TM
romanas vaikams
Atpasakojo Justine ir Ron Fontes
Iš anglų kalbos vertė
Agne mackeviciute
1 skyrius
MIELAS KALĖDŲ
SENELI!
l. ena, 13:04 va Lapkričio 25 di ė Mimozos gatv afystė, Anglija gr is, Kornvalio el st ie m ju ul Tr
ŠEŠIAMETEI GVEN HAINS buvo ne juokais kilusios abejonės dėl Kalėdų Senelio, tačiau mergaitė vis tiek iš visų jėgų stengėsi juo tikėti. Lapkričio 25 dieną Gven parašė Kalėdų Seneliui laišką, apsivilko švarkelį, užsimaukšlino vilnonę kepurę ir užsimovė pirštines, o tada išbėgo iš namų, dunksinčių ramiame Trulju kaimelyje, įsikūrusiame Anglijos Korn valio grafystėje. Mimozos gatve Gven lengva ristele skubėjo link pašto dėžės. Atbėgusi prie jos mergaitė išsitempė, pasistiebdama ant pirštų galiukų. Ji stengėsi pasiekti plyšį laiškams įmesti, atsargiai įstumdama voką, ant kurio švietė didelėmis raidėmis užrašytas adresas: 5
KALĖDŲ SENELIUI ŠIAURĖS AŠIGALIS Po trijų dienų kartu su milijonais kitų laiškų Gven vokas atkeliavo į Šiaurės ašigalio pašto skyrių. Vokas judėjo per skaisčiai švytinčio ledo salę, pro daugybę biurų, kol galiausiai atsidūrė šalia durų, ant kurių kabėjo užrašas, bylojantis, kad už jų darbuojasi Agentas Nr. 3776. Anapus kabineto durų sėdėjo išstypęs jaunuolis, vardu Artūras. Artūras besąlygiškai tikėjo Kalėdų Seneliu! Vaikinas neabejojo, kad jis iš tiesų egzistuoja. Kaipgi kitaip, juk Kalėdų Senelis buvo jo tėvas, o kadaise ir senelis, dar anksčiau ir prosenelis – visi buvo Kalėdų Seneliai. Nors milžiniškos laiškų stirtos kėlė sumaištį Artūro kabinete, tačiau ta netvarka atrodė kažkokia miela ir jauki. Greta begalės laiškų matėsi ir įspūdinga mielų niekučių kolekcija. Iš pašto ženklų, atkeliavusių iš viso pasaulio, suvarstytos grandinės tįsojo papuošdamos suvenyrų prigrūstas lentynas. Nors Artūras ištisus metus gyveno Šiaurės ašigalyje, jis buvo tikrų tikriausias Kalėdų nuoboda! Braukdamas ranka per išsidraikiusius plaukus Artūras skaitė Gven laišką. Nors vyrukui kasdien tekdavo perskaityti šūsnis tokių laiškų, Artūrui niekada nepabosdavo. Kiekvieną vaiką jis priimdavo kaip ypatingą 6
ir svarbų. Kiekvienam laiškui būsimas Kalėdų Senelis skirdavo visą savo dėmesį. Gven laiškas prasidėjo tokiais žodžiais: Mielas Kalėdų Seneli, Mano draugė tavimi netiki. Ji sako, kad norėdamas per vieną naktį apkeliauti visą pasaulį, turėtum judėti taip sparčiai, kad nuo greičio tu, tavo rogutės ir visi Šiaurės elniai paprasčiausiai užsiliepsnotų. Manau, kad tu esi tikras, bet kaip tau pavyksta? Artūras nusišypsojo. Smagu, kad skeptiškos Gven draugės mintys nesugriovė mergaitės tikėjimo. Vyrukas pakėlė akis nuo mergaitės laiško, pažvelgdamas į Kalėdų Senelio „šventyklos“ centre stovinčias dar neišpakuotas šiaurės elnių formos šlepetes uždarais galais. Artūras buvo patenkintas, galėdamas dirbti pašto skyriuje. Tai leido jam skatinti žmonių tikėjimą Kalėdų Seneliu. Jaunuolis vėl sutelkė visas mintis į Gven laišką. Norėčiau dovanų per Kalėdas gauti mirkčiojantį dviratį su sportiniais ratais. Bet PRAŠAU, nenešk jo, jei dėl to tau ir tavo elniams kiltų pavojus užsidegti. Su meile, Gven Hains. Mimozos gatvė 23 Trulju, Kornvalio grafystė, Anglija 7
Gven buvo pridėjusi atviruką su savo gimtojo miestelio vaizdais. Kitoje pusėje mergaitė buvo kreidelėmis nupiešusi save, sėdinčią ant rožinio dviratuko, mojančią raudonais drabužiais vilkinčiam ir liepsnose skendinčiam Kalėdų Seneliui! Artūras išsišiepė. Buvo malonu žinoti, kad Gven taip rūpinasi Kalėdų Senelio saugumu. Bet jai nėra jokio pagrindo baimintis. Kalėdų Senelis geba sukurti savo kasmetinį stebuklą be jokio pavojaus sau ir savo elniams. Vyrukas rausvais skruostais ir žibančiomis akimis, žvelgiantis iš paveikslo ant Artūro šventovės sienos, galėjo bet ką (bent jau tuo iš visos širdies tikėjo Artūras). Taigi jis parašė atsakymą: Mieloji Gven, Dėkoju tau už laišką ir nuostabų piešinį. Tavo prašymas dėl mirkčiojančio dviračio bus atiduotas Kalėdų Seneliui. Mieloji, visa širdimi tikėk Kalėdų Seneliu. Jis yra pats kilniausias mano sutiktas žmogus ir tikrai gali apkeliauti visą pasaulį, kad aplankytų kiekvieną vaiką, nesukeldamas savo elniams pavojaus sudegti... Artūras liovėsi rašęs, kiek pasvarstęs pakeitė žodį „sudegti“ į „susižeisti“ ir tęsė: Vos tik Kalėdų rytą saulė patekės, Kalėdų Senelis būtinai aplankys ir tave! Pasitelkdamas savo... ypatingąją magiją. 8
Iki Kūčių vakaro buvo peržiūrėti milijonai panašių laiškų, dovanos pagamintos arba jomis pasirūpinta kitais būdais, suvyniotos, pažymėtos kortelėmis su vardais ir paruoštos išsiųsti. Visas darbas vyko kur kas našiau ir geriau organizuotai nei bet kurioje žmonių valdomoje įmonėje. Kol miestai miegojo po žvaigždžių širma, dangumi milžinišku greičiu nusklendė vos įžiūrimas šešėlis. Šįkart Kalėdų Senelis keliavo ne rogėmis: jis skriejo S-1, nepaprastu, milžinišku „oro laivu su slystančiomis pavažomis“, kurį sukūrė vyresnysis Kalėdų Senelio sūnus Stivas. Vos tik orlaivis sustojo, atsivėrė milijonai angų, pro kurias, prisirišusios prie virvelių, nusileido mažytės figūrėlės. Tai buvo už nindzes greitesnių ir tylesnių elfų armija, kuri užplūdo visus pasaulio kampelius. Jie pabiro tamsiose gatvėse, zujo po stogus, nuslysdami žemyn pro kur ne kur kyšančius kaminus, kad tik galėtų kiekvienam planetos vaikučiui palikti jo pageidaujamą žaisliuką! Be keturių minučių vidurnaktį S-1 pasiekė Orhuso miestą, esantį rytinėje Danijoje. Elfas, vardu Karlosas Konoras, raportavo per modernią laisvų rankų įrangą: – Pirmasis elfų lauko batalionas pasirengęs! 9
Artūras dirb a laiškininku Šiaurės ašig alyje.
Kalėdų Senelis ir elfas slepiasi nuo atsibudusio vaiko.
Kalėdų Sen
elis: eskiza
Detali info
lė ir galu s, skulptūrė
rmacija ap
Ankstyvasis Ar tūro, dirba
ie Gven ir
tinis piešin
jos dovan
nčio biure, eskizas.
ą.
ys.
Iš orlaivio išsliuogė aukštas ir stuomeningas vyras, vilkintis raudoną kostiumą baltais apvadais, sušukdamas: – Ohoho, ei-ei-ei! Žinoma, tai buvo Kalėdų Senelis! Arčiausiai Kalėdų Senelio stovėjęs elfas, vardu End rius Marino, paragino bičiulius: – Jis pasakė: „Ohoho, ei-ei-ei, Orhusai“. Vos tik milijonai elfų ėmėsi veiklos, išsilakstę po Danijos miestą, mažučiai jų laikrodukai pradėjo žaižaruoti žalia šviesa. Karlosas Konoras nedelsdamas pranešė: – Lauko elfai! Žvangt, žvangt, žvangt! Jums skiriama lygiai 18 sekundžių ir 14 šimtųjų sekundės dalių kiek vienam namui aplankyti! Elfai, išsibarstę ant stogų netoliese Konoro, sugebėjo išjungti signalizacijas, saugojančias namus nuo įsilaužėlių, bei vos įžiūrimas apsaugos kameras. Jie lyg patyrę specialistai atjungė laidus ir iššifravo skaitmeninius kodus. Mažieji Kalėdų Senelio pagalbininkai švystelėdavo sniego „granatomis“ į kameras, apdrabstydami jas sniegu. Taip jie išvengdavo tikimybės, kad bus susekti. Elfai judėjo be sustojimo – žaibiškai įbėgdavo į namą, o po akimirkos nerdavo lauk. 12
Tarsi bebaimiai alpinistai mažieji pagalbininkai leidosi virvėmis nuo aukštų bokštų. Jie slydo vidun pro langus ir ventiliacijos angas, avarinius išėjimus ir stoglangius. Jie suposi ant šviečiančių girliandų, praskriedami pro plastikinius elnius ir iš putų polistireno pagamintus dekoratyvinius Kalėdų Senelius, tada nuslysdavo stogais žemyn. Kai kurie iš elfų avėjo specialius batus, galinčius prisisiurbti prie dangoraižių sienų. Elfai judėjo taip mikliai, kaip sugeba judėti tik gimnastai, ir taip apsuk riai, kaip įgudę vagys. Tuo metu Kalėdų Senelis, labai stengdamasis manevruoti savo masyviu kūnu, leidosi trumputėmis, dviejų ištikimų elfų prilaikomomis kopėčiomis žemyn. Kalėdų Senelis sunkiai alsavo. Šalnos pakąstose jo ausyse aidėjo sunkus kvėpavimas. Tai buvo jo septyniasdešimtosios Kalėdos. Senelis tarstelėjo: – Negi aš jau per senas šiam reikalui? Ne, žinoma, kad ne! Kalėdų Senelio laukė darbas. Nepaprasta stebuklingos nakties misija netrukus bus sėkmingai įvykdyta! Elfų komanda pasileido priemiesčio gatve tokiu greičiu, kad net gatvėje šmirinėjančios katės nespėjo miauktelėti. Vienas elfas savo specialiai kalėdinei misijai pritaikytame ginkle nustatė „KATĖS“ režimą ir iššovė 13
tuno skonio skanėstų. Vaišių salvė lyg barikados užtvėrė kelią nuo katinų gaujos. Jis dar pykštelėjo ir šunų ėdalo, kad nutildytų sarginį šunį. Visos dovanos – didelės, griozdiškos ar triukšmingos – pasiekė savo adresatą gražiai supakuotos ir idealiai sutvarkytos. Nors ant daugumos namų stogų nebuvo kaminų, visi elfai sugebėjo rasti kelią į vidų, kad išdėliotų reikiamas dovanas, ir nesukeldami didesnio už pelės krebždėjimą triukšmo išsliuogti lauk. Persirengę gydytojais jie ligoninėse aplankė kiekvieną sergantį vaiką. Elfai buvo pasirengę bet kokiems netikėtumams, jie netgi nešėsi žemės riešutus svaidančius ginklus, kad nutildytų papūgas, į jų snapus būtų paleisti riešutų skanėstai, jei paukščiai imtų garsiai klykti. Elfai turėjo specialius įnagius, kad nugraužtų morkas, kurias vaikai palieka iš pasakų pažintam „raudonanosiui elniukui Rudolfui“* ir kitiems elniams. Specialiomis žarnomis elfai į mažus ant nugarų nešiojamus indelius susiurbdavo pudingą, skirtą „Kalėdų Seneliui“. Elektroninis skaitytuvas padėdavo apžiūrėti kiekvieną vaiką ir įvertinti, ar jis paklusnus, ar neklaužada. Taip * Elniukas Rudolfas – http://en.wikipedia.org/wiki/Rudolph_the_RedNosed_Reindeer
14
elfai nuspręsdavo, kiek nedidelių žaislų, šokoladinių monetų ir cukrinių ledinukų palikti kiekvienam vaikui. Šias dovanas jie iššaudavo iš specialaus pistoleto. Elfai mikliai pakišdavo kiekvieną dovaną po namuose stovinčia Kalėdų eglute, žaibo greitumu, nepajudinami nė menkiausio eglutės papuošalo ar atviruko, prigrūsdavo skanėstų į dovanoms skirtas kojines. Neįtikėtina, bet per 18 sekundžių ir 14 šimtųjų sekundės dalių visos elfų komandos sugebėjo vikriai apibėgti visas jiems nurodytas vietas, sėkmingai išdėliodami dovanas. Karlosas Konoras išdidžiai sukomandavo, kreipdamasis į užmaskuoto orlaivio įgulą: – S-1, pasiruoškite kelti virves! Orhusą kviečia Kalėdų komanda. Orhusą kviečia Kalėdų komanda! Elfai čiupo virves ir pakilo į lūkuriuojantį laivą. Prie jų padų pritvirtinti purkštukai pūstelėjo oro srovę, kuri išsklaidė elfų batų atspaudus sniege. Nebeliko nė žymės apie jų apsilankymą šiose vietose. Kiekviena elfų trijulė, kildama virvėmis aukštyn, iš pradžių pasveikindavo Kalėdų Senelį džiugiais šūksniais ir tik tada pradingdavo orlaivio viduje. S-1 skrido toliau. Po kiekvieno sustojimo pakilęs į orą orlaivis, vos tik atsidurdavo tirštų debesų apsuptyje, 15
akimirksniu nusimesdavo žvaigždėtą maskuojantį šydą, tapdamas milžinišku raudonu erdvėlaiviu, pačiu moderniausiu laivu visoje Žemėje! Budėdamas Valdymo centre Kalėdų Senelio sūnus Stivas tarė: – Šiaurės ašigalis kviečia S-1. Priekyje permainingos oro masės, atnaujinkite maskuotę. Vienas iš elfų, besirūpinantis orlaivio maskuote, atsakė: – Supratau, bus įvykdyta. Įsijungė išsibarsčiusios orlaivio kameros. Staiga S-1 laivą apgaubė migla, mėgdžiojanti apačioje dunksinčios vietovės vaizdus. Laivas tapo nematomas, susiliedamas su aplinka! – Korpuso apsauga užtikrinta, – pranešė elfas. Laivo vairininkas Krisas Tankensonas raportavo: – Danija pasirūpinta. Kiti elfai patenkinti atkartojo jam pavymui: – Danija pasirūpinta! – Ties Danija galime žymėti X-12. Stengdamasis, kad jo komanda neprarastų ryžto labai gerai atlikti savo pareigas, Stivas pagyrė: – Puikiai padirbėta. Kitas sustojimas Flensburge po dvylikos su puse sekundžių. 16
2 skyrius
! PIRMYN!
N PIRMYN! PIRMY
l. ena, 24:00 va Gruodžio 25 di Vokietija Flensburgas,
MILŽINIŠKU GREIČIU LEKIANČIAM S-1 artėjant prie Vokietijos, vienas iš Kalėdų misijos komandos elfų sukėlė oro erdvės apsaugos radaro trukdžius, įjungdamas penkis skirtingus radijo dažnius. Valdymo skydo kompiuteryje pasigirdo iš Šiaurės ašigalio sklindantys Valdymo centro nurodymai: – Iki misijos pabaigos liko keturios valandos. Mažutės, jautrios elfų ausys pagavo dar vieną garsą, tiksliau, nedrąsų beldimą į duris, o už jų kažkas prislopintu balsu tarstelėjo: – Ei... Elfas žinojo, kieno tas balsas, todėl nuspaudė vieną iš daugelio mygtukų. Durys ŠVYST ir atsidarė. Link Ka17
lėdų Senelio išsivyniojo raudonas kilimas. Iš džiugios vyro išvaizdos ir dėvimo raudono kostiumo akimirksniu buvo aišku, kas jis toks. Vos tik Senelis pasirodė, jį džiugiais šūksniais akimirksniu pasveikino visi elfai. Kalėdų Senelis įkrypavo vidun murmėdamas: – Atleiskite... Pamiršau PIN kodą. – Jis niekaip negalėjo priprasti, jog naudojantis naujuoju Stivo išradimu reikia daugybės slaptažodžių ir kodų. Tačiau Kalėdų Senelis vis tiek norėjo žinoti, kaip sekasi vykdyti misiją. – Taigi, kaip mums, hm... Seneliui nė nespėjus užbaigti klausimo, nekantrusis laivo vairininkas išpoškino: – Ką tik kirtome Vokietijos sieną, sere. – Vokietija? – Senelis atsirūgo. – Ar mums kas nors nesiseka? – Be jokios abejonės, mums sekasi gerai, – patikino Tankensonas. Senelis vos sulaikė riaugulį ir atsiprašinėjo: – Hm... atleiskite... padauginau saldžių pyragėlių. – Jo pilvas kiurksojo išsipūtęs nuo gausybės vaišių ir šiuo metų laiku patiriamos įtampos. Vyras pliaukštelėjo sau per kišenes, ieškodamas skrandžio rūgštingumą malšinančių tablečių, kuriomis Kalėdų Senelis visada apsirūpindavo iš anksto. 18
Nejaukią tylą nutraukė Takensonas: – Puikūs rezultatai, sere. – Tada pridūrė: – Ar ketinate pasitraukti iš pareigų? Kalėdų Senelis neišgirdo jo, nes įnirtingai čiaumojo. Jis rado ritinėlį baltų tablečių, iš kurių dvi buvo spėjęs įsimesti sau į burną. Iš valdymo skydo sklindantis balsas pranešė: – Iki Flensburgo liko dešimt sekundžių. Kalėdų Senelis nusižiovavo. Ant jo liežuvio matėsi dvi tirpstančios tabletės. – Likite savo vietose... hm... Vykdykite misiją! Balsas kompiuteryje tęsė: – Atnaujinkite šalies protokolą. Pašalinkite ryžių pudingą ir morkas. Vokiečiai lauke prie durų slenksčio Kalėdų Seneliui palieka batą dovanoms. Kartoju: batas prie durų slenksčio. Tas pats balsas aidėjo milžiniškame S-1 siuntų denyje, kuriame buvo sukrautas ne vienas milijonas dovanų, konvejeriais judančių labirintais. Kiekvienai dovanai pravažiuojant pro patikrinimo punktą skaitytuvas šifruodavo nedidelį juostinį kodą. Netoliese besidarbuojančio elfo kompiuterio ekrane įsižiebdavo kiekvienos dovanos numeris. Pagal jį paaiškėdavo, 19
įsigykite
knygą dabar