Kalėdos žvakių šviesoje Karen Swan
Romanas
Karen Swan
Ka lėdos žvaki ų švies oj e
Ro mana s
Iš anglų kalbos vertė Almantė R imavičienė
VILNIUS 2024
Karen SWAN
CHRISTMAS BY CANDLELIGHT Macmillan, London, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © Karen Swan 2023
© Almantė Rimavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-845-6
Pirmas skyrius
Daramo universitetas, 2014 m. balandis
Išgirdusi šnabždesius tarp stelažų, Libė kilstelėjo galvą, bet netrukus vėl paniro į darbą, jautėsi balansuojanti ties miego ir būdravimo riba. Jau seniai buvo praradusi laiko nuovoką. Lauke jau keletą valandų švietė žibintai, ir ant stalo gulintis šokolado popierėlis buvo įrodymas, kad ji vakarieniavo – jei kartais mama parašytų žinutę ir to paklaustų.
Staiga ant pečių pajuto rankas, prie skruostų prigludo veidai.
– Štai kur tu! – pasigirdo garsus, emocingas šnabždesys ir nusirito bent per pusę Bilio B. salės.
– Sveikos! Ką čia veikiat? – sušnypštė ji, kai atsisukusi pamatė už nugaros stovinčias Zaną, Koko ir Emsę.
– Pamatėm tave iš lauko! – gyvai sušnabždėjo Koko. – Stovėjom ten kaip kokios lunatikės ir tave šaukėm, bet tu net nepakėlei galvos!
– Jei tiksliau, pakėlei, – pataisė Emsė. – Tik nepažvelgei į lauką. Libe! Ko taip vėlai čia kiurksai?
– Kiek dabar valandų?
– Penkiolika minučių iki vidurnakčio!
– Oi. – Libė apžvelgė biblioteką, kuri dieną buvo pilnutėlė, bet dabar mokymosi kabinose kiurksojo vos keli žmonės. Kaip
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
visada, tie patys, ne kartą matyti veidai. – Tik noriu užbaigti rašto darbą.
– Suprantama, – linktelėjo Zana. – Kada turi atiduoti?
– Antradienį.
Zana kilstelėjo antakius.
– Antradienį. Turi dar penkias dienas ir dirbi iki vidurnakčio, nes... – Ji pasukiojo ranką, laukdama gero Libės paaiškinimo.
– Nemėgstu atidėlioti?
Zana nepritariamai caktelėjo liežuviu ir atsiduso, tada vartydama akis pažvelgė į kitas. Jos nuostabūs kaštoniniai plaukai krito ant pečių kaip kailinė pelerina, skvarbios mėlynos akys buvo paryškintos žaliais vokų šešėliais.
– Libe, ryt dvyliktą turiu atiduoti esė. Jos vertinimas lems dvidešimt procentų galutinio pažymio, o aš kol kas parašiau gal... dešimt procentų, – nuoširdžiai, pridėjusi ranką prie širdies pasakė Koko. – Bet aš daug geriau dirbu jausdama spaudimą.
– Tikrai? – Libė apstulbusi įsmeigė į ją akis. Gal Psichologijos katedroje reikalavimai kitokie nei Teisės katedroje, bet vis tiek nepajėgė įsivaizduoti, kaip galima darbus atidėlioti iki paskutinės minutės. Negi Koko nesupranta, kad jų ateitis priklausys nuo čia pasiektų rezultatų? O gal Koko ateitis ir taip aprūpinta?
Turtingi tėvai, geros mokyklos, pažintys?..
– Neverta taip nerimauti! Turėsiu visą rytą užbaigti esė.
– Rytoj? Ir tu čia atėjai ne tam, kad pradėtum rašyti?
Libė žiūrėjo, kaip trys merginos, gyvenančios su ja viename name, pratrūko juoktis, lyg būtent ji elgtųsi beprotiškai.
– Ak, Libe, kokia tu juokinga! – sukikeno Zana. – Įsivaizduoji, kad likus dešimčiai minučių iki vidurnakčio atėjom čia mokytis, ir dar per draugo gimtadienį?
– Ką? – Libė bukai spoksojo į jas.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Kvailute, šiandien Čarlio dvidešimt pirmasis gimtadienis, – nusišypsojo Emsė.
– Po velnių, tikrai?
– Taip. Negi negavai mūsų žinučių? Visą dieną tau rašėm.
– Oi. Ne, aš... – Žvilgtelėjo į rankinę. – Išjungiau pranešimų garsą. Nenorėjau, kad man kas trukdytų, nes... buvo bjauri diena.
– Ak, ne, brangioji, ne, ne, ne, – purtydama galvą atsakė
Zana. – Man teko eiti pas stomatologą ir dar ryte rašyti bjaurų testą. Štai ką aš vadinu bjauria diena! Bet aš gi einu švęsti. – Gūžtelėjo pečiais, lyg sakytų „nagi, perspjauk mane“.
– Klube „Klute“ susitiksim su vaikinais, dabar ir tu turėsi eiti, – pasakė Emsė.
– O ne, aš tikrai negaliu, – pasakė Libė atsilošdama.
– O taip, mes reikalaujam! – neatlyžo Koko. – Visos už vieną ir viena už visas, prisimeni?
Tai buvo visų tame name gyvenančių merginų mantra, ir paprastai ji buvo pritaikoma, kai viena iš jų arba kelios užsispirdavo priimti nevykusį sprendimą. Jei skęs viena, skęs ir visos kitos.
– Niekur be tavęs neisim, – pareiškė Zana ir pritūpusi priešais Libę pažvelgė tiesiai į akis. Tai buvo jos būdas parodyti, kad neigiamo atsakymo nepriims. – Ištisas valandas čia sėdėjai – ir nebe pirmą kartą, – bet jei nepasirodysi jo gimtadienyje, tai jau bus aukščiausios klasės kiaulystė.
– Nemanau, kad manęs kas nors pasiges.
– Iš kur tai ištraukei? Čarlis tave dievina! – garsiai pareiškė Zana ir susilaukė kiek toliau sėdinčio studento nepritariamo krenkštelėjimo, o Libė metė į ją skeptišką žvilgsnį. – Su tavimi jis elgiasi daug gražiau nei su manim.
– Nes tu nuolat suvalgai jo duoną.
– Nesąmonė. Be to, jis valgo mano granolą, – gūžtelėjo
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
pečiais. – Ne, jis mano, kad tu geresnė už mus, laukines, ir sako, kad vienintelė iš namo gyventojų laikaisi moralinių normų.
– Tai yra saugai skaistybę!
Visos nusikvatojo.
– Bet aš nesu skaistuolė! – atšovė Libė, nors nuo tada, kai apsigyveno šiame name, dar neturėjo svečio, kuris liktų nakvoti, o tie keli kartai per trejus metus, kai priėjo iki glamonių, buvo net labai nuviliantys ir kažin ar išvis verti dėmesio.
– Taip, taip, taip. Tebūnie. Bet eisi su mumis, – valdingai tarė
Zana ir ištiesusi ranką užvertė žinyną. – Esam priverstos įsikišti. Pati sakei, kad rašto darbą reikės atiduoti tik po penkių dienų. Tik pagalvok, kokioje padėtyje atsidūrė Koko! Tai jai dega užpakalis, bet ji dėl to galvos nesuka. Jei ji dar turi laiko, tai tu – juolab. Eime! – Bet mano... mano apranga netinkama eiti į „Klute“! – užprotestavo Libė, bet Emsė jau krovė jos knygas į krepšį, o Zana traukė už rankos.
Draugės nužvelgė jos džinsus, dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktą sportinį „Adidas“ džemperį ir „Vans“ sportbačius. Jų dailūs antakiai susiraukė.
– Hm, o ką dėvi po džemperiu? – paklausė Zana ir trūktelėjusi aukštyn pažiūrėjo.
– Tik palaidinę su petnešėlėmis...
– Taip, puiku, tiks.
– Bet aš negaliu... negaliu taip eiti! Iš esmės tai apatiniai marškinėliai! – pasibaisėjusi sušnypštė Libė. Tada apsidairė, ar niekas nesiklauso. – Ir... ir aš nedėviu liemenėlės.
– Tikrai? – apstulbo Emsė. Jai, taip pat D dydžio krūtinės savininkei, tai pasirodė drąsus sprendimas.
– Matot, žinojau, kad čia praleisiu visą dieną. Neplanavau su kuo nors susitikti.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Be liemenėlės dar geriau! – garsiai sukrykštė Zana, ir į jas atsisuko dar daugiau galvų.
Libė sukryžiavo rankas ant krūtinės; jos krūtys buvo didesnės, nei ji būtų norėjusi, taigi sąmoningai rengdavosi taip, kad jas paslėptų. Kaip mėgdavo erzinti vyresnysis brolis Rikas, vieną rytą ji pabudo ir suprato, kad lytinė branda nusprendė žiauriai pajuokauti.
– Tikrai ne. Jokiu būdu, – griežtai pasakė. – Ir papai – ne vienintelė bėda, jūs tik pažiūrėkit į mano plaukus...
– Gerai atrodo tavo tie plaukai, – susiraukė Zana.
– Ir aš nepasidažiusi...
– Oi, turiu daugybę makiažo priemonių, – raminamai nusišypsojo Koko. – Dėl to nesijaudink. Tuoj tualete tave pagražinsim. Libė susivokė, kad draugės jau sukrovė jos knygas ir apsupusios ją švelniai veda laiptų link.
– Ne, merginos, rimtai, aš negaliu... – spyriojosi ji, bet neištvėrė nesusijuokusi, kai draugės, apstojusios ją nelyginant teismo vykdytojai, nulydėjo žemyn. Žmonės sutrikę spoksojo iš mokymosi kabinų į ją – visada tokią tylią, disciplinuotą ir romią, o dabar štai tempiamą jų tolyn. Jos draugės garsėjo kaip vakarėlių liūtės.
– Hm? – nustebo Zana ir įsikibo į parankę, kad jų rankos būtų susipynusios ir Libė negalėtų pasprukti. – Kas čia buvo?
– Nieko negirdėjau, – gūžtelėjo pečiais Emsė ir linksmai sumosavo rankomis.
Koko iš kišenių ištraukė keletą mažyčių degtinės butelių ir ištiesė Libei.
– Nagi, Libe, iki dugno.
Libė pažvelgė į drauges – puikiai žinojo, kad kitą dieną devintą valandą ryto jos laukia seminaras. Puikiai žinojo, kad
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
draugėms į tai nusispjauti. Sunkiai atsiduso, pripažindama pralaimėjimą, ir paėmė buteliukus, o merginos džiaugsmingai suklego ir išsivedė ją pro stiklines duris į tamsią naktį.
– Čarli! – sušuko Libė, mėgindama perrėkti minią.
Jis stovėjo vos už trijų žmonių, bet atrodė, kad jai nepavyks iki jo nusigrūsti. Klubas buvo mažytis ir ankštas, žemomis lubomis ir lipniomis grindimis.
– Liiiiibe! – Jis pamojavo jai, prasibrovė pro žmones ir kažkaip prisitraukė ją prie savęs. Veidas buvo įraudęs, šviesiai rusvi plaukai drėgni nuo prakaito, ir Libė iškart suvokė, kad jei ne aplink juos susigrūdę žmonės, jis vargiai laikytųsi ant kojų. Žinoma, jis su draugais visą dieną gėrė. O ji atėjo tik pačioje pabaigoje.
– Su gimtadieniu, Čarli, – pasveikino ir pasilenkė jo apkabinti.
– Štai, imk, – tarė jis stiklinėmis akimis ir ištiesė stikliuką su gėrimu.
– Negaliu, turiu...
– Gerk. Taip liepia sukaktuvininkas.
– Gerai. – Ji ištuštino stikliuką ir nusipurtė: kramtomosios gumos skonio degtinė. Pakeliui į klubą merginos privertė ją išgerti keturis buteliukus.
– O dabar šitą. – Jis ištiesė dar vieną.
– Čarli! – užprotestavo ji. Iš kur jis traukia tuos gėrimus? Žvilgtelėjo jam už nugaros ir pamatė Rolį – šis, alkūne atsirėmęs į baro stalą it nuolatinis lankytojas, padavinėjo draugui gėrimus.
– Prašau, išgerk! – maldavo jis. – Išgelbėsi mane! Tu man jau trejiniesi akyse.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Aaa...
– Visi mane verčia gerti, – liūdnai pasakė Čarlis ir susvyravo. – Aš toks apsinešęs, kad net nejaučiu veido.
– Tai atsisakyk! – Bet klusniai ištuštino už jį stikliuką.
– Čia? Kai jų tiek daug? Aš jų kalinys, – tarė žagsėdamas.
– Vadinasi, aš ne viena tokia, – šyptelėjo. – Mane ką tik pagrobė iš bibliotekos. Merginos surengė karinę operaciją.
– Ir teisingai padarė! – Jis vėl sužagsėjo. – Arčis sakė matęs tave ten perpiet ir lažinosi, kad užsisėdėsi iki vidurnakčio.
– Tai jis ką tik pralošė. Merginos mane ištempė iš ten likus dešimčiai minučių iki vidurnakčio.
– Gerai. Vadinasi, išlošiau dešimtinę, – pasakė ir išdidžiai trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę, prieš tai nukreipęs žvilgsnį žemyn, lyg bijotų nepataikyti. – Oho! – sušuko išpūtęs akis, nes pagaliau pastebėjo jos palaidinę su petnešėlėmis. – Libe! Atrodai... atrodai fantastiškai! – Jis vėl į ją žvilgtelėjo išsižiojęs. – Po velnių, ir kas galėjo pamanyti!
– Ką pamanyti?
– Kad tu tokia... seksuali!
Jis atrodė toks nustebęs, kad Libė net nebuvo tikra, ar turėtų įsižeisti, bet buvo išgėrusi tiek degtinės, kad nelabai ir rūpėjo.
– Spėju, turėčiau padėkoti? – paklausė ir trūktelėjo palaidinės iškirptę į viršų.
Kol jos stovėjo ilgoje eilėje, Koko „sutvarkė“ jai veidą, tapšnodama, braukdama teptuku ir tepdama makiažo priemones ant odos, o Zana sušukavo ilgus tamsiai rudus plaukus ir viršugalvyje surišo į uodegą, kad „atrodytų kiečiau“.
– Turėtum... akivaizdu, kad turėtum dažniau taip rengtis. Tu tokia ypcinga. Libe, neslėpk savo šviesos nuo kitų, – suvapėjo.
– Ačiū, bet ne. Mano šviesa tikrai ne iš papų sklinda... Beje,
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
o kur kiti? – paklausė, stengdamasi kuo greičiau pakeisti temą, o žmonės tuo metu stumdėsi aplinkui ir spaudė juos, lyg milžiniško smauglio gniaužtai.
– O... kažkur ten, – pasakė Čarlis ir mostelėjo į kampą, kur Koko ir Zana šnekučiavosi su keliais regbininkais.
Abi merginos – aukštos, šviesiais žvilgančiais plaukais, kurie
žėrėjo mirkčiojant klubo šviesoms, ir todėl lengvai pastebimos minioje, – kvatojo užvertusios galvas ir gyvai čiauškėjo. Jos visada atrodė tokios įdomios, tokios linksmos. O, kad taip jai bent dalelę to gebėjimo megzti draugystes! Bet ji gi amžiais per daug užsiėmusi.
Ji žiūrėjo, kaip Čarlis kelias akimirkas žvelgia į Koko, matė, kaip sukanda dantis ir vėl atleidžia, lyg ištiktas nervinio tiko, lyg bandytų save padrąsinti.
– Kodėl jai tiesiog nepasakai? – paklausė, jausdamasi pakankamai girta, kad pagaliau apie tai prabiltų.
Jis vėl pažvelgė į ją – rodės, nustebo, kad buvo stebimas. Užsimerkė ir atsiduso, buvo per girtas, kad bandytų išsiginti.
– Negaliu, – atsiduso.
– Kodėl ne? Eini dėl jos iš proto, – pasakė Libė ir pamatė, kaip jam iš nevilties nusvyra galva.
– Nes, jei dar nepastebėjai, aš aiškiai priskirtas prie draugų.
– Ji mano, kad tu žavus. Pati sakė, kai šnekučiavomės mergaitiškomis temomis. Jai patinka tavo akys, ir mano, kad tokias lūpas kaip tavo bet kas norėtų pabučiuoti.
– Tikrai? – Jis trumpam nušvito, ir pirštai automatiškai pakilo prie lūpų, lyg pats norėtų jas patikrinti. Bet nuleido akis ir susvyravo. – Ne, negaliu. Be to, dabar būtų kvaila taip elgtis. Ji taip apie mane negalvoja. Kartą pati sakė, kad į mane žiūri kaip į vyresnįjį brolį, kurio niekada neturėjo!
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Bet tu mėnesiu už ją jaunesnis. – Koko gimtadienį atšventė per Velykų atostogas, „padoriame“ Londono restorane „The Ivy“, kur susirinko penkiasdešimt svečių. Libė negalėjo dalyvauti, nes per atostogas dirbo Herefordšyro kepyklėlėje ir vien traukinio bilietui būtų tekę pakloti visos dienos uždarbį. – Žinau. Ką ir besakyti, – gūžtelėjo pečiais ir iškart sužagsėjo. – Be to, juk žinai namo taisykles.
Libė prikando lūpą. Tik pasirašę nuomos sutartį – dar prieš jai atsikraustant, – visi sutarė dėl įvairiausių gyvenimo kartu taisyklių: kriauklėje nepalikti neplautų indų (nuolat ignoruojama), nepasiglemžti skalbyklės (ir vaikinai ketino ja naudotis), nevalgyti kitų maisto (visiškai beprasmis nurodymas) ir nesusidėti su tame pačiame name gyvenančiais žmonėmis.
– Eik jau. Pats žinai, kad į tas taisykles žiūrima, švelniai tariant, lanksčiai.
– Bet ji laikosi tų taisyklių. Sako, kad visiems susimetus į poras pasikeis atmosfera.
– Bet ji buvo susimetusi su Arčiu!
– Visos kada nors buvo susimetusios su Arčiu! – sudejavo jis. – Be to, taip nutiko pirmaisiais metais. Todėl nesiskaito.
– Ir pernai.
Taip bent jau tvirtino Zana.
– O, tikrai?
Ji linktelėjo, ir jis sumirksėjo.
– Po velnių. – Ranka perbraukė per plaukus, atrodė įskaudintas.
– Juk žinai, kad tai nieko nereiškia.
– Tai dar blogiau, – suaimanavo Čarlis. – Arčis ją turėjo, nors ji jam net nerūpi. O aš... Aš... – Jis vėl ilgesingai pažiūrėjo ten, kur stovėjo Koko.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
Libė palietė jam ranką.
– Klausyk, taip, ji į tave žiūri kaip į draugą. Todėl turi pasistengti, kad jos požiūris pasikeistų. Tu toks mielas ir pagarbus.
Išklausai kiekvieno, kai kyla problemų. Niekada nesielgi impulsyviai. Bet gal vertėtų.
– Man? Elgtis impulsyviai? – nusišaipė.
– Taip. Būk ryžtingesnis. Nustok pirma galvoti apie kitus.
Eik ten ir aiškiai išdėstyk, ko nori. Koko patinka savimi pasitikintys vaikinai.
– Aš savimi pasitikiu.
– Tik per aukštosios matematikos paskaitas, – sukikeno ji, puikiai žinodama, kad jam kaip tik dėl to ir patinka; moralinės normos čia buvo niekuo dėtos, tiesiog jie abu buvo introvertai, bandantys išgyventi ekstravertų pasaulyje. – Pirmyn, išdrįsk surizikuoti, juk turi olandams būdingos drąsos. Paskubėk, kol to dar nepadarė kuris nors iš tų bukagalvių regbininkų.
– ...Manai? – sumurmėjo jis. – Ką man pasakyti?
– Pasakyk, kad ji gražiausia mergina klube.
– Aha. Gerai, pasakysiu, – po akimirkos atsakė. – Nes ji tokia ir yra, – pridūrė ir vėl smarkiai susvyravo.
– Būtent.
Jis vėl į ją pažvelgė, rydamas akimis krūtinę – taip atvirai, kad ryte pabudęs neabejotinai gūšis iš gėdos.
– Bet, Libe, tu pati seksualiausia.
Ji įsižeidusi prisidengė ranka krūtinę.
– Dieve mano, užsičiaupk! Ir kuo greičiau eik su ja pasikalbėti, – riktelėjo ir užvertusi akis nustūmė jį šalin. Tikėjosi, kad jis, abiejų labui, šio pokalbio rytoj neatsimins. – Eik ir pasakyk, kad ji tau patinka.
– ...rai.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
Žiūrėdama, kaip jis svirduliuoja per minią, vylėsi, kad jam –ir Koko – padarė paslaugą, bet nebuvo tuo tikra. Dabar degtinė kaip reikiant trenkė į galvą ir tai galėjo paveikti jos vertinimą.
Trumpam užsimerkė, jausdama, kaip žemi muzikos garsai ataidi krūtinėje. Apsidairė ieškodama Emsės, bet ši prie kolonos bučiavosi su Proku, Rolis palinkęs prie merginos kažką kalbėjo į ausį, laidė sąmojus, ir, sprendžiant iš to, kaip mergina nusikvatojo užvertusi galvą, jam greičiausiai taip pat nusišypsos laimė. Arčio niekur nebuvo matyti, bet jis tąsėsi su prašmatnesne draugija ir, be abejonės, puotavo netoliese stūksančioje pilyje arba kokioje nors oficialioje vakarienėje Edinburge. Čarlis pamažu brovėsi per minią, bet ji matė, kad Koko ir Zana vis dar šnekučiuojasi su aštuntuoju numeriu ir krašto puolėju. Ji atsiskyrė nuo draugių, kai prie įėjimo pastebėjo porą savo kurso merginų ir stabtelėjo persimesti žodeliu, – o tai visada blogas sprendimas; su Koko ir Zana jausdavosi saugiau. Kitokia, bet priklausanti jų grupelei. Žinoma, suvokė, kad gali bet kada prie jų prieiti, bet merginos jau gerokai ją lenkė, be to, nuo vakarėlio pradžios gėrė atsargiai, o ji, nors ir buvo apgirtusi, vis dėlto nepakankamai, kad išdrįstų ką nors užkalbinti. Tiesiog buvo ne tokia kaip jos – kad kuo nors susižavėtų, jai neužteko vien dailaus veido ir raumenų, ir po kiekvieno nuotykio, į kurį „prisiversdavo“ leistis, viduje jausdavo tuštumą.
Žiūrėdama, kaip aplink visi flirtuoja, šoka ir geria, staiga pajuto kone pulsuojančią vienatvę, ją nusmelkė atskirties jausmas. Ji buvo čia, bet ir ne čia. Buvo skaudu pripažinti, kad iš tiesų ji nepriklauso šiai grupelei, kad niekam nerūpi, ar ji čia yra, ar ne. Jau buvo sutikusi Čarlį, keletą minučių pasišnekučiavo su sukaktuvininku, taigi nebebuvo prasmės čia likti. Ji apsisuko ir patraukė išėjimo link.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
Eilės, kuri anksčiau driekėsi per visą siaurą gatvelę, jau nebebuvo, bet šaltas nakties oras privertė ją nusipurtyti ir sustoti. Per vėlai prisiminė savo džemperį – ir knygas, – jos daiktai taip ir liko Koko krepšiuose. Akimirką lūkuriavo svarstydama, ar verta grūstis jų pasiimti ir rizikuoti, kad bus įtraukta į kokį nors pokalbį, bet, nutarusi, kad Koko tikrai jos daiktus parneš namo, patraukė gatve tolyn – ėjo sparčiai, džiaugdamasi, kad aplinkui tiek nedaug žmonių. Visi arba miegojo, arba linksminosi klubuose.
Žygiuodama namo, kur tik galėjo, laikėsi šešėlių ir stengėsi atrodyti ne tokia girta kaip žmonės, su kuriais prasilenkdavo. Ėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir nuleidusi smakrą, trokšdama turėti teleportacijos galią, būti nematoma arba išgalėti važiuoti taksi.
Po dvylikos minučių, sukdama į savo gatvę, išgirdo girtus balsus ir išsigando, bet pakėlusi galvą pamatė vidury kelio besiginčijančią porelę. Vaikinas buvo toks girtas, kad svirduliavo lyg komedijose matyti girtuokliai ir bergždžiai mojavo rankomis šaukiančiai merginai prieš veidą. Ši dėvėjo odines ties klubais pūstas kelnes ir vyriškus baltus marškinius, kurių skvernai buvo surišti ties liauna talija, ant pirštų žibėjo masyvūs auksiniai žiedai; jai pavyko sukurti skoningą subtilaus moteriškumo ir androginiškumo derinį, ir Libė įdėmiai ją apžiūrėjo, vildamasi, kad... vieną dieną šį derinį atsimins. Norėjo tikėti, kad ateityje jos gyvenimas bus daug prašmatnesnis ir ji galės būti tokia mergina, bent trumpam.
Eidama į kitą gatvės pusę, Libė užčiuopė raktus džinsų kišenėje ir dabar artėjo prie porelės nuleidusi galvą. Puikiai žinojo, kas toji pikta, pirštu baksnojanti stileiva, kuriai kalbant vis šaižiau skamba nukandamos balsės. Arabela Teit, kuri, pasak
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
Daramo paskalų svetainės „Durfess“, jau du kartus buvo įtraukta į žurnalo „Tatler“ geidžiamiausių viengungių sąrašą ir buvo kviečiama dalyvauti realybės šou „Made in Chelsea“. Arčis jau keletą savaičių su ja susitikinėjo, ir nors Libė dar nebuvo jos mačiusi gyvai, name ji buvo taip dažnai aptarinėjama, kad dabar, pagaliau ją išvydusi, Libė susijaudino kaip mokinukė. Akivaizdu, kad kalbos sklido ne veltui.
Tikriausiai Arabela pamatė Libę, einančią tarp sustatytų automobilių, nes užsikirto, liovėsi tūžmingai plūstis ir pamėgino susitvardyti. Atlošė galvą, perbraukė ranka per savo šviesius karčius ir iškvėpė kaip kokia jogė.
– Bele, – pasinaudojęs pauze suvogravo Arčis ir ištiesė į ją ranką – nuo pastangų net galva sumataravo. – Tiesiog eime į vidų... ir pasikalbėsim... aš viską paaiškinsiu.
– Eik velniop, Arči!
– Bet, Bele...
– Pati žinau, kad aš Belė! O tu tikras nevykėlis! Po velnių, ar žinai, kad turi problemų?
Kai Libė priartėjo, merginų akys susidūrė – Arabela, jai praeinant, nužvelgė vintažinius „Levi’s“ džinsus ir tamsiai žalią medvilninę „Brandy Melville“ palaidinukę su petnešėlėmis. Libė pasuko į namo link vedantį takelį, o Arabela, pamačiusi, į kurį namą ji eina, tiesiog apsisuko ir nudrožė kelio viduriu.
– Nebeskambink man, Arči. Niekada! – perspėjo Arabela. –Užblokuosiu tave, visur!
– Bele! – suvaitojo Arčis ir staigiai metėsi iš paskos, bet neišsilaikė ant kojų. – Mažute!
Arabela žingsniavo tolyn neatsisukdama – išsitraukusi telefoną kažkam skambino, norėdama informuoti apie pasikeitusį savo statusą. Libė, iki šiol nepastebėta Arčio, stovėjo prie lauko
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
durų ir laukė, kol kelio vidury išsidrėbęs Arčis atsikels. Įsimylėjėlių kivirčas buvo ne jos reikalas, juolab kad Arčiui tai anaiptol ne pirmas kartas; visi žinojo, kad jis yra pašėlęs – „išsigimėlis“, kaip pats mėgo save vadinti. Tai tiesiog tipiškas jo ketvirtadienio vakaras. Savaitgalį jis jau turės naują merginą.
Ir vis dėlto...
Libė atsisuko. Arčis aimanuodamas gulėjo ant šono tamsioje gatvės vietoje, kur nesiekė žibintų šviesa. Ji atsiduso, įsivaizduodama laikraščių antraštes: „Uberio vairuotojas pervažiavo aristokratų atžalą.“
– Arči, – tarė ir priėjusi pritūpė, bet kadangi buvo apgirtusi, vos išsilaikė nešleptelėjusi ant užpakalio. Gal ir nebuvo tokia girta kaip jis, bet nebuvo ir blaivi. – Arči, turi atsikelti. Negali čia gulėti.
– Ką?.. – suaimanavo jis ir apsivertęs ant nugaros įsistebeilijo į ją.
Libė spėjo, kad jam, kaip ir Čarliui, trejinasi akyse.
– Kas...
– Čia aš. Libė. Gyvenu tame pačiame name, atsimeni?
– Libė? – pasitikslino, lyg niekada anksčiau nebūtų girdėjęs jos vardo.
Ji nusuko akis, ir ją vėl užplūdo atskirties jausmas. Lyg būtų čia, bet ne visai... Dieve, negi ji išties tokia neįsimintina, kad net tame pačiame name gyvenantis vaikinas jos neprisimena?
– Klausyk, tiesiog pasitraukim nuo kelio ir eikim į namą, gerai?
Ji žengė žingsnį atgal ir trūktelėjo jį už rankos, norėdama padėti atsistoti. Jo marškiniai buvo įplėšti, ant džinsų tamsavo platus purvo dryžis. Ką jis veikė? Gal šokinėjo į krūmus? Dėl kažkokių jai nesuvokiamų priežasčių šokinėti – arba įstumti
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
bendramokslį – į krūmus buvo mėgstamiausia paskutiniame kurse studijuojančių vaikinų pramoga. Ir, žinoma, vogti įspėjamuosius kūgius – antro aukšto vaikinų tualete kaip tik stovėjo vienas toks, padabintas tualetinio popieriaus ritinėliu.
– Nagi, turi labiau pasistengti, – paragino Arčį, kuris vis dar tįsojo ant žemės it koks sutižęs makaronas. – Negaliu viena tavęs pakelti.
– Ne, – susiraukė Arčis ir nužvelgė ją, stengdamasis susikoncentruoti. – Tu tokia... maža, – pasakė ir sukikeno, lyg tai būtų juokinga.
Libė buvo metro šešiasdešimties – jei kaip reikiant pasitempdavo.
– Arči, stokis.
Jis šiaip ne taip sulenkė kojas ir Libei pavyko jį pakelti; bet išlaikyti pusiausvyrą vertikalioje padėtyje buvo ne jo jėgoms – jis vėl susverdėjo ir ištiesė rankas ieškodamas, į ką įsitverti. Libė jį sugavo, kad nepargriūtų dar kartą.
– Oho, – nusijuokė Arčis, jo akys net suapvalėjo, kai Libė sugriebė jį už marškinių ties liemeniu ir taip padėjo išlaikyti pusiausvyrą.
– Permesk ranką man per pečius ir remkis, – paliepė. Jai kone sulinko keliai, kai perėmė dalį jo svorio, ir juodu klupinėdami pajudėjo namo link. Atrodė, kad čia eina du žmonės surištais batraiščiais, mat jis svirduliavo mažais, neužtikrintais žingsniais, ne visada išlaikydamas pusiausvyrą, negana to, buvo beveik trisdešimčia centimetrų už ją aukštesnis, tad, norėdamas pasiremti jai į petį, turėjo kūprintis.
– Gerai, pastovėk čia, – tarė, padėdama Arčiui atsišlieti į nediduko priebučio tinkuotą sieną, tada, įrėmusi vieną ranką į krūtinę, kad jis išsilaikytų ant kojų, kita ėmė grabalioti rakto
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
džinsų kišenėje. Deja, raktas buvo įkištas į priekinę monetoms skirtą kišenėlę ir dabar ten įstrigo. – Uch, – suniurzgė, viena ranka bandydama ištraukti raktą, o kita stengdamasi jį išlaikyti. – Nagi.
– Libė, – suniurnėjo Arčis, stovėdamas prie sienos ir stebėdamas, kaip ji vargsta; primerktos akys liudijo, kad tuoj neteks sąmonės. – Libė! Aš jąąąą pažįstu!..
– Turėtum pažinti.
– Bet... – Jis sutrikęs susiraukė, ir Libė pajuto, kaip jo žvilgsnis slysta jos veidu ir sustoja ties krūtine. – Bet tu ne ji.
– Ne? Tai kas aš tada? – paklausė, jau pavargusi rūpintis juo kaip mažu vaiku. Nors iš prigimties buvo charizmatiškas, išgėręs Arčis tapdavo nepakenčiamas.
– ...seksualus... kūnas, – sušnabždėjo jis, tada vėl pakėlė akis
į veidą ir įsižiūrėjo atidžiau.
Libė juto jo žvilgsnį, ir nors anksčiau neteko to patirti, kokią akimirką jai pasirodė, kad žvelgia tiesiai jam į sielą, o jis – jai, tarsi jų sielos būtų šmėkštelėjusios akių gelmėje.
Jis pasviro – o gal griuvo – jos link, jo lūpos užtikrintai taikėsi į jos lūpas – net butelis viskio (ar ką jis ten išmaukė) niekaip nepaveikė šio įgūdžio. Nors buvo apgirtęs ir nerangus, lūpos kažkodėl puikiai žinojo, ką daryti, ir ji instinktyviai atsakė į bučinį. Ji užuodė nuo jo sklindantį dūmų ir kvepalų „Miss Dior“ kvapą ir pajuto neabejotinai brangaus vienos daryklos salyklinio viskio skonį. Viskas vyko taip, kaip būtų įsivaizdavusi, bet vis tiek negalėjo patikėti, kad Arčis Templtonas dabar ją bučiuoja.
Juto, kaip Arčio ranka užtikrintai kyla liemeniu krūtinės link, kaip nuo jo švelnių, bet įgudusių glamonių jai šiurpsta oda.
Ji kone suakmenėjo, o jis, suvokęs, kad mergina be liemenėlės, suaimanavo.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Po velnių, – sušnabždėjo ir atsitraukęs pažvelgė į ją kaip į kokį stebuklą. Akimirką nė vienas nekrustelėjo, jo ranka tebelietė jos krūtinę – kone pagarbiai.
O tada suveikė jos instinktai.
Ji aiktelėjo ir skėlė jam antausį.
– Nedrįsk taip elgtis. Daugiau niekada manęs neliesk be mano leidimo, – sušnypštė.
– Aaaa... – Arčis staigiai atitraukė ranką, galva loštelėjo, ir jis atšlijo prie sienos – akys užsimerkė, o ant skruosto ėmė ryškėti rausva antausio palikta žymė. – Atsssiprašau... atsssiprašau... Libe.
Jausdama, kaip dega skruostai, pagaliau ištraukė raktą, įkišo į spyną ir atrakinusi stumtelėjo duris. Pasitraukė į šalį, praleisdama jį į priekį. Arčis, laikydamasis už sienų, nusvirduliavo tiesiai prie sofos ir, persivertęs per atkaltę, kreivai sudribo ant pagalvėlių.
Libė uždarė duris ir nuėjo prie jo. Arčis gulėjo kniūbsčias, beveik be sąmonės, viena koja buvo nukarusi nuo sofos. Libė spoksojo į jį – tokį dailų ir kartu apgailėtiną – ir spėliojo, kodėl Arabela Teit šiąnakt jį metė. Be abejonės, rytoj tokiu metu jie vėl bus kartu. Jie buvo žavi pora: jos grožis, jo laukiantis palikimas...
Tokie žmonės turėtų būti kartu. Juodu tiesiog tiko vienas kitam.
Libė surado tokiems atvejams skirtą geltoną kibirą ir pastatė ant grindų šalia galvos, tada užlipo laiptais į savo kambarį ir krito į lovą. Spoksojo į sieną, bandydama nusiraminti ir suvokti, kas ką tik nutiko; širdis vis dar daužėsi, galvoje viešpatavo chaosas. Bibliotekos tvarka ir ramybė dabar buvo taip toli – atrodė, kad ta visą vakarą prie lango dirbusi mergina ir ši, gulinti lovoje, yra du skirtingi žmonės. Ji manėsi save pažįstanti, žinanti, ko nori ir ko siekia, bet dabar jos pasaulis, rodės, apvirto aukštyn kojom, neteko pusiausvyros – visai kaip Arčis; ir tik todėl, kad ji
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
visai nesigraužė dėl to, kas nutiko apačioje. Nejautė jam neapykantos.
Nors turėjo jausti – tai ją labiausiai ir trikdė. Taip, jis buvo girtut girtutėlis; pats nesuprato, ką daro, tą ji žinojo. Žinojo ir kad, nepaisant girtumo, jis vis tiek neturėjo teisės jos liesti be sutikimo. Bet jai galvoj netilpo kitkas – tai, kad antausį skėlė ne vedama instinkto, o verčiama aplinkybių.
Instinktas reikalavo leisti jam tęsti, o ne jį stabdyti.
Buvo keista, kad jai tas bučinys patiko. Ir gėda, kad jo troško.
Tas vienintelis netikėtas prisilietimas ją pažadino, o jį išjungė.
Žinojo, kad Arčis viso to neprisimins; jis buvo su ja, bet kartu ir nebuvo. Tos akimirkos emocijas ji išgyveno viena, vėl.
Antras skyrius
Posūkis iš A1(M) greitkelio netoli Fersko, Šiaurės Jorkšyras, 2023 m. gruodžio 22 d.
Vos įsukus juos apakino priešais važiuojančio automobilio šviesos ir abu vienu metu kilstelėjo rankas prie saulės skydelių.
– Šunsnukis, – po nosimi sumurmėjo Maksas.
Libė žvilgtelėjo į veidrodėlį virš galvos įsitikinti, ar nenubėgo makiažas; padūmavusios akys vis dar atrodė puikiai, atsižvelgiant į tai, kad dažėsi prieš aštuonias valandas. Gal tik reikėtų parausvinti skruostus, pamanė ir pasisukusi ėmė grabinėti rankinės, įspraustos į dvidešimties centimetrų ertmę už sėdynės.
Dvivietis automobilis atrodo puikus pasirinkimas, kol neprireikia keliauti kur nors toliau.
Švelniai tapšnodama pirštais paryškino skruostus kreminiais skaistalais; nors lauke šalo ir ant priekinio stiklo jau leidosi snaigės, ji vis tiek norėjo atrodyti kaip ką tik grįžusi iš vasariško ramunių lauko.
– Kaip tau patinka mano suknelė? – paklausė.
Jis vos vos kilstelėjo antakį, ir sekundės dalį jo akys nukrypo nuo kelio.
– Taip.
Kai nenorėdavo atsakyti tiesiai, paprastai ir mestelėdavo tokį
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
pašaipų atsakymą. Buvo pernelyg protingas – ir pernelyg geras korporacinės teisės specialistas, – kad pakliūtų į šiuos spąstus. Libė sukikeno.
– Nujaučiu, kad raukinukai nebuvo vykęs pasirinkimas. – Hm.
Jis ištiesė ranką ir perjungė radijo stotį. Jie važiavo vis giliau
į viržynę, todėl signalas trūkinėjo, buvo girdėti statiniai trukdžiai, o horizontas tai leidosi, tai kilo ir vis labiau tolo. Pasikeitus kraštovaizdžiui pasikeitė ir transporto priemonės: greitkelyje dominavę maži miesto visureigiai ir vilkikai su puspriekabėmis užleido vietą traktoriams, „Land Rover“ ir „Mitsubishi Shogun“ automobiliams. Kaskart tokį pravažiuodamas Maksas krūptelėdavo, nes keliai darėsi vis siauresni. Jų mersedeso važiuoklė buvo žema ir plati, todėl jam tekdavo mažinti greitį ir trauktis prie gyvatvorės, kad išvengtų įbrėžimų ant žvilgančių dažų.
Vis dėlto buvo velniškai smagu važiuoti į vestuves mersedesu: pro priekinį stiklą švietė saulė, jo ranka ilsėjosi jai ant šlaunies, o kaskart sustojus degalinėje juos nulydėdavo smalsiais žvilgsniais – su fraku ir tamsiai mėlyna „Me&Em“ šilkine suknele jie tikrai atrodė pernelyg išsipustę.
Libė nužvelgė viržynę – tirštėjant sutemoms, kažkur toliau stūksančiuose namukuose įsižiebė šviesos. Jau seniai bebuvo šiuose kraštuose, nors, tiesą sakant, viržynėje ji niekada ir nesilankė, tik pravažiuodavo pro ją traukiniu, keliaudama į Daramą. Nurijo seiles, jausdama pilve sukirbant jaudulį, kaip ir kaskart, kai leisdavo sau mintimis grįžti į tuos laikus. Pastaruosius devynerius metus žvelgė tik į priekį ir stengėsi nesižvalgyti atgal, bet praeitis, lyg koks šešėlis, sekė iš paskos.
– Primink dar kartą: toji, kuri atsiuntė elektroninį laišką ir iš esmės maldavo tave atvykti į šitą vakarienę, yra...
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
Ji vėl grįžo į dabartį.
– Emsė. Ema Proktor. Ištekėjusi už Džeko, bet jį visi visada vadino tik Proku.
– Aišku, – sumurmėjo jis, tyliai barbendamas pirštais į vairą. – Ir jie laukia šeimos pagausėjimo.
– Būtent. Todėl ir rengia šią vakarienę, ji bus lyg paskutinis pasispardymas. Spėju, gimus vaikui viskas bus kitaip.
– Tikrai? – paklausė jis. – Bet taip, ir aš girdėjau panašių kalbų apie kūdikius. Jie tokie egoistai. Viskas turi suktis tik apie juos.
Libė išsišiepė – jai patiko jo sarkazmas.
– Cha cha.
Jis mirktelėjo.
– Dar yra... Siuzana, tiesa?
– Taip. Dar vadinama Zana. Arba Pakvaišėlė Zana, ir ši pravardė pasako beveik viską, ką turėtum apie ją žinoti.
Jis žvilgtelėjo į Libę, lyg ir pastebėjęs nežymų balso tono pokytį, bet ji žiūrėjo pro langą.
– Ir ką veikia toji Pakvaišėlė Zana?
– Paskutinį kartą, kai apie ją girdėjau, vadovavo IMG teniso padaliniui, organizavo sporto renginius.
– O, taip. – Pusiau sužavėtas linktelėjo.
– Gavusi diplomą, ji persikėlė į Niujorką. Panašu, kad tujina
Sereną, Rafą ir Rodžerį... kad ir kurį paminėtum, ji visus pažįsta.
– Rodos, galės papasakoti ne vieną istoriją. Tikiuosi, kad per vakarienę būsiu pasodintas šalia jos.
– Jei tave domina istorijos, geriau sėdėti šalia Rolio. Nėra tokios situacijos, kuriai tas žmogus negalėtų prikergti kokios citatos iš „Blekaderio“ ar šelmiškos istorijos iš internato laikų.
– O. Jaučiuosi taip, lyg jį jau pažinočiau, – sausai tarė Maksas.
Karen Swan ◆ Kalėdos žvakių šviesoje
– Taip ir yra, jis tipiškas vyras, – pripažino. – Bet tau patiks. Rolis patinka visiems. Jis lyg pliušinis meškiukas.
– Būtent to ir tikiuosi iš naujų pažįstamų. Ar bus tokių, kurie man nepatiks? – Šį žodį ištarė su vos girdimu pasibjaurėjimu.
Nebuvo iš tų vyrų, kurie atvirai reiškia emocijas.
– Ne. Jie visi nuostabūs.
Libė tebežiūrėjo pro langą. Virš horizonto, lyg kokia vėliava, driekėsi plona saulėlydžio juosta, švysčiodama iš po storų debesų.
– Aha.
Išgirdusi skepticizmą balse, ji vėl pažvelgė į Maksą.
– Ką tuo nori pasakyti?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Nieko.
– Sakyk, – tarė ir šiek tiek pasisuko, kad dabar jos kojos būtų nukreiptos į jį. – Netiki, kad mano draugai yra mieli žmonės?
– Priešingai, klausantis, kaip apie juos kalbi, atrodo, kad jie nuostabūs žmonės. Todėl nesuprantu, kodėl su jais beveik nepalaikai ryšio.
Ji apmirė.
– Tai netiesa. Mudu su Čarliu susirašinėjam elektroniniais laiškais.
– Bet nesusitinkat.
– Ne...
– Nesusitikot nė karto per devynerius metus.
– Prašyčiau, jis irgi užsiėmęs. Čarlis taip pat veltui laiko nešvaisto. Jis supranta, kaip būna. – Ji gūžtelėjo pečiais, jausdama poreikį apsiginti. – Mus tenkina susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Jis bendrauja su kitais ir trumpai informuoja mane, kaip jiems sekasi.
– Mano drauge, praeitis yra kitas pasaulis. Kas padaryta, jau padaryta, ir nieko negali pakeisti. O šis pasaulis juk toliau sukasi.
KAREN SWAN (Karen Svon) – daugiau nei dvidešimties
tarptautinių bestselerių autorė, puikiai pažįstama lietuvių skaitytojams. Autorė dievina Kalėdas, tad kasmet pasirodo jos naujas kalėdinis romanas, laukiamas įvairių šalių skaitytojų („Kalėdų dovana“ , „Apsnigtos Kalėdos“ , „Kalėdų vakarėlis“ , „Kalėdų atvirukai“). „Kalėdos žvakių šviesoje“ skaitytojus nukels į senovinį dvarą Škotijos viržynėje.
2023-iųjų gruodis. Trys dienos iki Kalėdų. Įkalbėta bičiulės Emsės, teisininkė Libė Pju su savo vaikinu Maksu vyksta į Druvatso dvarą susitikti su studijų laikų draugais. Emsė tuoj gimdys, tad tai bus savotiškos išlydėtuvės. Libė devynerius metus vengė tokių susitikimų teisindamasi užimtumu, bet šįsyk pažadėjo užsukti vakarienės.
Didžiai Libės nuostabai, trys valandos su Emse, Proku, Roliu, Čarliu, Zana, Koko ir Arčiu pralekia svaiginamai greitai. Deja, dėl nenumatytų aplinkybių Libei su Maksu tenka likti nakvoti. Kitą dieną dingsta elektra. Kompanija lieka be vandens, šildymo ir galimybės susisiekti su pasauliu. Ar gyvenimas sudėtingomis sąlygomis suartins nutolusius draugus? Kokios paslaptys iškils į dienos šviesą? Šios
Kalėdos pakeis ne vieno gyvenimą.
„
Kalėdos žvakių šviesoje“ – tai pasakojimas apie sudėtingus, paslapčių ir nesusikalbėjimo nuodijamus santykius, o kartu apie stulbinamą pasiaukojimą, apie meilę ir draugystę, kurios atlaiko didžiausius išbandymus.
Veikėjai, su kuriais lengva susitapatinti, daugybė paslapčių ir žiupsnis šventiško jaukumo –tai tiesiog tobulas žiemos skaitinys. – My Weekly
978-609-466-845-6