Romanų „Namas Trado gatvėje“, „Mergina iš Legaro gatvės“, „Nepažįstamieji Montagju gatvėje“, „Sugrįžimas į Trado gatvę“, „Dvasios iš gretimos gatvės“ autorė
The New York Times bestseleris
ROMANAS
Karen WHITE
THE CHRISTMAS SPIRITS ON TRADD STREET
Berkley, New York, 2019
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2019 by Harley House Books, LLC
© Loreta Gema Baltaduonė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023
© „Tyto alba“, 2023
ISBN 978-609-466-772-5
Pirmas skyrius
Padūmavę bažnyčių smailių siluetai, įsispaudę nubrozdintame Čarlstono ryto danguje, liudijo, kad jis ne be reikalo vadinamas Šventuoju miestu. Smailėtas miesto kontūras brėkštančiame danguje – pažįstamas vaizdas anksti pabundantiems, jie pasidžiaugia atokvėpiu nuo vasaros karščių ir drėgmės arba pasigroži įspūdingu saulėtekiu per Kuperio upės tiltą, arba klausosi, kaip čiulbauja, dūzgia tūkstančiai paukščių ir vabzdžių, kurių knibždėte knibžda šiame pasaulio kampelyje.
Tokie kaip aš pabunda anksti, kad sutrumpėtų naktis, kad nurimtų paslaptingi krebždesiai neramių sielų, slampinėjančių patamsyje nuo saulėlydžio iki saulėtekio.
Gulėjau pasivertusi ant šono, Džeko ranka lyg saugodama gulėjo man ant liemens, o aš laikiau apsikabinusi švelniakailį Generolą Li. Jo knarkimas ir mano vyro tylus šnopavimas – tai vieninteliai garsai sename name, nors dabar jame gyvena du suaugusieji, trys šunys, paauglė ir dvidešimties mėnesių amžiaus dvyniai. Niekuomet neskaičiuoju daugybės vėlių, kurios gūdžią naktį tykiai klaidžioja namo koridoriais. Per pastaruosius keletą metų išprašiau lauk ne tokias malonias vėles, o su likusiomis, kurios ramiai sau buvoja šalia mūsų, sugyvenu taikiai.
Tai mane ir pažadino. Tyla. Ne, ne visai taip. Mane pažadino
tai, kad nebuvo girdėti nė garso. Kaip sulaikius kvapą prieš nuspaudžiant gaiduką ir paleidžiant kulką. Stengdamasi nepažadinti Džeko ir Generolo Li, lėtai išsivadavau iš patalo, ir Generolas Li iškart užėmė mano vietą šalia Džeko. Mano vyras beveik nesukrutėjo ir akimirką svarsčiau, ar man neįsižeidus. Paėmiau savo mobilųjį ir išjungiau žadintuvą, nustatytą skambėti penktą ryto, – laikrodis rodė keturias valandas ir keturiasdešimt šešias minutes, – paskui nutipenau per kambarį prie senovinio žadintuvo, kurį nusistatydavau dėl viso pikto. Džekas privertė išnešti kitus du, kuriuos laikiau skirtingose kambario vietose. Jis mane barė, jog kas rytą noriu prižadinti mirusiuosius. Lyg tam reikėtų pastangų.
Mane nuo pat vaikystės kalbindavo amžinybėn iškeliavusiųjų vėlės, norėdamos įtraukti į savo nebaigtus reikalus. Aš radau
būdų – dažniausiai dainuodama ABBA dainą – gana sėkmingai
nuslopinti jų balsus, bet retsykiais vienas kuris balsas prasimušdavo pro kitus. Paprastai tada, kai vėlė šaukdavo man į ausį arba pastumdavo nuo laiptų, ir tuomet, nors ir kaip būčiau norėjusi, jos nepaisyti buvo neįmanoma.
Kliūdama griūdama nusigavau į vonios kambarį, pasišviesdama mobiliojo telefono žibintuvėliu, tyliai keiksnodama savo seserį Džeinę ir geriausią draugę daktarę Sofi Volen-Arasi, nes tai per jas buvau priversta klaidžioti priešaušriu. Jos įsipareigojo pasiekti, kad pagimdžiusi dvynius – Džei Džėjų (Džeką Jaunesnįjį) ir Sarą – aš atgaučiau formą ir būčiau sveika. Maitino mane tokiu maistu, kokio neduočiau ir savo šuniui, – aš bandžiau, bet jis tik užrietė nosį ir nubidzeno šalin, – ir beveik kiekvieną rytą versdavo bėgioti.
Nors man geriau sekdavosi risnoti, o ne bėgioti, šita fizinė
veikla reikalavo daug energijos, o jos, anot Sofi, turėtų teikti ne cukraus pudra apibarstytos spurgos, ir tekdavo prakaituoti labiau,
nei man atrodė būtina, ypač tvankiais vasaros mėnesiais, kai pasilenkus susivarstyti batų per veidą ir kaklą tiesiog žliaugė prakaitas.
Kaip reikiant dar nepabudusi, užsitempiau bėgimo kelnes, kurias Nola padovanojo per mano pastarąjį gimtadienį, tikindama, kad jos yra dvigubos paskirties – ne tik madingos, bet dar ir praktiškos, taip puikiai aptempiančios kūną, kad sėdynė atrodo kaip visą gyvenimą bėgiojusios moters. Stengiausi išaiškinti Džeinei ir Sofi, kad turint tokias stebuklingas kelnes bėgioti nebebūtina, bet jos tik išsprogino į mane akis ir toliau lyg niekur nieko svarstė, kaip ruoštis žymiajam „Tilto bėgimui“ kitą pavasarį, kad kuo greičiau įveiktų trasą.
Pirštų galais partipenau į miegamąjį ir timptelėjusi marškinėlius pastebėjau, kad užsivilkau išvirkščius, tuomet sustojau prie lovos ir pažvelgiau į savo vyrą, su kuriuo buvome susituokę mažiau nei dvejus metus. Man suspaudė krūtinę – taip nutinka nuo pat pirmo karto, kai pamačiau bestselerių autorių Džeką
Trenholmą, rašantį apie tikrus praeityje įvykusius nusikaltimus.
Tąkart pamaniau, kad jis per daug patrauklus, per daug žavus, per daug užsispyręs ir labai erzina, todėl juo galima gėrėtis tik iš tolo arba prisileisti ne arčiau nei per ištiestą ranką. Visa laimė, kad jis manė kitaip.
Mano žvilgsnis nukeliavo prie mobiliosios auklės monitoriaus, kurį laikėme pasidėję ant naktinio stalelio. Sara miegojo
dailiai pasivertusi ant šonelio, prisispaudusi pliušinį zuikutį –
Sofi dovaną, o kiti pliušiniai žvėreliai gulėjo išdėlioti lovelėje tokia tvarka, kokią suprato tik Sara... ir aš. Teko aiškinti Džekui, kad žvėreliai išdėlioti pagal kailiuko raštą ir spalvas, nuo šviesiausio iki tamsiausio. Neabejoju, kad lygiai tą patį dariau ir aš, kai buvau maža, nes, aiškinau jam, pasaulyje turi būti tvarka.
Gretimoje lovelėje Saros broliukas dvynys Džei Džėjus miegojo ant nugaros, iškėtojęs rankas ir kojas, o jo pliušiniai žvėre-
liai ir mėgstamiausias plaktuvas – net aš nepajėgiau paaiškinti jo prisirišimo prie būtent šio virtuvės įrankio – buvo tiesiog išmėtyti aplink jį. Man net sutrukčiojo pirštai ir turėjau mintyse
padeklamuoti ABBA dainos „Dancing Queen“ žodžius atbuline tvarka, kad susilaikyčiau nenuėjusi į vaikų kambarį tvarkingai sudėti žaislų lovelėje ir apkloti jos kamputyje miegančio savo mažylio.
Šį susivaldymo įgūdį išlavinau primygtinai reikalaujant Džeinei. Ji profesionali auklė, o tai, kaip suprantu, reiškia, kad ji žino geriau. Ji tvirtino, kad mano poreikis tvarkyti kyla dėl obsesinio kompulsinio sutrikimo ir kad vaikams rodau blogą pavyzdį. Mano poreikis čia niekuo dėtas, nes jis padėjo išgyventi vaikystę be motinos su alkoholiku tėvu, bet aš taip myliu savo vaikus, kad
į Džeinės pastabą negalėjau neatsižvelgti.
Vis dėlto savo lipdukų aparato neatsisakysiu ir, užbėgdama įvykiams už akių, laikau jį paslėptą, kad „nedingtų“, kaip du pastarieji.
Taip žvelgiant į savo mielus kūdikėlius ekrane man vėl suspaudė širdį ir akimirką net užėmė kvapą pagalvojus, kaip man pasisekė, kad sutikau Džeką – arba, kaip jis teigė, kad jis sutiko mane, – ir kad mums gimė šitie du gražūs vaikiukai. O kaip papildomas ir labai mielas priedas prie jų buvo šešiolikmetė Džeko duktė Nola, kurią myliu kaip savo vaiką, nors jos reikalavimu iš virtuvės ir buvo pašalintos trys pagrindinės maisto grupės –cukrus, angliavandeniai ir šokoladas.
– Labas rytas, gražuole, – sumurmėjo Džekas, žvelgdamas į mane užmiegotomis mėlynomis akimis. Generolas Li pasišniurkščiodamas knarkė. – Į darbą?
Prieš ištekėdama visada keldavausi prieš aušrą, kad Hendersono nekilnojamojo turto agentūroje Brodo gatvėje būčiau pirma. Tačiau dabar turėjau rimtą priežastį pasilikti lovoje ilgiau,
o joje gulintis Džekas nepalyginti labiau viliojo nei bėgiojimas Čarlstono gatvėmis. Žinoma, net naktis Senosios biržos požemiuose būtų daug geriau už bėgiojimą, bet vis dėlto.
– Dar ne. Eisiu su Džeine palakstyti. – Pasilenkiau prie lovos pabučiuoti Džeko į lūpas, bet neatsitraukiau, palaukiau, ar nepamatysiu kokių ženklų, kad jis nori įsitempti mane atgal į lovą. Tačiau jis vėl užsimerkė ir arčiau prisitraukė Generolą Li, o man sukirbėjo keistas pavydo jausmas.
Tyliai uždariau miegamojo duris ir stabtelėjau koridoriuje pasiklausyti. Net senas didysis laikrodis tiksėjo kažkaip dusliai, lyg garsą stelbtų kas nematoma. Kažkas, kas laukia. Išilgai koridoriaus degė naktiniai šviestuvai, užsilikę nuo tada, kai pas mus gyveno Džeinė, – duoklė jos paniškai tamsos ir visko, kas joje slepiasi, baimei, – ir aš aiškiai mačiau, kad Nolos kambario durys uždarytos.
Nola miegojo svečių miegamajame, nes kovą, tuoj po pirmojo dvynių gimtadienio šventės, nusprendžiau, kad jos kambarį reikia perdažyti. Eidama pro jį laiptų link pasijutau kalta, nes prisiminiau nuotrauką su juodu žmogaus pavidalo šešėliu Nolos kambario lange. Nuotrauką padarė viena Sofi istorinio paveldo studentė, Megan Blek. Ji kasinėjo neseniai atrastą vandens talpyklą sode už namo, fotografavo ir parodė nuotraukas man ir Džekui. Mes abu matėme neaiškią figūrą vyriškio senoviniais rūbais, rankoje laikančio kažkokį papuošalą. Bet aš vienintelė mačiau veidą Nolos lange.
Visai neseniai susidorojau su ypač bjauria ir kerštinga vėle
Džeinės namuose Pietų Baterijos gatvėje, tad dar nebuvau atgavusi jėgų ir kitos imtis negalėjau. Nepaisant tarpusavio pasižadėjimo būti atviriems ir sąžiningiems, Džekui apie tai nesakiau, tik su savimi suderėjau, kad pasakysiu iškart, kai matysiu, jog esu tam morališkai pasirengusi. Praėjo jau aštuoni mėnesiai, o
aš tesugebėjau perkraustyti Nolą į svečių kambarį ir pasikalbėti su keletu interjero dizainerių.
Užgniaužiau žiovulį. „Kitą savaitę“, – mintyse tariau sau. Dar savaitę paplušėsiu Hendersono nekilnojamojo turto agentūroje, kad įvykdyčiau kvotą ir vėl atsidurčiau pirmaujančių darbuotojų lentoje. Man tai buvo svarbu ne tik todėl, kad teikė pergalės džiaugsmą, pasididžiavimą savimi, bet ir dėl to, kad mums labai reikėjo pinigų.
Paskui man užteks jėgų ir smegenų ląstelių pagalvoti, kas yra tos naujosios vėlės, kurias reikia išvaryti. Geriau būtų be grumtynių. Tuomet ir papasakosiu Džekui, ką mačiau, pasakysiu, kad problemą jau išsprendžiau ir jam nebereikia dėl nieko nerimauti. Jam ir taip pakanka rūpesčių – su nauju leidėju jis rengia knygą apie mano giminę, apie tai, kaip Džeinei atiteko namas Pietų Baterijos gatvėje.
Užėjau į virtuvę ir sugurgus pilvui ėmiau ieškoti savo spurgų atsargų, nukištų už skrudintų dribsnių ir bolivinės balandos dėžučių. Tačiau ištraukiau ne pažįstamą rudo popieriaus maišelį, o dietinių batonėlių dėžutę – be jokios abejonės, tokio pat skonio kaip kartoninė dėžutė, į kurią buvo supakuoti. Ant viršaus buvo priklijuotas Nolos ranka rašytas raštelis:
Paragauk šitų! Juose yra šokolado ir 9 g baltymų!
Nepalūžau ir neapsiverkiau tik todėl, kad mintyse įsivaizdavau, kaip užlekiu laiptais ir su pasitenkinimu ištempiu Nolą iš lovos anksčiau, nei ji yra kėlusis nuo pat kūdikystės. Nuskambėjo didžiojo laikrodžio dūžiai, man pranešdami, kad jau vėluoju, tad dar kartą žvilgtelėjau, ar nepamatysiu savo spurgų maišelio, ir be kąsnio burnoj išėjau iš namų pro užpakalines duris. Jeigu bėgdama iš alkio nualpsiu, galbūt Nola manęs pasigailės ir atneš spurgą.
Ant laiptelių sustojau, staiga pajutusi, kad tyla atsekė mane į lauką. Nei paukščiai čiulbėjo, nei vabzdžiai čirpė. Mano kadaise vešinčiame sode, kurį kruopščiai atkūrė tėtis pagal originalius
Lutrelio Brigso planus, nesigirdėjo jokio gatvės triukšmo. Po pavasario liūčių įgriuvo nemaža duobė ir atsivėrė senovinė vandens talpykla, tuomet atskubėjo Sofi ir pareiškė, jog tai archeologinių kasinėjimų vieta, ir apjuosė geltona įspėjamąja juosta. Jau praėjo keli mėnesiai, o mes vis dar priversti žiūrėti į duobę už namo. Be to, aš visąlaik jutau, kad čia kažkas yra, bet tas kažkas vis nuo manęs išsisukdavo, nors vaidendavosi regos lauko pakraštyje. Šešėlis, kuris išnykdavo vos pasukus už namo kampo, puvėsio kvapas – vienintelės užuominos, kad čia apskritai ko nors būta.
Atbulomis, kad nereikėtų nusigręžti nuo žiojinčios duobės, apėjau namą ir tik du kartus suklupau užkliuvusi už nelygių tako plytelių, kurios buvo tokia pat neatsiejama Čarlstono Pietų Brodo dalis kaip ir kaltinės geležies vartai bei tarakonai skraiduoliai.
– Štai kur tu! – pasigirdo balsas iš kitapus gatvės. – Jau maniau, kad stovėsiu čia amžinai.
Prisimerkiau, norėdama įžiūrėti žmogystą, stovinčią ant šaligatvio krašto, gailėdamasi, kad neįsidėjau kontaktinių lęšių. Nuolatos nešioti man jų nereikėjo, be to, išbėgdama be jų, išvengiau būtinybės tokį ankstų rytą žiūrėti vonios veidrodyje į save be makiažo.
– Labas rytas, Džeine, – nepatenkinta burbtelėjau, kad ji suprastų, kokia aš nelaiminga dėl to bėgiojimo. Ypač kai miegamajame tebelaukia nepalyginti geresnė alternatyva.
Vien pagalvojus, kad teks bėgti šešis kilometrus, mane išpylė prakaitas. Nors jau lapkričio pradžia ir Motina Gamta erzino mus tokia vėsa, kad net reikėjo išsitraukti vilnonius megztinius, šiomis dienomis gyvsidabrio stulpelis visus stebino – aukštyn
pašoko ir oro temperatūra, ir rasos taškas, lyg norėdama mus pakankinti būtų sugrįžusi vasara.
Tame karštyje ir tvankumoje Džeinė jau buvo atbėgusi keletą kvartalų nuo savo namų Pietų Baterijos gatvėje, bet beveik nesuprakaitavo, kvėpavo lėtai, tolygiai. Mes viena kitą atradome visai neseniai, nes mūsų bendra mama manė, kad jos kita duktė, gimusi aštuoneriais metais vėliau už mane, mirė per gimdymą.
Susipažinusios mudvi su Džeine labai suartėjome, o tą suartėjimą pagreitino tikriausiai tai, kad abi galėjome bendrauti su mirusiaisiais, – tai paveldėjome iš savo mamos.
– Į kurią pusę šiandien nori bėgti? – paklausė ji, pernelyg žvaliai risnodama vietoje.
– Ar galiu grįžti namo?
Ji nusijuokė, lyg būčiau pasakiusi pokštą, ir leidosi bėgti Rytų Įlankos gatvės pusėn.
Šiaip ne taip pasivijau ją bėgančią gatvės viduriu, paskui tursenau šalia. Šiuo dienos metu nesusidurti su automobiliu buvo daug lengviau, nei neišsisukti kojos bėgant senais nelygiais šaligatviais.
– Ar detektyvas Railis šiandien su mumis bėgios? – paklausiau šnopšdama.
Jos skruostai paraudo, ir aš neabejojau, kad tikrai ne nuo bėgimo.
– Nežinau. Šią savaitę su juo nekalbėjau.
– Jūs susipykote?
– Galima ir taip sakyti. – Matyt, iš susijaudinimo jos žingsnis paspartėjo ir ji šovė pirmyn. Ir tik supratusi, kad aš atsilikau, sulėtino žingsnį, leisdama man pasivyti.
– Kas... atsitiko? – Man buvo sunku vienu metu ir kvėpuoti, ir kalbėti, bet būtinai turėjau sužinoti. Aš supažindinau Džeinę su detektyvu Tomu Railiu, ir nuo to karto, kai ne taip seniai mes
su Džeine ir mama išvarėme kelias neramias sielas, gyvenusias
jos name, jie buvo pora.
– Aš jam pasakiau, kad noriu atvirai kalbėti apie savo gebėjimą ir padėti žmonėms pabendrauti su mirusiais artimaisiais. O jis atsakė, kad tai nelabai geras sumanymas, nes pasitaiko visokių keistų žmonių ir jie neduos man ramybės.
Pašnairavau į ją.
– Keista. Jis... regis... taip nemanė.... kai manęs klausė apie kai kurias savo... neišspręstas bylas. – Neseniai svarsčiau galimybę dirbti su detektyvu Railiu prie vieno tyrimo – studentės bylos, merginos, kuri 1997 metais pradingo iš Čarlstono koledžo bendrabučio.
– Tai todėl, kad tu dirbi slaptai, o aš noriu atvirai. Mama taip pat sakė, kad mielai man padėtų. Ji mano, kad ir tu turėtum paviešinti savo gebėjimus ir dirbti su mumis. – Džeinė ir vėl paspartino žingsnį, bet šiuokart dėl to, kad, buvau tikra, nenorėjo, jog ką nors atsakyčiau. Aš ir nebūčiau galėjusi, nes mano plaučiai, rodės, tuoj trūks.
Atkakliai ją vydamasi Rytų Įlankos gatve pasukau kairėn ir netoli Karalienės gatvės beveik pasivijau, aplenkdama ant šaligatvio rūgstančias restorano atliekas, laukiančias, kada jas išveš. Nuo tvankos kojos buvo apsunkusios, kvėpavimas virtęs žiopčiojimu. Gurgė pilvas ir mintyse greitai pergalvojau savo maršrutą. Genama išlikimo instinkto, pasukau į kairę Heizelo gatvėn, nesirūpindama, ar greitai Džeinė pastebės, kad manęs nėra. Žinodama savo tikslą, pasukau dešinėn ir nurisnojau į Karaliaus gatvę, o artinantis prie teisėto atlygio bėgti pasidarė lengviau.
Kalhuno gatvėje, nutaikiusi žalią šviesą, sprintu leidausi per gatvę link „Glazed Gourmet Donuts“ kepyklėlės ir, pribėgusi prie durų, beveik tikėjausi, kad prisistatys Džeinė ir nutemps
mane atgal. Tačiau mane pasitiko dieviški ką tik išvirtų spurgų ir gardžios kavos kvapai, jie mane švelniai apgaubė ir pakvietė į vidų. Stabtelėjau tarpdury sunkiai alsuodama ir tada išgirdau už nugaros sukosint.
Atsigręžiau atsiprašyti, kad užstoju duris, bet man atvipo žandikaulis. Ne todėl, kad priešais stovintis aukštas tamsiaplaukis buvo aiškus kandidatas į žurnalo „Žmonės“ seksualiausių
gyvų vyrų sąrašą, ir ne todėl, kad jis man šypsojosi ne šiaip iš smalsumo, o jo tamsios rudos akys juokėsi. Ir ne todėl, kad jis vilkėjo aptemptus bėgimo drabužius, kurie išryškino raumeningą krūtinę, ir kvėpavo truputį tankiau nei eilinis pėstysis... nors, kaip ir Džeinė, buvo tik vos vos suprakaitavęs. Aš spoksojau, nes buvau jį mačiusi anksčiau. Ir ne vieną rytą, ir ne tik spurgų kepyklėlėje, bet ir keletą kartų per pastarąsias savaites mieste, kai bėgiojau Čarlstono gatvėmis, ėjau kur nors su reikalais arba važinėjau po miestą, aprodydama klientams namus. Man tai neatrodė keista iki pat šios akimirkos, kai atsidūrėme vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Čarlstonas nedidelis miestas ir neišvengiamai retsykiais susiduri su tuo pačiu žmogumi. Bet ne kasdien. Sumirksėjau svarstydama, dėl ko dar jis man užkliuvo, o supratau tuomet, kai atsidarė durys ir už jo pasirodė Džeinė – susijaudinusi, bet nė kiek nesupykusi.
– Žinojau, kad tave čia rasiu, – tarė ji praeidama pro vyrą ir sustojo priešais mane, aiškiai norėdama mane įbauginti. O tai padaryti sunku, nes mudvi vienodo ūgio.
Aš vėl pažvelgiau į vyrą.
– Ar jūs ne Marko Longo giminaitis? – paklausiau beveik tikėdamasi, kad jis atsakys „ne“. Markas buvo mano pusseserės Rebekos vyras ir Džeko nelaimės priežastis, nes pavogė Džeko knygos siužetą. Mes iki šiol gaivelėjomės po šio įvykio sukeltų finansinių nuostolių ir smūgio Džeko karjerai. Be to, Markas
mūsų šeimai buvo it votis ant užpakalio, nes šiuo metu kaip įmanydamas stengėsi mus priversti, kad leistume savo name Trado gatvėje sukti filmą pagal jo knygą, kurią jis pavogė iš Džeko. Nes jis buvo iš tų nepakenčiamų avigalvių. Kažkada su juo draugavau, tad Džekui ir dėl to jis mielesnis nebuvo.
– Taip, – atsakė jis ir jo akyse akimirksnį sujuodavo šešėlis. Jis ištiesė man dailią ranką. – Aš esu Antonis Longas, Marko jaunesnysis brolis. O jūs Melanija Midlton.
– Dabar jau Melanija Trenholm, – patikslinau. Ne iškart padaviau jam ranką.
Jis plačiai nusišypsojo. – Nesijaudinkite. Mane ir vyresnįjį brolį sieja tik pavardė ir tėvai. – Žvilgtelėjęs į Džeinę jis tarė: – O jūs, dvi žavios moterys, tikrai esate giminaitės. Gal dvynės?
Po tokio komplimento vos nenusišypsojau, bet susilaikiau.
Nes buvau tikra, kad jis puikiai žino, kas mes viena kitai esame. Antonį Longą ir jo brolį siejo ne tik ta pati šeima.
Džeinė padavė jam ranką pasisveikinti. Jos lūpos krutėjo, dėliodamos žodžius, ir man nespėjus ranka užspausti jai burnos ji tarė:
– Jūsų labai tamsūs plaukai. Jie rudi. – Ji keletą kartų greitai sumirksėjo ir nuleido ranką – Tai yra... taip, jūs turite plaukus. Ką gi, malonu su jumis susipažinti. – Ji išraudo kaip burokas.
Atsisukusi į mane pasakė: – Einu nupirksiu mudviem kavos ir spurgų.
– Atsiprašau, – tariau žvelgdama į jos tolstančią nugarą. –
Mano sesuo Džeinė neturi didelės patirties su kitos lyties asmenimis. Bendraujant su patraukliais vyrais jai pinasi liežuvis.
Jis nusijuokė žemu krūtininiu balsu.
– Tuomet priimu komplimentą.
Aš atsitraukiau per žingsnį, norėdama ne tik didesnio ats-
tumo tarp mudviejų, bet ir praleisti į kepyklėlę įeinančią porą. Stengiausi nepulti Antonio smerkti, nors norėjosi nekęsti iš pirmo žvilgsnio, bet jis buvo kažkoks mielas. Žavingas, kaip ir Markas, tik nesijuto tos nemalonios savimeilės, kuri sunkėsi iš kiekvienos Marko poros. Aš pasitikau atvirą Antonio žvilgsnį.
– Jūs mane sekėte? – paklausiau.
Jis išpūtė akis ir pagalvojau, kad arba nustebinau jį savo tiesmukumu, arba jis apsimetinėja.
Užuot atsakęs, tarė:
– Gal atsisėskime ir pasikalbėkime.
Jis parodė ranka į laisvą stalą ir aš nuėjau pirma.
Atsisėdome kaip tik tuo metu, kai Džeinė priėjo nešina maišeliu ir dviem puodeliais kavos. Antonis kaipmat atsistojo ir paėmė iš jos kavą, bet spurgų maišelį Džeinė spaudė prie krūtinės.
– Juk jūs spurgų nevalgote, tiesa? – paklausė ji Antonio, paskui greitai papurtė galvą. – Norėjau pasakyti – jūs neturite spurgų.
Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir man norėjosi jam įspirti, kad suprastų, jog patrauklumas ir žavesys reikalą tik apsunkins.
– Namie manęs laukia gardus baltymų kokteilis, tad man nieko nereikia, ačiū.
– Ji nesidalins, – išspaudė Džeinė, dar stipriau glausdama prie savęs maišelį. Teks labiau su ja padirbėti, pamokyti, kaip bendrauti su vyrais. Maniau, kad draugaudama su Tomu Railiu ji išsigydė nuo varžymosi, bet klydau. Matyt, kiekvieną sykį vėl viskas iš naujo.
Antonio šypsena priblėso ir jis žvilgtelėjo į mane, tarytum laukdamas patikinimo, kad Džeinė nesikandžioja.
– Ji tikriausiai turi omeny mane. Aš spurgomis su niekuo nesidaliju, o jeigu kas nors bandytų paimti, netektų piršto. – Nesišypsojau, norėdama parodyti, kad nejuokauju.
Atsigėriau kavos, viltingai spoksodama į maišelį, bet Džeinė tebespaudė jį prie krūtinės, be jokios abejonės, laikydama spurgas kaip išpirką, kad užbaigčiau bėgimą.
– Na, – prabilau, – tai kodėl jūs mane persekiojate?
Antonis kryptelėjo antakį.
– Persekioju? Tikrai ne. Veikiau ieškojau progos prie jūsų prieiti taip, kad nepastebėtų draugai, šeimos nariai ar bendradarbiai. Tai buvo labai sunku. Jūs kaip judantis taikinys.
Aš apsidairiau, džiaugdamasi, kad esame viešumoje ir su manimi yra Džeinė. Galvoje suskambėjo pavojaus varpai, tie patys kaip tada, kai su manimi užsimano pasikalbėti Sofi arba mano meistras Ričas Kobiltas. Paprastai apie ką nors blogo, pavyzdžiui, apie naminius ūsuočius, niokojančius valgomojo grindis, arba apie tai, ko nenoriu girdėti, pavyzdžiui, kiek kainuos remontas.
– Tai dėl ko norėjote su manimi susitikti? – pasiteiravau.
– Noriu sudaryti su jumis sandorį.
– Sandorį? – perklausė Džeinė.
Antonis pasviro į priekį.
– Jūs tikriausiai žinote, o gal ir ne, kad man priklauso Magnolijos Kalvagūbrio plantacija... arba Galen Holas, kaip ji dabar vadinama. Anksčiau priklausė Vanderhorstams – tiems patiems, kuriems kadaise priklausė ir jūsų namas Trado gatvėje. Plantaciją aukcione trečiajame dešimtmetyje nusipirko mano senelis, paskui netrukus pardavė, o prieš keletą metų ją įsigijo Markas. Jeigu pamenate, tai mano senelis buvo rastas palaidotas po jūsų fontanu.
Kaip galėtum tokį dalyką pamiršti. Klausiausi sustingusi, nenorėdama prisiminti nei grėsmingo Džozefo Longo vaiduoklio, nei kaip jo kūnas atsidūrė mano sode šalia buvusios namo savininkės Luizos Vanderhorst.
– Na ir kas, – atsakiau. Nenumaniau, kur veda šis pokalbis, bet man buvo aišku, kad ten eiti nenoriu.
– Tikriausiai girdėjote, kad prieš keletą metų mudu su Marku tose žemėse ėmėmės vynuogininkystės verslo.
– Kažką girdėjau. – Varpai skambėjo vis garsiau. Džekas neseniai man skaitė – su piktdžiuga – straipsnį „Pašto kurjeryje“ apie tai, kad Longų šeimos narys apkaltino Marką sukčiavimu ir grasino paduoti į teismą.
– Taip, na, mano brangus broliukas žinojo, kad žemė vynuogynui netinkama... tą faktą jis nuo manęs nuslėpė, kai, anot jo, mielaširdingai leido man išpirkti jo dalį labai palankiomis sąlygomis. – Jis sugniaužė kumščius. – Palankiomis sąlygomis bevertį sklypą.
– Nelabai gražiai pasielgė, – pastebėjo Džeinė tokiu tonu, kokiu spręsdavo mano dvynių kivirčus. Taip pat mūsų su Džeku.
Juk, šiaip ar taip, ji auklė.
– Galėtume ir taip pasakyti, – atsakė Antonis.
Džeinė nuraudo ir ėmė daryti kvėpavimo pratimą.
– Ir ką bendro tai turi su manimi? Jis vedęs mano pusseserę, bet mudvi nesame artimos.
– Žinau. Todėl ir pamaniau, kad mes turime pasikalbėti. – Jis pasilenkė labai arti. – Rodos, mes visi turime už ką griežti dantį ant mano brolio.
– Mes? Jeigu turite omeny Džeko karjerą, tai jis ką tik pasirašė sutartis dėl dviejų knygų ir šiuo metu sparčiai rašo naują. Markas pakišo mums koją, bet dabar tai jau praeity.
– Ar tikrai? Maniau, kad Markas nori jūsų name filmuoti savo filmą.
Taip, nori. Ir, kiek žinau, Džekas jam pasakė, kur gali susikišti tą mintį.
Antonis patenkintas šyptelėjo.
– Neabejoju, kad pasakė. Aš dar neturėjau garbės susipažinti su jūsų vyru, bet dažnai girdžiu, kaip Markas ant jo burnoja, taigi žinau, kad jie nėra draugai.
Džeinė kostelėjo.
– Galima ir taip pasakyti, – pritariau. – Kaip tik todėl ir norime viską užmiršti ir gyventi toliau.
– Taip, na, gaila, kad Markas mano kitaip.
Dabar jau pavojaus varpai stačiai plyšojo galvoje ir neabejojau, kad juos girdi visa salė.
– Kaip suprasti?
Jis pasilenkė dar arčiau.
– Markas turi daugybę... ryšių. Jo įtaka didžiulė, net ir leidybos pasaulyje. Džeko sutartis gali būti ne tokia tvirta, kaip tikitės.
– Absurdas, – sušnypščiau. – Džekas pasirašė ir gavo avansą.
Šiuo metu rašo, o leidėjas jam turi didelių planų.
Antonis lėtai papurtė galvą.
– Markui tai nieko nereiškia. Jis turi... būdų, kaip gauti tai, ko nori.
– O ko jis nori?
– Jūsų namo.
– Mūsų namo? Mes jo neparduodame. Niekada neparduosime. Dėl to namo mes tiek daug iškentėjome. – Aš pagalvojau apie Luizos Vanderhorst vėlę, kuri mus saugojo ir apie savo buvimą pranešdavo rožių aromatu. Apie senąjį Neviną Vanderhorstą, kuris testamentu paliko man namą, iš anksto žinodamas, kad aš ir tas namas būsime kartu iki mano gyvenimo pabaigos. Ar, kaip Džekas sakė sode per mūsų vestuves, gal net ilgiau.
Antonis nusišypsojo, bet šypsena nebuvo draugiška.
– Pasakykite man, Melanija, ar be Džeko pajamų jūs būtumėt mokūs? Žinoma, jis gauna už savo ankstesnių knygų autoriaus
teises, tačiau neišleidus naujos knygos pajamos iš ankstesniųjų
pardavimo juk po truputį mažėja, tiesa?
Aš prisiminiau, kad namui išsaugoti teko pasiskolinti pinigų
iš Nolos, kuri buvo pelningai pardavusi kelias savo dainas. Tai buvo paskola, ir mes jos dar negrąžinome.
Jau norėjau sakyti, kad ne, bet Džeinė įspyrė man po stalu.
– Tai ne jūsų reikalas, – pasakė ji iš lėto, tarsi norėdama užsitikrinti, kad tinkamai parinko kiekvieną žodį.
– Tikrai, – pritariau aš. – Tai ne jūsų reikalas. – Atsistojau, Džeinė taip pat.
Antonis pastūmė savo kėdę ir taip pat atsistojo, užstodamas mums kelią.
– O ką, jeigu pasakysiu, kad galiu jums padėti pergudrauti Marką, ir dar užsidirbti daug pinigų?
– Kaip?
– Markas kažką rado, kas jam leidžia manyti, jog mauzoliejuje Galen Holo kapinėse yra paslėpta kažkas labai vertinga. Tik negali iki ten prisikasti.
– Kodėl? – paklausiau, nors, išgirdusi paminint mauzoliejų, jau numaniau, kodėl.
Labai tyliai jis tarė:
– Aš žinau, kad jūs galite kalbėtis su mirusiaisiais.
Džeinė tyliai aiktelėjo, bet aš nenuleidau nuo Antonio akių.
– Nežinau, iš kur jūs tai ištraukėte...
– Žinoma, iš Rebekos. Žinau, kad ji sapnuoja pranašiškus sapnus... net ir apie mane yra ne kartą sapnavusi. Bet sakė, kad jūsų galios daug stipresnės, todėl galite kalbėtis su pačiais mirusiaisiais.
– Ką gi, ji klysta. – Aš pristūmiau savo kėdę prie stalo, kad galėčiau prasibrauti pro Antonį ir eiti prie durų, mačiau, kad Džeinė daro tą patį. – Man jau metas. Atleiskite, bet niekuo negaliu padėti.
Mums nespėjus nueiti nė poros metrų, jis tarė:
– Girdėjau apie tą vandens talpyklą jūsų sode... kad keli prie jos dirbę studentai nebenori ten grįžti. Man pasidarė smalsu, todėl pasidomėjau. Ar žinote, iš kur tos plytos?
Nuo šalčio pašiurpo oda prisiminus vyrą iš nuotraukos, apsireiškusį ant duobės krašto ir rankoje laikantį kažką panašaus į papuošalą. Ir grėsmingą nuotaiką, kuri persmelkė mano namus ir tvyrojo kieme nuo tos akimirkos, kai atsivėrė talpykla.
– Ne, – atsakiau, o balsas nežymiai suvirpėjo. – Ir man tas pats.
Kai nuėjome prie durų, Antonis pavymui sušuko:
– Jos iš ankstesnio Galen Holo kapinių mauzoliejaus. Maniau, jums bus įdomu sužinoti. Dėl viso pikto.
Aš į jį atsigręžiau.
– Kas dėl viso pikto?
– Jeigu talpykloje surastumėt ką nors... netikėto.
Džeinė atidarė duris ir, kumštelėjusi į nugarą, išstūmė mane į šiltą ryto orą. Atsisukau pažiūrėti, ar Antonis neseka mums iš paskos, bet pamačiau tik stiklines kepyklėlės duris. O vietoj savo atspindžio jose – aiškų vyro vaiduoklį su senovine kaklaskare ir švarku, juodomis tuščiomis akiduobėmis spoksantį tiesiai į
mane.
Man į sprandą kažkas kvėptelėjo šalčiu ir ant rankų pastiro plaukeliai. Įsikabinau į turėklą, pasiruošusi neišvengiamam stumtelėjimui į nugarą. Tačiau išgirdau tik moters balsą, jis kiaurai veriančiu, lediniu šalčiu pūstelėjo į ausį: „Melas.“
KAREN WHITE (Karen Vait, g. 1964) –JAV rašytoja, daugiau nei 30 bestselerių autorė, jos kūriniai verčiami į 15 kalbų. Lietuvių skaitytojai jau pamėgo jos romanus „Stiklo skambesys“, „Prarastos valandos“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“, „Svajonių medis“, „Paskutinė naktis Londone“, „Sugrįžimas namo“, „Po lietaus“. Itin didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė ir JAV Pietų valstijų pasakojimo tradicijų ir mistinių paslapčių persmelktos „Trado gatvės“ serijos knygos.
„Kalėdos Trado gatvėje“ – šeštasis šio ciklo romanas.
Kalėdų dvasia vis labiau skverbiasi į Trado gatvę, tačiau niekaip nesibaigiantis mįslingai atsivėrusios vandens talpyklos kasinėjimas, istorinio namo išlaikymas, pasiruošimas šventinei vakarienei ir vis dažniau apie save primenantys lankytojai
iš anapus Melanijai Trenholm kelia didžiulį susirūpinimą. Maža to, netikėtai pasklidus gandams apie Nepriklausomybės karo lobį, į Melanijos ir Džeko gyvenimą vėl sugrįžta amžinasis varžovas Markas Longas, pasiryžęs ne tik surasti paslėptus turtus, bet ir atimti Trenholmų namus Trado gatvėje. O šis lobis esą toks vertingas, kad dėl jo buvo nužudytas ir mirė ne vienas žmogus. Regis, istorija gali kartotis... Ar Melanijai su Džeku pavyks pirmiems atrasti lobį ir apsaugoti savo namus? O gal Markas sunaikins viską, kas jiems brangu?
„Kalėdos Trado gatvėje“ – įtraukianti ir iki širdies gelmių sujaudinanti šventinė dovana Karen White gerbėjams.
Marchet Butler nuotr.