O Radvilų laikais, oho, kas dėjosi. Viskas buvo surašyta ir gerai saugoma. Taip gerai, kad iki šiol niekas nerado… Visi liko kaip musę kandę – nei karūnos, nei popierių, nei Vytauto kapo.
A
lgė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Tokiems atostogos – bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti, po perkūnais? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune ir lotynišką raštą, pasakojantį apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasigirsta paslaptingi grasinimai – pasirodo, palikimo gviešiasi pavojingi varžovai… Na, jau ne, užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis. O prieš metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse dar tebeskambėjo baisus seno žynio prakeiksmas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos karališkasis vainikas pabuvo Radvilų ir Sapiegų slaptavietėse, matė Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas ir dvarelio užkaborius. Ir niekam neatnešė nei turtų, nei laimės… Į karūnos paieškas įkarščio pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką. Jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias, o panaikinti prakeiksmą tikisi nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį… Tad beprotiškos varžybos, kas pirmas ras Vytauto Didžiojo karūną, prasideda. Ginos Viliūnės Vilnius – ne mažiau paslaptingas nei „Da Vinčio kodo“ Paryžius. Jame ir baroko architektūros žavesys, ir slaptųjų draugijų klastos, ir iki šių dienų senuosius ritualus puoselėjantys pagonys. Ir Lietuvos istorija, pateikta trilerio forma.
ISBN 978-9986-16-921-5
9 789986 169215
www.tytoalba.lt
G I NA VI LI Ū N Ė
¯NA BE KARALIAUS KARU
G V gimė metais. -aisiais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, o metais gidų kursus. Savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. metais kartu su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“.
GINA VILIŪNĖ
SENOJO VI LN IAU S TR I LE RI S