susideginti iš vidaus.

Noriu tiesos.

Noriu iš pačios Sagos lūpų išgirsti, kokią ateitį ji man išpranašavo, nes Odino atžalos nemeluoja. Noriu sužinoti, kas įvyko tarp jos ir Snorio. Noriu sužinoti, ar Haraldas išties yra toks piktavalis, kaip mane tikino vaikystėje.

Bet visų labiausiai noriu tiesos apie tai, kas esu.

Atsistojusi keturiomis, ropojau, kol radau vietą šalia belaisvio su gausiai tatuiruotomis rankomis. Paėmusi irklą, sukaupiau visas jėgas ir pažvelgiau į uolėtą Nordelando krantą. Vėjas kiek apmalšo, jūra taip pat ėmė rimti. Jei nornos dabar stebi, esu tikra, kad bijo ateities, kurią nuverpė.

Nes aš esu Frėja, Užgimusi Ugnyje. Hlinės dukra. Helės dukra. Ir savo lemtį nusiverpsiu pati.