Kariaujantis Berlynas

Gyvenimas ir mirtis Hitlerio mieste, 1939–1945 m. „Nuodugni ir prikaustanti dėmesį“ Daily Mail

Roger Moorhouse

Iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskiatė

Įvadas

Nepaisant tvyrančio modernumo, Berlynas yra miestas, tiesiog persmelktas istorija. Jei ieškotume vienos vietos, pagrindinio taško, iš kurio nusidriekia XX amžiaus kruvini kančių keliai, tuomet toli ieškoti nereikėtų. Kulkų pervarstytais pastatais bei gaubiamas totalitarinio režimo šešėlio, Berlynas pasaulyje pagarsėjo įvykiais, kurie nėra tolimi ar neapčiuopiami – veikiau vykę čia pat, juntami bei tikri. Praėjusiais metais miestas šventė dvidešimtąsias nepakantumą sėjusios sienos nugriovimo metines – momentą, kai ji tapo išbandymu mirties mėšlungių krečiamam komunizmui. Praeitos kartos akivaizdoje jis buvo besiriejančių didžiųjų galiūnių žaisliuku, uolių pompastiškų kalbų scena bei grėsmingų šnipų apsikeitimų veiksmo vieta. Dar prieš keletą dešimtmečių, tuomet Trečiojo reicho sostinė, buvo nacių pajėgų epicentras, drobė Speero architektūrinėms svajonėms tapyti bei Hitlerio rasistinei vizijai realizuoti.

Berlynas buvo vienas iš nedaugelio Europos sostinių, tiesiogiai patyrusių Antrojo pasaulinio karo siaubą. Tai miestas, patyręs ne tik sovietų sausumos atakų rūstybę bei pajutęs 1945 metų apgulties skonį, bet ir stovėjęs priekinėse karo oro erdvėje linijose. Todėl jo karo laikmečio istorija tegali būti nusakoma vien aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. Kaip svarbiausias sąjungininkų taikinys, Berlynas pritraukė daugiau aviacinių antskrydžių, oro pajėgų bei bombų nei bet kuris kitas Vokietijos miestas. Tai buvo agresyviausiai ginamas

6

Roger Moorhouse

taikiny­s, kurio kruopščiausiai suregztoje gynybos sistemoje buvo įdarbinta daugiausia žmonių ir kuris pareikalavo daugiausia sąjungininkų karinių oro pajėgų personalo gyvybių. Jis priešininkų pajėgas taip pat aplenkė ir civilių gyventojų aukų skaičiumi: apytikriai nustatyta, kad žuvusiųjų eilinių miesto gyventojų būta 200 000 – daugiausia iš visų Vakarų ar Centrinės Europos miestų.

Nors nacistinė Vokietija bei Antrasis pasaulinis karas yra daugelį istorikų neapleidžiančios ir jų mintis vis dar kirbinančios temos, po storu faktų ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių sluoksniu slypinti karo meto eilinių Berlyno gyventojų istorija, nors ir keista, bet vis dar iki galo neatskleista.

Priežasčių kodėl ši, rodos, neabejotinai svarbi tema liko viena iš keleto istorinio nacistinės Vokietijos konteksto spragų, yra keletas.

Istorikai paprastai buvo linkę socialinei nacizmo istorijai skirti santykinai nedaug dėmesio pirmenybę teikdami žvilgsniui „iš viršaus į apačią“, analizuodami Hitlerio, nacių elito ar karinių struktūrų vaidmenį. Rezultatas – nuolat naujai pasirodančioje, gausioje literatūroje apie Trečiąjį reichą labai mažai darbų, atskleidžiančių eilinių žmonių gyvenimus.

Tokias tendencijas taip pat sustiprino kiti veiksniai. Bene svarbiausia yra tai, jog į socialinę Trečiojo reicho istoriją išdrįsę pažvelgti istorikai visą savo dėmesį linkę sutelkti į žydų persekiojimą bei naikinimą. Žinoma, tai nusipelno dėmesio ir yra reikšminga, tačiau taip pat veda į aklavietę siekiant suprasti vokišką visuomenę kaip visumą.

Menkai težinome, kaip sudėtinga buvo Vokietijos žmonėms gyventi diktatūroje, kokių tai pareikalavo kompromisų bei kokius principus kai kuriais atvejais reikėjo paminti. Mažai žinome, kokiais būdais buvo išgaunamas pritarimas vienokiems ar kitokiems veiksmams, kaip jo buvo laikomasi bei kas nutiko, kai jis nustojo egzistavęs. Tie-

kariaujantis berlynas

7

siog yra gausybė knygų, aiškinančių, kaip valdant naciams buvo žudoma mažuma, tačiau labai reta jų atskleidžia, kaip tuo metu gyveno dauguma.

Laimei, kai kurie veiksniai stipriai paskatina pažvelgti į socialinę karo laikmečio Berlyno istoriją. Pastaruoju metu šia kryptimi juda istoriografija; istorikai ėmė domėtis, kas glūdi už nuogų faktų, siekdami palukštenti tautos reakcijos į tam tikrus įvykius tematiką. Kurį laiką dominavusios istorijos temos buvo didžiosios strategijos ir aukštoji politika, šiomis dienomis dėmesį patraukia daug paprastesni, žemiški, kasdieniai klausimai bei šaltiniai. Šį procesą būtų galima pavadinti istorijos demokratizacija, ženklinančia poslinkį nuo „didžiųjų ir gerųjų“ link „žvilgsnio iš apačios“. Šią tendenciją iliustruoja daugelis išleistų atsiminimų bei dienoraščių, kurių knygynuose šiuo metu išties apstu.

Susidomėjimą šia kryptimi dar labiau stiprina tai, kad turime bene paskutinę galimybę leisti karą išgyvenusiems tiesiogiai papasakoti savo istorijas. Daugelis tokių šioje knygoje „prašneksiančių balsų“ paimti iš publikuotų šaltinių, tačiau be jų panorau panaudoti ir eilinių berlyniečių asmeninius pasakojimus, kurie niekada nebuvo įamžinti būsimosioms kartoms. Todėl sudariau interviu Vokietijos sostinėje darbotvarkę ir keliavau po miestą susitikti su žmonėmis, kuriems „kariaujantis Berlynas“ yra dalis jų asmeninės istorijos.

Laikui nenumaldomai skriejant, šį pavasarį buvo minimos šešiasdešimt penktosios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės* – tie, kurie vykstant karui buvo paaugliai, dabar jau skaičiuoja aštuntą savo gyvenimo dešimtį. Deja, kai kurie šių garbaus amžiaus berlyniečių, su kuriais teko šnekėtis, jau iškeliavo anapus. Nemažai jų vis dar yra * Autorius knygą baigė rašyti 2010 m. (Red. past.)

8

Roger Moorhouse

stiprios sveikatos, keletas dar stebėtinai vikrūs, tačiau bijau, jog yra ir tokių, kurie vokiškojo šios knygos leidimo taip ir nesulauks. Karą išgyvenusi pirmoji karta patyliukais iškeliauja. Afrikiečiai sako: „Kai miršta senas žmogus, į pelenus supleška visa biblioteka.“ Jaukioje aplinkoje prie kavos ir pyrago dažnai išgirsdavau žiauriausius, šiurpinančius asmeninius pasakojimus apie skausmą, praradimą ir išlikimą; kartkartėmis tai lydėdavo pratrūkusios ašaros, kurių iškilus prisiminimams nebebuvo galima suturėti. Nors niekas neprašė, tačiau jaučiau pareigą šiuos pasakojimus palikti anonimiškus ir taip gerbti žmonių, kurių atsiminimai ir dienoraščiai buvo cituojami bei su kuriais kalbėjausi, privatumą.* Nereikia nė sakyti, kad per visą laikotarpį sukaupiau daug daugiau medžiagos nei galiu realiai panaudoti šioje knygoje. Didžioji dalis buvo labai subjektyvi, nepatikima, kartkartėmis iškraipyta, netiksliai atsiminta arba retkarčiais kiek savigyniška. Tačiau nepaisant šių trūkumų, mano patirtis parodė, kad tiesioginių liudininkų pasakojimai istorijoje vaidina be galo svarbų vaidmenį: asmeninės istorijos bei tam tikri epizodai leidžia kitaip pažvelgti ir vertinti net žinomiausius bei dažniausiai pateikiamus faktus. Kai kurie puristai apie „istorijos suasmeninimą“, kurį jie mato kaip asmeninių išgyvenimų iškėlimą virš politinių ir empirinių faktų, atsiliepia gana šventeiviškai. Tačiau, mano manymu, jei tai daroma išmoningai bei atsakingai, tuomet žvilgsnis iš asmeninės pozicijos yra ne tik be galo svarbus, bet ir esminė istoriko sugebėjimo praeitį prikelti gyvenimui sudedamoji dalis. Žinoma, pirminių šaltinių jau yra. Išleista nemažai atsiminimų, tarp kurių ir puikiai žinomi Missės Vassilčikovos ar Williamo Shire* Tekste vartojami slapyvardžiai, o tikrieji autorių vardai pateikti Pastabose, kuriose pažymimas tik vardas ir pirmoji pavardės raidė.

kariaujantis berlynas

9

rio darbai, taip pat ir mažai žinomos į anglų ar lietuvių kalbą (vert. past.) taip ir neišverstos knygos. Nesuskaičiuojama daugybė neviešintų eilinių karo metu gyvenusių berlyniečių dienoraščių galiausiai buvo perduoti giminėms ar padovanoti archyvams. Šūsniai tokių pirminių šaltinių man ir padėjo parašyti šią knygą. Savo pasakojime panaudoti galėjau tik dalelę pagautų „balsų“, tačiau tie žodžiai padėjo susivokti.

Vis dėlto net ir kruopščiausiai ištyrus bei turint prieigą prie gausiausių pirminių šaltinių, užduotis papasakoti apie penkis milijonus sielų glaudžiančio miesto gyvenimą šešerius metus vykstant karui, yra itin sudėtinga. Tokiomis aplinkybėmis mano technika neišvengiamai buvo puantilistiška*, siekianti perteikti įvykių nuotaikas, o ne pabandyti pavaizduoti visapusišką vaizdą. Tam tikro išradingumo pareikalavo ir knygos struktūra. Atsižvelgdamas į norimos papasakoti istorijos sudėtingumą, iš karto atsisakiau minties naudoti vientisą linijinę chronologiją ir supratau, kad reikėtų rinktis tematinį aspektą.

Galiausiai nusprendžiau pamėginti vienoje naratyvinėje struktūroje suderinti tematinį bei chronologinį metodus. Nedvejodamas prisipažinsiu, kad surasti pusiausvyrą kartais buvo sudėtinga, todėl prašyčiau skaitytojo atlaidumo, jei kartais prireiktų pasklaidyti praeitų skyrių lapus.

Rodos, pavyko įnešti naujumo: žvilgsnis į Berlyną Antrojo pasaulinio karo metu, pasakojant konflikto istoriją taip, kaip ją išgyveno eiliniai berlyniečiai. Vaizduojant pažeminto, smurto krečiamo kažkada išdidaus didžiojo miesto – kuriame randame baimę, žiaurumą, didvyriškumo krislelius bei asmenines tragedijas – paveikslą, gyvenimas Vokietijos sostinėje priartėja prie kasdieniškumo. Manau, ryškiausiai * Puantilizmas – tapymas grynų (nemaišytų) spalvų taškeliais, būdingas neoimpresionistams. (Vert. past.)

10

Roger Moorhouse

iškyla plati Berlyno visuomenės politinė įvairovė. Vokietijos sostinė niekada neturėjo gausiausios nacių šalininkų paramos – jo kairiojo sparno tradicijos – gaji žydų bendruomenė bei kosmopolitiškas elitas tuo pasirūpino. Todėl Berlyne opozicija naciams kiekviename lygmenyje buvo juntama stipriau nei bet kuriame kitame Vokietijos mieste; padedami bei palaikomi paprastų berlyniečių, pogrindyje čia daugiau nei bet kurioje kitoje Vokietijos vietoje išliko žydų.

Viliuosi, kad ši knyga parodys, jog mes iš esmės nesuvokiame situacijos, jei įsivaizduojame, kad karo laikotarpiu Berlyno žmonės buvo tarsi nacių užprogramuoti robotai, lyg užhipnotizuoti einantys tiesiai į katastrofą. Kaip sužinojau iš daugelio pokalbių, Berlynas buvo miestas, kuriame aktyviai veikiantys naciai bei antinacių mažuma, gyvendami šalia vieni kitų, sudarė dvilypę daugumą, kuri dažnai buvo tiesiog vedina siekio išlikti, ambicijų bei baimės. Šiuo atžvilgiu man susidaro įspūdis, jog karo laikotarpiu gyvenę berlyniečiai su mumis turėjo daug daugiau bendra nei išdrįstume pripažinti. „Jie“ nėra taip nutolę nuo „mes“.

Prologas: „Oras fiureriui“

1939 m. balandžio 20 d., ketvirtadienį, prognozuota skaisti saulė – tiesiog Führerwetter, „oras fiureriui“, kaip buvo sakoma nacistinėje Vokietijoje. Visame mieste berlyniečiai rytą, kuris žadėjo būti viena ryškiausių dienų metuose, nubudo sklidini nekantraus lūkesčio. Tai buvo penkiasdešimtasis Vokietijos kanclerio bei Didžiojo Vokietijos reicho fiurerio Adolfo Hitlerio gimtadienis, kuriam pažymėti numatyta daugybė renginių, paradų bei priėmimų. Buvo paskelbtas laisvadienis, laukė didžiulis reginys, o prognozuojamas geras oras tik sustiprino nuotaiką linksmybėms.

Taigi visoje sostinėje tūkstančiai paprastų vokiečių pustėsi ypatingai dienai mieste. Savo nublizgintus medalius į atlapus pakylėti segėsi Pirmojo pasaulinio karo veteranai. Moterys iš spintų traukė patogius batus, švarkelius, rūpinosi, kuo vėliau pasistiprins: bandelėmis, galbūt dar šaltos mėsos užkandžiais. Kai kurie netgi pasiėmė sulankstomas kėdutes ar taburetes. Kiti net veidrodinius periskopus prigriebė, kad geriau matytų, kas vyksta. O jaunoji karta, daugiausia įvairių Hitlerio jaunimo organizacijų nariai, vilkosi savo kruopščiai išlygintas uniformas, blizgino diržų sagtis bei apsižiūrinėjo, ar vietoje visas komplektas ženklelių. Berniukai šukavosi plaukus, mergaitės rišosi paprastas ar pynėsi vokiškas kasas. Šio ryto jaudulį jautė visi.

Prieš išsiruošiant į miesto centrą šventės dalyviams buvo pravartu paskaityti oficialius nurodymus, spausdintus kiekviename laikraštyj­e.

12

Roger Moorhouse

Buvo patariama per daug nesiartinti prie parado metu riedančių transporto priemonių bei įspėjama laikytis atokiau nuo arklių. Primenama, kad partijos pareigūnų bei policijos nurodymai turėtų būti vykdomi iš karto ir be jokių priešgyniavimų. Fotografuoti paradą buvo griežtai draudžiama.1 Ne mažiau skrupulingas buvo oficialus pasirengimas. Miesto administraciniame centre eismas uždraustas nuo 7 valandos ryto.

Taip pat uždaryta netoli parado vietos esanti Tiergarteno traukinių stotis. Norint pasidžiaugti iškilmėmis, į Berlyno centrą atvykstantiems žmonėms pasiūlyta išlipti prie apriboto eismo zonos arčiausiai esančioje stotyje ir toliau eiti pėsčiomis. Galiausiai dėl popietę organizuojamo aviacijos parado oro erdvę virš centrinio Berlyno buvo planuojama uždaryti visai dienai.2 Sostinėje nakčiai liekančiai gausybei svečių reikėjo nakvynės vietų. Didžioji dalis, apie 50 000 tiesiogiai parade dalyvaujančio karinio personalo, apgyvendinta Lichterfeldės bei Potsdamo barakuose ar įvairiose kitose kareivinėse patalpose, esančiose aplink sostinę. O ypač svarbiems garbiems svečiams kambariai buvo užsakyti dviejuose geriausiuose Berlyno viešbučiuose – „Adlon“ ir „Kaiserhof “, kurie net galėjo pasiūlyti savo SS apsaugą.3 Tūkstančiai kitų, eilinių iš skirtingų Reicho vietų ar užsienio atvykusių svečių, jei jiems nusišypsojo laimė, galėjo apsistoti mažiau žinomuose Berlyno viešbučiuose bei svečių namuose. Vargingiausiems galimybę pasistatyti palapinę siūlė miesto parkai.

Hitleriui tą rytą niekuo rūpintis nereikėjo. Atsikėlė jis neįprastai anksti. Kaip vėliau prisimindamas pasakojo jo patarnautojas Heinzas Linge, „fiureris apsivilko savo rudą partijos uniformą... ir kaip tikras vyriausiasis vermachto vadas apsijuosė paauksuotu vokiečių generolo

kariaujantis berlynas

13

diržu ypatingoms progoms. Kaip povas mėgaudamasis savo atvaizdu, kambaryje prieš veidrodį vis pasitaisydamas švarką stoviniavo, rodės, visą amžinybę.“4 Pasitempę marmurinėse Reicho kanceliarijos salėse stovintys jo personalo žmonės taip pat buvo ne mažiau iškilmingai apsivilkę. Tęsdamas Linge pasakojo: „Tarnai stovėjo prie durų, vilkėjo šventines uniformas, puoštas sidabrinėmis virvelėmis, krūtinėse spindėjo medaliai... kartu su Hitlerio apsaugininkais ir asmeniniais lakūnais išsirikiavę stovėjo adjutantai bei ryšių tarnybos karininkai. Apsivilkę juodomis SS uniformomis čia taip pat stovėjo asmens sargybinių dalinio leibštandarto kareiviai, naujieji jų diržai buvo sumodeliuoti imituojant kaizerio Wilhelmo sargybos aprangą. Leibštandarto, kaip ir vermarchto karininkai, kurių uniformos buvo puoštos sidabrinėmis virvelėmis, segėjo paradinių uniformų diržus.“5

Aštuntą valandą ryto SS leibštandarto karininkai Reicho kanceliarijos sode atliko trumpą rečitalį, sudainuodami Deutschland, Deutschland über alles* bei Horst Wessel**. Elegantiškame klasikiniame portike stovintis Hitleris įdėmiai klausėsi, tuomet padėkojo atlikėjams ir sugrįžo vidun. Čia jis apžiūrėjo kalnus dovanų, sudėtų ant ilgų derybų stalų. Kai kurias dovanas iš savo vidinės aplinkos asmenų jis jau buvo gavęs vidurnaktį, tačiau didžioji dalis turėjo būti įteikta rytą. Tą savaitę jo sekretorė Christa Schroeder savo draugui rašė: „Šiais metais dovanų vertė ir gausa išties įspūdinga. Paveikslai (Defreggeris, Waldmülleris, Lenbachas, net nuostabusis Ticianas), pui* „Vokietija, esi už viską svarbesnė“ (vok.) ** „Horsto Veselio daina“ (vok.)

14

Roger Moorhouse

kiosios Meiseno porceliano skulptūros, sidabrinės stalo dekoro detalės, vertingiausios knygos, vazos, piešiniai, kilimai... lėktuvų bei laivų modeliai ir panašūs kariniai daikčiukai, jam teikę be galo daug malonumo.“6

Šalia tokių vertingų daiktų, dovanotų politinių kolegų bei gerbėjų, Hitleris taip pat sulaukė daugybės kuklių dovanų iš eilinių vokiečių: svastika siuvinėtų pagalvių ir antklodžių, įvairiausių rankdarbių, didžiulių tortų, šokoladinių saldainių dėžučių bei kitų vietinių skanėstų. Schroeder svarstė: „Kiek gi į šiuos rankdarbius įausta fanatiškai atsidavusių, jį dievinančių moterų minčių?!“7 Maždaug po valandos, po trumpų pusryčių, Hitleris iš kanceliarijos nuvyko stebėti parado Vilhelmo gatvėje, kurioje plyšaujant kariniam orkestrui tvarkingai kaip vienas žygiavo leibštandarto, SS „kaukolės“ (Totenkopf) ir apsaugos policijos (Schnutzpolizei) batalion­o kariai. Girliandomis su svastikomis išpuoštos bei džiugiai nusiteikusiais sveikintojais užtvindytos gatvės tarsi skleidė nuščiuvusią laukimo nuotaiką.

Kita valanda buvo skirta garbingų svečių, užsienio valstybių delegacijų bei jų atstovų sveikinimams priimti. Pirmasis pasirodė popiežiaus nuncijus, perdavęs gražiausius linkėjimus nuo naujojo popiežiaus Pijaus XII. Po jo pasveikino Bohemijos ir Moravijos prezidentas Emilis Hácha bei Slovakijos prezidentas Jozefas Tiso. Vėliau Hitleris priėmė Reicho vyriausybės, vyriausiojo vermachto vadovybės personalo sveikinimus, jį taip pat aplankė Berlyno lordas meras dr. Julius Lippertas. Taip pat įteiktos telegramos, kurių šūsnyje buvo sveikinimas nuo karaliaus Jurgio VI bei Henrio Fordo. Galiausiai 10.20 val.

Hitleris oficialiai pasveikintas laisvojo Dancigo miesto gauleiterio Alberto Forsterio.

kariaujantis berlynas

15

Tuomet, vos prieš 11 val., Hitleris vėl sėdo į savo „Mercedes Tourer“ ir važiavo į stebėjimo pakylą, esančią Rytų-Vakarų prospekte.

Trumpos kelionės metu, lėtai pravažiuodamas pro nesuskaičiuojamas parade dalyvaujančių karių kolonas, jis stovėjo savo mersedeso priekyje ir atiduodamas sveikinimą savo iškelta dešine ranka visus apatiškai stebėjo.

Daugeliui parado gatves užplūdusių berlyniečių rytas, ko gero, buvo daug ramesnis. Galbūt jie pasiklausė radijo ar pasinaudojo laisvadienio siūloma galimybe pasimėgauti ramiais pusryčiais. Ketinantys aplankyti miesto centrą aptarė, kurias vietas verta pamatyti. Likusieji namuose galėjo iškilmių klausytis patogiai įsitaisę savo krėsluose, nes viskas buvo perteikiama radijo komentatorių, o pasakojimui akompanavo maloni muzika. Klausytojai, turintys aštresnę klausą, netgi pastebėjo muzikinę choreografiją; tarkime, pasigirdęs smagus „Badenveilerio maršas“ (Badenweiler Marsch) reiškė, kad jau atvyksta fiureris.

Specialūs naujienų žurnalų leidimai buvo prikimšti Hitlerio gyvenimą bei pasiekimus iliustruojančių fotografijų. Šiai progai paminėti specialius leidimus rengė ir laikraščiai. Visuose jų pasikartojo tas pats sveikinamosios Josepho Goebbelso kalbos tekstas, kuriame skambėjo praeito vakaro raginimas: „Nė vienas vokietis tėvynėje ar bet kuriame kitame pasaulio krašte neturėtų atsispirti malonumui sudalyvauti iškilmėse. Tai tautos šventė ir mes ją kaip tauta norime švęsti.“8 Daugelyje laikraščių taip pat buvo spausdinami skaitytojų atsiųsti sveikinimo laiškai bei eilėraščiai. SS laikraštyje Das Schwarze Korps cituoti skaitytojų žodžiai, išsakyti reiškiant „amžiną pasididžiavimą Hitlerio fenomenu“ ar Berlyną liaupsinant kaip „tokių reikšmingų įvykių epicentrą“.9 Panašia gaida gražbyliauta ir kitame laikraštyje,

16

Roger Moorhouse

kuriame išspausdintos keistokos poetinės vieno aštuoniasdešimtmečio skaitytojo kontempliacijos – „džiaugiuosi gyvendamas tokiu laiku“.10 Goebbelso įsteigtame Berlyne leidžiamame laikraštyje Der Angriff pareikšti sentimentaliai saldūs trijų „nežinomų berlyniečių“ – policininko, namų šeimininkės ir SS pareigūno – sveikinimai.11 Tų, kurie rytą pasiryžo atvykti į miesto centrą, laukė tikras spektaklis.

Tokią svarbią dieną visiems vokiečiams buvo nurodyta iškelti vėliavas su svastika, šio paliepimo nepaisyti mažai kas drįso. Be to, daugelis berlyniečių ne tik mechaniškai pakluso. Vėliavomis, fotografijomis ir įmantriomis girliandomis buvo išpuošti priemiesčių balkonai.

Ekstravagantiškai išpuoštas miesto centras. Komerciniuose miesto rajonuose beveik kiekvienos parduotuvės ar įstaigos lange apkaišyta gėlėmis ir vainikais puikavosi Hitlerio nuotrauka ar jo biustas. Demonstruodamos savo atsidavimą akivaizdžiai tarpusavyje rungtyniavo visos ministerijos ar valstybės valdomos įmonės. Nacių partijos biurai iš kailio nėrėsi ir portretais bei įrėmintais šūkiais nukabinėjo išorines savo pastatų sienas. Centrinės sostinės gatvės, ypač pagrindiniame administraciniame rajone, buvo sunkiai atpažįstamos. Pavyzdžiui, Vilhelmo gatvė, kurioje buvo įsikūrusi Reicho kanceliarija, skendėjo plakatų su svastika jūroje, išpuoštose Unter den Linden alėjoje bei Frydriko gatvėje plevėsavo vėliavos bei šventinės girliandos.

Savo konkurentus nurungti viena leidykla bandė iškeldama didžiulį 7,62 m Hitlerio portretą, nutviekstą prožektorių šviesų bei apkaišytą vėliavomis, ant kurių puikavosi žodžiai: „Mūsų lojalumas, mūsų padėkos“.

Pagrindinė iškilmių vieta buvo Rytų-Vakarų prospektas – restauruota septynis kilometrus į vakarus nuo Brandenburgo vartų besidriekianti gatvė. Pasak vieno liudininko, abiejose važiuojamosios

kariaujantis berlynas

17

dalies pusėse stovėjo „įspūdingos baltos medienos miniatiūrinės šventyklos... puoštos raudonu, baltu ir juoda svastika dekoruotu audiniu... Kitur kyšojo ant stiebų sukabintų visų Didžiosios Vokietijos regionų emblemų miškas.“12 Toks reginys Amerikos korespondentui Williamui Shireriui paliko didžiulį įspūdį: „Dar niekada nebuvau matęs tiek daug vėliavų, vėliavėlių, auksinių erelių bei apšviestų pilonų, – rašė jis, – tiek tviskančių uniformų, kareivių ar ginklų. Neregėta ir tokia masė į kieno nors gimtadienį susirinkusių žmonių.“13 Shirerio nuostaba buvo suprantama. Tai buvo didžiausio masto kada nors nacių surengtas ceremoninis renginys – parade žygiavo 50 000 karių, o iškilmes stebėjo du milijonai žiūrovų. Labiausiai fortūnos apdovanotieji ar turintys ryšių užsitikrino vietą vienoje didžiųjų tribūnų, šalia Hitlerio stebėjimo pakylos. Abiejose Rytų-Vakarų prospekto pusėse, netoli aukštesniosios technikos mokyklos, buvo pastatytos dvi didelės tribūnos. Pirmoji, pietinėje prospekto dalyje, buvo atvira eiliniams žmonėms. Šiaurinėje pusėje esanti antroji buvo aptverta ypatingiesiems garbiems Hitlerio svečiams bei rinktiniams karininkams ir partijos atstovams. Kiekvienoje tribūnų galėjo tilpti apie penki tūkstančiai žiūrovų, jos šonuose stovėjo didžiulės kolonos, ant kiekvienos jų patupdyta po paauksuotą erelį, naguose gniaužiantį svastiką. Tie, kuriems pasisekė rasti vietą, buvo labai patenkinti. Iš jos jie galėjo stebėti popietės iškilmes santykinai komfortabiliai.

Vienas ypač mitrus žiūrovas buvo jaunas vermachto leitenantas Alexanderis Stahlbergas. Kaip prisimindamas rašė savo memuaruose, viskas, ko reikėjo gauti vietai vienoje iš tribūnų, buvo paprasta gudrybė: „Sužinojau, kad vien partijos nariams bei iškilesnėms personoms buvo išleista tūkstančiai bilietų, taigi aš (nors nevisiškai teisėtai) apsi-

18

Roger Moorhouse

vilkau savo specialiai siūtą šventinę uniformą, šone pasikabinau „Pazevalko kirasyrų“* kardą ir nuėjau į didžiąją tribūną. Čia aš tiesiog pažiūrėjau, kokios kam rezervuotos vietos. Geriausias pasirinkimas man pasirodė diplomatiniam korpusui skirtos vietos, pažymėtos CD (Corps Diplomatique), taigi po akimirkos kaip inkstas taukuose sėdėjau tarp užsienio karinių atašė.“14

Tačiau daugumai žiūrovų tokia laimė nenusišypsojo. Jie spietėsi prie parado gatvių ir laukė. Vis daugiau berlyniečių spraudžiantis į minią, jie muistėsi ir stumdėsi, o visą spūstį laikė rankomis tvorą supynę besišypsantys SS ir SA vyrai. Zyzė pavargę vaikai, nepaliaudami klausinėti, ar fiureris jau čia. Kiti brovėsi į pirmas minios gretas, kuriose eiseną galėtų matyti pro policijos užkardos vyrų kojų tarpus.

Tvenkiantis įtampai, kai kurie žiūrovai alpo, juos gaivino Raudonojo kryžiaus sesutės, kai kurie, nepaisydami policijos draudimų bei grasinimų, bebaimiškai ropštėsi ant palangių ar į vis dar nuogus Tiergarteno parko medžius, kad tik geriau matytų. Tačiau nepaisant visos įtampos ir jaudulio, minia iš esmės buvo nusiteikusi džiugiai. Williamas Shireris aprašė tos dienos „tikrai šventišką atmosferą... Fiurerio gimtadienis visoje šalyje buvo laisvadienis, taigi visas miesto jaunimas susigrūdo į pirmąsias eiles, o vyresnieji, paprastai kartu su visa šeima – tėvu, mama, dėde, teta – stoviniavo už jų.“15 Minia buvo tarsi mažas nacistinės Vokietijos mikrokosmas. Šalia berlyniečių jame buvo atstovų iš visų regionų, provincijų, Reicho sričių, vadinamųjų Gau. Pasibėrė regioninė tarsena bei dialektai, Reino žmonės persimaišė su saksais, bavarais ir fryzais, sudetai su rytų prūsais. Čia buvo galima pamatyti kokią tik nori uniformą: nuo tam* Pasewalk Cuirassier – Pazevalko (Vok. miesto) sunkiosios kavalerijos kirasyrų būrys.

kariaujantis berlynas

19

siai rudos Reicho darbo tarnybos (Reicharbeitsdienst) aprangos iki trumpų Hitlerjugendo jaunuolių kelnių bei puošnių pilkų šventinių vermachto uniformų. Likus kelioms valandoms iki reginio, susirinkusi minia smagiai laiką leido klausydamasi karinės muzikos, plyšaujančios pro sumontuotus garsiakalbius. Žmonės dalijosi istorijomis, rodė vieni kitiems užrašus, kuriuose žymėjosi, kiek kartų gyvai buvo matę fiurerį, ar nedrąsiai užsimindavo apie savo susirūpinimą dėl nieko gera nežadančios tarptautinės situacijos. Tačiau dauguma tiesiog džiaugėsi galėdami čia būti, mėgautis laisvadienio nuotaika bei dalyvauti tokiame įsimintiname įvykyje. Kai tik pasirodė link stebėjimo pakylos važiuojantis Hitleris, minia akimirką nutilo prieš prapliupdama aplodismentais ir sveikinimo šūksniais. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nacių nepalaikė, bet Tiergartene pasirodė vien tam, kad galėtų pamatyti tikrą istorinį reginį. Viena tokių berlyniečių prisiminė, kad miniai ėmus audringai sveikinti Hitlerį, ji ir jos partneris spruko į šoninę gatvelę siekdami išvengti apkaltinimo nepaklusnumu. Ji rašė: „Už mūsų minia ėmė skanduoti „vokišką pasveikinimą“. Sieg Heil!

Sieg Heil! („Tegyvuoja pergalė! Tegyvuoja pergalė!“), – išgirdome.

Tie, kurie nepakelia rankos, yra areštuojami. Apsižvalgę aplink pamatėme apie penkiolika–dvidešimt žmonių, kurie taip pat ištrūko iš minios ir vikriai nėrė į ramią šoninę gatvelę. „Gerą dieną“, – prasilenkdami tarėme. „Gerą dieną“, – maloniai atsakė. Vienas jų netgi nusišypsodamas pakėlė skrybėlę.“16

Kai kurie nepabūgo ir išdrįso pasiskųsti. „Ant išskečiamųjų kopėčių per vidurį sėdi vienas darbininkas, – rašė vienas liudininkas, – liesas, nesiskutęs, mėlynu mechaniko kombinezonu. Svajingai

20

Roger Moorhouse

jis žvelgi­a į riedančius sunkvežimius. „O ka su jais daryti, jei nebus benzino, – burbteli jis, – tai tik metalo laužas.“ Šalia esantys žmonės pašiurpę dirsteli į jį. Kai pamato, kad niekas nepaprieštarauja, jie išdrįsta pritariamai nusišypsoti.“17 Tačiau dauguma susirinkusių iškilmėms tokių individualistų išsišokimų net nebūtų pastebėjusi. Visi buvo neblaškomai paskendę akimirkoje, džiaugėsi galėdami iš arti matyti fiurerį ir mėgavosi susižavėjusia minia. Hitlerį gaubiantis kultas 1939 metais jau buvo įsišaknijęs, visos nacių apeigos kruopščiai režisuotos tam, kad sąmoningai bei tikslingai iš stebinčios publikos būtų sulaukta nuostabos ir pagarbos.

Daugelis tą dieną dalyvavusių Berlyno renginiuose patyrė euforijai artimas emocijas, panašias, kokios lydi stiprią religinę patirtį.

Po pirminio jaudulio bangos Hitleriui tik pasirodžius ir Rytų-Vakarų prospektu judant jo automobilių kortežui, fiureriui pasiekus savo stebėjimo pakylą, minia nuščiuvo. Kaip prisimindamas pasakojo Alexanderis Stahlbergas, „tuomet atėjo didžioji akimirka, kai stovėdamas savo 7 litrų talpos mersedese pro pat pravažiavo gimtadienio kaltininkas. Puikioji kompanija, į kurią aš taip šauniai prasmukau, kaip ir pridera pasirodžius valstybės vadui, atsistojo ir tyliai pasisveikino.“18 Čia, priešais Vilhelmo laikų architektūros technikos aukštesniąją mokyklą, Hitleris išlipo iš savo mersedeso ir palypėjo kelis laiptelius ant centre esančios pakylos, kur jo laukė paauksuotas raudono aksomo krėslas. Virš jo iškelta asmeninė speciali storo audinio vėliava, už didžiosios tribūnos, viršuje, stovėjo masyvus paauksuotas erelis, kurį iš šonų supo šešios vėliavos su svastikomis. Jis pasveikino savo svečius. Iš kairės sėdėjo paskutinės jo užimtos teritorijos – Bohemijos ir Moravijos – protektorius Konstantinas fon Neurathas ir suvargęs, nusiminęs tamsiu kostiumu bei cilindru pa-

kariaujantis berlynas

21

sipuošęs provincijos prezidentas Emilis Hácha. Hitleriui iš dešinės sėdėjo naujai nepriklausomybę atgavusios Slovakijos Respublikos prezidentas ir užsienio reikalų ministras, šalia jo – Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas. Už jo sėdėjo medaliais apsikarstę Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausieji kariuomenės vadai: Hermanas Göringas iš Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftwaffe), admirolas Raederis iš karinio jūrų laivyno bei generolai Brauchtischas ir Keitelis iš vermachto. Už jų, didelėje ypatingiesiems svečiams paskirtoje zonoje, glaudžiomis gretomis sėdėjo pilkas uniformas vilkintys vyresnieji karininkai, pilką masę tarp jų laužė juodos jūrų laivyno karininkų uniformos, saulėje švytėjo baltos jų kepurės.

Toliau už jų, iš abiejų pusių sėdintiems karininkams, vieta skirta dar ypatingesniems svečiams, tarp kurių buvo užsienio valstybių atstovai – kariniai atašė, ambasadoriai bei konsulai, taip pat ir daugybė kitų, mažiau svarbių partijos bei valstybės funkcionierių, lydimų įmantriomis šukuosenomis pasidabinusių žmonų. Eiliniams stebėtojams, susirinkusiems bet kurioje didžiųjų tribūnų pusėje ar prospekte, vaizdas buvo įspūdingas.

Po trumpos pauzės iškilmes pradėjo Vokietijos oro pajėgų pasirodymas. Berlyniečiai tiesė kaklus į dangų stebėdami, kaip pro jų galvas tvarkinga rikiuote skriejo „Heinkel“ bombonešių bei „Messerschmitt“ naikintuvų eskadrilės. Su pasitenkinimu linkteldamas sau ir persimesdamas viena kita fraze su Göringu, Hitleris pasirodymu liko patenkintas.

Po aviacinės preliudijos atėjo laikas deramai iškilmingai eisenai.

Eitynes pradėjo apie trimis šimtais skirtingų vėliavų nešini pulkai, koja kojon žengiantys pagal leibštandarto atliekamą repertuarą. Tada pro tribūną „žąsies žingsniu“ kaip vienas pražygiavo pėstininkų bei

įsigykite

knygą dabar