KARAS by knygos.lt

BOB WOODWA RD KA RA S

Iš anglų kalbos vertė

Andrius Navickas

VILNIUS 2025

Bob WOODWARD WAR

Simon & Schuster, New York, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

First published by Simon & Schuster, LLC

Cover images © Alamy

ISBN 978-609-466-883-8

„Čechovo šautuvas“ – tai buvo pirmoji patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake’o Sullivano mintis išvydus palydovines nuotraukas, kuriose matyti precedento neturintis 110 000 Rusijos karių susitelkimas ties Ukrainos siena.

Jei pirmame pjesės veiksme matome šautuvą, rašė žymus XIX amžiaus dramaturgas Antonas Čechovas, jis ten yra ne šiaip sau ir būtinai kuriuo nors metu iššaus.

Ėjo 2021 metų balandis, trečias Bideno kadencijos mėnuo. Sullivanas dar visai neseniai buvo įsikūręs savo naujame biure Baltųjų rūmų Vakariniame sparne.

44 metų Sullivanas, lieknas vyriškis tvarkinga šukuosena, buvo jauniausias prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais nuo Henry Kissingerio laikų. Disciplinuotas kaip maratono bėgikas, Sullivanas koordinavo Bideno užsienio politiką. Paskirdamas į atsakingas pareigas Bidenas pavadino Sullivaną, buvusį Rhodeso stipendininką* ir Yale’io teisės mokyklos absolventą, tokiu intelektualiu žmogumi, kokį pavyksta sutikti kartą gyvenime, ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus priimti sprendimus.

Žvalgybos duomenys taip pat rodė, kad Rusijos karinės jūrų pajė-

* Prestižinė tarptautinė stipendija studijuoti Oksfordo universiteto doktorantūroje, įsteigta Cecilio Johno Rhodeso.

gos aktyviai dislokuojamos Juodojoje jūroje – didžiuliame vandenų telkinyje, su kuriuo ribojasi Ukraina ir Rusija. Buvo stebimi kariniai sunkvežimiai, vežantys didžiulius raketų paleidimo įrenginius ir senus sovietinius šarvuočius. Palydovinės nuotraukos rodė, kad Rusijos tankai, artilerija, raketos ir jūrų desantiniai laivai gabenami į Krymą, esantį šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, ir palei 1 931 kilometro sausumos sieną tarp Rusĳos ir Ukrainos.

Pagal ką tik CŽA parengtą psichologinį profilį, Vladimiras Putinas buvo autokratinis Rusijos lyderis, kurio veiksmams lemiamą įtaką darė stiprus nesaugumo jausmas ir imperinės ambicijos. Putinas buvo įsitikinęs, kad jis vienintelis gali atkurti Rusiją, kaip senąją Rusijos imperiją. Taip pat jis buvo tiesiog apsėstas Ukrainos klausimo.

Sullivanas stebėjosi. Ką sumanė Putinas? Ar tai tik pratybos, karo žaidimas? Ar tai tiesiog bandymas įgyti daugiau įtakos svertų Ukrainai, priversti Jungtines Valstijas ir Europą atmesti bet kurias kalbas apie tai, kad Ukraina gali ilgainiui įstoti į NATO, galingiausią pasaulyje karinį ir diplomatinį aljansą?

Sullivanas taip pat svarstė, kad galbūt Putinas ketina panaudoti kariuomenę, norėdamas užimti daugiau teritorijos Donbase.

Rusija ir Ukraina kovojo Donbase, rytiniame regione, kuriame yra didžiulės anglių atsargos, nuo 2014 metų, kai Rusija okupavo greta esantį Krymą ir pradėjo kontroliuoti trečdalį Donbaso. Abiejose pusėse žuvo beveik 14 000 žmonių. Sudaryti net 29 paliaubų susitarimai, tačiau visi nutraukti, ir tai buvo ryškus didėjančio nestabilumo ženklas.

Ši padėtis Sullivanui kėlė nerimą. Jis negalėjo nekreipti dėmesio į akivaizdų faktą: niekas neperkelia tiek kareivių ar technikos prie kitos valstybės sienos, jei neketina jų panaudoti.

Ar tai Putino ant sienos pakabintas ginklas?

Prezidentas Bidenas ir Sullivanas diskutavo, kokia galėtų būti Rusijos valdžios politika. Bideno pozicija buvo aiški.

„Nesiekiu jokio perkrovimo*, – sakė jis pirmosiomis darbo Baltuosiuose rūmuose savaitėmis. – Nesitikiu gerų santykių, tačiau noriu rasti kokį nors stabilų ir prognozuojamą kelią į priekį su Putinu.“

Tačiau iki šiol santykiai su Rusija nebuvo nei geri, nei stabilūs, nei nuspėjami. Nuo pat pirmųjų savo darbo dienų Bidenas ir Sullivanas turėjo reaguoti į įvairius Rusijos agresijos aktus. Vos mirtimi nepasibaigė Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimas, Rusija kišosi į 2020 m. JAV rinkimus, kilo įtarimų, kad rusai galėjo sumokėti Talibanui už amerikiečių žudymą Afganistane, buvo surengta didžiulė kibernetinė ataka prieš 16 000 kompiuterinių sistemų visame pasaulyje, įskaitant JAV valstybės departamentą ir svarbias privačias įmones, pasinaudojant Solar Winds programine įranga.** Tai buvo vienas didžiausių pasikėsinimų į duomenų saugumą JAV istorijoje.

Bidenas taip pat pridėjo įtampos duodamas interviu ABC televizijai kovo 16 d., kai į klausimą, ar jis mano, kad Putinas yra „žudikas“, jis atsakė: „Aš taip manau.“

Kremlius tai pavadino „precedento neturinčiu“ įžeidimu. Putinas atšaukė Rusijos ambasadorių iš Vašingtono, demonstruodamas didžiulį nepasitenkinimą.

O dabar Putinas vykdo grandiozinį savo kariuomenės perkėlimą. „Ar apskritai įmanomi stabilūs ir nuspėjami santykiai su Rusija?“ – paklausė Sullivanas savo pavaduotojo Jono Finerio su lengvu susierzinimu, stovėdamas ankštame nacionalinio saugumo patalpų kabinete.

45 metų Fineris, šviesiai rudų trumpai kirptų plaukų, su nedidele

* Turima omenyje JAV prezidento Baracko Obamos santykių su Rusija gerinimo iniciatyva, apie kurią 2009 m. Miuncheno saugumo konferencijoje pirmasis paskelbė tuo metu viceprezidento pareigas ėjęs Joe Bidenas.

** Su Rusija siejama plataus masto kibernetinė ataka, kai, pasinaudojant populiaria Solar Winds programine įranga, buvo įdiegta kenkėjiška programa, leidusi šnipinėti ir pasisavinti labai jautrius duomenis.

barzdele ir ūsais, buvo mažai pastebima figūra Vašingtono hierarchijoje, tačiau labai svarbus, kalbant apie Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo strategiją. Fineris buvo dirbęs valstybės sekretoriaus Johno Kerry personalo vadovu, o prieš tai trejus metus dirbo Washington Post žurnalistu 2003 m. invazijos į Iraką ir jo okupacijos metu. Kaip ir Sullivanas, Fineris buvo Rhodeso stipendininkas ir Yale’io teisės mokyklos absolventas.

Fineris nuoširdžiai pripažino, kad šansų dėl Rusijos mažai, tačiau sutiko, kad nieko kito nelieka, tik toliau bandyti. JAV žvalgyba pranešė, jog kol kas nėra aiškaus ženklo iš Rusijos, kad pajėgos bus panaudotos Ukrainoje. Tačiau rusų tikslai liko neaiškūs. Galbūt tai tik bandymas daryti spaudimą, bet niekada negali būti tikras.

„Putinui labai rūpi jo orumas ir kitų pagarba“, – svarstė Sullivanas.

Aukščiausiojo lygio susitikimas būtų tinkamas sprendimas Bidenui, kuris labai vertino asmeninius santykius.

Sullivanas nuėjo koridoriumi į Ovalųjį kabinetą aptarti idėjos su prezidentu.

„Jis nori būti didelis veikėjas didžiojoje scenoje, – sakė Bidenas apie Putiną. – Tai yra to vaikino esmė.“

Sullivanas pasiūlė Bidenui asmeniškai susitikti su Putinu. Jis žinojo, kad prezidentas mėgsta klausimus spręsti bendraudamas asmeniškai, ypač su pasaulio lyderiais.

Bidenas iš karto sutiko. „Žinau, kad žmonės kritikuos mane ir sakys: jei susitinki su Putinu, tai suteiki jam svorio, legitimizuoji jį. Tačiau šis vyrukas yra didžiausia pasaulinės scenos figūra jau dvidešimt metų. Mano susitikimas su juo nepavers jo tuo, kuo jis nėra.

Žinai, nesiruošiu gražbyliauti su tuo vaikinu apie šį bei tą, tačiau galbūt man pavyks pakeisti dinamiką“, – sakė Bidenas.

Tačiau kada susitikti?

„Jei pasiūlysime susitikti birželį“, po dviejų mėnesių, svarstė Bidenas, „tai suteiks Putinui tam tikrą paskatą pasakyti: ei, ką turi amerikiečiai? Žinote? Tai gali paskatinti Putiną sumažinti spaudimą Ukrainos pasienyje ir atgrasyti nuo galimos karinės operacijos pavasarį.“

Ukraina atliko labai svarbų vaidmenį Amerikos politikoje. 2019 m. rugsėjį per pokalbį telefonu su naujai išrinktu Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu tuometinis prezidentas Trumpas paprašė

Zelenskio ištirti Joe Bideno ir jo sūnaus Hunterio, kuris priklausė Ukrainos energetikos bendrovės valdybai, veiklą mainais į Jungtinių Valstijų pagalbą saugumo srityje. Skambučio stenograma buvo paviešinta, o Atstovų Rūmai Trumpui net surengė apkaltą. Tiesa, vėliau Senatas jį išteisino. Tačiau respublikonai ir toliau spaudė atlikti tyrimą dėl Bideno, kuris Obamos administracijos laikais buvo atsakingas už Ukrainos portfelį ir buvo ypač įsitraukęs į šį reikalą.

Dr. Colinas Kahlas, akademikas ir gynybos sekretoriaus Lloydo Austino pavaduotojas gynybos politikai Pentagone, 2014–2017 m. buvo viceprezidento Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Jis buvo aštraus proto, pasižymėjo savita intelektualine nuojauta, dažnai savo kasdienį garderobą papildydavo akiniais ryškiais raudonais rėmeliais, raštuotu kaklaraiščiu ar spalvingomis kojinėmis. Kahlas prisiminė, kad Bidenas entuziastingai dirbo Obamos administracijoje su Ukraina ir keturis kartus lankėsi sostinėje Kyjive, kai buvo viceprezidentas.

„Labas, Petro“, – kreipėsi Bidenas telefonu į tuometinį prezidentą Petro Porošenką. Ukrainoje besikurianti demokratija buvo itin trapi, o didelė dalis jos valdymo sistemos tebebuvo supuvusi ir korumpuota.

„Žinau, kad tai sunku, – užjaučiamai kalbėjo Bidenas. – Žinau, kad jūsų politika ten yra gyvačių lizdas, suprantu tai. Žinau, kad sunku, ir tikiu, kad elgsitės teisingai. Bet sakau jums, kad mums bus labai sunku išlaikyti Vakarų, nenorinčių jums suteikti pasitikėjimo kredito, palankumą.“

„Jūs turite padėti man padėti jums, darydami teisingus dalykus, –sakė Bidenas Porošenkai, ragindamas jį imtis veiksmų, kad būtų sprendžiama korupcijos problema. – Tai gali būti viešųjų pirkimų ar bankų sistemos reformos, tai gali būti naujų kovos su korupcija subjektų steigimas, tai gali būti generalinio prokuroro spaudimas veikti agresyviau.“

„Jei šių dalykų nepadarysite, – pabrėžė Bidenas, – jums bus sunku išlaikyti mūsų Kongreso, mūsų prezidento, europiečių paramą, o rusai jus suvalgys pietums.“

Bidenas sakė, kad jo tikslas – išlaikyti Ukrainos vadovybę, einančią demokratizacijos keliu, o būtent to Putinas nenorėjo.

„Aš kasdien buvau kabinete su Joe Bidenu ir girdėjau, kad jis, kaip viceprezidentas, skambindavo ukrainiečiams bent kartą ar du kartus per savaitę, – prisiminė Kahlas. – Tik tam, kad konsultuotų [prezidentą] Porošenką ir [ministrą pirmininką Arsenijų] Jaceniuką arba bet kurį kitą ministrą pirmininką, ir nebuvo nė vieno skambučio, kurio metu jis nebūtų skatinęs ukrainiečių išeiti iš savo komforto zonos antikorupciniais klausimais.“

Pasak Kahlo, Bideno požiūris į Ukrainą buvo „stiprūs apkabinimai, silpni smūgiai“.

Dabar, 2021 m. balandžio 13 d., būdamas prezidentas, Bidenas paskambino prezidentui Putinui.

„Man apmaudu, kad pavadinote mane žudiku“, – beveik iš karto pasakė Putinas.

„Man buvo užduotas klausimas. Aš atsakiau. Tai buvo interviu visiškai kita tema. Ir tai nebuvo kažkas iš anksto apgalvoto“, – sakė Bidenas, tarsi tai paneigtų jo pastabą apie „žudiką“.

JAV žvalgybos analitikai, parengę Putino psichologinį profilį, tarp pagrindinių Rusijos lyderio charakterio bruožų įvardijo tai, kad jis yra „itin pažeidžiamas“, „labai nepatikimas“ ir net „turintis sadistinių polinkių“.

Per pokalbį Putinas kategoriškai paneigė kaltinimus dėl kišimosi į rinkimus, Aleksejaus Navalno apnuodijimo ir Rusijos kibernetinių atakų.

Bidenas priminė Putinui apie Jungtinių Valstijų tvirtą įsipareigojimą palaikyti Ukrainos suverenumą ir įspėjo Putiną nepradėti naujos karinės intervencijos į Ukrainą.

„Jūs klystate dėl visko, – pareiškė Putinas. – Neturite jokių įrodymų. Mes nesikišome į jūsų rinkimus. Nedarėme nė vieno iš šių dalykų.“

Bideno tai neįtikino: „Įspėju, kad mes pareikalausime iš jūsų atsakymų.“

Tada jis išsakė Putinui, kokias pretenzijas ketina pateikti Rusijai ir kokios žalos ši padarė, įvardydamas Rusijos išorinės žvalgybos tarnybą (SVR) kaip atsakingą už Solar Winds ataką. Bidenas pranešė, kad ketina išsiųsti iš Vašingtono 10 Rusijos diplomatų ir įvesti Rusijai ekonominių sankcijų dėl jos kišimosi į 2020 m. rinkimus ir tebesitęsiančią Krymo okupaciją.

„Tai įvyks šią savaitę ir noriu, kad tai išgirstumėte tiesiogiai iš manęs. Viskas dėl konkrečių dalykų, kuriuos padarėte. Sakiau, kad atsakas bus, ir jis yra.“

Tada Bidenas perjungė pavarą. „Susitikime“, – pasakė, bandydamas išsklaidyti įtampą ir pakeisti toną.

„Susėskime jūs ir aš. Jūs išvardysite savo rūpesčius, o aš savo, –sakė Bidenas. Bet kuriomis temomis. – Sėdėsime akis į akį ir apie visa tai kalbėsimės.“

„Leiskite man suprasti, – pasakė Putinas, jo balse nuskambėjo nuostaba. – Jūs norite susitikti ir pasikalbėti visais mūsų santykių klausimais? Visais?“

Sullivanas, kuris klausėsi pokalbio, pamanė, kad Putinas, visada įtarus, nori įsitikinti, ar tai nėra kokie nors spąstai.

Bidenas patikino Putiną, kad tai bus atviras dialogas. Jis žinojo, kad, Putino supratimu, susitikimas pasauliui parodys, jog Amerikos prezidentas jį gerbia.

Prieš dešimtmetį, 2011 m., kai Bidenas buvo viceprezidentas, o Putinas laikinai ėjo ministro pirmininko pareigas, jie jau kartą buvo susitikę.

Vėliau Bidenas tvirtino, kad per tą susitikimą jis pasakė Putinui: „Žiūriu jums į akis ir nemanau, kad jūs turite sielą.“ Putinas nusišypsojo ir per vertėją pasakė Bidenui: „Mes suprantame vienas kitą.“

Bidenui tai atrodė standartinis Amerikos prezidento susitikimas su Rusijos vadovu, kokius rengė ir jo pirmtakai. Nors Rusija yra silpstanti ekonominė galia, kurios BVP sudaro mažiau nei 10 proc. JAV

BVP, ji turi daugiau nei 4 400 branduolinių kovinių galvučių – didžiausią arsenalą pasaulyje.

„Gerai, – galiausiai atsakė Putinas, – aš taip pat norėčiau surengti aukščiausiojo lygio susitikimą. Paveskime mūsų komandoms jį surengti.“

Bidenas žinojo, kad turi būti pasiruošęs. Vladimiras Putinas, 68 metų, buvęs KGB žvalgybininkas, daugiau kaip du dešimtmečius vadovavęs

Rusijai kaip prezidentas arba ministras pirmininkas, – tikras asas, mokantis pasinaudoti dideliais viešais renginiais kaip scena, kad galėtų žaisti savo žaidimus arba demonstruoti pranašumą prieš Vakarų

šalių vadovus.

2007 m. per dvišalį susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel Putino rūmuose Sočyje, prie Juodosios jūros, Rusijos prezidentas

žurnalistų ir kamerų akivaizdoje į kambarį pasikvietė savo didelę juodą labradorų veislės kalaitę Koni. Merkel, kaip buvo gerai žinoma, bijo šunų.

Kai šuo prisiartino prie Vokietijos kanclerės, kad ją apuostytų, ši sustingo kėdėje, kietai sučiaupusi lūpas ir sukryžiavusi kojas. Stebėdamas jos nerimą, Putinas atsilošė kėdėje, patogiai išsiskėtęs.

„Esu tikras, kad ji elgsis gerai“, – tarė jis šypsodamasis.

„Juk ji nesuės žurnalistų“, – nepraleido smūgio Merkel.

Vėliau Merkel apie incidentą kalbėjosi su spauda.

„Suprantu, kodėl jis turi tai daryti – įrodyti, kad yra vyras, – sakė ji. – Jis bijo savo silpnumo. Rusijoje nėra nieko, jokios sėkmingos politikos ar ekonomikos. Tai viskas, ką jie turi.“

Amerikos prezidentai taip pat buvo tapę Putino teatro taikiniu. 2018 m., likus savaitei iki tuometinio prezidento Trumpo aukščiausiojo lygio susitikimo su Putinu Helsinkyje, 12 Rusijos karinės žvalgy-

bos agentų JAV buvo pateikti kaltinimai dėl įsilaužimo į demokratų kandidatės Hillary Clinton prezidentinę kampaniją jos rinkimų kovos su Trumpu metu.

Po aukščiausiojo lygio susitikimo surengtoje bendroje spaudos konferencijoje Putinas žaidė Trumpo ego, liaupsindamas jį. Kai Trumpas sulaukė klausimo apie Rusijos kišimąsi į 2016 m. rinkimus, Putinas buvo apdovanotas vienu neįprasčiausių Amerikos prezidento pareiškimų.

„Jis ką tik pasakė, kad tai ne Rusija, – sakė Trumpas. – Nematau jokios priežasties, kodėl turėčiau tuo netikėti.“

Stovėdamas greta, Trumpas, kaip atrodė, narsiai gynė Rusijos prezidentą ir atmetė JAV žvalgybos agentūrų išvadas, kuriose vienbalsiai teigiama, kad Rusija kėsinosi daryti įtaką. Smerkianti reakcija buvo staigi. Kai kurie vyresni Trumpo patarėjai norėtų, bet vis dar negali pamiršti, kad JAV prezidentas stojo Putino, o ne Amerikos žvalgybos agentūrų pusėn. Putinas ir vėl laimėjo kovą. Trumpo neatsakingumas buvo visiškai akivaizdus.

Grįžęs į JAV Trumpas parašė žinutę tviteryje bandydamas ištaisyti klaidą: „Aš LABAI pasitikiu SAVO žvalgybos žmonėmis.“

Trumpas vengė kritikuoti Putiną ne vieną kartą, o nuosekliai, tai buvo jo pozicija.

„Noriu, kad Putinas gerbtų mūsų šalį, gerai?“ – Trumpas sakė man per interviu, kurį davė prieš 2016 m. rinkimus.

„Ką jis turėtų gerbti?“ – paklausiau.

„Na, visų pirma, tai savotiškai įdomu. Jis apie mane pasakė labai gerų dalykų, – paaiškino Trumpas. – Jis sakė, kad Trumpas yra puikus, kad Trumpas bus naujasis lyderis ir panašiai. O kai kurie iš tų klounų pasakė: turėtum atsiriboti nuo Putino. Aš paklausiau: kodėl turėčiau atsiriboti?“

Ronas Dermeris, artimiausias Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu – „Bibi“ patarėjas, dažnai vadinamas Bibi smegenimis, šeštadienį, 2023 m. spalio 7 d., Jeruzalėje su šeima ruošėsi švęsti Simchat Torą*. Tą rytą apie 6.30 val. ėmė nepaliaujamai skambėti jo telefonas. Raudonojo įspėjimo sistema, sudėtinga programėlė telefone, pranešanti, kad į Izraelį paleista raketa ir kur link ji skrieja, tiesiog įsisiautėjo.

Jis su vis didesniu nerimu stebėjo telefono ekrane sparčiai mirgantį pranešimų srautą. Į Izraelį buvo paleista 3 000 raketų. Gazos Ruožą į pietus nuo Izraelio kontroliuojanti teroristų grupuotė Hamas pradėjo netikėtą masinę ataką.

Buvo šeštadienis, šabas, judėjams poilsio diena, bet kai Dermeris įsijungė televizorių ir pamatė pagrindiniais pietų Izraelio keliais važiuojančius baltus pikapus, pilnus ginkluotų Hamas smogikų, jis iškart sėdo į automobilį ir išvažiavo į Tel Avivą susitikti su Netanyahu.

Kai Dermeris atvyko į Kiriją, Izraelio Pentagono atitikmenį, ir nusileido gilyn į požeminę slėptuvę, Hamas smogikai jau buvo pradėję žudyti visus izraeliečius, kurie tik pasitaikė jų kelyje.

„Tai karas“, – pasakė Netanyahu Dermeriui. Pareiškimas sukėlė atgarsį visoje šalyje.

* Judaizme – padėkos už Toros gavimą šventė.

Artimųjų Rytų NST koordinatorius Brettas McGurkas, penkiasdešimtmetis vyras, pavojaus signalą gavo iš Baltųjų rūmų Situacijų kambario. 2023 m. spalio 7 d. tuoj po vidurnakčio Vašingtono laiku jis gavo pranešimą apie raketų atakas Izraelyje. Šios šalies laikas septyniomis valandomis skiriasi nuo Vašingtono laiko.

Pradžioje McGurkas nelabai sunerimo, nes Izraelyje raketų pavojaus signalai buvo įprasti.

Tačiau netrukus, 00.17 val., signalas jo telefone pranešė apie gautą tekstinę žinutę. Tai buvo Izraelio ambasadoriaus JAV Michaelo Herzogo, buvusio Izraelio gynybos pajėgų generolo, pranešimas:

„Hamas ką tik surengė didžiulį raketų smūgį Izraeliui. Tai karas.“

Tada atėjo Izraelio nacionalinio saugumo patarėjo Tzachi Hanegbi

žinutė: „Tai, kas vyksta, yra ataka prieš Izraelį, koordinuota ataka!“

Paskui – atnaujinta Herzogo informacija: „Jie pradėjo ataką netikėtai, peržengė valstybės sieną. Tai neišprovokuota masinė ataka, į kurią negalima neatsakyti. Mums reikia, kad ryžtingai viešai tai pasmerktumėte ir aiškiai paremtumėte mus.“

McGurkas 1.12 val. atrašė: „Mes esame su jumis.“

Jis nebeužmigo iki pat ryto.

Pirmosios invazijos valandos buvo chaoso ir sąmyšio migla, tačiau laikui bėgant išryškėjo išsamesnis vaizdas, ir jis buvo neįtikėtinai kraupus. Gazos Ruožo Hamas smogikai įsiveržė per sieną į pietų Izraelį. Jie prasiveržė pro užkardas, nugriovė ryšių bokštus ir užpuolė Izraelio kariuomenės vadavietes. Paskui 3 000 Hamas smogikų pikapais, mikroautobusais, džipais, motociklais ir net parasparniais įsiveržė į kibucų bendruomenes, degino namus ir žudė ištisas šeimas, įskaitant miegančius vaikus ir kūdikius. Daugelis aukų tebebuvo su pižamomis. Kiti sėdėjo prie pusryčių stalo. Hamas šaudė, kapojo galvas, degino izraeliečius gyvus.

Bob Woodward

Dar 50 Hamas teroristų įsiveržė į muzikos festivalį Reimo gyvenvietėje Izraelyje, maždaug už penkių kilometrų nuo Gazos sienos. Daugybė Hamas ginkluotų smogikų šaudė į festivalio dalyvius iš džipų ir furgonų, apsupę žmones atviroje dykumoje, kur buvo nedaug vietų pasislėpti. Ginkluoti teroristai šaudė į bandančius medžiuose ir krūmynuose pasislėpti jaunus vyrus ir moteris.

Hamas smogikai itin žiauriai elgėsi su moterimis: pririšdavo jas prie medžių ir išprievartaudavo. Muzikos festivalyje dirbęs gelbėtojas Rami Davidianas vėliau Sheryl Sandberg dokumentiniame filme Screams Before Silence („Šauksmai prieš tylą“) pasakojo: „Mačiau merginas, pririštas už rankų, prie kiekvieno čia esančio medžio. Kažkas jas žudė, prievartavo ir niekino čia, prie šių medžių. Jų kojos buvo išskėstos... Joms į intymius organus kišo įvairius daiktus, pavyzdžiui, medines lentas, geležinius strypus. Čia buvo nužudyta ir išprievartauta daugiau kaip 30 merginų.“

Razas Cohenas, dar vienas festivalio dalyvis, su kuriuo buvo kalbama dokumentiniame filme, slėpėsi kartu su savo draugu Shohamu. „Shohamas, kuris buvo šalia manęs, pasakė: „Jis ją bado peiliu. Jis ją žudo...“ Ir aš nenorėjau žiūrėti... Kai pažvelgiau, ji jau buvo negyva, o jis vis dar buvo ten. Vis dar ją prievartavo po to, kai užmušė.“

Vėliau Hamas nariai per Gazos miestą pikapu vežė nužudytos 22 metų Vokietijos ir Izraelio pilietės Shani Louk kūną. Ji vilkėjo tik apatinius drabužius. Teroristai skandavo „Allahu Akbar“, t. y. Dievas yra didis, ir spjaudė ant jos kūno.

Spalio 7 d. vakarą Tel Avive, požeminėje slėptuvėje, ministras pirmininkas Bibi Netanyahu ir Ronas Dermeris susitiko su Izraelio saugumo ir kariuomenės vadovybe. Netikėtas išpuolis Izraelio pietuose vis dar tęsėsi.

Kiekvieną valandą ateidavo pranešimų apie vis didesnį siaubą. Žuvusiųjų skaičius augo šimtais.

Ar kontroliuojame padėtį? Netanyahu reikalavo pasiaiškinimų iš

saugumo kabineto. Apie išpuolį jis buvo informuotas tik ryte, 6.30 val.

Pirmą kartą ankstyvieji įspėjimo signalai suveikė apie 3 val. ryto, tačiau niekada nebuvo sustiprėję tiek, kad būtų informuotas ministras pirmininkas. Tai buvo didžiulė žvalgybos ir karinė nesėkmė.

„Kodėl nepažadinote ministro pirmininko?“ – klausė jis. To klausė ir Dermeris. Niekas negalėjo atsakyti.

Netanyahu toliau stebėjo besiklostančią situaciją, kaip žvalgas: ar

Izraelio gynybos pajėgos (Israel Defence Forces – IDF) vyksta į užpultas bendruomenes? Ar Hamas įsiskverbė už Gazos Ruožo pakraščių? Ar artėja dar viena ataka? Ką esame pasirengę daryti? Ką turime daryti diplomatiniu lygmeniu?

Prezidentas Bidenas surengė nuotolinį pasitarimą su savo nacionalinio saugumo komanda, į kurią įėjo Sullivanas, Blinkenas, Austinas ir Burnsas. Jie pateikė naujausią informaciją apie viską, kas vyksta Izraelyje.

Bidenas sakė, kad nori kuo greičiau pasikalbėti su Netanyahu. „Reikia griežčiausiai pasmerkti tai, kas įvyko, ir Hamas“, – sakė prezidentas.

Vėliau tą pačią dieną telefonu Netanyahu jam pasakė: „Izraelis laimės karą su Hamas.“ Jo dėmesys buvo sutelktas ne į Hamas išpuolį, o į tai, kas dar gali įvykti.

„Turite pradėti siųsti pranešimus Hezbollah, kad jie nesikištų, – pasakė Netanyahu Bidenui. – Hezbollah turi gauti žinią iš Jungtinių Valstijų: „Neįsitraukite į karą. Neįsitraukite į karą. Nedalyvaukite kare“.“

Netanyahu buvo akivaizdžiai sukrėstas ir nerimavo, kad Hezbollah, galinga Irano remiama Libano karinė grupuotė, užpuls Izraelį iš šiaurės.

„Šie vaikinai mano, kad esame silpni, – sakė Netanyahu. – O Artimuosiuose Rytuose, jei esi silpnas, esi lengva auka.“

„Mes su jumis“, – pasakė Bidenas Netanyahu ir patikino, kad JAV ir Izraelio kariuomenės bei žvalgybos veiksmai bus glaudžiai koordinuojami.

Bob Woodward

Tada Netanyahu paskambino Jake’ui Sullivanui.

Pranešimą apie Hamas išpuolį nacionalinio saugumo patarėjas gavo mažame žvejų kaimelyje Prancūzijos pietuose, kur buvo atvykęs trumpų atostogų su žmona Maggie Goodlander ir keliais gerais draugais. Dabar jis turėjo grįžti į Vašingtoną.

„Jake’ai, mums reikia, kad iš esmės pagrasintum Hezbollah, – maldavo Netanyahu. – Štai ko mums reikia. Mums reikia, kad pasakytum jiems, jog jei jie susipyks su mumis, susipyks ir su jumis.“

Hezbollah turėjo didžiausias iš visų nevalstybinių organizacijų pasaulyje kovines pajėgas – dešimtis tūkstančių karių ir iki 150 000 raketų.

Iš Netanyahu tono Sullivanas galėjo suprasti, kad Izraeliui tai yra egzistencinis klausimas – didžiausio pažeidžiamumo momentas.

Netanyahu balsas skambėjo kaip žmogaus, kuris nuoširdžiai tiki, kad gali prarasti savo valstybę. Gali ateiti Hezbollah, gali ateiti Iranas, gali ateiti visi vienu metu ir bandyti sunaikinti Izraelį.

Izraelio priešų atgrasymo kertinis akmuo buvo puiki šalies kariuomenė ir gerai parengta žvalgyba. Ši nuostata ką tik buvo sugriauta.

Baltuosiuose rūmuose Brettas McGurkas analizavo žvalgybos pranešimus, kad išsiaiškintų, ar Izraeliui gresia dar viena ataka. Jis taip pat stebėjo izraeliečių pranešimus iš įvairių šalies regionų.

„Mes suvaldėme situaciją. Mes juos visus sulaikėme“, – sakė Izraelis apie Hamas teroristus.

Po kelių valandų McGurkas suprato, kad ne. „Izraelio teritorijoje vis dar yra tūkstantis Hamas narių!“

Tai buvo tikra karo migla. Hamas žiaurumo mastas galutinai paaiškėjo tik po kelių dienų.

Tą popietę prezidentas Bidenas, lydimas sekretoriaus Blinkeno, sakė kalbą stovėdamas Baltųjų rūmų Valstybinėje priėmimų salėje įreng-

toje tribūnoje ir įspėjo Iraną bei jo kontroliuojamas grupuotes, tokias kaip Hezbollah Libane.

„Šiandien Izraelio žmones užpuolė teroristinė organizacija Hamas“, – sakė Bidenas.

„Šią tragedijos akimirką noriu pasakyti jiems, pasauliui ir teroristams visame pasaulyje, kad Jungtinės Valstijos palaiko Izraelį. Mes niekada nesiliausime jo palaikyti.“

Bidenas pridūrė: „Leiskite man pasakyti tai kuo aiškiau: tai tikrai ne tas metas, kai Izraeliui priešiška šalis gali pasinaudoti šiais išpuoliais, siekdama pranašumo. Pasaulis įdėmiai viską stebi.“

Izraeliečiams prireikė trijų dienų, kad susidorotų su išpuoliu.

„Daug, daug dienų skaičiavome žuvusiuosius, – sakė Dermeris. –Tas skaičius augo 10 dienų, nes kūnai buvo randami įvairiose vietose, jų buvo visur.“

Iš viso Hamas nužudė daugiau kaip 1 200 izraeliečių ir pagrobė daugiau kaip 240 įkaitų, kuriuos nusivarė atgal per sieną į požeminius Gazos tunelius.

Tai buvo daugiausia aukų pasiglemžęs išpuolis žydų istorijoje nuo Holokausto laikų.

Ronas Dermeris susimąstė, kaip šis išpuolis galėjo įvykti tiesiai jiems po nosimi.

Spalio 6 d., išpuolio išvakarėse, Izraelio žvalgybos vertinimu, Hamas Gazos Ruože buvo suvaldyta. Hamas nebuvo pakankamai stipri, kad galėtų pasipriešinti Izraeliui.

Izraelis apsikeitė dideliais smūgiais su Hamas 2021 m. gegužės mėn. po to, kai Hamas paleido raketas į Jeruzalę. Tuo metu Izraelis manė, kad sunaikino daug svarbiausių Hamas pajėgumų. „Spalio 6 d., – sakė Dermeris, – tikėjau, kad [Hamas] prieš dvejus metus gavo pakankamą smūgį.“ Jie nebeieškos kovos.

Bob Woodward

Netanyahu taip pat pakeitė Izraelio politiką ir leido Gazos Ruožo gyventojams dirbti Izraelyje. Leidimus dirbti gavusių Gazos gyventojų skaičius palaipsniui didėjo ir iki spalio 7 d. pasiekė maždaug 20 000. Papildomi darbininkai padėjo Izraelio ekonomikai, tačiau gerokai pagerino ir Gazos ekonomiką.

Izraelio žvalgybos vertinimu, dabar Hamas turėjo paskatą išlaikyti ramybę, kad Gazos gyventojai ir toliau galėtų dirbti Izraelyje. Bet koks smurtas užkirstų jiems kelią patekti į Izraelį.

„Turėjome aiškų situacijos vertinimą, kad Hamas nėra suinteresuota pradėti karą su Izraeliu“, – sakė Dermeris.

Be to, Hamas nedalyvavo keliuose „mini“ mūšiuose, kuriuos Izraelis per pastaruosius dvejus metus surengė kovodamas su „Palestinos islamo džihadu“ (PIJ) – mažesne Gazos Ruožo teroristine organizacija, tiesiogiai pavaldžia Iranui. „Islamo džihadas“ apšaudė Izraelį raketomis, atsakydamas Izraelis nukovė kai kuriuos teroristų lyderius. Hamas į tai nesikišo.

Izraelio žvalgybos analitikai tai interpretavo kaip dar vieną signalą, kad Hamas nesiekia karo. Dabar, po spalio 7 d., tapo akivaizdu, kad

Hamas tylėjo, norėdama pasirengti netikėtam išpuoliui, kuriame dalyvavo ir „Palestinos islamo džihado“ nariai.

„Netanyahu žino, kad Hamas teroristai yra pasiryžę mus sunaikinti, – sakė Dermeris. – Jis neabejoja dėl jų pajėgumų ir noro mus nužudyti. Jiems reikėjo tik tokio masto atakos plano.“ Spalio 7 d. išpuolio mastas buvo didžiausia staigmena.

Po kelių mėnesių Izraelio žvalgybos vertinimai parodė, kad spalio 6 d. tik trys Hamas lyderiai žinojo, kad išpuolis prieš Izraelį įvyks jau kitą dieną, todėl Hamas pavyko tai nuslėpti nuo Izraelio žvalgybos.

Dauguma iš 3 000 smogikų tik likus kelioms akimirkoms iki masinio išpuolio sužinojo, kad tai nėra dar vienos pratybos.

Vėliau paaiškėjo, kad Hamas puolimo planas Izraelio žvalgybos tarnyboms buvo žinomas beveik visus metus iki spalio 7 d. išpuolio.

„Nežinau, kas iš mūsų aukščiausių vadovų jį matė ar skaitė, – sakė ambasadorius Herzogas, – bet niekas juo netikėjo.“

„Visi sakė, kad Hamas nėra pakankamai stipri, kad galėtų užpulti Izraelį. Jie nedrįstų padaryti ko nors panašaus, – teigė Herzogas. –Dabar žinome, kad mūsų žvalgybai pavyko gauti visus Hamas planus likus maždaug metams iki išpuolio.“

„Ji pateikė visą Hamas planą, – sakė Herzogas, – apie masinį tarpvalstybinį puolimą raketomis taikantis į viską – į kariuomenės bazes ir visus kibucus bei civilius gyventojus kaimuose ir miesteliuose netoli sienos. Tai buvo labai kruopštus planas, kurį jie įgyvendino. Jie ruošėsi.“

Izraelis nesiėmė veiksmų atsižvelgdamas į gautą informaciją, todėl, prasidėjus invazijai, neturėjo pakankamai savo pajėgų netoli sienos. Vėliau Izraelio karo ministras sakė, kad net prieš 15 minučių gautas įspėjimas būtų labai pakeitęs Izraelio gebėjimą apsiginti nuo spalio 7 d. Hamas atakos.

Tačiau Izraelis buvo visiškai nepasiruošęs.

Dar tebeskaičiuojant žuvusiuosius ministras pirmininkas Netanyahu ir Izraelio saugumo kabinetas pradėjo planuoti karinį atsaką, kokio Hamas dar nebuvo mačiusi. Netanyahu norėjo „lemiamos pergalės prieš Hamas Gazoje“, kad būtų pašalinti Hamas lyderiai ir visam laikui panaikinta jų valdžia Gazoje.

Izraeliui, sakė Dermeris, „egzistencinė grėsmė yra ta, kad jei mes nesunaikinsime organizacijos, kuri mums spalio 7 d. padarė tai, ką padarė, kils grėsmė visai šalies ateičiai, nes visi aplink Izraelį besisukantys maitvanagiai pažiūrės ir pamatys, kad jie galės išsisukti“.

„Neužtenka tik smarkiai smogti, – pridūrė Dermeris. – Neužtenka sumažinti jų pajėgumus. Tokia šalis kaip Izraelis, kuri remiasi atgrasymu – priešų atgrasymu nuo tokių išpuolių, – turi parodyti visiems priešams regione, kad įvykdę tokio tipo išpuolį jie bus sunaikinti.“

Bob Woodward

Ambasadorius Herzogas tikino, kad spalio 7-oji izraeliečiams buvo egzistencinis smūgis. Jis 1973 m. Jom Kipuro kare*, prieš 50 metų iki šio Hamas išpuolio, buvo karys, kapralas.

„Manau, kad šis karas izraeliečius palietė taip pat, kaip 1973 m. karas“, – sakė Herzogas apie spalio 7-ąją. Tuomet Izraelio kariuomenė kovojo su Egipto ir Sirijos kariuomene. Galiausiai nutraukus ugnį buvo pasirašyti Kamp Deivido susitarimai, o Egiptas tapo pirmąja arabų šalimi, pripažinusia Izraelį kaip valstybę.

Dabar Izraelis kovojo su visai kitokiomis užpuolikų pajėgomis: Hamas – teroristine organizacija, siekiančia sunaikinti Izraelį.

„Jei nepašalinsime šios grėsmės, negalėsime normaliai gyventi, –sakė Herzogas. – Per pastarąjį dešimtmetį Hamas tapo Irano įrankiu, ir jei mes neįveiksime Hamas, tai tik padrąsinsime šią blogio ašį.“

Hamas – ne už tūkstančių kilometrų, o fiziškai ir psichologiškai visai šalia.

Spalio 7 d. Hamas išpuolio prieš Izraelį mastas nustebino ir JAV žvalgybos agentūras.

Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines atidžiai išnagrinėjo pranešimus. Iki spalio 7 d. buvo ženklų, kad įtampa tarp Izraelio ir Hamas auga. JAV žvalgybos agentūros įspėjo, kad didėja riboto masto išpuolio tikimybė, atitinkanti Hamas veiksmus praeityje. Tačiau spalio 7 d. įvykdyta masinė ataka buvo netikėta. „Be abejonės, netikėta“, – teigė Haines.

Prieš spalio 7 d. Haines atkreipė dėmesį į žvalgybos duomenis, susijusius su pranešimais apie palestiniečių protestus Gazoje prieš Hamas. „Gana neįprasta“, – svarstė Haines. Buvo požymių, kad politinė parama Hamas Gazos Ruože pradeda mažėti.

* Tai Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija, kuris prasidėjo lygiai penkiasdešimt metų prieš 2023 m. Hamas smūgį. Per pirmas 48 valandas sirai ir egiptiečiai dominavo, paskui iniciatyvą perėmė Izraelis ir pasiekė reikšmingą pergalę.

JAV žvalgyba daugiau dėmesio skyrė Hezbollah, karinei organizacijai, kontroliuojančiai Libaną į šiaurę nuo Izraelio.

„Daugeliu atžvilgių šiuo laikotarpiu stebėjome didėjančią įtampą su Hezbollah, netgi labiau nei su Hamas“, – pranešė Haines.

JAV žvalgybos duomenys rodė, kad Hezbollah „palyginti stabili, bet auga“. Daug Hezbollah elitinių karių, kurie buvo išsiųsti į Siriją, grįžo į Libaną. Be to, Hezbollah kaupė pažangios įprastinės ginkluotės atsargas.

„Nemanome, kad Nasrallah padėtis leistų pradėti karą su Izraeliu ir jį eskaluoti, – sakė Haines, turėdama omenyje Hezbollah lyderį Hassaną Nasrallah. – Tačiau rengiantis spalio 7 d. jis atrodė vis labiau pasitikintis savimi ir vis erzino Izraelį. Pastarasis erzino aną.“

Dabar, po masinio Hamas išpuolio, Haines norėjo, kad JAV žvalgybos agentūros pasistūmėtų į priekį. Padėkite Izraeliui pamatyti, kas vyksta prie kitų jo sienų, nurodė ji. Aplink sukiojosi Hezbollah, Iranas, husių grupuotė Jemene, Iranui prijaučiančios karinės grupuotės Irake ir Sirijoje.

BOB WOODWARD (Bobas Vudvordas, g. 1943 m.) –garsus amerikiečių žurnalistas, 22 knygų autorius, daug metų dirbęs „The Washington Post“ redakcijoje. Vienas įtakingiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, pelnęs dvi Pulitzerio premijas: už Votergeito skandalo paviešinimą, kuris baigėsi prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu, ir už reportažus apie Rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį. Lietuvių kalba 2019 m. išleista jo knyga „Baimė. Trumpas Baltuosiuose rūmuose“.

Naujausioje savo knygoje „Karas“ B. Woodwardas tyrinėja tris reikšmingus karus, vykstančius Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose ir JAV vidaus politikoje. Pasitelkdamas slaptus dokumentus, žmonių liudijimus, lig šiol nepublikuotus interviu, jis atskleidžia šių trijų karų užkulisius, nutylėtus politikų pašnekesius ir planus.

Ar buvo galima išvengti Rusijos invazijos į Ukrainą? Kodėl JAV nesiėmė

aktyvesnių pagalbos Ukrainai veiksmų? Kaip JAV administracija vertino branduolinio karo pavojų? Ar buvo tikimasi, kad įsiplieks karas Artimuosiuose Rytuose? Kokių įtampų iškilo JAV ir Izraelio santykiuose? Ar JAV respublikonų ir demokratų priešprieša nėra net didesnė nei Ukrainos ir Rusijos ar Izraelio ir Irano?

Knygoje skaitytojai ras atsakymus į šiuos ir kitus klausimus bei turės galimybę žvilgtelėti į slaptus pasitarimus Baltuosiuose rūmuose ir karščiausiose pasaulio vietose, kur priimami visų mūsų likimą lemiantys sprendimai. „Karas“ – itin aktuali knyga, faktų kalba pasakojanti tai, kaip pasaulis atsidūrė dabartinėje situacijoje ir kur juda toliau.

Šiurpinanti, įtraukianti knyga... Woodwardo aistra – jo talentas –iš pabirų pastarojo meto įvykių sudėlioti rišlų pasakojimą su moralu.

New York Times

KARAS

PULITZERIO PREMIJOS LAUREATAS

BOB WOODWARD KARAS

BOB WOODWA RD KA RA S